Mes nenuėjome tokio kelio tik tam, kad jį nueitume
2020 m. metinė Seminarijos ir instituto mokymų transliacija
2020 m. birželio 9 d., antradienis
Nuostabu būti drauge. Viliamės, kad jūs ir jūsų šeimos esate saugūs ir jaučiatės gerai. Visus šiuos metus minime 200-ąsias Pirmojo regėjimo metines. Esu dėkingas už Džozefą Smitą ir jo tikėjimo bei troškimo pažinti tiesą pavyzdį. Taip pat esu dėkingas, kad Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus mylėjo mus tiek, jog atsakė į nuolankią Džozefo maldą. Esame pajutę giesmės „Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo“1 žodžių galią. Aš tik pridurčiau – gerbkime Jehovą, vėl kalbėjusį žmogui. Esu labai dėkingas už realumą to, ką Šventojoje giraitėje patyrė Džozefas.
Po savo regėjimo parėjęs namo, Džozefas ten sutiktai savo mamai pasakė: „Viskas tvarkoje. … Aš sužinojau.“2 Tiesos ieškojimo modelis, kuriuo vadovavosi Džozefas, yra tas modelis, kuriuo turėtų vadovautis mūsų mokiniai. Lygiai kaip Džozefo patirti dalykai padėjo sužinoti jam pačiam, taip ir mes viliamės, kad visi mūsų mokiniai patys sužinos, jog Dangiškasis Tėvas juos myli ir pažįsta, jog Jėzus yra Kristus ir kad Jis vadovauja Savo Bažnyčiai šiomis paskutiniosiomis dienomis.
Nuo pat Seminarijų ir institutų programos pradžios buvo daug kalbėta apie mokymą ir mokymąsi. Tiek ankstesniame leidinyje „Charted Course“ (liet. „Kurso planas“), tiek dabartiniame leidinyje „Evangelijos mokymo ir mokymosi pagrindai“ mums yra pateiktos įkvėptos gairės, kurios padeda pagal Raštus ir pranašų mokymus Šventosios Dvasios galia efektyviai mokyti sugrąžintosios Evangelijos. Niekada neturėtume nuklysti nuo šių pagrindų. Tačiau neturėtume baimintis mokytis naujų dalykų ar išplėsti savo supratimą apie tai, kaip geriausiai savo mokiniams padėti patiems sužinoti.
Esu dėkingas už mūsų daromą pažangą. Tam tikra prasme jaučiuosi lyg visi kartu koptume į kalną. Nebūtume tiek įkopę be praeities patirčių ir apreiškimo, tačiau niekada neturėtume nurimti ir liautis siekę aukštumų. Man į galvą ateina viena mintis, kurią vyresnysis Džefris R. Holandas pasakė pastarojoje visuotinėje konferencijoje: „[Mes] nenuėjome tokio kelio tik tam, kad jį nueitume“ [Judith Mahlangu (multistake conference near Johannesburg, South Africa, Nov. 10, 2019), in Sydney Walker, “Elder Holland Visits Southeast Africa during ‘Remarkable Time of Growth,’” Church News, Nov. 27, 2019, thechurchnews.com].3 Kopimą į kalną jau įpusėjome, o Viešpats yra pasiruošęs mums duoti dar daugiau.
