Stengimasis tapti
2020 m. metinė Seminarijos ir Instituto mokymų transliacija
2020 m. birželio 9 d., antradienis
Vyresnysis Ulisis Soaresas: Mano brangūs broliai ir seserys, kad ir kur būtumėte, mano žmonai ir man yra didelė garbė šiandien būti su jumis. Visiems jums perduodu sveikinimus ir meilę nuo Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Prezidentas Nelsonas jums siunčia kuo nuoširdžiausius linkėjimus. Jis visuomet mūsų prašo, kad perduotume jo šilčiausius linkėjimus visiems, su kuriais susitinkame. Jis nuoširdžiai dėkoja už jūsų tarnystę Dievo vaikų labui.
Mano brangieji bendradarbiai, prieš tęsiant, norėčiau išreikšti savo asmeninį ir gilų dėkingumą už jūsų nepaprastą tarnystę seminarijose ir institutuose. Turite privilegiją mokyti ir padėti augančiai kartai eiti Gelbėtojo pėdomis link amžinybės. Jūs mokote vienas iš pačių kilniausių Dievo dvasių, kurios buvo išsaugotos tam, kad į žemę ateitų būtent šiuo istorijos etapu. Mūsų brangus pranašas, prezidentas Nelsonas, šias kilnias dvasias dar vadina geriausia Dievo komanda, geriausiais žaidėjais, didvyriais, tais, kuriems skirta dalyvauti paskutiniame ir didingiausiame surinkime – Izraelio surinkime.1 Ši didinga komanda gali atlikti tai, kas atrodytų neįmanoma, ir padėti nulemti visos žmonijos šeimos likimą.2
Ypatingame šio vakaro susirinkime dalyvauja ir mano brangi žmona Rozana. Paskutinius 39 metus ji yra mano gyvenimo šviesulys. Dėl savo gerumo ir nuostabaus pavyzdžio ji yra mūsų šeimos katalizatorius, kiekvienam iš mūsų padedantis tapti panašesniam į Kristų. Rozana ir aš esame laiminami už tai, kad savo gyvenime taikome jaunystėje per labai atsidavusius seminarijos ir instituto mokytojus gautus mokymus. Mums žengiant pirmuosius žingsnius link Jėzaus Kristaus Evangelijos jų ištikima tarnystė mūsų gyvenimui padarė milžinišką poveikį. Šie pasišventę mokytojai padėjo mums savo gyvenimą suformuoti pagal Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesas ir vedė mus, kai bandėme eiti sugrįžimo pas Dangiškąjį Tėvą keliu. Noriu pakviesti savo mylimąją pasidalyti mintimis apie tai, kaip seminarija ir institutas palaimino ją būnant naujai atsivertusiąja Bažnyčioje ir stengiantis ugdyti Kristaus savybes. Brangioji, ar galėtumei dabar tai pakomentuoti?
Sesuo Rozana Soares: Ačiū, brangusis, kad pakvietei mane pasidalyti savo liudijimu.
Kai pirmą kartą sužinojau apie Bažnyčią, buvau maždaug devynerių metų. Tada aštuonerius metus prašiau savo tėvo leidimo būti pakrikštytai, o jis visada sakė ne. Jis sakė, kad buvau per jauna priimti tokį svarbų sprendimą ir turėjau įrodyti jam, kad tai buvo tai, ko tikrai norėjau.
Net ir nebūdama Bažnyčios nare baigiau keturis kasdienės seminarijos metus. Seminarijos pamokos buvo vedamos susirinkimų namuose 6 valandą ryto kiekvieną dieną. Mano tėvas man leido eiti su sąlyga, kad mokytojas mane pavėžės. Laimei, turėjau nuostabų mokytoją, kuris atvykdavo kiekvieną dieną 5:30 ryto mane pavėžėti. Tėvas mane pažadindavo kiekvieną dieną 5 valandą ryto ir aš apsirengdavau ir laukdavau mokytojo. Visada buvau labai mieguista ir mintyse sakydavau „Prašau, neateik. Prašau, neateik“, bet jis visada ateidavo. Laimei, jis visada ateidavo.
Jaučiuosi tokia palaiminta ir dėkinga už savo uolųjį seminarijos mokytoją, kuris galėjo liautis dėti pastangas dėl manęs. Bet jis nesiliovė.
