Jo atstovai
2022-ųjų metinė Seminarijos ir Instituto mokymų transliacija su prezidentu Balardu
2022 m. sausio 21 d., penktadienis
Kartą oro uoste stovėjau eilėje už žydų rabino. Priešais jį eilėje stovėjo vyriškis, rankoje laikantis Meksikos pasą ir keliaujantis su maža dukrele. O prieš jį eilėje dar buvo amerikietis, apsivilkęs sportiniais marškinėliais ir kepure, kurie simbolizavo jo mėgstamiausias sporto komandas. Ėmiau svarstyti, su kuriuo iš šių trijų asmenų turiu daugiausia bendro. Pirmiausia pamaniau, kad galbūt su amerikiečiu. Tikriausiai augdami įgijome labai panašių patirčių ir abu turbūt per daug laiko leidome galvodami apie savo mėgstamas komandas. Tada svarsčiau apie antrą žmogų eilėje. Kadangi man labai patinka Meksika, visai įmanoma, kad mudu mėgstame tokį pat maistą ir tuos pačius mariači muzikos ansamblius. Dar daugiau, jaučiau ryšį su juo stebėdamas, kaip jis bendrauja su dukrele, ir galvodamas apie tai, kad esu šešių dukterų tėvas. Galiausiai pagalvojau apie rabiną. Dauguma žmonių, žiūrinčių į mus eilėje, galbūt niekada nepagalvotų, kad turime daug ką bendro. Tačiau jį ir mane panašiai sieja troškimas pašvęsti gyvenimą Dievo tarnystei, mokytis ir mokyti Jo žodžio ir stengtis paklusti Jo įsakymams.
Vis dar galvodamas apie tą klausimą, įlipęs į lėktuvą išsitraukiau popieriaus lapą ir ėmiau rašyti. Pradėjau nuo paprastų žodžių „Aš esu …“ Tada užrašiau viską, kas atėjo į galvą. Aš esu Dievo vaikas, Jėzaus Kristaus mokinys, žmonos vyras. Užrašiau savybes, santykius, Bažnyčios pašaukimus ir darbo pavedimus. Įtraukiau tokius mėgstamus dalykus, kaip „esu motoun muzikos fanas ir mėgstu rakleto sūrį.“ Baigiau užrašęs beveik 300 atsakymų į klausimą „kas aš esu?“ Tada atsakymus išrikiavau atsižvelgdamas, kas yra svarbiausia renkantis, į ką gyvenime sutelkti dėmesį ir kam teikti pirmenybę. Pavyzdžiui, nors esu senelis, ir prastas golfo žaidėjas, tas faktas, kad buvimą seneliu savo sąraše statau aukščiau už entuziazmą golfui, primena man, kur turiu leisti laiką ir energiją ir ką pasirinkti, kai šie vaidmenys susikerta.
Kažkada vėliau geriau supratau, kodėl ši patirtis man pasirodė tokia prasminga, kai perskaičiau tai, ką sakė prezidentas Henris B. Airingas: „Nuo to, kaip atsakote į klausimą, kas esate, priklausys beveik viskas.“ 1
Neseniai mąsčiau apie šį klausimą ir galvojau apie mūsų studentus. Išsitraukiau kitą popieriaus lapą ir ėmiau rašyti – šį kartą pradėdamas nuo paprastų žodžių „Mūsų studentai yra …“
Tikiu, kad mūsų studentai yra tie, kuo juos vadino pranašai. Jie – mylimi dangiškųjų tėvų vaikai, pasirinkę laikytis Tėvo plano ir nugalėti priešininką tikėjimu į Dievo Avinėlį ir savo liudijimo galia. 2 Viešpats juos buvo atidėjęs, kad, kaip sakė prezidentas Raselas M. Nelsonas, jie ateitų į žemę „būtent šiuo metu, šiuo svarbiausiu laiku pasaulio istorijoje“ 3 . Jis pasirinko juos, kad padėtų paruošti šio pasaulio žmones tūkstantmetiniam Gelbėtojo viešpatavimui. 4 Jie yra Izraelio viltis, pažadėtosios dienos vaikai [”Hope of Israel, Hymns, no. 259]. 5
Jie „alksta Dvasios dalykų; [jie] ištroškę mokytis Evangelijos ir nori jos aiškios, tyros. […] Jie jau ne dvejotojai, o tyrinėtojai, tiesos ieškotojai. […]
[Jie] trokšta […] tikėjimo [… ir] nori patys jį įgyvendinti“ 6 .