Štai kodėl vyresnysis Kimas B. Klarkas mus pakvietė apmąstyti ne tik ką ir kaip mokysime, bet ir kaip daugiau dėmesio skirsime mokiniui, mokymosi procesui ir rezultatams. Jis pakvietė mus savęs paklausti: „Kokių patirčių reikia mūsų mokiniams, kad labiau gebėtų giliai mokytis?“ Savo nepaprastą istoriją sujungdami su pastarųjų mėnesių nurodymais galėtume paklausti: „Ką galėtume padaryti, kad labiau orientuotumės į Kristų ir daugiau dėmesio skirtume besimokantiems?“
Šių metų pradžioje vykusiame Vakare su visuotiniu įgaliotiniu vyresnysis Deividas A. Bednaris mums pateikė nepaprastą pavyzdį, kaip daugiau dėmesio skirti besimokantiems. Buvo akivaizdu, kad jis mums bandė ne kažką pasakyti, bet kad mes kažko pasimokytume. Jis uždavinėjo klausimus, stebėjo ir klausėsi tam, kad įsitikintų, ar mes suprantame. Jis taip pat mus mokė apie tai, kaip jis praktikuoja mokymą, sakydamas: „Užuot galvoję „Ką turėčiau jiems pasakyti?“ susikoncentruokite į klausimą „Ko turėčiau jų paklausti?“ Ir ne tik „Ko turėčiau jų paklausti?“, bet ir „Ką pakviesiu juos daryti?“4
Žinomas profesorius ir rabinas Džeikobas Noizneris kartą pasakė: „Didieji mokytojai nemoko. Jie padeda mokiniams mokytis“. Be abejo, yra tam tikras simbiozinis santykis tarp efektyvaus mokymo ir mokymosi. Tačiau manau, kad dr. Noiznerio teiginiu sakoma, jog turėtume plačiau pažvelgti į efektyvų mokymą ir didesnį dėmesį skirti ne dėstymui, o sudaryti mūsų mokiniams sąlygas patirti tai, kas skatintų mokytis. Mums tai reiškia padėti mūsų mokiniams patirti Šventosios Dvasios liudijimą apie tiesą ir Dievo meilę jiems. Tai reiškia sukurti tokią aplinką, kurioje jie nesivaržydami galėtų užduoti klausimus, atrasti tiesą ir doktrinines sąsajas, klausytis savo bendraamžių liudijimų, įvertinti ir žodžiais išreikšti savo mintis, jausmus ir įspūdžius apie tiesas, kurių mokosi. Tai reiškia parūpinti jiems tokių patyrimų, per kuriuos jie būtų įkvėpti gyventi pagal Evangeliją ir žinotų, kaip veikti tikėjimu, mokytis iš savo klaidų ir vėl bandyti su viltimi Kristuje. Štai kaip jie sužinos patys.
Kad geriau suprastume, kokių potyrių reikia mūsų mokiniams, kol jie dar yra su mumis, mes nusprendėme, kad geriausia būtų paklausti jų pačių. Viena tyrimų komanda kalbėjosi su tūkstančiais jaunuolių keturiuose žemynuose. Jie susitiko tiek su dabar lankančiais pamokas, tiek ir su daugybe tų, kurie šiuo metu dar neužsiregistravę. Bandydami apibendrinti gautus milžiniškus duomenų kiekius, visus atsakymus sugrupavome į tris kategorijas.
Pirmąją kategoriją pavadinome „Atsivertimas“. Jaunimas ir jauni suaugusieji mums pasakė, kad jie nori ir jiems reikia tokių patirčių, kurios padėtų jiems pajusti Dievo meilę ir sustiprintų jų ryšį su Juo. Jie nori pagilinti savo tikėjimą ir liudijimą apie Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintąją Evangeliją. Žinoma, būtent to mes jiems ir norime.
Gera žinia ta, kad šis tyrimas rodo, jog mūsų pamokos padeda tam įvykti. Tie, kurie nuosekliai lanko pamokas ir aktyviai mokosi, gana reikšmingai sustiprina savo liudijimą ir tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tai viena iš priežasčių, kodėl norime, kad pamokose dalyvautų daugiau jaunimo. Mokantis kartu su jumis, augs jų tikėjimas ir liudijimas.