Po trisdešimties metų turėjau progą kurį laiką namuose mokyti seminarijoje savo dukrą. Ji negalėjo lankyti seminarijos susirinkimų namuose tais metais dėl pamokų grafiko mokykloje. Ji turėjo daug energijos ir nelabai norėjo ramiai išsėdėti 45 minutes, ypač su manimi – jos mokytoja. Todėl nusprendžiau paruošti ypatingas pamokas ir mokyti savo dukrą tarytum ji būtų geriausia seminarijos mokinė, nors ji tebuvo vienintelė mokinė. Baigiantis tiems metams ji buvo patenkinta ir jautė mūsų Dangiškojo Tėvo meilę, skirtą jai, ir aš ją jaučiau.
Broliai ir seserys, kaip ir mano dukra, žinau, kad Dievo žodis gali viską pakeisti mūsų mąstysenoje, mūsų nusistatyme ir tame, kaip mes matome save ir kitus.
Noriu pabaigti pasidalydama nuostabia citata iš Henrio B. Airingo kalbos:
„Jūs, nuostabūs mokytojai, jau ir taip dedate dideles pastangas ir aukojatės ruošdamiesi mokyti žodžio, mokydami ir rūpindamiesi mokiniais. … Dabar galite pridėti savo tikėjimą, kad daugiau mūsų mokinių priims sprendimus, kurie atves prie tikro atsivertimo.“3
Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.
Vyresnysis Soaresas: Dėkoju tau, mano brangioji, už malonius žodžius. Ji nuostabi, ar ne?
Viliuosi, kad nenuvertinate savo gebėjimo daryti įtaką ir įtikinti mūsų jaunimą gyvenime siekti teisumo. Kaip yra sakęs mūsų brangus prezidentas Pakeris, jie auga priešininko teritorijoje. Per jūsų pasišventusią jų mokymo tarnystę jie gali augti tikėjimu ir paklusnumu ir tapti dvasiškai atsparūs. Jie išmoks, kaip tvarkytis su pagundomis ir kaip jas įveikti.
Mano brangūs broliai ir seserys, seminarijos ir instituto programos yra du reikšmingiausi Bažnyčios stabilumo ir stiprybės veiksniai. Galiu jus užtikrinti, kad Savo darbą ir šlovę – „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“4 – Viešpats vykdo per jūsų vertingą tarnystę Jam ir Jo vaikams. Būtent todėl jūsų ir mano pagrindinis tikslas visuomet turi būti mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų išgelbėjimas ir išaukštinimas.
Šiame nuostabiame vadovėlyje seminarijos ir religijos instituto mokytojams ir vadovams, pavadintame Evangelijos mokymas ir mokymasis, randame tokį įspūdingą teiginį: „Mūsų tikslas – padėti jaunimui ir jauniems suaugusiems žmonėms suprasti Jėzaus Kristaus mokymus bei Apmokėjimą ir pasikliauti jais; padėti išlikti vertiems šventyklos palaiminimų; pasiruošti patiems ir paruošti savo šeimas bei kitus amžinajam gyvenimui su savo Dangiškuoju Tėvu“.5
Šis teiginys puikiai dera su tuo, kas teigiama bendrajame Bažnyčios instrukcijų vadovėlyje General Handbook: Serving in The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints: „Seminarijos ir religijos institutai padeda tėvams ir Bažnyčios vadovams padėti jaunimui ir jauniems suaugusiesiems augti tikėjimu į Jėzų Kristų ir į Jo sugrąžintąją Evangeliją“.6
Vienas iš didžiausių iššūkių mums, įsitraukusiems į šį nuostabų sielų gelbėjimo darbą, yra siekis tapti, t.y. augti arba virsti tokiu mokiniu, kokiu Viešpats tikisi, kad mes būsime. Tada Viešpats įgalins mus paveikti gyvenimus tų, kuriuos mokome ir kurie eina taku link amžinojo gyvenimo. Ši tapsmo sąvoka labai glaudžiai siejasi su vienu iš trijų Jo tikslo siekimo elementų, kaip tai apibūdinama vadovėlyje Evangelijos mokymas ir mokymasis: „Mes gyvename pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją ir siekiame Dvasios bendrystės. Mūsų elgesys ir tarpusavio santykiai yra pavyzdys namuose, klasėje ir visuomenėje. Mes nuolat stengiamės tobulinti savo darbą, žinias, požiūrį ir charakterį“.7
Apaštalas Paulius mums patarė, kaip svarbu subręsti iki Kristaus saiko. Laiške efeziečiams jis kalbėjo:
„Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais,
kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui,
kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko“.8
Svarbiausias mūsų klausimas gali būti, kaip galime pasiekti Kristaus amžiaus pilnatvės saiką per savo tarnystę, padėdami ir kitiems daryti tą patį. Šiuo klausimu mums padeda Jėzaus Kristaus Evangelija. Kartu apsvarstykime kelis su šiuo klausimu susijusius principus.
