Gyvenimas turint tikslą: „Tikro ketinimo“ svarba
Rendalas L. Ridas
Antrasis patarėjas Visuotinėje Vaikinų organizacijos prezidentūroje
Vakaras su broliu RendaluL. Ridu Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2015 m. sausio 11 d. • Brigamo Jango Universitetas - Aidahas
Džiaugiuosi šia nuostabia galimybe šį vakarą būti su jumis. Man yra didelė garbė kartu su žmona būti čia šį vakarą. Pamaniau, jog tai nuostabu, kad mano telefonas žinojo apie mano kalendoriuje suplanuotą šiandieninę kelionę į Reksburgą. Jis pranešė man, koks bus oras, ir pateikė sąrašą mieste esančių viešbučių bei restoranų. Mano telefonas netgi pranešė man apie daugybę šio savaitgalio viliojančių renginių Reksburge.
Ei! Dabar prisiminiau štai ką – šiame renginių sąraše mano kalbos nebuvo. Manau, kad tai parodo, koks išmanus yra telefonas!
Nors jūsų išmanusis ir nerekomendavo, jūs pasirinkote praleisti valandą savo laiko su manimi šį vakarą, – valandą, kurios niekam kitam jau nepanaudosite. Todėl jaučiu didelę atsakomybę padaryti ją prasmingą. Bet taip pat žinau, kad tai, ką pasakysiu nebus taip svarbu kaip tai, ko jus mokys Dvasia, ir tai bus vertinga tik tiek, kiek jūs įsipareigosite veikti pagal tuos raginimus.
Manau, sutiksite su manimi, kad dabar yra nuostabus laikas gyventi. Sociologai mano kartą vadina „Kūdikių bumo“ karta, nors vargu ar šis terminas dar yra taikytinas; kitą kartą jie pavadino X karta; o jūsų kartą jie pavadino Y arba tūkstantmečio karta. Žinant jūsų technologijų išmanymą ir dalyvavimą socialiniuose tinkluose, jūs esate protingesni ir labiau išsilavinę nei ankstesnės kartos. Dėl šių savybių jūs esate labai vertinami ne tik šiandienos visuomenėje, bet taip pat ir dirbant Viešpaties darbą.
Jūs turite daugiau galimybių ir progų rinktis nei bet kada anksčiau. Kaip ir daugelis kitų dalykų gyvenime, tai yra ir palaiminimas ir prakeiksmas. Per daug galimybių rinktis ir baimė priimti blogą sprendimą dažnai veda į negebėjimą apsispręsti. Tai yra vienas iš jūsų kartos iššūkių. Yra žymiai sunkiau susitelkti nei bet kada anksčiau! Įsigyjant techniką, yra didelė tikimybė, kad ji taps pasenusi netrukus po to, kai išeisite iš parduotuvės. Pernelyg daug žmonių bijo bet kam įsipareigoti, nes mano, kad tuoj pat gali pasirodyti kas nors geresnio. Todėl jie laukia – ir galų gale nieko nepasirenka. Tokioje pasyvioje būsenoje jie tampa lengvai išblaškomi. Broliai ir seserys, priešnuodis tam yra tai, apie ką norėčiau pakalbėti šį vakarą – gyvenimas turint tikslą: tikro ketinimo svarba.
I. Tikslas
Įsivaizduokite save gelbėjimo valtyje vandenyne, kai aplinkui nėra nieko, tik kiek aprėpia akys į visas puses vilnijančios bangos. Valtyje yra irklai, tačiau kuria kryptimi irsitės? Dabar įsivaizduokite, kad šmėstelėjo žemė. Dabar jūs žinote, kuria kryptimi turite judėti. Ar žemės matymas suteikia jums motyvaciją ir tikslą? Žmonės, kurie nesilaiko aiškaus tikslo, yra dreifuojantys. Dreifuojantys leidžia pasaulio bangoms nuspręsti, kur jie plaukia.
Levas Tolstojus
Tai pailiustruoja didžiojo rusų rašytojo Levo Tolstojaus, Karo ir taikos autoriaus, gyvenimas. Levo Tolstojaus jaunystė buvo sunki. Jo tėvai mirė, kai jam buvo apie trylika metų. Vyresnieji broliai mokė Levą alkoholio, lošimų bei palaido gyvenimo pavyzdžiu, o jis buvo stropus mokinys. Būdamas 22-ejų, jis pradėjo suvokti, kad jo gyvenimui trūksta aiškaus tikslo. Tada savo dienoraštyje jis parašė: „Aš gyvenu kaip žvėris.“ Po dviejų metų jis rašė: „Man jau 24-veri, o vis dar nieko nenuveikiau.“ Tolstojaus nepasitenkinimas motyvavo jį pradėti visą gyvenimą trunkančias paieškas rasti, dažniausiai per išbandymus ir klaidas, savo gyvenimo tikslą – kodėl. Prieš mirtį, būdamas 82-iejų, savo dienoraštyje jis padarė išvadą: „Visa gyvenimo prasmė ir džiaugsmas, … glūdi Dievo valios tobulumo ir supratimo ieškojime“1– ir, dar pridurčiau, Dievo valios vykdyme.