Dėkojame už viską, ką darote, kad padėtumėte jiems gilinti savo atsivertimą. Daug pažengėme pasinerdami į mokymo principus, kurie mūsų mokiniams padeda giliai mokytis. Be to tikiu, kad Viešpats yra pasiryžęs mus dar daugiau pamokyti, jei tik paprašysime Jo pagalbos. Mąstydami apie įvairias galimybes pamaldžiai apsvarstykite, kokių potyrių reikia jūsų mokiniams, kad jie gebėtų geriau suprasti Dangiškojo Tėvo planą ir geriau suprastų Jėzaus Kristaus mokymus ir Apmokėjimą. Apsvarstykite, kaip galėtumėte jiems padėti ieškoti, atpažinti ir veikti sulig Šventosios Dvasios poveikiu ir tada veikti su tikėjimu, atgailauti ir sudaryti šventas sandoras bei jų laikytis. O daugiausiai vilčių dedame į tai, kad tie jų būsimi potyriai padės jiems pažinti ir pamilti Jėzų Kristų ir stengtis tapti panašiems į Jį.
Antrąją kategoriją, išryškėjusią klausantis tyrimo dalyvių, pavadinome „Aktualumas asmeniniam dvasiniam augimui“. Tiriamųjų nuomone, pamokos jiems aktualios tuomet, kai mokytojai supranta ir vertina mokinių aplinkybių ir gyvenimo sąlygų įvairovę ir mokymosi patirtį adaptuoja taip, kad šios būtų pritaikytos asmeniniams poreikiams. Jų nuomone, jiems reikia tokios vietos, kur galėtų užduoti nuoširdžius klausimus apie doktriną, Bažnyčios istoriją ir jiems svarbias socialines problemas. Jie neketina dėl viso to ginčytis. Jie turi nuoširdžių klausimų ir jiems reikia saugios, tikėjimo kupinos ir atviros aplinkos tiems klausimams tyrinėti. Jiems reikia, kad mokytojai į jų klausimus atsakytų ne tik su tikėjimu, bet ir su atvirumu ir užuojauta. Jie taip pat nori sužinoti, kaip mokytis ir tapti dvasiškai savarankiškesniems. Jie nori išsiugdyti tokius įgūdžius, kurie jiems padėtų analizuoti įvairias koncepcijas ir jas įsprausti į amžinybės kontekstą. Jie nori, kad jiems padėtume labiau pasitikėti savo gebėjimu kitiems aiškinti Evangelijos principus ir Bažnyčios politiką. Jie taip pat nori išsiugdyti įgūdžius, padėsiančius Evangelijos principus panaudoti sprendžiant įvairius kasdieninius iššūkius.
Matome, kad tai, ko nori mokiniai ir ko jiems reikia, sutampa su pernai vyresniojo Džefrio R. Holando mums išsakytu nurodymu. Jis mums priminė, kad „mokinys – tai ne talpa, kurią reikia pripildyti; jis yra ugnis, kurią reikia uždegti“.5
Mūsų, kaip mokytojų, vaidmuo yra padėti mokiniams puoselėti norą mokytis, gauti asmeninį apreiškimą ir atrasti, suprasti ir gyventi pagal tą tiesą, kurią patys išsiaiškina. Tai nėra tik per asmenines studijas ar patirtis įgytų žinių paskleidimas. Be to, turime atminti, kad tai, kas mums atrodo aktualu, nebūtinai bus taip prasminga mūsų mokiniams, kurie yra kitame gyvenimo etape. Tad tikrai turime į juos įsiklausyti, būti pastabūs ir melsti įžvalgumo.
