„Velykų esmė – gyvasis Jėzus Kristus“, Jaunimo stiprybės vardan, 2021 m. kovas, p. 2–5.
Velykų esmė – gyvasis Jėzus Kristus
Švęsdami Velykas džiaugiamės, kad Jėzus Kristus dabar gyvena ir dėl mūsų visų.
Šiuo Velykų metu minime gyvąjį Jėzų Kristų. Gelbėtojas su tobula meile mus patikina: „Manyje turė[site] ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33).
Švęsdami Velykas džiaugiamės, kad Jėzus Kristus gyvas – ne tik tada, bet ir dabar; ne tik dėl kai kurių, bet dėl visų. Jis atėjo ir ateina pagydyti tų, kurių širdis sudužusi, išlaisvinti belaisvių, grąžinti regėjimo akliesiems ir vaduoti prislėgtųjų (žr. Luko 4:18). O tai reiškia – mūsų visų. Jo išperkantys pažadai galioja, kad ir kokia būtų mūsų praeitis, mūsų dabartis ar kad ir kaip nerimautume dėl savo ateities.
Osana ir Aleliuja
Verbų sekmadienį Jėzus įjojo į Jeruzalę ant asilės jauniklio ir daug „žmon[ių] pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti“ (Jono 12:12–13; taip pat žr. Mato 21:8–9; Morkaus 11:8–10). Tradiciškai palmių šakos yra šventas simbolis, reiškiantis džiaugsmą mūsų Viešpatyje. Tikintieji atpažino išsipildžius pranašystę ir sąmoningai šaukė: „Osana aukštybėse!“ (Mato 21:9). „Osana“ reiškia „išgelbėk dabar“ (žr. Raštų rodyklę, „Osana“).
Praėjus savaitei po Verbų sekmadienio yra Velykų sekmadienis. Prezidentas Raselas M. Nelsonas moko, kad Jėzus Kristus „atėjo apmokėti skolos, kurios neturėjo, nes tai buvo mūsų skola, kurios negalėjome sumokėti“1. Tikrai, per Kristaus Apmokėjimą visi Dievo vaikai „gali būti išgelbėt[i] per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms“ (Tikėjimo Teiginių 1:3). Per Velykas giedame „aleliuja“. „Aleliuja“ reiškia „šlovė Viešpačiui Jehovai!“ (žr. Raštų rodyklę, „Aleliuja“).
„Osanos“ ir „aleliujos“ istorija klostosi šventuose įvykiuose tarp Verbų sekmadienio ir Velykų sekmadienio. Sakydami „osana“ meldžiame, kad Dievas mus išgelbėtų. Sakydami „aleliuja“ šloviname Viešpatį už suteiktą išgelbėjimo ir išaukštinimo viltį. Žodžiais „osana“ ir „aleliuja“ pripažįstame, kad gyvasis Jėzus Kristus yra Velykų esmė.
Sugrąžinimas ir prisikėlimas
Ankstyvosiomis Sugrąžinimo dienomis, 1836 m. balandžio 3 dienos Velykų sekmadienį, po Kertlando šventyklos pašventinimo, pasirodė gyvasis Jėzus Kristus. Jį mačiusieji liudijo žodžiais apie susiliejusias priešingas ugnies ir vandens stichijas: „Jo akys buvo tarsi ugnies liepsna; jo galvos plaukai buvo balti tarsi tyras sniegas; jo veidas spindėjo skaisčiau už saulę; ir jo balsas buvo lyg didžių vandenų šniokštimas, būtent Jehovos balsas“ (Doktrinos ir Sandorų 110:3; kursyvas pridėtas).
Tąkart Gelbėtojas paskelbė: „Aš esu pirmasis ir paskutinysis; aš esu tas, kuris gyvena, aš esu tas, kuris buvo nužudytas; aš esu jūsų užtarėjas pas Tėvą“ (Doktrinos ir Sandorų 110:4). Ir vėl tos viena kitą papildančios priešingybės – pirmasis ir paskutinysis, gyvenantis ir nužudytas. Jis yra Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga (žr. Apreiškimo 1:8; 3 Nefio 9:18; Doktrinos ir Sandorų 19:1; 38:1; 45:7), mūsų tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas (žr. Hebrajams 12:2; Moronio 6:4).