Sakoma, kad „ dvi svarbiausios dienos mūsų gyvenime yra: ta diena, kai gimėme, o kita diena, kai sužinome, kodėl“ gimėme.2 Dėl to, kad turime Evangeliją, mums nereikia praleisti viso gyvenimo bandant išsiaiškinti gyvenimo tikslą. Užuot tai darę, mes galime susitelkti į to tikslo įgyvendinimą.
Mato 5:48:„Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“
Manau, kad kiekvienas iš mūsų turime įgimtą troškimą tobulėti. Kadangi visi darome klaidų, daugelis iš mūsų esame įsitikinę, kad tobulumo neįmanoma pasiekti. Tai būtų tiesa, jei nebūtų Apmokėjimo. Dėl mūsų Gelbėtojo aukos tobulumas yra įmanomas: „Taip, ateikite pas Kristų ir tobulėkite jame, ir atsisakykite visokios bedievystės; ir jeigu atsisakysite visokios bedievystės ir mylėsite Dievą visa savo galia, protu, stiprybe, tada jums pakaks jo malonės, tad per jo malonę būsite tobuli Kristuje“ (Moronio 10:32; kursyvas pridėtas).
Mūsų Gelbėtojas davė mums viltį, kuri įkvepia mus tapti tokiius kaip mūsų Tėvas Danguje. Kaip žinote, Levas Tolstojus suvokė, kad kelionę į tobulumą lydi džiaugsmas. Didis tikslas ateina į jūsų gyvenimą, kai atsiranda troškimas sekti Viešpaties valia.
Vyresnysis TedasKalisteris paklausė: „Kodėl taip svarbu turėti teisingą šios dieviškos paskirties viziją apie dieviškumą, kurią taip aiškiai liudija Raštai ir kiti liudininkai? Nes kuo didesnė vizija, tuo didesnė motyvacija.“3
Misija
Kai buvau jaunuolis, beveik apsisprendžiau nevykti į misiją. Praleidęs metus universitete ir dar metus armijoje, turėjau gerą rentgeno techniko darbą vietinėje ligoninėje. Vieną dieną daktaras Džeimsas Pingri, vienas iš ligoninės chirurgų, pakvietė mane papietauti. Mūsų pokalbio metu daktaras Pingri suprato, kad aš neplanuoju tarnauti misijoje ir paklausė, kodėl gi ne? Pasakiau jam, kad esu truputį vyresnis ir tikriausiai man jau per vėlu. Jis pasakė, kad tai nėra rimta priežastis, nes jis vyko į misiją po to, kai baigė medicinos mokslus. Po to jis paliudijo, kokia svarbi buvo jo misija.
Jo liudijimas mane labai stipriai paveikė. Tai privertė mane melstis taip, kaip niekada anksčiau nesimeldžiau, t. y. su tikru ketinimu. Galėjau rasti daugybę priežasčių nevykti į misiją: buvau drovus – toks drovus, kad vien mintis, jog turėsiu pasakyti pabaigos maldą sakramento susirinkime buvo pakankama priežastis neateiti į jį. Turėjau mėgstamą darbą. Galėjau gauti stipendiją, kurios nebegaučiau grįžęs iš misijos. Svarbiausia buvo tai, kad turėjau merginą, kuri laukė manęs, kol grįžau iš armijos, ir žinojau, kad ji nebelauks dar dvejų metų! Aš daug meldžiausi, kad gaučiau patvirtinimą, jog mano priežastys yra rimtos ir kad elgiuosi teisingai.
Mano nusivylimui, negavau lengvo „taip arba ne“ atsakymo, kurio tikėjausi sulaukti. Tada man kilo mintis: „Ką Viešpats nori, kad darytumėme?“ Turėjau pripažinti, kad Jis nori, jog tarnaučiau misijoje, ir tai tapo lemiama akimirka mano gyvenime. Ar aš ketinau daryti tai, ką aš norėjau daryti, ar tai, kokia buvo Viešpaties valia? Tai klausimas, kurį mes visi dažnai turėtumėme užduoti sau. Tai puikus modelis, kurį turėtume pradėti taikyti jau ankstyvoje jaunystėje. Dažnai mes turime nusiteikimą: „Brangus Viešpatie, aš eisiu tenai, kur norėsi tu, darysiu tai, ką man liepsi daryti, – tol, kol ten bus, kur aš noriu eiti, ir bus tai, ką aš noriu daryti.“
Laimei, aš pasirinkau tarnauti misijoje ir buvau paskirtas darbuotis Meksikos šiaurės misijoje. Norėdamas išsklaidyti nežinią, kuri kai kuriuos iš jūsų turbūt kankina, pasakysiu jums, kad mano draugė manęs nelaukė, bet aš vis tiek ją vedžiau! Ji yra vienas iš didžiausių mano gyvenimo palaiminimų. Žinodamas savo gyvenimo tikslą tapti panašiam į mūsų Tėvą danguje, supratau, kad nėra geresnio universiteto nei santuoka ir šeima, kurios moko mus apie Dievo meilę. Žinodami tai, ką aš žinau, turėtumėte kuo greičiau įstoti į šį universitetą. Manau priėmimas prasidės dar šįvakar.