Gaila, bet daug jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų, ypač nelankančiųjų, mano, kad mūsų pamokos nėra pakankamai aktualios. Jų įsitikinimu, mes labiau rūpinamės paruoštos medžiagos išdėstymu, nei jų tikrųjų poreikių tenkinimu. Jie kalbėjo, kad mūsų pamokose pernelyg dažnai kalbama apie idealus ir pernelyg retai atsižvelgiama į jų gyvenimo realijas ar keliamus klausimus.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite celestialinės santuokos doktriną aptariančią instituto mokytoją, manančią, kad ši tema yra labai aktuali vienišiems jauniems suaugusiesiems. Tokioje pamokoje dalyvaujantys mokiniai jau tiki šventyklinės santuokos svarba, tačiau ne visi supranta, kaip šią doktriną pritaikyti savo gyvenime. Kai kurie jų baiminasi, nes yra atėję iš išsiskyrusių šeimų ir abejoja, ar jų santuoka pavyks. Kiti klasėje galbūt nėra tikri, ar yra finansiškai pasiruošę vedyboms ir šeimos auginimui. Kiti nėra tikri, ar apskritai turės galimybę tuoktis. Dar kitus kamuoja potraukis savo lyties asmenims ir nėra tikri dėl savo vietos Bažnyčioje. Pamoka vyksta pagal planą, bet mokiniams nesuteikiama proga joje prasmingai dalyvauti. Mokytoja mano, kad dėl dėstomos temos ji išlaikė atitinkamą ryšį su mokiniais. Tačiau tiesa ta, kad nors doktrina ir buvo mokyta, bet nebuvo atsižvelgta į mokinių abejones, poreikius ir nebuvo aiškios sąsajos su jų gyvenimo realijomis. Buvo praleista proga padėti jiems pamatyti, kuo dėstyta doktrina yra svarbi jų konkrečioms aplinkybėms.
Savo mokinių dvasine pažanga besirūpinanti mokytoja yra pasiryžusi mokyti jiems aktualiomis temomis. Ji suteikia jiems vilties ir padeda suprasti, kaip gyvenimas pagal Evangeliją galėtų juos palaiminti ir padėti siekti savo pačių svarbiausių tikslų. Ji padeda jiems ugdyti pasitikėjimą, kad Raštai ir pastarųjų dienų pranašų mokymai tikrai atsako į jų sielos klausimus.
Kad savo mokiniams padėtumėte suprasti Evangelijos svarbą ir aktualumą jų gyvenime, ar pamaldžiai apsvarstysite, kaip juos paraginti užduoti nuoširdžius klausimus ir dalytis savo įžvalgomis ir požiūriais? Jie turi patikėti, kad jūs pažįstate ir suprantate juos ir kad esate pasiryžę prisitaikyti prie jų poreikių. Parūpinkite jiems tokių patirčių, kurios juos įkvėptų kasdien studijuoti Raštus ir asmeninių patarimų ieškoti Raštuose bei šiuolaikinių pranašų mokymuose. Padėkite jiems išmokti įgyti dvasinių žinių, kad tai mokėdami jie galėtų sužinoti patys.
Trečioji kategorija, kurią ėmėme suprasti klausydamiesi savo mokinių, ypač tų, kurie nelanko, rodo tai, kad jie nori ir jiems reikalinga, kad kurtume bendrumo jausmą. Bendrumas kuriamas per santykį ir ryšį su Dangiškuoju Tėvu, su mokytoju ir kitais mokiniais klasėje. Bendrumo jausmas atsiranda ten, kur yra tokia aplinka, kurioje kiekvienas laukiamas, palaikomas, reikalingas ir vertinamas. Bendrumo jausmas taip pat auga, kai mokiniai jaučia, kad yra kokio nors prasmingo siekio dalis.
Ir vėl, leiskite jums padėkoti. Esu labai dėkingas už jūsų atsiliepimus apie „See the One“ (liet. „Pamatykite tą vienintelį“) apmokymą ir už jūsų asmenines pastangas padėti kiekvienam mokiniui jaustis mylimam ir gerbiamam. Tai daryti turime ir toliau, nes didelė dalis šiuo metu neužsiregistravusiųjų vis dar nejaučia to bendrumo. Daugelis jų pranešė, kad seminarijos ir instituto pamokos yra skirtos tik tiems, kurie, jų manymu, yra tobuli pastarųjų dienų šventieji – kurie nėra turėję kokių nors problemų ar klausimų. Dėl tokio klaidingo įsivaizdavimo jie ima manyti, kad nepritampa. Kai kurie netgi mano, kad jei jie užduos nuoširdų klausimą ar pasidalys asmeniškai išjaustu požiūriu, tai pasipils kaltinančios replikos ar į juos bus imta žiūrėti kaip į mažiau ištikimus narius. Jie taip pat pasakė, kad didesnė tikimybė jiems pradėti lankyti būtų tuomet, jei tai būtų vieta, kur laukiami būtų visi, nepaisant jų vidinio tikėjimo ar išorinės išvaizdos.