Taip pat tiesa, jog kai kurie pamiršo savo Dievo vaikų tapatybę arba per daug sutelkė dėmesį į laikinus arba mažiau svarbius, antraeilius bruožus. Šėtonas yra didis tapatybės vagis. Jo apgavystės kai kuriuos supainiojo arba išblaškė jų dėmesį audringu ir besikeičiančiu pasauliu, kuris išjuokia tikėjimą ir dorybę ir kuriame visur gausu informacijos, bet maža išminties – tai tos išpranašautos dienos, kai žmonės bus „nuolat besimokan[tys] ir vis nesugeban[tys] pasiekti tiesos pažinimo“ 7 ; tai pasaulis, vadinantis „blogį gėriu ir gėrį blogiu“ 8 , kur daugelis „vaikščio[ja] savo ugnies šviesoje ir kibirkštyse, kurias [patys] uždegė“ 9 , bet atmeta pasaulio Šviesą. 10
Tačiau apie mūsų jaunimą ir jaunus suaugusiuosius žinome dar kai ką. Gelbėtojas sakė:
„Jūs esate pranašų vaikai; ir jūs esate Izraelio namų, […]: per tavo sėklą bus palaimintos visos žemės giminės.
Tėvas prikėlė mane pirmiausia jums ir pasiuntė mane, kad palaiminčiau jus, nugręždamas kiekvieną iš jūsų nuo jūsų nedorybių; ir tai dėl to, kad esate sandoros vaikai.“ 11
Viešpats pažadėjo, jog išties jiems pagalbos ranką, ne kad išgelbėtų juos jų nuodėmėse, bet kad išgelbėtų juos nuo jų nuodėmių. 12 Štai kodėl būtina, kad padėtume studentams pažinti Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų ir teisingai suprasti amžinąjį Tėvo planą ir tikrą Gelbėtojo doktriną. Jie turi žinoti, kas esą ir ką Viešpats norėtų, kad jie padarytų 11 – ir kaip tai padarytų.
Tikiu, jog pagalbos studentams tai sužinoti veiksmingumas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kiek patys žinosime, kas esame kaip seminarijose ir institutuose mokantys, tarnaujantys ir paremiantys žmonės. Ši mintis mane atvedė prie trečio, ir paskutinio, sąrašo sudarymo. Paėmiau dar popieriaus lapų ir lapas po lapo rašiau tuos bruožus ir savybes, kuriuos visuose jumyse vertinu ir kuriais žaviuosi. Rašydamas suvokiau, kad vis grįžtu prie vienos labai svarbios idėjos. Tikiu, kad svarbiausias atsakymas į klausimą, kas esame, yra tas, kad buvome paprašyti būti Jėzaus Kristaus atstovai. 14
Mūsų pastangos turi būti sutelktos į pagalbą jaunimui ir jauniems suaugusiesiems pažinti Jėzų Kristų ir pasikliauti Juo ir Jo apmokančiąja auka. Į Jį žvelgiame kaip į pavyzdį ir vykdydami Jo valią pasikliauname Jo malone. Nepaisant asmeninių iššūkių ir nesėkmių, gyvename su viltimi ir optimizmu. Kadangi nuolat atgailaujame, ragaujame Jo meilės ir gailestingumo, ir, mokydami iš pasikeitusios ir dėkingos širdies, siūlome tą gailestingumą kitiems. Dažnai apie Jį kalbame, apie Jį liudijame, džiūgaujame Jo gerumu bei didingumu ir padedame kitiems žinoti, „į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“ 15 . Kasdien stengiamės būti Jo atstovai.