II. Tikras ketinimas
Kai mūsų sūnus tik pradėjo mokytis kalbėti, jis buvo nenumaldomai žingeidus. Jo ribotame žodyne mėgstamiausias žodis buvo „Kodėl?“ Jei aš pasakydavau: „Atėjo laikas eiti miegoti“, jis atsakydavo klausimu „Kodėl?“
„Aš einu į darbą.“
„Kodėl?“
„Melskimės.“
„Kodėl?“
„Laikas eiti į Bažnyčią.“
„Kodėl?“
Tai buvo tikrai žavu… pirmuosius 500 kartų. Tačiau, netgi ir žavesiui išblėsus ir kai tai tapo truputį įkyru, aš buvau dėkingas už dažną priminimą pagalvoti apie kodėl (priežastį) visko, ką darydavau.
Nemanau, kad jūsų kartai pavadinti naudojama Y raidė turi kažkokią didelę prasmę, bet manau, yra verta savęs paklausti „Kodėl?“ karta. Šiandieniniame pasaulyje yra svarbu žinoti kodėl jūs darote tai, ką darote.
Gyventi su tikru ketinimu reiškia turėti supratimą „kodėl“ ir žinoti savo veiksmų motyvus. Sokratas sakė „Neištirto gyvenimo neverta gyventi“4 Mąstykite, kaip jūs leidžiate savo laiką ir vis savęs paklauskite: „Kodėl?“ Tai padės jums išsiugdyti gebėjimą matyti savo pasirinkimų pasekmes toliau nei ši akimirka. Daug geriau yra pamąstyti apie ateitį ir paklausti savęs: „Kodėl aš tai darysiu?“, nei vėliau savęs klausti: „Kodėl, o kodėl aš tai padariau?“ Jeigu vienintelė priežastis yra tai, kad Dievas to nori, tai jau yra pakankama priežastis.
Žvaigždės
Apie tikrojo ketinimo svarbą sužinojau jaunystėje studijuodamas seminarijoje. Mūsų mokytojas paragino mus perskaityti Mormono Knygą. Mūsų pažangai stebėti, jis nubraižė lentelę su stulpelyje surašytais mūsų vardais ir viršuje išvardintomis knygomis. Kaskart, mums perskaičius knygą, prie mūsų vardo būdavo padedama žvaigždutė. Iš pradžių aš neskyriau daug pastangų skaitymui. Gana greitai pamačiau, kad vis labiau ir labiau atsilieku. Nepatogumo jausmo paskatintas ir turėdamas įgimtą dvasią konkuruoti pradėjau skaityti. Kiekvieną kartą, kai gaudavau žvaigždutę, jausdavausi gerai. Ir kuo daugiau žvaigždučių gavau, tuo labiau buvau motyvuotas skaityti – per pertraukas, po pamokų, kiekvieną laisvą minutę.
Būtų buvę puiku, jei būčiau galėjęs pasakyti, kad pabaigiau skaityti pirmasis klasėje, tačiau taip nebuvo. (Tarp kitko, aš taip pat nebuvau ir paskutinis.) Tačiau ar žinote, ką įgijau skaitydamas Mormono Knygą? Jūs turbūt galvojate „liudijimą“, ar ne? Tačiau ne, aš gavau žvaigždes. Gavau žvaigždes, nes tai buvo kodėl aš skaičiau. Tai buvo mano tikrasis ketinimas.
Moronis labai aiškiai nurodė, kaip mes galime sužinoti, ar Mormono Knyga yra tikra? „Ir norėčiau jus paraginti, kad gavę juos, paklaustumėte Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, argi jie nėra tikri; ir jei paklausite nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, jis apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia“ (Moronio 10:4; kursyvas pridėtas).
Žvelgdamas atgal matau, kad Viešpats buvo visiškai sąžiningas su manimi. Kodėl aš turėjau tikėtis suprasti daugiau, nei tai, ko ieškojau? Iš tiesų niekada nesustojau, kad paklausčiau savęs kodėl skaitau Mormono Knygą. Aš dreifavau, leisdamas žemiškiems motyvams man vadovauti, tik tam, kad sužinočiau, kad perskaičiau tinkamą knygą dėl netinkamos priežasties. Tikras ketinimas yra elgtis teisiai dėl teisingos priežasties.
Tik prabėgus metams, kai man buvo sunku nuspręsti vykti į misiją ar ne, aš skaičiau Mormono Knygą tikro ketinimo vedinas. Ketindamas dvejus metus praleisti liudydamas apie knygą, pirmiausia aš turėjau įgyti liudijimą.
Kadangi perskaičiau Mormono Knygą su tikru ketinimu, žinau, kad ji, liudydama apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir misiją, vykdo dievišką paskirtį.
Palyginimas apie apelsinus
Norėčiau pasidalinti šių laikų palyginimu, kurį pavadinsiu „Palyginimu apie apelsinus“. Klausydami pasvarstykite, ko ši istorija moko apie tikro ketinimo galią.