Pirmasis ir pats pagrindinis principas yra visuomet sekti Mokytoju – Jėzumi Kristumi. Nuoširdus Jėzaus Kristaus atspindėjimas savo požiūriu, žodžiais ir veiksmais didina mūsų gebėjimą daryti įtaką ir įtikinti kitus ruoštis ir gauti teisę į amžinąjį gyvenimą su savo Tėvu danguje. Taip darydami, savo jaunimui padėsime išmokti mylėti Viešpatį, nes jie sieks to, ką myli. O jų siekiai nulems tai, ką galvos ir darys. Tai, ką jie galvos ir darys, nulems, kuo jie taps.
Jūs ir aš pasaulyje atstovaujame Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai. Viskas, ką darome ir sakome, atspindi Bažnyčios įvaizdį, jos tiesas ir, svarbiausia, Gelbėtoją. Jei norime geriau suprasti Evangeliją ir su ja harmonizuoti savo gyvenimą, turime stengtis dėti daugiau pastangų tapti panašūs į Jėzų Kristų. Prezidentas Dalinas H. Ouksas kartą mokė:
„Jėzaus Kristaus Evangelija yra tas planas, pagal kurį mes galime tapti tokie, kokie turi būti Dievo vaikai. Ta nepriekaištingumo ir tobulumo būsena bus tvirto sandorų, apeigų, veiksmų perėmimo, teisingų pasirinkimų sankaupos ir nuolatinės atgailos rezultatas“.9
Neseniai kalbėjausi su savo keliais klasiokais iš seminarijos ir instituto Brazilijoje, kur esu užaugęs. Buvau nustebintas jų žodžių apie tai, kokią į Kristaus panašią įtaką turėjo jų mokytojai jiems priimant svarbiausius savo gyvenimo sprendimus. Pasiklausykime, ką keli iš jų kalbėjo.
Sesuo Bareto: Gerai, grįžkime į mano jaunystę. Manau,– na, iš tiesų ne „manau“, o esu tikra, – kad kai studijavau Evangeliją, visi mano sprendimai, visos mano viltys ir svajonės turėjo tvirtą pamatą. O ypač ryškiai prisimenu seminariją. Buvau dar visai jaunutė, seminarijos programa dar tik žengė pirmuosius žingsnius Brazilijoje, ir vis dar prisimenu savo labai gerus, atsidavusius mokytojus, ir kaip pradėjau mylėti Gelbėtoją. Manau, kad liudijimas, kurį įgijau būdama seminaristė, vis vystėsi ir augo, daug augo, o tai, kuo dabar tapau, nulėmė tie laikai, tie mokymai, tie mokytojai ir mano priimti sprendimai.
Sesuo Silva: Manau, kad tuo metu man svarbiausia buvo mano mokytoja, nes tuo metu buvau neseniai atsivertusioji ir ji man labai padėjo suprasti tuos principus ir kaip juos taikyti savo gyvenime ir kaip siekti tų savybių, kurias turi Jėzus Kristus, pavyzdžiui, kantrybė, žinių didinimas, paklusnumas gyviesiems pranašams. Visa tai tuo metu man padėjo įsiklausyti į Šventąją Dvasią, į Dvasios kuždesius. Taigi, kadangi buvau neseniai atsivertusioji, man tai buvo svarbiausia. Tai buvo mokytoja. Ji daug žinojo, o bet to ji padėjo tai sužinoti daugybei mokinių. Ji atsakinėdavo į mūsų klausimus ir t.t. Tai man padėjo gauti liudijimą ir likti stipriai Evangelijoje.