Būdamas jaunas misionierius sužinojau šios idėjos svarbą, kai mudu su porininku beldėmės į duris. Prie vienų namų pradėjau: „Sveiki, mes esame Jėzaus Kristaus atstovai.“ Prieš man kalbant toliau, vyriškis mane pertraukė, sakydamas: „Ne, jūs nesate. Jūs net nežinote, ką tai reiškia.“ Jis paaiškino, kad atstovas yra tas, kuris stovi vietoj kito, kuris sako ir daro tai, ką atstovaujamas asmuo pats sakytų ir darytų, jei ten būtų. Jis baigė, sakydamas: „Jeigu esate Jo atstovai, tada tuoj pasakysite man tai, ką Jis pats man pasakytų, jeigu asmeniškai būtų čia.“ Aš atidžiai išklausiau, o tada sutikau su tuo žmogumi, kad jo supratimas apie tai, kas yra atstovas, teisingas. Po to padėkojau jam ir paklausiau, ar, įgijęs šį supratimą, galėčiau pradėti iš naujo. Tada pasakiau: „Labas rytas. Tai vyresnysis Aranda, o aš – vyresnysis Vebas. Mes esame Jėzaus Kristaus atstovai ir atėjome pranešti jums žinios nuo Jo.“
Kiekvienam iš mūsų buvo parodytas šventas pasitikėjimas. Kai meldžiamės ar baigiame mokymus ir liudijimą Jo vardu, pareiškiame, kad tai, kas buvo pasakyta, reiškia Jo mintis ir valią. Kad pateisintume tokį pasitikėjimą, turime karštai mylėti bei suprasti Jo Evangeliją ir būti pasiryžę atlikti visa, kas reikalinga, kad iš tiesų žinotume Raštus ir juose dėstomą doktriną. Kadangi suprantame, jog Dievo žodis veikia stipriau nei bet kas kita 16 ir kad jame iš tiesų glūdi atsakymai į gyvenimo klausimus, Raštai yra pagrindinis mūsų patirčių su studentais šaltinis. Toliau naujindami savo mokymo metodus, kad sukurtume ryšį su daugiau studentų, per tuos naujinimus turime niekada nenuklysti nuo buvimo tvirtai įsišaknijusiems Raštuose.
Taip pat svarbu prikaustyti savo protus ir širdis prie Viešpaties išrinktų tarnų – ypač prie dabartinių Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių, – niekada neatsiprašinėti už jų mokymus, nesiteisinti, kodėl su jais nesutinkate, ar jiems prieštarauti pateikiant savas „filosofijas, kad ir iš kokio šaltinio jos būtų gautos, arba kad ir kokios malonios ar racionalios jos […] atrodytų“ 17 . Pasaulyje, kur tiek daug viliojančių balsų ir visuomeninių programų, džiaugiamės nepaprasta palaima žinoti Dievo valią per Jo gyvąjį pranašą. Kai suderiname savo mokymą, atsidavimą ir prioritetus su Viešpačiu ir Jo pranašu, stovime ant tvirto pagrindo ir, kaip tikrojo vynmedžio šakelės, turėsime galios duoti daug vaisių. 18
Kartais tiesos mokymas ir meilės rodymas gali atrodyti kaip priešingi dalykai. Tai todėl, kad egzistuoja abiejų šių dalykų klastotės, kurios gali mus supainioti. Galite jaustis esantys priešakinėse linijose, mėginantys padėti atsakyti į sunkius ir sudėtingus klausimus, ir jei pasakysite tiesą, kai kas gali įsižeisti ar būti įskaudintas. Kad atsakytume su meile ir suteiktume pagalbą, turime panaudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi, tikėti, kad Jis vadovauja Savo Bažnyčiai per tuos, kuriuos Jis paskyrė jai vadovauti. Turime melsti pagalbos ir skatinti studentus su savo klausimais ir abejonėmis atsigręžti į Dangiškąjį Tėvą. Jėzus Kristus yra šviesa sėdintiesiems sąmyšyje ir tamsoje. Jis – tobulas pavyzdys, kaip aiškiai mokyti paklusnumo, ir dar Jis – Gileado balzamas tiems, kurie kenčia dėl savo klaidų pasekmių. Jis yra tobulas pavyzdys to, kuo stengiamės tapti kaip mokytojai, mokantys tiesos su meile.