Kartą gyveno jaunuolis, kuris turėjo ambicijų dirbti vienoje kompanijoje, nes ji mokėjo labai gerus atlyginimus ir buvo prestižinė. Jis paruošė savo gyvenimo aprašymą ir dalyvavo keliuose pokalbiuose dėl darbo. Galiausiai jis gavo paprastas pareigas. Tada jis ėmėsi kito tikslo – viršininko pareigų, kurios būtų labiau prestižinės ir geriau apmokomos. Taigi jis atlikdavo jam pavestas užduotis. Norėdamas, kad vadovas jį pastebėtų, jis ilgas valandas skyrė darbui, ateidavo anksti ryte ir likdavo iki vėlumos.
Po penkerių metų viršininko pareigos atsilaisvino. Tačiau, dideliam jaunuolio nusivylimui, kitas darbuotojas, kompanijoje pradirbęs tik šešis mėnesius, gavo paaukštinimą. Jaunuolis labai supyko, nuėjo pas vadovą ir pareikalavo paaiškinti.
Išmintingas vadovas tarė: „Prieš man atsakantį tavo klausimus, ar gali padaryti man paslaugą?“
„Taip, žinoma“, – pasakė darbuotojas.
“Ar gali nuvykti į parduotuvę ir nupirkti keletą apelsinų? Jų reikia mano žmonai.“
Vaikinas sutiko ir nuvyko į parduotuvę. Jam sugrįžus, vadovas paklausė: „Kokius apelsinus nupirkai?“
„Nežinau, – atsakė vaikinas. – Jūs paprašėte nupirkti apelsinų, štai apelsinai. Prašau.“
„Kiek jie kainavo?“ – paklausė vadovas.
Atsakymas buvo: „Na, tikrai nežinau. Jūs man davėte 30 dolerių. Štai sąskaita ir grąža.“
„Ačiū, – atsakė vadovas. – Prašau dabar atsisėsk ir įdėmiai stebėk.“
Vadovas pašaukė darbuotoją, kuris gavo paaukštinimą ir paprašė padaryti tą patį darbą. Vaikinas sutiko ir nuvyko į parduotuvę.
Jam sugrįžus, vadovas paklausė: „Kokius apelsinus nupirkai?“
„Na, – atsakė jis, – parduotuvėje buvo daug rūšių: besėklių, Valencijos, raudonųjų, mandarininių ir dar daug kitokių, aš nežinojau, kuriuos nupirkti. Bet prisiminiau, kaip jūs sakėte, kad jūsų žmonai reikia apelsinų, todėl aš jai paskambinau. Ji pasakė, kad rengia vakarėlį ir kad ruošiasi spausti apelsinų sultis. Tada aš paklausiau parduotuvės darbuotojo, iš kurių apelsinų išeitų geriausios sultys. Jis pasakė, kad Valencijos apelsinai yra labai saldūs ir sultingi, taigi aš juos ir nupirkau. Grįždamas į ofisą, juos nuvežiau į jūsų namus. Jūsų žmona buvo labai patenkinta.“
„Kiek jie kainavo?“ – paklausė vadovas.
„Na, čia buvo kita problema. Aš nežinojau, kiek jų nupirkti, todėl dar kartą paskambinau jūsų žmonai ir paklausiau, kiek ji laukia svečių. Ji pasakė, kad dvidešimt. Aš paklausiau parduotuvės darbuotojo, kiek reikia apelsinų norint paruošti sultis 20-iai žmonių. Reikėjo daug apelsinų. Tada aš paklausiau parduotuvės darbuotojo, ar jis man galėtų padaryti nuolaidą už kiekį, ir jis sutiko! Šie apelsinai paprastai kainuoja 75 centus už vienetą, bet aš sumokėjau tik 50 centų. Štai jūsų grąža ir sąskaita.
Vadovas nusišypsojo ir pasakė: „Ačiū, gali eiti.“
Jis pažvelgė į jaunuolį, kuris visa tai stebėjo. Jaunuolis atsistojo, susigūžė ir tarė: „Suprantu, ką turite omenyje“, ir nuliūdęs išėjo iš ofiso.
Kuo gi šie du vaikinai skiriasi? Jų abiejų buvo paprašyta nupirkti apelsinų, ir jie nupirko. Galite pasakyti, kad vienas įdėjo daugiau pastangų, kad daugiau dėmesio skyrė smulkmenoms, arba kad buvo našesnis. Tačiau didžiausias skirtumas yra susijęs su tikru ketinimu, o ne tik mechaninis atlikimas. Pirmojo vaikino motyvacija buvo pinigai, pareigos ir prestižas. Antrojo vaikino – nuoširdus noras įtikti darbdaviui ir vidinis įsipareigojimas būti geriausiu darbuotoju, kokiu tik gali būti, ir rezultatas buvo akivaizdus.
Kaip savo gyvenime pritaikytumėte šį palyginimą? Kaip jūsų pastangos, šeimoje, mokykloje, darbe ir bažnyčioje gali būti kitokios, jeigu visuomet stengsitės įtikti Dievui ir vykdyti Jo valią, motyvuojami jūsų meilės Jam?