Neseniai brolis Linfordas pamatė merginą, stoviniuojančią priešais vieną iš mūsų pastatų. Jis jai prisistatė ir pasiteiravo, ar ji yra užsiregistravusi į klasę. Ji atsakė, kad yra Bažnyčios narė ir žinojo apie institutą, tačiau ten nesilankė. Ji pridūrė: „Jei mane pažinotumėte ir sužinotumėte apie mano praeitį, tai suprastumėte, kad man čia ne vieta. Aš čia nepritapčiau.“ Laimei, ši mergina priėmė brolio Linfordo kvietimą užeiti vidun, kur ją šiltai pasitiko. Ji užsiregistravo į pamokas ir tuojau pradėjo jas lankyti. Tačiau pagalvojau, kiek šimtų ar net tūkstančių tokių jaunuolių yra stovėję prie mūsų pastatų, jaunuolių, kuriems reikia būtent to, kas siūloma mūsų pamokose, tačiau jie baiminasi, jog nepritaps.
Ne tik jiems reikia to, kas siūloma mūsų pamokose, bet ir mums reikia jų. Bendrumo jausmą kuriantys mokytojai nuoširdžiai pripažįsta, kad kiekvienas mokinys turi prisidėti prie geresnės patirties pamokoje.
Nuostabų to pavyzdį mačiau sutikęs vieną vaikiną brolio Andreso pamokoje. Dėl sveikatos problemų Maiklas nebaigė savo misijos. Ruošiantis sugrįžti jį partrenkė automobilis. Jis patyrė daugybinius kaulų lūžius ir ligoninėje praleido ilgą laiką. Palikęs ligoninę jis galiausiai atsisakė svajonės užbaigti savo misiją. Jis metėsi į ekstremalų sportą ir nutolo nuo Bažnyčios. Kartą jis nusprendė pats vienas pereiti ilga virve virš kanjono, be jokio apsauginio tinklo. Perėjęs jis panoro šaukti ir švęsti, bet tada pažvelgė žemyn ir susivokė: kas būtų buvę, jei jis būtų nukritęs – būtų užsimušęs.
Tada jis ėmė galvoti apie savo mamą ir jaunesniąją seserį ir kaip joms būtų skaudėję širdį dėl jo žūties. Po to jis pagalvojo apie Gelbėtoją ir viską, ką Jis dėl jo padarė, – ir Dvasia pripildė jo širdį. Jis nulipo nuo uolos ir pradėjo kelionę atgal į Bažnyčią. Pačiais netikėčiausiais būdais jis galiausiai suprato Gelbėtojo gailestingumą, meilę ir galią mus išpirkti.
Šiek tiek vėliau, būdamas paplūdimyje, jis prisiminė, kad prieš misiją lankė institutą. Iš to paplūdimio jis nuėjo tiesiai į instituto pastatą, kur po kelių minučių turėjo prasidėti pamoka. Tuo momentu brolis Andresas dar nežinojo viso to, ką aš dabar jums papasakojau. Tačiau jis žinojo, kad Maiklas turėjo ten būti ir kad jis galėjo daug duoti. Brolis Andresas pasiūlė Maiklui pasilikti, tačiau Maiklas pamanė, kad turbūt jo ten niekas nelaukia. Jis buvo su maudymosi šortais ir berankoviais marškinėliais, apnuoginusiais jo ištatuiruotas rankas. Jis pasakė, kad pirma norėtų persirengti ir į pamoką ateiti vilkėdamas marškinius su ilgomis rankovėmis. Brolio Andreso atsakymas buvo toks: „Niekas net nepastebės.“ Maiklas pasiliko. Tačiau kai į pamoką rinkosi kiti mokiniai, niekas prie jo nesėdo. Po dvasinės minties brolis Andresas paprašė į priekį ateiti Maiklą ir jis visiems jį pristatė. Mokiniams jis pasakė, kad Maiklą myli ir kad Maiklas gali daug ką duoti ir turi gerą širdį. Tada jis paprašė Maiklą paliudyti. Su ašaromis akyse Maiklas kalbėjo apie Dievo meilę, Jo gerumą ir atjautą bei ryžtą atleisti. Visi tą dieną ten buvę buvo palaiminti Maiklo liudijimo.