Viena iš priežasčių, kodėl taip svarbu atspindėti Gelbėtojo meilę 19 , yra priešprieša, su kuria susiduria mūsų studentai. Paskutinis ilgalaikis pastarųjų dienų šventųjų jaunimo tyrimas parodė, kad tie, kuriems sunkiai sekasi laikytis tikėjimo ir likti aktyviems Bažnyčioje, dažniausiai susiduria su vienu ar keliais iš trijų konkrečių sunkumų:
-
Jie jaučiasi smerkiami dėl gyvenimo aplinkybių pasikeitimo, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų arba šeimos nario išėjimo iš Bažnyčios.
-
Dėl padarytų klaidų jie jaučia kaltę ir neviltį.
-
Arba jie netiki turį dvasinės patirties. 20
Stengdamiesi mylėti kaip myli Gelbėtojas, pajėgsime padėti studentams teisingai laviruoti visose tokiose situacijose.
Kaip padėtumėte jaunuoliui, kuris jaučiasi smerkiamas? 21 Pirmiausiai reikėtų suprasti, kad esminiai santykių ir gyvenimo aplinkybių pasikeitimai gali iššaukti tapatybės krizę ir priversti studentus svarstyti, kas jie tokie ir kaip turėtų prisitaikyti. Tokiomis akimirkomis galite padėti jiems atsiminti nesikeičiančius santykius su Tėvu danguje. Pažįstu merginą, kurios savivertė priklausė nuo gyvenimo aplinkybių ir nuo to, ką apie ją galvojo kiti. Ji jautėsi pasimetusi, nežinanti, kas esanti. Ji pradėjo melsti pagalbos. Vieną dieną ji pajuto aiškų dvasinį raginimą, kad jeigu nori sužinoti, kas esanti, turi pirmiau pažinti Dangiškąjį Tėvą ir Gelbėtoją. Nuo šios minties prasidėjo jos ieškojimai. Ji ėmė studijuoti Raštus, melstis ir tarnauti, sutelkdama dėmesį į pastangas pažinti Dievą. Bėgant laikui Viešpats pradėjo jai Save apreikšti. Ji pajuto Jo meilę, paguodą ir supratimą. Po truputį pažinusi Dangiškąjį Tėvą, ji po truputį pažino ir save bei suprato savo santykį su Juo. Ji sužinojo savo dievišką tapatybę ir savo, kaip Dievo vaiko, vertę. Šis supratimas pripildė ją šviesos ir džiaugsmo.
Su sunkumais susidūrusiems studentams galite pagelbėti padėdami jiems suprasti, kad Dangiškasis Tėvas juos myli. Galite parodyti jiems savo meilę skirdami savo laiką, rodydami empatiją ir norą išklausyti. Galėtumėte Dangiškojo Tėvo paprašyti padėti jums matyti juos kaip asmenis ir suvokti jų savitus iššūkius, galimybes ir poreikius. Kai jiems iškyla klausimų arba sunku išlaikyti liudijimą, galite padėti jiems jaustis saugiems ir žinoti, kad jie gali atsigręžti į jus ir į Viešpatį.