III. Pritaikymas
Vengti blaškančių dalykų – susitelkimo svarba
Kiek kartų jums atsisėdus prie kompiuterio daryti namų darbų arba užduoties, staiga ekrane iššoko kažko, ko neseniai ieškojote nusipirkti, reklama? Tada, kai jau naršote internete po parduotuves, pamatote, kad keletas jūsų draugų yra internete, ir taip pradedate su jais susirašinėti. Tada gaunate pranešimą, kad jūsų draugas kažką patalpino feisbuke ir jūs būtinai turite tai pamatyti. Net nepastebėsite, kaip iššvaistėte brangų laiką ir pamiršote, kodėl iš vis atsisėdote prie kompiuterio. Taip dažnai užuot dirbę, mes blaškomės. Blaškydamiesi prarandame laiką, kurį galėjome skirti prasmingai veiklai. Gebėjimas sukaupti dėmesį padeda išvengti blaškymosi.
Žinau, kad jūs visi mėgstate testus. Taigi, šį vakarą aš duosiu jums trumpą testą jūsų gebėjimui susitelkti nustatyti. Išvysite dvi komandas: vieną vilkinčią baltą uniformą, o kitą - juodą. Komandos mėtys krepšinio kamuolį. Noriu, kad jūs suskaičiuotumėte, kiek kartų balta komanda perduos kamuolį.
[Rodomas testo vaizdo įrašas.]
Kiek perdavimų suskaičiavote?
Pakelkite ranką, jeigu suskaičiavote 19 . Kiek suskaičiavo 20? Kiek suskaičiavo 21? Kiek suskaičiavo 22?
Teisingas atsakymas yra 21.
Visi, kurie suskaičiavote 21, pakelkite ranką. Palaikykite savo ranką iškeltą, jeigu jūs taip pat matėte per aikštelę einančią, o vėliau mėnesienos žingsniu šokančią pagyvenusią moterį. Dabar, laikykite pakeltą ranką, jei matėte ninzę, karį, pakeitusį vieną iš juodą aprangą vilkinčių žaidėjų. Ar matėte, kaip juodą aprangą vilkintys žaidėjai užsidėjo kepures?
Pažiūrėkite dar kartą ir sutelkite dėmesį į tai, ko nepastebėjote pirmą kartą.
[Kartojamas testo vaizdo įrašas.]
Vėliau pasidalinsime šiuo vaizdo įrašu socialiniuose tinkluose.
Mūsų susikaupimas gyvenime yra labai svarbus. Kaip rodo šis testas, paprastai mes randame tai, ko ieškome. Arba, kaip sako Raštai, „ieškokite, ir rasite“ (Luko 11:9).
Jei susikoncentruosime į pasaulio dalykus, galime praleisti visą mus supantį dvasinį pasaulį. Mes nesugebėsime atpažinti dvasinių raginimų, kuriuos Šventoji Dvasia mums trokšta duoti, kad nukreiptų mūsų gyvenimus ir palaimintų aplinkinius. Ir atvirkščiai, jei susitelksime į dvasinius dalykus ir į tai, kas yra „dora, mylėtina ar verta pritarimo, ar girtina“ (Tikėjimo Teiginiai 1:13), yra mažesnė tikimybė, kad per pagundas ir pasaulio trukdžius pasuksime aplinkkeliais. Geriausias būdas išvengti trukdžių, yra tvirtai sutelkti dėmesį į tikslą ir uoliai užsiimti daryti gera. Būkite atidūs į ką sutelkiate dėmesį – nešvaistykite laiko susikoncentruodami įlipti į kalną, tik tam, kad sužinotumėte, kad įkopėte ne į tą kalną.
Mažų dalykų galia
Praėjus trisdešimt penkeriems metams po to, kai „pakoregavau savo dėmesį“ ir nusprendžiau tarnauti misijoje, mano sūnus padrąsino mane kartu su juo aplankyti Meksiką, su viltimi surasti žmones, kuriuos aš mokiau. Mes dalyvavome sakramento susirinkime nedideliame miestelyje, kuriame aš pradėjau savo misiją, ir kur tikėjausi, ką nors atpažinti, tačiau nei vieno pažįstamo nebuvo. Po susirinkimo paklausėme vyskupo, ar jis ką nors pažinojo iš mano sąrašo žmonių, kuriuos mes mokėme ir pakrikštijome. Jis nepažinojo nei vieno. Jis paaiškino, kad jis bažnyčios nariu yra vos penkeri metai. Jis patarė mums pakalbėti su kitu vyru, kuris jau 27-erius metus buvo narys – nedidelė tikimybė, tačiau buvo verta pabandyti. Kartu nesėkmingai peržvelgėme mano sąrašą, kol priėjome paskutinį vardą: Leonora Lopez de Enrikez.
„O, taip, – pasakė jis. – Ši šeima priklauso kitai apylinkei, bet jie lanko Bažnyčią šiame pastate. Kitas yra jų sakramento susirinkimas; jie turėtų čia netrukus atvykti.“
Nepraėjus nei 10-čiai minučių, Leonora įėjo į pastatą. Nors dabar ji jau buvo virš 70-ies, pažinau ją iš karto, ir ji pažino mane. Mes ilgai ir susigraudinę apsikabinome.
Ji pasakė: „Mes 35-erius metus meldėmės, kad jūs sugrįžtumėte, kad galėtume padėkoti jums už tai, kad atnešėte Evangeliją į mūsų šeimą.”