Po Jėzaus Kristaus taip pat pasirodė ir Mozė, Elija ir Elijas. Dievišku nurodymu šie didieji senovės pranašai sugrąžino kunigystės raktus ir įgaliojimą. Taip „šio evangelijos laikotarpio raktai įteikti“ (Doktrinos ir Sandorų 110:16) Jo atkurtajai Bažnyčiai, kad būtų laiminami visi Dievo vaikai.
Reikšminga ir tai, kad Mormono Knygoje frazė „Kristaus galia ir prisikėlimas“ (Almos 41:2) – Velykų esmė – minima kalbant apie sugrąžinimą ir atstatymą.
Pirma, sugrąžinimas apima mūsų fizinį atstatymą į „deramą ir tobulą pavidalą“ – „kiekviena galūnė ir sąnarys“, „net galvos plaukas nebus prarastas“ (Almos 40:23). Šis pažadas teikia viltį tiems, kurie yra netekę galūnių, tiems, kurie praradę gebėjimą matyti, girdėti, vaikščioti ar kurių mąstymą pažeidė negailestinga liga, psichikos sutrikimas ar kita negalia. Jis mus suranda. Jis padaro mus sveikus.
Antrasis Velykų ir mūsų Viešpaties Apmokėjimo pažadas yra toks, kad dvasiškai „viskas bus atstatyta į savo deramą tvarką“ (Almos 41:4). Šis dvasinis atstatymas susijęs su mūsų darbais ir troškimais. Jis atstato „tai, kas gera“, „teisu“, „teisinga“ ir „gailestinga“ (Almos 41:13). Tad nenuostabu, kad žodį atstatymas pranašas Alma pavartojo 22 kartus2, ragindamas mus: „elkis teisingai, teisk teisiai ir nuolat daryk gera“ (Almos 41:14).
Kadangi „Dievas pats apmoka pasaulio nuodėmes“,(Almos 42:15), Viešpaties Apmokėjimas gali atstatyti ne tik tai, kas buvo, bet ir tai, kas gali būti. Kadangi Jam pažįstami mūsų skausmai, kančios, ligos ir visokiausios pagundos (Alma 7:11), Jis gali gailestingai mums pagelbėti mūsų silpnybėse (žr. Almos 7:12). Kadangi Dievas yra „tobulas, teisingas Dievas ir taip pat gailestingas Dievas“, tai gailestingumo planas gali „patenkint[i] teisingumo reikalavimus“ (Almos 42:15). Mes atgailaujame ir darome viską, ką galime. Jis amžinai mus apglėbia „[Savo] meilės rankomis“ (2 Nefio 1:15).
Giedoti amžinojo džiaugsmo giesmes
Kartu su jumis šį Velykų metą liudiju apie Dievą, mūsų Dangiškąjį Tėvą, ir Jo Mylimąjį Sūnų, gyvąjį Jėzų Kristų. Yra buvę mirtingų žmonių, žiauriai nukryžiuotų ir vėliau prikeltų. Tačiau tik gyvasis Jėzus Kristus, turėdamas tobulą prikeltą kūną, vis dar nešioja nukryžiavimo žymes Savo rankose, pėdose ir šone. Tik Jis tegali pasakyti: „Aš įrašiau tave į savo rankos delną“ (Izaijo 49:16; 1 Nefio 21:16). Tik Jis tegali pasakyti: „Aš esu tas, kuris buvo iškeltas. Aš esu Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas. Aš esu Dievo Sūnus“ (Doktrinos ir Sandorų 45:52).
Tokiais laikais galime daug ko išmokti apie Dievo gerumą ir apie savo dieviškąjį potencialą leisti Dievo meilei augto mumyse, kai Jo ieškome ir vieni kitiems tiesiame pagalbos ranką. „Ir bus taip, kad teisieji bus išrinkti iš visų tautų ir ateis į Sionę, giedodami nesibaigiančio džiaugsmo giesmes“ (Doktrinos ir Sandorų 45:71). Šiuo osanos ir aleliujos laikotarpiu giedokite „aleliuja“ – nes Jis valdys per amžių amžius! Šaukite osana Dievui ir Avinėliui!