Kaip padedame tiems, kurie vargsta dėl savo klaidų sukelto kaltės jausmo ir nevilties? Kaip ir Gelbėtojas, mes dėl jų nenuleidžiame rankų. Gerbiame jų pastangas toliau mėginti daryti, kas teisu sudėtingame pasaulyje. Mokome juos, kad vertumas nereiškia nepriekaištingumo. 22 Padedame jiems likti sandoros kelyje, kai liudijame apie atgailos džiaugsmą, kai padedame jiems suprasti, kad ji – labai svarbi Dangiškojo Tėvo plano dalis. Padedame jiems žinoti, kad Jis vis dar juos myli ir yra pasiruošęs jiems padėti.
Man labai patinka pamoka, esanti Mozės 4 skyriuje, kurį visi studijavome vos praeitą savaitę. Prasižengus Adomo ir Ievos akys atsivėrė ir jie suvokė, kad yra nuogi. Pirmiausia jie pamėgino pridengti savo nuogumą susiūtais figos lapais. Išgirdę sode Viešpaties balsą jie nusprendė „slėptis nuo Viešpaties Dievo akivaizdos tarp sodo medžių“ (Mozės 4:14). Įdomu pastebėti, kas būtent pasiūlė jiems slėptis nuo Dievo. Na, nemanau, kad tai nesvarbu, bet kaip tai galėjo padėti? Ar galite įsivaizduoti savo Tėvą danguje, judantį pro nesuskaičiuojamus sukurtus pasaulius, randantį šią saulės sistemą, šią planetą ir tą sodą ir negalintį tarp medžių rasti Adomo ir Ievos? Tada Viešpats jų paklausė: „Kur tu eini?“ (Mozės 4:15). Arba Senajame Testamente: „Kur tu esi?“ (Pradžios 3:9). Ar, jūsų nuomone, tai įmanoma, kad Jis iš tiesų to nežinojo? Tad ko Jis klausia? Galbūt tai buvo kažkas panašaus į: „Na, kai jau prasižengėte, kur eisite? Ar slėpsitės nuo manęs, o gal ateisite pas mane ir leisite man jus uždengti?“ Žodis apmokėjimas originalo kalboje, hebrajiškai, yra kippur, kas reiškia „uždengti“ 23 . Mūsų Dangiškasis Tėvas turi geresnių būdų nei figos lapeliai ir medžiai, kad uždengtų mūsų nuodėmes. Tačiau priešininkas šnibžda melus, kad priverstų mus slėptis nuo Dievo. Jis stengiasi įtikinti mus, kad Dievas mūsų nemyli ir kad Jis mums neatleis, nes turėjome geriau žinoti arba mūsų nuodėmės pernelyg rimtos.
Kartą pakviečiau pažįstamą merginą drauge su jaunimo grupe vykti į šventyklą. Ji atsakė, kad esanti neverta eiti į šventyklą. Pasakiau jai, kad tiesiog pavaikščiosime po teritoriją ir man patiktų, jeigu ji vyktų drauge su mumis. Jos atsakymas buvo: „Dar ne. Nenoriu, kad Dievas dabar mane pastebėtų.“ Kai padarome klaidų, dažnai nebenorime melstis, skaityti Raštus arba eiti į bažnyčią. Galbūt tikimės, kad Dievas mūsų nepastebės.
Padėkite savo studentams suprasti, kad padarę klaidų jie gali rasti atleidimą ir ramybę, jeigu eis prie ištiestų meilingų gailestingo Dangiškojo Tėvo rankų, kuris paruošė būdą mums uždengti. Jis paruošė mūsų išpirkimo kelią.