Kai kiti šeimos nariai įėjo į pastatą, mes ašarodami apsikabinome. Akies krašteliu mačiau savo sūnų stovintį kartu su nuolatiniais misionieriais, kurie savo kaklaraiščiais šluostėsi riedančias ašaras.
Sakramento susirinkime nustebau sužinojęs, kad vyskupas buvo vienas Leonoros sūnų, jos anūkas buvo pianistas, anūkė giedojo chore, o keletas Aarono kunigystės vaikinų buvo jos anūkai. Viena jos dukterų buvo kuolo prezidentūros patarėjo žmona. Dar viena duktė buvo ištekėjusi už gretimos apylinkės vyskupo. Daugelis Leonoros vaikų buvo išvykę į misijas, o dabar ir anūkai tarnavo misijose.
Sužinojome, kad Leonora buvo daug geresnė misionierė, nei buvome mes. Šiandien jos vaikai su dėkingumu prisimena jos nenuilstamas pastangas mokyti juos Evangelijos principų: dešimtinės, šventyklos, Raštų studijavimo, maldos ir pasitikėjimo ja svarbos. Ji mokė juos, kad galų gale maži sprendimai pavirs į pilnavertį, dorą ir laimingą gyvenimą. Šių dalykų jie taip pat mokė kitus. Sudėjus visus kartu, šios nuostabios šeimos dėka daugiau nei 500 žmonių atėjo į bažnyčią. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Viešpats norėjo, kad vykčiau į misiją. Taip aš sužinojau, kokios yra amžinosios pasirinkimo vykdyti Viešpaties valią pasekmės.
Viskas prasidėjo nuo paprasto pokalbio per pietus. Dažnai pagalvoju, jei daktaras Pingri būtų labiau susikoncentravęs į karjerą ar į kitus pasaulietiškus dalykus, jis turbūt niekada nebūtų paklausęs, kodėl aš netarnavau misijoje. Tačiau jo dėmesys buvo skirtas aplinkiniams ir nukreiptas į Viešpaties darbo tęsimą. Jis pasėjo sėklą, kuri išaugo ir davė vaisius, kurie toliau eksponentškai auga ir dauginasi. Įkvėptos mintys virsta gerais darbais; geri darbai atneša kitus gerus darbus, ir taip toliau per amžius.
Morkaus 4:20 eilutė sako „Geroje žemėje pasėta sėkla - tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.”
Mintį, kad maži, paprasti, bet tikslingi veiksmai gali turėti didžiules pasekmes, gerai paliudija Raštai. Alma mokė savo sūnų Helamaną:
„Nežymiais ir paprastais dalykais įvykdomi dideli dalykai. […]
[…] labai nežymiomis priemonėmis Viešpats suglumina išmintinguosius ir įgyvendina daugelio sielų išgelbėjimą“ (Almos 37:6–7).
Viena ankstyvųjų gyvenimo pamokų turėtų būti ta, kad didžiulė daugeriopo poveikio galia glūdi nežymiuose kasdieniuose dalykuose. Šiandienos nežymūs ir paprasti dalykai jūsų gyvenime veikia jūsų naudai arba prieš jus. Kaip Viešpats naudoja tokius dalykus jums ugdyti, taip Šėtonas naudoja juos išblaškyti ir lėtai, beveik nepastebimai, išvesti jus iš kelio.
Iššūkis mus yra tai, kad matydami nuostabią šeimą, finansiškai klestintį ar dvasiškai stiprų žmogų, mes nematome visų nežymių ir paprastų dalykų, dėl kurių jie tokie tapo. Žavimės olimpiniais čempionais, bet nematome ilgų metų kasdieninių treniruočių, dėl kurių jie tokie tapo. Nuvykę į parduotuvę nusipirkti šviežių vaisių, mes nematome, kaip sėkla buvo pasodinta, rūpestingai auginta ir nuimtas derlius. Žvelgdami į prezidentą Monsoną ir į kitus visuotinius įgaliotinius jaučiame jų dvasinę stiprybę ir gerumą, bet tai, ko mes nematome, yra paprasti, kasdieniniai nuolat drausmingai atliekami darbai. Tuos darbus lengva padaryti, bet juos yra taip pat lengva ir nepadaryti – ypač dėl to, kad rezultatų iškarto nesimato.
Gyvename greito pasitenkinimo laikais. Norime nuo sodinimo pereiti tiesiai prie derliaus nuėmimo. Esame taip įpratę greitai gauti rezultatus, kad susierziname kiekvieną kartą, kai turime palaukti daugiau nei kelias sekundes, kol iš Google gauname atsakymą į kiekvieną savo užklausą, tačiau pamirštame, kad šie rezultatai yra bendras daugelio kartų darbo ir pasiaukojimo rezultatas.
Alma davė Helamanui patarimą, kuris puikiai tinka mums šiais laikais. Kalbėdamas apie Liahoną ir „daug kitų stebuklų“, kurie „diena iš dienos“ lydėjo Lehio šeimą, jis pasakė:
„Nepaisant to, kad šie stebuklai buvo padaryti nežymiomis priemonėmis, jis parodė jiems nuostabius darbus. Jiems aptingus ir pamiršus naudoti savo tikėjimą bei stropumą, šitie nuostabūs darbai liaudavosi ir jie nepažengdavo savo kelionėje; […]
O mano sūnau, nebūkim tingūs dėl kelio lengvumo; nes taip buvo mūsų tėvams; nes taip jiems buvo paruošta, kad jei kas žvelgs – gyvens; lygiai taip yra ir mums. Kelias paruoštas, ir jei mes žvelgsime, gyvensime per amžius.
