Seminarija palaimino mano gyvenimą
2022-ųjų metinė Seminarijos ir Instituto mokymų transliacija su prezidentu Balardu
2022 m. sausio 21 d., penktadienis
Labas rytas. Šį rytą išties buvote gerai mokomi, ir aš tikrai patvirtinu viską, ką girdėjote, ir meldžiuosi, kad Viešpats galėtų padėti man įnešti savo indėlį į nuostabų mūsų susitikimą su jumis, turinčiais tokią didelę atsakomybę. Malonu būti su jumis. Noriu išreikšti savo meilę kiekvienam iš jūsų ir viliuosi, kad tą meilę išreikšite savo šeimos nariams. Perduodu Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo meilę. Esame dėkingi už jūsų nepaprastas ir ištikimas pastangas mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos, kuri palaimins mūsų jaunų Bažnyčios narių gyvenimus ir sustiprins jų liudijimus.
Noriu pradėti papasakodamas, kaip seminarija palaimino mano gyvenimą. Ji pasodino liudijimo apie Evangeliją sėklas ir padėjo man pasiruošti misijai ir vadovaujančioms pareigoms.
Kaip žinote, esu Hairumo Smito, vyresniojo pranašo Džozefo Smito Jaunesniojo brolio, proproanūkis. Mano mamos pavardė buvo Smit ir aš esu prezidento Džozefo F. Smito, šeštojo Bažnyčios prezidento, proanūkis. Taip pat esu dviejų apaštalų – vyresniųjų Hairumo Mek Smito, mano mamos tėvo, ir Melvino Dž. Balardo, mano tėvo tėvo, – anūkas.
Tiems vyrams buvus mano seneliais turbūt manote, kad būdamas paauglys giliai širdyje turėjau Evangeliją. Tačiau taip nebuvo. Noriu šiek tiek daugiau papasakoti apie savo tėvus ir gyvenimą, vedusį į mano misionierišką tarnystę.
Mano tėvas turėjo automobilių prekybos kompaniją. 1929 metais, kai man buvo vos 10 mėnesių, užgriuvo Didžioji depresija. Dėl depresijos sukeltų ekonominių sunkumų mano tėvų ir mūsų šeimos gyvenime, o ypač mano tėvo gyvenime įvyko nemalonus posūkis. Kadangi jis taip pasinėrė į pastangas išlaikyti šeimą tuo sunkiu laikotarpiu, tai atitraukė jį nuo aktyvaus dalyvavimo Bažnyčioje.
Vėliau, kai buvau vyresnis ir mūsų finansinė padėtis stabilizavosi, mano tėvas nupirko žemės sklypą kalnuose į rytus nuo Solt Leik Sičio. Jis leido laiką sekmadieniais statydamas trobelę, ir mes visi dirbome su juo. Mes nesilankėme Bažnyčios susirinkimuose visa šeima.
Mano tėvų pasitraukimas iš aktyvaus dalyvavimo Bažnyčioje netrukdė man kartu su gerais draugais lankytis garbinimo susirinkimuose, ką dariau, kai mūsų šeima būdavo namuose, arba melstis su savo miela mama. Tačiau seminarijos nelankiau.
Kai buvau devintoje klasėje, mano draugė Nedra Mortensen paklausė manęs, kodėl nelankau kasdienės rytinės seminarijos. Taigi nuo kitos dienos pradėjau lankytis kiekvieną dieną. Rytinė seminarija prasidėdavo 6:30 val. Tai buvo anksti studijuojant gimnazijoje – bent jau man. Prisimenu, kaip žiemą lankiausi šaltais, sniegingais rytais. Kai prasidėjo mano baigiamieji metai, buvau išrinktas Rytų gimnazijos seminarijos prezidentu.