Kaip galite padėti studentei, kuriai atrodo, kad ji neturi dvasinės patirties? Kartais mūsų jaunimas girdi, regis, stebuklingus pasakojimus ir nepajėgia suvokti, kad Šventoji Dvasia ir jiems kalba įvairiausiais paprastais būdais, kaip pvz., kai jiems iškyla įkvėptas klausimas arba kai jie sugalvoja Raštuose kai ką pasižymėti. Padėkime jiems sužinoti, kaip Viešpats bendrauja su jais asmeniškai, o ne tvirtinti, kad tai, kaip Viešpats kalbasi su mumis, būtent ir yra tas būdas, kaip Jis gali kalbėtis su jais. Būkime atsargūs ir nesakykime studentams, kada jie jaučia Šventąją Dvasią. Vien todėl, kad jei mes, mokytojai, jaučiame Dvasią, nebūtinai reiškia, kad ir kiekvienas studentas tą akimirką jaučia tą patį. Taip pat verta žinoti, kad patiriantiems nerimą ir depresiją gali būti sunku jausti tuos dvasingus potyrius. Bet Viešpats neapribotas protinės sveikatos negalavimų. Jis pažįsta tuos žmones ir juos supranta ir gali rasti būdų parodyti jiems Savo meilę ir ėjimo kryptį. Labai nedaug kuo galime padėti jiems daugiau, negu išmokyti juos gauti asmeninį apreiškimą ir pagal jį veikti.
Neseniai išgirdau istoriją apie vaikiną, kuris lankė prestižinį universitetą rytinėje Jungtinių Valstijų dalyje. Jis užsirašė į labai sunkų logikos kursą. Kadangi norėjo tą kursą sėkmingai baigti, jis nusprendė pasisamdyti korepetitorių. Jis pasisamdė žmogų, kuris anksčiau buvo profesoriaus padėjėjas ir netgi pats dėstė tą kursą tame universitete. Korepetitorius labai padėjo, bet vaikinas vis dar nerimavo dėl paskutinio egzamino. Profesorius studentams pasakė, kad testas bus labai sunkus, todėl jis leidžia jiems atsinešti vieną popieriaus lapą ir ant to lapo užsirašyti ar pasidėti ką nori, ko, jų manymu, jiems galėtų prireikti. Studentai ėmė rašyti kiek įmanoma mažesnėmis raidelėmis, su didinamaisiais stiklais užsirašydami ir skaitydami tai, ko gali prireikti per egzaminą. Atėjo paskutinio egzamino diena ir tas vaikinas įžengė į klasę. Šalia jo buvo jo korepetitorius. Profesorius paklausė, ką tai reiškia, ir vaikinas išsitraukė tuščią popieriaus lapą ir padėjo ant grindų. Tada ant to popieriaus lapo atsistojo korepetitorius. Vaikinas paaiškino: „Jūs sakėte, kad galiu ant šio popieriaus lapo pasidėti ką tik noriu. Na, noriu pasidėti savo korepetitorių.“ Vaikinui buvo leista laikyti testą šalia stovint korepetitoriui ir šnibždant atsakymus jam į ausį.
Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams, mums buvo suteikta Šventosios Dvasios dovana, tad kodėl norėtume bet kurį gyvenimo egzaminą laikyti be mums prieinamos pagalbos? Ačiū jums už pastangas būti vertiems Šventosios Dvasios visose gyvenimo srityse ir siekti Jos įtakos visame tame, ką darote.
Meldžiuosi, kad mūsų jaunimas ir jauni suaugusieji pažintų savo Tėvą danguje ir sužinoję, kas yra Jis, suprastų, kas iš tiesų yra jie. Dėl Jo galios atleisti, jie gali būti švarūs. Dėl Jo galios išgydyti, jie gali tapti sveiki. O dėl Jo galios ištobulinti, jie gali tapti kaip Jis. Kaip Jėzaus Kristaus atstovai, kurie moko Jo doktrinos ir dalijasi Jo meile, pajėgsite jiems padėti suvokti savo amžinąją tapatybę. Tai nereiškia, kad visados būsite tobuli. Jūs neturite būti tobuli. Kai stengsitės mokyti sugrąžintosios Evangelijos – žvelgdami į Jėzų Kristų, susitelkę į savo studentus, įsišakniję Dievo žodyje – Šventoji Dvasia suteiks tam mokymui gyvybingumo, apreikš jo svarbą ir paliudys jo teisingumą. Liudiju, kad jūs, jūsų šeimos ir jūsų studentai yra pažado vaikai, Izraelio viltis ir Dievo numylėtieji. Jėzaus Kristaus vardu, amen.