Vyresnysis Gonsalvesas: Kai po krikšto pirmą kartą įžengiau į maldos namus, mane tuojau pat įtraukė jaunimas ir seminarijos mokytoja. Ji pakvietė mane lankyti pamokas. Mokslo metai jau buvo prasidėję, tad norėdamas gauti tų mokslo metų baigimo pažymėjimą turėjau šiek tiek paskubėti ir pasivyti kitus. Iš to bandymo pasivyti buvo nedaug naudos, tačiau išmokau įsitraukti, o tas įsitraukimas buvo labai svarbus. Tas įsitraukimas buvo svarbus todėl, kad pajutau troškimą sužinoti daugiau apie Raštus, apie kuriuos anksčiau niekada nepagalvodavau ir kurių dar nelabai suprasdavau. Po to pirminio užsidegimo, toks dalyvavimo džiaugsmas tapo mano gyvenimo dalimi. Tai tapo norma. Pajutau troškimą daugiau sužinoti apie Raštus ir praktikuoti visa tai, kas man atrodė taip tikra ir palaimino daugybės tų jaunuolių gyvenimą, – galėjai tai matyti jų veiksmuose. Žiūrėdamas į praeitį pamenu štai ką: to jaunimo veiksmai man padėjo pamatyti tai, kas yra tikra.
Vyresnysis Soaresas: Apaštalo Pauliaus laiškas Timotiejui mums primena svarbų patarimą, į kurį turėtume įsiklausyti, jei norime kitiems daryti gerą įtaką: „Būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu, skaistumu“.10
Antrasis principas, kurį noriu paminėti, yra mokyti tiesos drąsiai ir aiškiai. Jūs ir aš esame pašaukti mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos. Neturime mokyti savo pačių idėjų ar filosofijų, net sumaišytų su Raštais. Evangelija yra „Dievo jėga išgelbėti“11, tad išgelbėjami esame tik per Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją. Vedami ir padedami Šventosios Dvasios turime mokyti tų Evangelijos principų, kurie yra užrašyti patvirtintuose Bažnyčios Raštuose ir šiuolaikinių pranašų apaštalų žodžiuose, kaip jų mokoma mūsų laikais. Turime būti tiesos instrumentai ir jos mokyti taip aiškiai, kad jos negalima būtų supainioti su pasaulio filosofijomis. Kaip gražu skaityti apie tai, kaip Alma apibūdina Dievo žodžio galią žmonių širdims ir kaip tai natūraliai stiprina tikėjimą. Kartu perskaitykime Almos 32:42:
„Ir dėl jūsų stropumo, jūsų tikėjimo ir jūsų kantrybės su žodžiu, puoselėjant jį, kad jis įsišaknytų jumyse, štai netrukus raškysite jo vaisius, kurie patys vertingiausi ir saldesni už viską, kas saldu, ir baltesni už viską, kas balta, taip, ir tyresni už viską, kas tyra; ir jūs sotinsitės šitais vaisiais netgi tol, kol pasisotinsite, tad nei alksite, nei trokšite.“
Broliai ir seserys, ši nepaprasta Raštų eilutė iliustruoja tiesos galią, kurią savo širdimis gali priimti mūsų jaunuoliai ir kuri gali įtikinti juos savo gyvenime daryti gera. Prašau nepamiršti, kad „efektyvus mokymas yra pati vadovavimo Bažnyčioje esmė. Amžinasis gyvenimas ateis tik tada, kai vyrai ir moterys bus mokomi taip veiksmingai, kad jie ims keisti savo gyvenimą ir laikytis drausmės. Į teisumą ar dangų per prievartą jų nenutempsime. Juos reikia vesti, o tai reiškia mokyti“.12
Šių metų balandžio visuotinėje konferencijoje prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė tema „Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės Sugrąžinimas – dušimtmetinis pareiškimas pasauliui“. Savo žinios pabaigoje jis visai Bažnyčiai skyrė užduotį ją išstudijuoti, apmąstyti tas tiesas ir pagalvoti, kokį poveikį tos tiesos turi mūsų gyvenimui. Tikiu, kad vykdydami savo pavedimą mes darome dar daugiau. Jūs ir aš esame dalis grupelės, kuriai paskirta įkvėptas šio pareiškimo tiesas įskiepyti mūsų jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų širdyse. Tam tikra prasme seminarijos ir instituto mokytojai yra lyg 15 pranašų, regėtojų ir apreiškėjų tęsinys, nes jų vaidmuo yra šias tiesas paskelbti jaunuoliams, besiruošiantiems kelionei į labai painų pasaulį. Jūs ir aš turime ypač svarbią pareigą šio pareiškimo palaiminimus paversti jų gyvenimo realija. Visi suprantame, kad gyvename sudėtingu metu. Pasaulis pamiršta, kokią turi svarbą ir kokį vaidmenį žmonių gyvenime atlieka Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus, ir praranda viziją apie savo dieviškąją prigimtį. Žmonių širdyse pasaulio filosofijos vis dažniau užima šventų absoliučių Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesų vietą. Jūs ir aš turime svarbią galimybę būti įrankiais Viešpaties rankose laiminant mūsų jaunuolius ir jų širdyse įskiepijant šiame pareiškime aiškiai ir galingai skelbiamas tiesas.