Ir dabar, mano sūnau, žiūrėk, kad rūpintumeis šitais šventais dalykais, taip, žiūrėk, kad žvelgtum į Dievą ir gyventum“ (Almos 37:40–41, 46–47).
Trys nežymūs ir paprasti dalykai
Noriu pabrėžti tris mažus ir paprastus būdus, kaip „žvelgti į Dievą“, kurie padės mums išlaikyti dėmesį ties amžinuoju tikslu. Nei vienas iš jų jūsų nenustebins – apie juos esate girdėję daug kartų anksčiau. Tačiau liudiju, kad jei tai darysite nuolat ir su tikru ketinimu ne tik pastebėsite pasikeitimų, bet įvyks dideli pasikeitimai. Jei suprantate – turiu omenyje, tikrai suprantate, – kodėl šie paprasti darbai daromi, neabejoju, jūs juos padarysite svarbiausiu savo gyvenimo prioritetu.
Pirmiausia, priimdami sakramentą, mes per dažnai tai atliekame mechaniškai. Žiūrėdami šį vaizdo įrašą apie atminimą, atkreipkite dėmesį į tai ir pagalvokite, kodėl tai yra taip svarbu:
Vyresnysis Džefris R. Holandas „Paskutinei ir ypatingai Paschos vakarienei einant į pabaigą, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir išdalino Savo Apaštalams tardamas:
Jėzus Kristus: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas. Tai darykite mano atminimui.“
Vyresnysis Holandas „Nuo to įvykio Aukštutiniame kambaryje Getsemanės ir Golgotos išvakarėse, pažado vaikai laikosi sandoros prisimindami Kristaus auką naujesniu, aukštesniu, šventesniu ir asmeniškesniu būdu. Maža vandens taurele mes prisimename Kristaus kraujo praliejimą ir Jo dvasinės kančios mąstą.
Kriaukšleliu duonos, visada laužytos, palaimintos ir atnašautos visų pirma mes atmename jo sužalotą kūną ir sudužusią širdį.
Paprasta ir nuostabia kalba jaunų kunigų sakomose sakramento maldose pagrindinis žodis, kurį girdime, atrodytų, yra atminti.
Jei atminimas yra pagrindinis mūsų uždavinys, kas turėtų išryškėti mūsų atmintyje, kai gauname šiuos aiškius ir vertingus simbolius?”
Jėzus Kristus: „Ir tai bus liudijimas Tėvui, kad visuomet prisimenate mane. Ir jeigu visuomet prisiminsite mane, mano Dvasia bus su jumis.“
Tekstas ekrane: Kaip „visuomet prisiminsite“ Jį?5
Visuomet Jį atmindami ir laikydamiesi Jo įsakymų, pamąstykite, koks galėtų būti daugkartinis Jo Dvasios bendrystės kiekvienoje mūsų gyvenimo srityje poveikis. Įsivaizduokite, kaip tai paveiktų mūsų kasdienius sprendimus ir mūsų rūpinimąsi aplinkinių poreikiais.
Yra daugybė būdų, kaip galime ištisą dieną išlaikyti mūsų duotą pažadą visada atminti Gelbėtoją. Kaip jūs visuomet Jį atminsite?
Daugelis turbūt pasakys: „Melsdamiesi ir studijuodami Raštus.“ Ir jūs būsite teisūs, jeigu, ir tai yra didelis jeigu tai bus daroma su tikru ketinimu.
Malda ir Raštų studijavimas yra dar vieni iš nežymių ir paprastų dalykų, kuriuos norėčiau pabrėžti.
Viešpats aiškiai kalba apie tai, kokios neveiksmingos yra mūsų maldos, kai mes jas sakome iš įpročio: „Ir lygiai taip pat žmogui įskaitoma blogiu, jeigu jis meldžiasi be tikro ketinimo; taip, ir iš to jam jokios naudos, nes Dievas nepriima nė vieno tokio“ (Moronio 7:9).
Malda su tikru ketinimu yra atviras abipusis bendravimas su mūsų Tėvu Danguje, siekiant vykdyti bet kokius Jo duodamus patarimus: „Tarkis su Viešpačiu visuose savo darbuose, ir jis nukreips tave į gera; taip, kada guliesi vakare, gulkis Viešpačiui, kad jis prižiūrėtų tave tau miegant; ir kada keliesi ryte, tegul tavo širdis būna kupina dėkingumo Dievui; ir jeigu tu tai darysi, būsi iškeltas paskutiniąją dieną“ (Almos 37:37).
Malda ir Raštų studijavimas natūraliai eina kartu. Raštų ir dabartinių mūsų pranašų žodžių studijavimas paruošia mus gauti asmeninį apreiškimą. Raštuose randami pavyzdžiai ir perspėjimai moko mus valdyti savo troškimus. Taip mes mokomės suprasti Viešpaties mintį ir valią.