Seminarijos lankymas yra vienas iš dalykų, nukreipusių mano gyvenimą teisinga linkme. Seminarijoje mano širdis buvo paliesta ir liudijimo sėklos buvo pasodintos mano sieloje. Nepamenu visko, ko buvo mokoma, bet prisimenu, kaip jaučiausi ten būdamas. Taip pat prisimenu, jog jaučiau, kad ten pritapau.
Esu dėkingas už savo seminarijos mokytojus, kurie, kaip ir kiekvienas iš jūsų, tiek daug laiko skyrė tam, kad paruoštų prasmingas pamokas, pakviečiančias Dvasią.
Taip pat esu dėkingas už kiekvieną mokytoją, mokiusį mano vaikus. Jiems augant, kartu su šeima studijavome Evangeliją, tačiau papildomi seminarijoje gauti pamokymai palaimino jų gyvenimą tada ir toliau jį laimina dabar. Kaip senelis ir prosenelis – mes ką tik susilaukėme savo šimtojo provaikaičio – dėkoju mokytojams, kurie mokė ir moko mano vaikaičius. Visų gimdytojų ir senelių visoje Bažnyčioje vardu dėkoju jums už jūsų aukas ruošiantis, mokant, mylint ir kviečiant kiekvieną Dangiškojo Tėvo vaiką ateiti pas Jo Sūnų Viešpatį Jėzų Kristų.
Broliai ir seserys, jūs esate svarbūs Viešpačiui ir užimate svarbią vietą Jo plane. Kiekvienas iš jūsų paliečiate šių brangių jaunuolių širdis. Jūsų darbas ir pastangos yra be galo svarbios stiprinant augančią kartą ir statant Dievo karalystę. Prašau, žinokite, kad esame didžiai dėkingi už jūsų ryžtą tarnauti ir ištikimas pastangas mokyti ir tvarkyti seminarijos bei instituto programos visame pasaulyje reikalus.
Reiškiu dėkingumą vyresniajam Holandui ir vykdomajam komitetui, vyresniajam Klarkui Gilbertui kaip komisijos įgaliotiniui, broliui Čadui Vebui kaip administratoriui ir visiems departamentų vadovams, darbuotojams ir kiekvienam mokytojui. Mes mylime jus, vertiname jus ir esame dėkingi už jūsų ištikimas religinio švietimo pastangas.
Kaip minėjau anksčiau, seminarijos lankymas padėjo man įgyti liudijimą ir eiti pirmyn sandoros keliu. Dėl to galėjau padėti savo tėvams tapti aktyviems. Tarnavau misijoje, kas tikriausiai nebūtų įvykę, jei ne geri draugai, kuriuos pažinojau ir su kuriais susipažinau seminarijoje, kurie pasiūlė man taip pat tarnauti misijoje.
Kai prieš misiją kalbėjau sakramento susirinkime, mano tėvas dalyvavo, kad pasiklausytų mano kalbos. Tai buvo pirmas kartas, kiek prisimenu, kai tėvas kartu su manimi lankėsi bažnyčioje. Grįžęs namo iš misijos, kalbėjausi su savo tėvais apie lankymosi Bažnyčios susirinkimuose svarbą. Mano tėvai nusprendė grįžti į aktyvią veiklą bažnyčioje ir visą likusį gyvenimą priėmė įvairius pašaukimus ir pavedimus.
Neseniai Bažnyčia atliko tyrimą apie kai kuriuos jaunuolius Jutoje. Viena iš veiksnių kombinacijų, dėl kurių labiausiai tikėtina, kad jaunimas vis dar dalyvaus Bažnyčios veikloje po penkerių metų, buvo tai, kad jie lanko seminariją ir turi šventyklos rekomendaciją. 1
Bažnyčios koreliacijos tyrimų skyrius taip pat tyrė seminarijos, instituto ir Bažnyčios koledžų poveikį. Jų tyrimas parodė, kad seminarija buvo pagrindinis visą gyvenimą trunkančio aktyvumo Bažnyčioje, liudijimo, bendrystės jausmo, Dvasios jautimo, asmeninio pasišventimo ir pasišventimo šeimai veiksnys. 2
Broliai ir seserys, jūs darote įtaką. Iš jūsų, kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinių, spinduliuoja galinga atsidavimo dvasia. Dėkoju jums, kad visą gyvenimą nešate tą dvasią ir kad tą dvasią atsinešate į pamokas. Dėkoju jums, kad palietėte mūsų jaunimo ir jaunų suaugusiųjų širdis.