Leiskite pasidalyti dar keliais mano gerų draugų komentarais apie tai, kaip aiškiai ir drąsiai mokyta tiesa padėjo jiems įsišaknyti Jėzaus Kristaus Evangelijoje.
Vyresnysis Silva: Pirma man į galvą ateinanti mintis yra apie mokytojų pavyzdį, nes būtent tai yra šaltinis, į kurį žiūrime, ir norime būti panašūs į juos. Visada galvojau: „Ar įmanoma, kad vieną dieną ir aš turėsiu panašią šeimą? Ar įmanoma, kad vieną dieną ir aš visa tai darysiu?“ Kai kurie doktrinos padariniai, pirmiausiai tai, ko mokoma pavyzdžiu, kaip sakoma, – turime priimti doktriną ir pritaikyti ją pagal mūsų situacijas ir aplinkybes. Ir bandžiau tai daryti geriausiu įmanomu būdu, pagal savo galimybes ir sugebėjimus, kad tikrai galėčiau būti geresnis kiekvieną dieną ir gebėčiau pasirinkti teisingiausiai – kaip padariau šiuo atveju – pasirinkau geriausią žmoną, kuri man irgi padėjo.
Sesuo Bareto: Savo mokytojus visuomet laikiau pavyzdžiais sau. Ypač gerai prisimenu vieną mokytoją. Ji buvo labai jauna ir dar neištekėjusi. Ji buvo neseniai sugrįžusi sesuo misionierė. Kai jai mokant žvelgdavau į ją, vis galvodavau: „Noriu būti tokia, kaip ji. Noriu būti panašesnė į ją“, nes ji buvo panaši į Gelbėtoją. Ji labai mus mylėjo ir jai kaskart mokant jausdavau jos meilę ir pasišventimą savo darbui. Mano manymu, svarbi viena mano gyvenimo detalė – kad nebuvau atsivertusioji, tačiau esu patyrusi atsivertimą. Gimiau sandoroje, tad kai kalbame apie savo gyvenimo istorijas, manoji šiek tiek skiriasi, nes tikrai nepamenu, kad būčiau turėjusi abejonių ar netikėjusi Bažnyčia ir Evangelija. Man viskas atrodė savaime suprantama. Tačiau manau, kad gyvenime kiekvienam ateina metas pačiam tai sužinoti, ir būtent tai sužinoti man padėjo seminarija ir institutas, ypač seminarija. Kai pagalvoju apie tą metą, man tai atrodo ypač svarbus laikas, kai turėjau apsispręsti, kodėl esu Bažnyčioje, ar Bažnyčia iš tiesų yra tikra, ar turiu liudijimą apie Evangeliją ir liudijimą apie Jėzų Kristų. Tad šiandien esu tokia, kokia esu, būtent dėl to laikotarpio.
Sesuo Gonsalves: Pirmiausia, nors mes ir turime savo mokytojus ir vadovus, jie irgi nėra tobuli. Įsivaizduojame save jų vietoje, kad turime į jų panašią šeimą, kad sekame jų pavyzdžiu, turime tokį patį supratimą ir žinių kiekį. Buvo keli tokie vadovai, kurie man padarė didelę įtaką ir buvo tokie geri pavyzdžiai, kad tariau sau: „Užaugusi norėčiau būti panaši į juos.“ Tai mane skatino gyvenime visuomet bandyti rinktis išmintingai. Tad judėjau pirmyn, žingsnis po žingsnio. Vyresnysis Bednaris yra pasakęs, kad atsivertimas neįvyksta iš karto; jis vyksta žingsnis po žingsnio, keičiasi širdis, keičiasi mintys, keičiasi elgesys ir dėmesys sutelkiamas į Dievo valią. Taigi, pirmiausia – Dievo valia, o tada šie mokytojai man padėjo suprasti Raštus ir juos pamilti. Tai tapo mano gyvenimo dalimi. Stengiausi rinktis išmintingai ir pagal Dievo valią.