Pranašai dabar ir anksčiau ragino mus daryti mažus ir paprastus dalykus, tokius kaip melstis ir studijuoti Raštus. Taigi, kodėl ne visi tai daro? Galbūt viena iš priežasčių yra tai, kad praėjus dienai - kitai mes nebūtinai pastebėsime dramatiškas neigiamas pasekmes, lygiai taip pat kaip dantys ne visi sugenda ir iškrenta, pirmą kartą užmiršus juos išvalyti. Dauguma teigiamų ar neigiamų pasekmių pasireikš vėliau, laikui bėgant. Bet jos tikrai bus.
Prieš daugelį metų savo sode pasodinau du tos pačios rūšies ir to paties aukščio medžius. Vieną pasodinau ten, kur jis gaudavo truputį saulės kasdien, o kitą pasodinau ten, kur jis visą dieną mėgavosi saule. Po metų nepastebėjau didelio skirtumo tarp dviejų augančių medžių, bet tada mes su žmona išvykome trims metams į misiją. Kai grįžome, buvau priblokštas didžiulio skirtumo! Truputis daugiau kasdienės saulės laikui bėgant medžių augimui padarė didžiulę įtaką. Tas pats vyksta ir mūsų gyvenimuose, kai mes leidžiame visos šviesos šaltiniui veikti mus kasdien. Skirtumo nepamatysime iškart, tačiau būkite tikri, kad pokytis jumyse vyksta ir laikui bėgant rezultatai pasimatys.
Ši paprasta mintis apie kasdieninių darbų daugkartinį poveikį, kai dirbama tikslingai ir su tikru ketinimu, gali padaryti didžiulę įtakąvisose jūsų gyvenimo srityse. Tai gali būti arba savo sukūrimo saiko pripildymas arba tik gyvenimas paprasto ar labai sėkmingo gyvenimo.
Dažnai atsigręždavau atgal į savo gyvenimą ir mąstydavau, kodėl man buvo taip sunku priimti sprendimą vykti į misiją. Man buvo sunku, nes buvau išsiblaškęs – aš buvau pametęs iš akiračio savo amžinąjį tikslą. Mano troškimai ir mano valia nederėjo su Viešpaties valia, antraip, sprendimą būtų buvę priimti daug lengviau. Ir kodėl gi jie nederėjo? Lankiau bažnyčią, sekmadieniais priimdavau sakramentą, bet nesutelkiau dėmesio į viso to prasmę. Melsdavausi, bet dažniausiai tai atlikdavau mechaniškai. Aš skaičiau Raštus, bet tik retkarčiais ir be tikro ketinimo.
Klausydamiesi manęs šiandien, tikiuosi, kad per Dvasios kuždesius pajutote, ką turėtumėte daryti, kad gyventumėte sąmoningą ir kryptingą gyvenimą. Skatinu jus sekti tais raginimais. Nenusiminkite galvodami apie tai, ką jau esate arba ko nesate padarę. Leiskite Viešpačiui jums suteikti naują pradžią. Atminkite, ką pasakė Viešpats: „Bet kiekvieną kartą, kai tik jie su tikru ketinimu atgailaudavo ir siekdavo atleidimo, jiems būdavo atleidžiama.“ (Moronio 6:8; kursyvas pridėtas).
Pradėkite jau dabar. Gyvenkite tikslingą gyvenimą. Panaudokite daugkartinę kasdieninių darbų galią svarbiose jūsų gyvenimo srityse. Pažadu, kad praėjus metams nuo šiandien jūs arba džiaugsitės, kad pradėjote šiandien arba norėsite, kad būtumėte tai padarę.
Norėčiau, kad apmąstytumėte šiuos tris klausimus. Kviečiu jus dalintis savo atsakymais socialiniuose tinkluose, naudojant prierašą #ldsdevo.
Pirmas: Ar tai galite padaryti? Ar jums įmanoma padaryti šiuos tris mažus ir paprastus dalykus? Ar galite stengtis laikytis savo sandoros „visuomet jį atminti“ (DS 20:77, 79)? Ar galite rasti laiko maldai su tikru ketinimu ir kasdien studijuoti Raštus?
Antras: Ar pavyks? Ar tikrai tikite Viešpaties pažadu? Ar tikite, kad nuolatinės Jo Dvasios bendrystės daugkartinis poveikis turės didžiulę įtaką visose jūsų gyvenimo srityse?
Galiausiai: Ar verta tai daryti?
Liudiju, kad yra verta ir tai daug ką pakeičia. Tai darydami jūs pamatysite, kad svarbiausias „kodėl“ jūs viską darote, yra tai, kad jūs mylite Viešpatį ir pripažįstate Jo didžią meilę jums. Meldžiu, kad ieškodami tobulumo rastumėte didį džiaugsmą, suprasdami ir vykdydami Jo valią. Jėzaus Kristaus vardu, amen
© 2015 by Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Originalas anglų kalba patvirtintas: 12/14. Vertimas patvirtintas: 12/14. “Living with a Purpose: The Importance of ‘Real Intent’” vertimas. Lithuanian. PD10053116 156