Brolis Andresas jame pamatė tai, ko kiti galbūt nepastebėjo. Jis, kaip mokytojas, priima bet kokį mokinį ir supranta, kad kiekvienas turi ką pasiūlyti. Taip jis sukuria tokių patirčių, kurios jo mokiniams leidžia semtis stiprybės vieniems iš kitų ir iš jų bendro troškimo pasiekti Gelbėtojo ramybę, išgydymą ir malonę. Po pamokos stebėjau dar vieną gražų momentą – keli mokiniai priėjo prie Maiklo pasisveikinti ir patikinti, kad jis yra reikalingas.
Kaip jau minėjau, vienas iš būdų bendrumo jausmui kurti yra siekti ko nors prasmingo. Mūsų mokiniai trokšta dalyvauti humanitariniuose projektuose ir padėti kitiems gyventi orų, lygiateisį ir galimybių kupiną gyvenimą. Įprasta, kad tokio siekio jie nesusieja su tuo, ko mokosi, ar jiems parūpinamomis galimybėmis. Ir nors pats didžiausias siekis arba reikalas žemėje yra Kristaus reikalas bei Izraelio surinkimas abiejose uždangos pusėse, tačiau daugelis savo patirties seminarijoje ir institute nesusieja su šiuo siekiu.
Pasvarstykite, kaip galėtumėte pakeisti savo mokymą, bendravimą ir savo klasės aplinką, kad visa tai būtų patraukliau visiems Dangiškojo Tėvo vaikams. Retkarčiais galbūt panorėsite vilkėti žydrus marškinėlius. Bet svarbiau yra pamaldžiai pagalvoti, kokių patirčių reikia jūsų mokiniams, kad jie pajustų Dangiškojo Tėvo meilę ir pamatytų savo dievišką identitetą ir potencialą. Padėkite jiems žinoti, kad rūpinatės jais ir vertinate jų individualumą. Padėkite jiems susidraugauti su klasės nariais ir jaustis saugiems ir reikalingiems. Skatinkite juos įsitraukti į Kristaus reikalą padedant kitiems tobulėti sandoros kelyje. Jei puoselėsite tokias patirtis, jie pajus bendrumą.
Suprantu, kad visų tų dalykų nepavyks daryti kiekvieną dieną. Tačiau galime apie juos galvoti ruošdamiesi pamokai, mokydami ir bendraudami su savo mokiniais. Nesvarbu, ar mokote seminarijoje ar institute, veidas į veidą ar internetu, ankstyvais rytais ar vėlyvais vakarais, jei tik įtrauksite šiuos principus, bus palaiminti jūsų mokiniai ir padėsite jiems patirti tai, ko reikia.
Tiek daug gero jau vyksta, o geriausia dar įvyks. Atminkite, mes nenuėjome tokio kelio tik tam, kad jį nueitume. Žinau, kad jei nuoširdžiai sieksime apreiškimo, tai Viešpats padės sužinoti, kaip palaiminti Jo vaikus. Tiek asmeniškai, tiek ir kolektyviai Jis yra pasiruošęs mums padėti parūpinti tokių patirčių, kurios pagilins atsivertimą, bus aktualios asmeniniam dvasiniam augimui ir sukurs bendrumo jausmą. Jis pasiruošęs duoti mums daugiau. Tad ir toliau gręžkimės į Jį su tikėjimu, kad žinotume, kaip padėti savo mokiniams sužinoti patiems. To meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.