Vyresnysis Soaresas: Kitas principas, kurį šiandien noriu paminėti, yra mūsų turimas įpareigojimas mokinius mokyti Dvasia. Jūs ir aš vykdome Viešpaties pavedimą. Esame Jo atstovai – įgalioti ir įpareigoti atstovauti Jam ir veikti Jo labui. Kadangi esame Jo atstovai, turime teisę į Jo pagalbą. Žinoma, kad tikimasi, jog stropiai ruošimės kiekvienai pamokai, įvaldysime įvairias mokymo technikas ir mokysimės, kaip padėti savo mokiniams teisiai naudotis savo turima valios laisve. Tačiau akivaizdu tai, kad jei norime, kad mūsų mokomose pamokose per Šventąją Dvasią mums padėtų Viešpats, tai būtina gyventi taip, kad būtume tos pagalbos verti.
Kalbėdama Bažnyčios mokytojams, Pirmoji Prezidentūra pareiškė: „Svarbiausia jūsų tarnystės dalis bus jūsų pačių kasdienis dvasinis pasiruošimas, įskaitant maldą, Raštų studijavimą ir paklusnumą įsakymams. Raginame jus pasišvęsti gyventi pagal Evangeliją tikslingiau nei bet kada anksčiau“.13 Tada prašome Viešpaties pagalbos, ir Jis mus laimina Savo Dvasia, kad žinotume, ką daryti. Prašau visuomet atminti, kad mokymas su Dvasia mums padeda klasės narius mokyti tokiu būdu, jog jie gali geriau suprasti Evangelijos principus ir tada būti motyvuoti juos taikyti savo gyvenime: „Todėl tas, kuris skelbia, ir tas, kuris gauna, supranta vienas kitą, ir abu ugdomi ir džiūgauja drauge“.14 Galbūt kartosiuosi, bet galiu jus patikinti, jog mūsų mokiniai amžinąją tiesą gali gauti tik per Dvasią, jei mokoma su ta pačia Dvasia.
Man patinka, kaip šią nuostabią idėją paaiškino Nefis: „Ir dabar, aš, Nefis, negaliu parašyti viso to, ko buvo mokoma tarp mano žmonių; aš nesu toks stiprus rašyti, kaip kalbėti; nes kai žmogus kalba Šventosios Dvasios galia, Šventosios Dvasios galia neša tai į žmonių vaikų širdis“.15 Kokį svarbų vaidmenį mūsų mokyme atlieka Dvasia – nešti tiesą į žmonių vaikų širdis!
Mano brangūs broliai ir seserys, viešumoje galime mokėti kalbėti labai išraiškingai, tačiau be Dvasios tokie mūsų gebėjimai nelabai ką galės pakeisti. Prezidentas Raselas M. Nelsonas neseniai mokė, kad „Dar niekada nebuvo taip būtina žinoti, kaip [m]ums kalba Dvasia, kaip dabar.“ Jis pridūrė, kad „Dievybėje Šventoji Dvasia yra pasiuntinys. Ji atneš į [m]ūsų protą mintis, kurias Tėvas ir Sūnus nori [m]ums perduoti. Ji yra Guodėja. Ji atneš ramybę į [m]ūsų širdį. Ji liudija tiesą ir patvirtins, kas yra tiesa, kai girdėsi[m]e ar skaitysi[m]e Viešpaties žodį“.16
Ketvirtasis principas, kurį noriu paminėti, yra mokyti iš širdies. Turime mokytojų, kurie moka sudėlioti grakščius, nudailintus sakinius ir kurie įspūdingai atrodo ir yra malonūs ausiai. Tačiau įtikinamų idėjų turintys mokytojai, kalbantys iš širdies širdžiai, yra būtent tie mokytojai, kurie gali mus tikrai įkvėpti veikti sulig tuo, ką sužinome. Yra ir tokių mokytojų, kurie galbūt neturi gerų viešo kalbėjimo įgūdžių, bet kai jų klausosi mokiniai tokie mokytojai atveria jų akis geresniam supratimui. Tokie mokytojai jų širdyse ir protuose gali pasėti tokį troškimą, kuris mokinius paveiktų ir įtikintų ieškoti gerumo ir siekti išaukštinimo. Mano gyvenime daugiausiai įtakos turėjo tie mokytojai, kurie mane mokė iš širdies. Jie nebuvo tie, kurie gerai išmanė įvairias mokymo technikas, tačiau jie gebėjo kalbėti iš širdies į širdį. Tokį poveikį jie turėjo ne dėl mechaniško vadovavimosi kieno nors kito parašytais pamokų planais ar švietimo teorijomis, bet dėl tikro rūpinimosi, nuoširdumo, entuziazmo ir įsitikinimo. Amerikiečių rašytojas ir pedagogas Parkeris Palmeris yra pasakęs: „Geri mokytojai turi gebėjimą rasti bendrą ryšį. … Geri mokytojai tuos ryšius randa ne kažkokiais specialiais metodais, bet per savo širdį – širdį archajiška prasme, pagal kurią būtent širdyje susiliejantys protas, emocijos ir dvasia įgyja žmogiškumo pavidalą“.17