Kai galvoju apie mūsų pareigą mokyti ir pasiekti jų širdis, prisimenu tai, ką prieš daugelį metų patyriau Solt Leiko šventykloje. Ketvirtame Solt Leiko šventyklos aukšte vykusiame liudijimų susirinkime prezidentas Gordonas B. Hinklis paliudijo, kaip svarbu, kad žmonės įsisavintų Evangeliją ir liktų prie jos prisitvirtinę. Jis sakė, kad jai įsisavinti žmonėms reikia daugiau nei protinio atsivertimo – jiems reikia dvasinio atsivertimo. Jis sakė, kad turime iš savo proto į širdį perkelti dėkingumą už Evangeliją. Ačiū, kad padedate tai pasiekti savo mokiniams.
2015 m. birželio 25 d., likus vos kelioms savaitėms iki tapimo Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentu ir tuo metu tarnaudamas Misionierių vykdomosios tarybos pirmininku, prezidentas Raselas M. Nelsonas kalbėjo 2015 m. misijos vadovų seminare. Jis mokė apie tai, kad misionieriai tampa Viešpaties laiškais. Jis sakė: „Mes, Viešpaties atstovai, turime privilegiją skelbti Jo Evangeliją. Apaštalas Paulius mokė nuostabios idėjos. Jis pareiškė, kad kiekvienas atstovas, kiekvienas mokinys, taip, kiekvienas misionierius gali tapti gyvu „Kristaus laišk[u], […] parašyt[u] ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, […] gyvų širdžių plokštėse“ [2 Korintiečiams 3:3].“ 3 Liudiju, kad kiekvieną seminarijoje besilankantį mokinį gali paliesti Evangelija; jie gali turėti Evangeliją, užrašytą gyvų savo širdžių plokštėse.
Dėkojame už jūsų asmeninį pasiruošimą daryti tai, ką darote taip gerai, – mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos, kad Dvasia galėtų paliesti mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų širdis.
Šiandieniniame neramiame pasaulyje šiems jaunuoliams reikia gelbėtojo Jėzaus Kristaus per Jo Evangeliją siūlomo džiaugsmo ir ramybės. Jie turi savo širdyse jausti mūsų Gelbėtojo meilę kiekvienam iš jų.
Leiskite man pakalbėti apie būsimų vadovų ruošimą. Jūs žinote, kad šiandienos jaunimas ir jauni suaugusieji yra mūsų būsimi vadovai. Jie vadovaus – arba jau vadovauja – savo šeimoms. Jie paveiks savo kaimynus ir bendruomenes. Visi bus vadovai, kai mokys – Bažnyčioje, namuose, mokykloje ar bendruomenėje. Kai kurios tarnaus Pradinukų organizacijoje, Merginų organizacijoje ir Paramos bendrijoje – o gal ir prezidentėmis. Kai kurie tarnaus vyskupijose, kuolo prezidentais arba misijos vadovais. Kai kurie vadovaus pasaulinei Bažnyčiai po 2030 metų. Jūs mokote jaunuolius, kurių likimo šiuo metu nežinote ir nesuvokiate. Vienoje iš jūsų klasių gali būti būsimas Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys. Jūs to nežinote, bet telaimina Jus Viešpats, kad mokytumėte taip, lyg žinotumėte.