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo tobulas tokio principo pavyzdys. Fizinius Savo pėdų įspaudus Jis paliko pajūrio smėlyje, o Savo mokymų dvasinius įspaudus paliko širdyje ir gyvenime visų tų, kuriuos Jis mokė. Tiek tais laikais mokydamas Savo mokinius, tiek šiais laikais mokydamas mus, Jis sako tuos pačius žodžius: „Sek paskui mane!“.18
Pasiklausykime paskutinių mano klasiokų ir draugų komentarų. Spėju, kad jų dar jums nepristačiau. Šios trys poros – tai Glosija ir Reinaldas Baretai, Luselija ir Mauras Gonsalvesai, Selija Marija ir Ramilfas Silva. Daugelį jų pažįstu nuo pat savo vaikystės. Stebėjau juos visą jų gyvenimą ir mokiausi iš jų teisių pavyzdžių. Jie yra ištikimi, ištvermingi ir pasišventę Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, savo vaikus užauginę Evangelijoje ir visa širdimi tarnaujantys ten, kur Viešpats juos pašaukia.
Vyresnysis Baretosas: Savo gyvenime labai gerų pavyzdžių mačiau tarp seminarijų ir institutų profesorių, mokytojų, koordinatorių ir direktorių. Nuo tada su jais esame labai geri draugai. Negaliu apsakyti, koks dėkingas esu už jų pavyzdžius mano gyvenime. Jie taip pat buvo labai geri draugai. Visada žinodavau, kad galiu su jais pasikalbėti apie bet ką. Jie dėstė man, jie mane mokė, mokė Evangelijos, o jų pavyzdys buvo nuostabus. Jie man padarė labai didelę įtaką.
Sesuo Gonsalves: Esu labai dėkinga už Evangeliją, kad joje galėjau auginti savo šeimą ir kad šiandien galiu matyti nuo pat mūsų jaunų dienų daryto viso to darbo vaisius. Prisimenu, kai kartą stovėjau prie pašventinamos šventyklos ir turėjau privilegiją ten giedoti kartu su prezidentu Kimbolu. Sesuo Lobo buvo mūsų choro vadovė. Į celestialinį kambarį įeiti galėjo ne visi, o šventyklos viduje pajutau, kad viskas, ko ten išmokau, viskas, ko išmokau savo jaunystėje, buvo verta įdėtų pastangų ir tikrai norėjosi siekti amžinybės. Viskas gyvenime vyksta tikslingai, o mano tikslas yra kartu su savo šeima ir draugais sugrįžti Dangiškojo Tėvo akivaizdon.
Vyresnysis Silva: Žinoma, kad pirmiausia noriu padėkoti tiems šauniems mokytojams, tiems žmonėms, kurie savanoriškai skyrė ir vis dar skiria savo laiko pasiruošti mokyti. Negaliu net apsakyti, kokią gerą įtaką mokytojai gali turėti savo mokiniams. Kartais tai suprantame tik po daugybės metų. Tačiau jie tikrai renkasi daryti tai, kas teisinga, ir išlikti kelyje. Tad tikrai esu už tai dėkingas. Liudiju, kad Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas. Esu turėjęs tokių patirčių, kad negaliu neigti, jog Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas. Mormono Knyga yra Dievo žodis. Šiandien turime pranašą, kuris mus veda ir gauna apreiškimą, ir žinau, kad Jėzus Kristus aktyviai vadovauja Bažnyčiai. Šias mintis reiškiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.
Vyresnysis Soaresas: Ačiū, brangieji draugai. Telaimina jus visus Viešpats, kad ir toliau būtumėte geri pavyzdžiai to, ką sužinojote būdami jauni, ir kad toliau kitų žmonių širdyse rašytumėte tai, kas yra Jėzaus Kristaus Evangelija.