Kad būtų geri Bažnyčios vadovai, pirmiausia mūsų jaunimas turi gerai vadovauti savo namuose. Mokykite juos, ypač vaikinus, kad „jokia galia ar įtaka negali, arba neturi, būti palaikoma kunigyste, kitaip kaip tik įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu, neveidmainiška meile“ ir „maloningumu ir tyru žinojimu, kurie didžiai išplečia sielą be veidmainystės ir klastos“. 4
Kaip mokytojai, prašau, susitelkite į gyvenimą tų, kuriuos mokote, ir padėkite jiems. Jūs ne tik ruošiate juos misionieriškai tarnystei ar mokslams koledže. Jūs ruošiate juos tapti gerais tėvais. Jūs ruošiate juos tapti gerais Bažnyčios nariais ir vadovais. Jūs ruošiate juos būti sėkmingus visuose ateities siekiuose. Žiūrėdami į kiekvieną iš savo mokinių įsivaizduokite, ką jie darys po 5, 10 ar 20 metų, ir tada siekite įkvėpimo iš dangaus, kad sužinotumėte, kaip galite padėti jiems pasiruošti tam laikui.
Suteikite jiems galimybių vadovauti. Kaip jau minėjau, paskutiniais studijų Rytų gimnazijoje metais buvau seminarijos prezidentas. Mano mokytojai surizikavo leisdami man būti prezidentu. Nelankiau seminarijos, kol nebuvau devintoje klasėje. Nebuvau tas seminarijos mokinys, kuris metų metus nepriekaištingai lankė seminariją. Tikiuosi, jūs pastebėsite kurios nors merginos ar vaikino potencialą ir surizikuosite. Padėkite kiekvienam mokiniui truputį pasitempti. Nepaleiskite jų tikėdamiesi, kad jie patys imsis iniciatyvos. Verčiau mokykite juos, kaip imtis iniciatyvos, tada leiskite jiems tai daryti ir toliau juos mokykite kaip tai daryti dar geriau.
Pavyzdžiui, kai yra pašaukiami nauji visuotiniai Septyniasdešimčių įgaliotiniai, prieš išsiųsdami juos į jų asmeninius paskyrimus pasaulyje mes parūpiname jiems mokymus ir instruktažą. Mes pasiimame juos į pavedimus kartu su savimi. Tai vyrai, turintys daug patirties vadovaujančiuose Bažnyčios pašaukimuose, tačiau mes toliau juos mokome prieš leisdami jiems būti savarankiškiems. Keletą kartų per metus Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai lankosi Septyniasdešimčių susirinkimuose pravesdami instruktažą, kad padėtų jiems stiprinti savo liudijimus ir būti veiksmingesniems vadovams. Norėčiau pridurti, kad pasinaudojame proga mokyti vienas kitą Dvylikos Kvorume, keliauti kartu ir mokytis vieniems iš kitų. Gal būt galvojate, kad jei ilgą laiką tarnaujame savo paskyrimuose, tai jau viską žinome. Ne, pasaulis keičiasi ir žmonių poreikiai skiriasi – ypač skirtingose pasaulio vietose. Taigi mes, kaip Dvylikos Kvorumo nariai, žvelgiame ateitin ir tikimės mokyti vienas kitą, kaip geriau vykdyti savo, kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalų, pareigas.
Prašau jus padėti mūsų būsimiems vadovams; daugelis jų trokšta mokytis iš jūsų vadovavimo patirties. Turite nedaug laiko su jais, kaip seminarijos ir instituto mokiniais, tačiau ieškokite progų, kai galite padaryti įtaką kiekvienam iš jų.
Leiskite paminėti tikslių atsakymų į klausimus svarbą. Visi žinome, kad klausimų uždavimas yra nuostabus būdas mokiniams mokytis. Dauguma klausimų rodo troškimą sužinoti. Raginkite mokinius užduoti klausimus ir tada padėkite jiems sužinoti, kaip rasti atsakymus studijuojant ir meldžiantis. Evangelija pateikia atsakymus į daugumą gyvenimo klausimų. Tačiau bus tokių, į kuriuos nebus galima atsakyti, nes mums trūksta informacijos, reikalingos tinkamai atsakyti. Tokiose situacijose nespėliokite. Tinka pasakyti „nežinau“ arba „mes nežinome“. Jei mokysime tiesos, mokysime to, ką žinome, visada būsime saugūs. Nenukrypkite nuo tiesos ir nespėliokite apie dalykus, kurių dar nesuprantame. Daugeliu atvejų galite pateikti teisingą, išsamų ir tikslų Raštų ištraukos, Evangelijos doktrinos, Bažnyčios istorijos arba kitų temų, kurias suprantame, paaiškinimą. Raginu jus laikytis jums duotos mokymo programos ir naudoti autoritetingus šaltinius.
Laikykitės paprastumo. Tiek daug kartų kartojau tą frazę savo gyvenime, kad mano vaikai užrašė tą teiginį antkapyje, kur palaidota mano brangi žmona, ir kur, vieną dieną šalia jos būsiu palaidotas aš. O ant to antkapio parašyta „laikykitės paprastumo“. Kai mirsiu, viliuosi, kad visi supras, jog tai buvo kažkas, kas mano manymu buvo svarbu. Išlaikykite Evangeliją paprastą. Ji yra paprasta, graži, aiški ir nuostabi. Kai mokote Evangelijos, laikykitės paprastumo ir dažnai liudykite apie mūsų Gelbėtojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnystę ir dievišką misiją.
Atminkite, kad Nefis džiūgavo aiškumu. 5 Jis mokė, kad „mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“ 6 . Liudiju, kad jums mokant, pamokslaujant ir liudijant apie Kristų jūsų mokiniai jaus jūsų liudijimą ir džiūgaus Jėzaus Kristaus ir Jo Evangelijos gerumu.
Esu vyresniojo Melvino Dž. Balardo anūkas. Apaštalu jis tarnavo 20 metų. Kai jis mirė, man buvo vienuolika metų. Bet kai tapau pakankamai subrendęs, kad suvokčiau, jog mano senelis tarnavo apaštalu ir buvo daug tų, kurie girdėjo jį pamokslaujant, girdėjo jį mokant. Vis klausdavau ir klausdavau skirtingų žmonių visame pasaulyje, kurie girdėjo jį mokant ir skelbiant Evangeliją. Ir beveik visada gaudavau atsakymą: „Tiksliai nepamenu, ką jis pasakė“, žmonės man sakydavo, „Bet niekada nepamiršiu, kaip jaučiausi.“ Tegul tie, kuriuos mokome, – galbūt jie neprisimins mūsų žodžių, bet niekada tenepamiršta, kaip jie jautėsi, kai mokėme paprastų nuostabių Jėzaus Kristaus doktrinų.
Kalbėjau apie tai, kokios svarbios yra jūsų kaip mokytojų ir administratorių pareigos. Tos pareigos yra iš tikrųjų svarbios. Tačiau jūsų pareigos savo pačių šeimose yra dar svarbesnės. Mes esame šioje žemėje, kad priklausytume besitęsiančioms šeimoms ir galėtume kurti ir daryti savo dalį tose šeimose. Kiekvieno iš mūsų šeimos aplinkybės yra skirtingos. Kad ir kokios būtų jūsų aplinkybės, prašau, puoselėkite ir stiprinkite tuos šeimos ryšius. Jei esate susituokę, leiskite laiką su savo sutuoktiniais. Kreipkitės į sutuoktinį patarimų ir laikykitės jų. Buvau geresnis tėvas, vyras ir Bažnyčios vadovas dėka švelnių, meilių mano mylimos brangios žmonos Barbaros patarimų. Jei nesate susituokę, siekite savo tėvų, savo šeimos narių ar ko nors, kuo pasitikite, patarimų. Visi turime stiprinti savo šeimos ryšius, nes jie tęsis anapus šio gyvenimo. Jūsų, kaip mokytojo šioje programoje, pareigos arba pašaukimas baigsis, bet jūsų šeimos ryšiai yra amžini.