Paskutinis ir labai svarbus principas, kuriuo noriu pasidalyti, yra liudijimas apie tai, ką žinome esant tikra. Mano brangūs kolegos Evangelijoje, jūsų stiprių liudijimų galia amžiams pakeis jūsų mokinių gyvenimą. Būtent tai ir nutiko kiekvienam iš mūsų ir mūsų protėvių, kai išgirdome savo liudijimu pasidalijusius misionierius. Stiprus liudijimas per Šventosios Dvasios galią yra palaikomoji sėkmingo gyvenimo galia, kuri teikia ramybės, paguodos ir patikinimo. Jo dėka atsiranda įsitikinimas, kad jei nuosekliai laikysimės Gelbėtojo mokymų, tai gyvenimas bus gražus, ateitis bus saugi ir sugebėsime įveikti bet kokius mūsų keliuose pasitaikysiančius iššūkius. Jūsų stiprūs liudijimai palaikys jūsų mokinių tikėjimą ir padės išsiugdyti asmeninius liudijimus apie Jo Evangeliją. Jų liudijimai bus viena iš kolonų, padėsiančių jiems pamatyti, kokią įtaką jų gyvenime turi Kristaus dieviškos apmokančios aukos galia. Jei jie teisiai naudosis savo liudijimais, tai galiu jus užtikrinti, kad jų liudijimai taps jų skydu nuo priešininko mėginimų susilpninti jų tikėjimą ir įskiepyti netikėjimą jų mintyse per visą jų gyvenimą. Toks pamatas suteiks jiems drąsos pasauliui drąsiai skelbti Evangelijos tiesas.
Vienoje pradinukų dainelėje yra tokie žodžiai: „Žinau, kad Tėvas mūs gyvena danguje. Dvasia man pakuždėjo, kad myli Jis mane, kad myli Jis mane.“19
Šioje dvasioje norėčiau savo šiandienos pastabas užbaigti su jumis pasidalydamas savo paties liudijimu; liudijimu, kuris buvo stiprinamas eilutė po eilutės ir kuris toliau auga man nuolat siekiant, su tikru ketinimu, kuo daugiau suprasti Dievo žodį. Šio liudijimo sėklą mano širdyje vaikystėje pirmiausia pasodino nuostabieji misionieriai, mokę mano šeimą. Šią sėklą po to puoselėjo mano ištikimieji tėveliai, kurie mane mokė savo pavyzdžiu ir pasišventimu Viešpačiui. O ši liudijimo sėkla galiausiai visu gražumu pražydo, kai klausantis mano nuostabiųjų seminarijos mokytojų mokymų dar būdamas jaunuoliu pajutau, kad savo gyvenime turiu vadovautis tais mokymais.
Aš žinau, kad Jėzus yra Kristus. Žinau, kad Jis gyvas. Žinau, kad Jis kentėjo už mano nuodėmes, prisikėlė ir suteikė man galimybę pakeisti savo elgesį. Žinau, kad dėl manęs Jis pamiršo Save; Jis nusigręžė nuo Savųjų troškimų ir padarė tiksliai tai, ko prašė Tėvas. Net ir tą didelės kančios akimirką Jis išsižadėjo Savęs ir padarė tai, ko iš Jo paprašė Tėvas.
Žinau, kad Dangiškasis Tėvas gyvas ir girdi mūsų maldas. Liudiju jums, kad Jis supranta skausmą. Žinau, kad čia yra tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia žemėje. Viešpats iš tikrųjų pradėjo Savo Evangelijos ir Savo kunigystės sugrąžinimą per pranašą Džozefą Smitą. Myliu Gelbėtoją ir Dangiškąjį Tėvą ir man vienas malonumas Jiems tarnauti. Visą gyvenimą savo tarnavimu Dievo vaikams stengiausi brangiam Viešpačiui parodyti savo meilę. Mano brangūs broliai ir seserys, koks dėkingas esu už turėtus seminarijos ir instituto mokytojus, kurie nenuilsdami darė man įtaką per savo pasišventusią ir meilės kupiną tarnystę Viešpačiui. Viskas prasidėjo tuo metu ir esu už tai dėkingas.
Broliai ir seserys, myliu jus. Man labai patinka, kad turiu progą šiandien būti su jumis. Dar kartą dėkoju jums visiems už tai, ką darote vardan Viešpaties ir Jo žmonių žemėje. Visa tai sakau Jėzaus Kristaus vardu, amen.