Baigdamas savo meilingas pastabas jums galvoju apie tai, koks džiaugsmas yra kartu su jumis dalyvauti šiame svarbiame ir šlovingame darbe. Jaučiu tą džiaugsmą, kurį jautė Amonas, savo broliams ir bendradarbiams sakydamas:
„Mes tikrai turime dėl ko džiūgauti. […]
Mes buvome padaryti įrankiais Dievo rankose šiam didžiam darbui įgyvendinti. […]
Tebūna palaimintas mūsų Dievo vardas; giedokime jam gyrių, taip, reikškime padėkas jo šventam vardui, nes jis vykdo teisumą per amžius. […]
Mano džiaugsmas pilnas, taip, mano širdis kupina džiaugsmo, ir aš džiūgausiu savo Dievu.“ 7
Mano mylimi broliai, seserys ir kolegos mokytojai – sakau kolegos mokytojai, nes pagrindinė Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių pareiga yra mokyti. Liudiju, kad būdami Dangiškojo Tėvo vaikai galime patirti Evangelijos džiaugsmą ir ramybę gyvendami pagal ją ir jos mokydami, paklusdami Viešpaties įsakymams ir teisiai vaikščiodami.
Jėzaus Kristaus gyvenimas, tarnystė ir Evangelija teikia tą džiaugsmą. Naujajame Testamente savo mokiniams Jėzus pasakė: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ 8
Pranašas Lehis patyrė Evangelijos vaisiaus džiaugsmą ir troško, kad jo šeima jo taip pat valgytų. Jis sakė: „Ir kai aš valgiau […] vaisiaus, jis pripildė mano sielą nepaprastai didelio džiaugsmo; todėl panorau, kad mano šeima taip pat jo valgytų; nes aš žinojau, kad jis buvo trokštinas labiau už visus kitus vaisius.“ 9
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų jaučiamės taip, kaip jautėsi apaštalas Jonas sakydamas: „Neturiu didesnio džiaugsmo, kaip girdėti, jog mano vaikai gyvena tiesoje.“ 10
Šiandieninį pasaulį drumsčia nusivylimai, nesutarimai, nepasitenkinimas, diskriminacija, nepagarba, negatyvumas ir sielvartas. Jėzaus Kristaus Evangelija gali padėti mums ištverti šiuos sunkius laikus. Pranašas Lehis mokė paprasto Viešpaties apreikšto principo. Jis sakė: „Žmonės [vyrai ir moterys] yra, kad galėtų džiaugtis.“ 11
Viešpaties vardu ir šventa apaštalyste aš prašau Viešpaties palaiminti kiekvieną iš jūsų, kad rastumėte džiaugsmą savo šeimoje, džiaugsmą Evangelijoje ir džiaugsmą savo, kaip mokytojo ar administratoriaus didžioje seminarijos ir instituto programoje, pareigomis. Dar kartą reiškiu savo meilę kiekvienam iš jūsų ir jūsų mokiniams.
Išsakau ir palieku jums savo liudijimą, kad Jėzus Kristus gyvena ir kad tai yra Jo Bažnyčia ir tai yra Jo Evangelija. Telaimina jus Viešpats, mano mylimi kolegos mokytojai, kad galėtume visomis savo širdies jėgomis paliesti ne tik protą, bet širdis daugiau mūsų Tėvo vaikų, kuriems reikia žinoti, kad Jėzus yra Kristus, kad Jis iškėlė pranašą, būtent Džezefą, ir sugrąžino nesibaigiančios evangelijos pilnatvę, kad viskas, kas būtina ramybei ir džiaugsmui šiame gyvenime rasti, vėl buvo apreikšta ir yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo vardu šaukiuosi palaiminimo jums ir jūsų šeimoms. Tai nuolankiai darau šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.