8 skyrius

Žvelgiame į Kristų

„Mes tikime Kristų. Mes mokome apie Kristų. Mes žvelgiame į Kristų. Jis yra mūsų Išpirkėjas, mūsų Viešpats ir mūsų Gelbėtojas.“

Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo

Vyresnysis Gordonas B. Hinklis, tuometinis Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, 1975 m. balandžio visuotinėje konferencijoje pasidalijo tokia istorija:

„Neseniai Arizonos [Mesos] šventykloje buvome surengę atvirų durų dienas. Po viso pastato remonto beveik ketvirtis milijono žmonių pamatė jos gražų interjerą. Pirmąją atvirų durų dieną kaip ypatingi svečiai buvo pakviesti ir atvyko šimtai įvairių religijų atstovų. Ekskursijai pasibaigus, turėjau privilegiją pakalbėti su jais ir atsakyti į jų klausimus. Pasakiau, kad mums bus malonu atsakyti į visus jų klausimus. Klausimų buvo nemažai. Vieną klausimą uždavė protestantų dvasininkas.

Jis tarė: „Išvaikščiojau visą šį pastatą, šią šventyklą, ant kurios fasado užrašytas Jėzaus Kristaus vardas, tačiau niekur neradau krikščionybės simbolio – kryžiaus. Esu atkreipęs dėmesį ir į kitus jūsų pastatus, tačiau ir ten nėra kryžiaus. Kodėl taip yra, nors sakote, kad tikite Jėzų Kristų?“

Aš atsakiau: „Visai nenoriu įžeisti savo krikščionių brolių, kurie ant katedrų smailių ir altorių bažnyčiose stato kryžius, nešioja kryželius ant bažnytinių rūbų ir įspaudžia kryžių ant savo knygų ir kitų leidinių. Tačiau mums kryžius simbolizuoja mirštantį Kristų, o mūsų skelbiama žinia juk yra apie gyvąjį Kristų.“

Tada jis paklausė: „Jei nenaudojate kryžių, koks yra jūsų religijos simbolis?“

Atsakiau, kad mūsų žmonių gyvenimas turi tapti vienintele prasminga mūsų tikėjimo išraiška, o tai savaime taps mūsų garbinimo simboliu. […]

Joks ženklas, joks meno kūrinys, jokios formos vaizdavimas negali tinkamai išreikšti Gyvojo Kristaus šlovės ir stebuklo. Jis pats mums pasakė, kas turėtų būti tas simbolis: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.“ (Jono 14:15.)

Būdami Jo pasekėjai negalime blogai, niekingai ar nemaloniai elgtis ir nesutepti Jo atvaizdo. Nė negalime elgtis gerai, maloniai ir kilniai ir dar labiau neparyškinti Jo, kurio vardą esame priėmę, simbolio.

Tad mūsų gyvenimai turi tapti prasminga išraiška, mūsų skelbiamo liudijimo apie Gyvąjį Kristų, Amžinąjį Gyvojo Dievo Sūnų, simboliu.

Tai taip paprasta, mano broliai ir seserys, ir taip gilu, kad verčiau to niekada nepamirškime.“¹

„Absoliutus mūsų tikėjimo pagrindas yra mūsų liudijimas, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. […] Jis yra šios Jo vardu pavadintos bažnyčios pagrindinis kertinis akmuo.“

Gordono B. Hinklio mokymai

Jėzus Kristus yra gyvasis gyvojo Dievo Sūnus.

Absoliutus mūsų tikėjimo pagrindas yra mūsų liudijimas, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. […] Jis yra šios Jo vardu pavadintos bažnyčios pagrindinis kertinis akmuo.²

Mes tikime Kristų. Mes mokome apie Kristų. Mes žvelgiame į Kristų. Jis – mūsų Išpirkėjas, mūsų Viešpats ir mūsų Gelbėtojas.³

Žemiškoji tarnystė

Jis, Dievo Sūnus, Viengimis Sūnus, paliko celestialinius Savo Tėvo rūmus, kad patirtų mirtingąjį būvį. Jam gimus giedojo angelai, o atvykę išminčiai dovanojo dovanas. Jis augo kaip paprastas berniukas Galilėjos Nazarete. Ten jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Luko 2:52).

Būdamas dvylikos, Jis kartu su Marija ir Juozapu lankėsi Jeruzalėje. Bekeliaudami namo, jie pasigedo Jo. Sugrįžę į Jeruzalę, rado Jį šventykloje, besišnekučiuojantį su mokytais daktarais. Marijai papriekaištavus, kodėl Jis ne su jais, Jis atsakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Luko 2:49.) Jo žodžiai buvo perspėjimas apie Jo būsimą tarnystę.

Toji tarnystė prasidėjo Jo krikštu Jordano upėje, kurioje Jį pakrikštijo Jo pusbrolis Jonas. Jam išėjus iš vandens, ant Jo balandžio pavidalu nusileido Šventoji Dvasia ir pasigirdo Jo Tėvo balsas, sakantis: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mato 3:17). Šis pareiškimas tapo Jo dieviškumo patvirtinimu.

Jis pasninkavo 40 dienų ir buvo gundomas velnio, norėjusio Jį atitraukti nuo Jo dieviškai paskirtos misijos. Į tokį priešininko kvietimą Jis atsakė: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“ (Mato 4:7), taip vėl paskelbdamas esąs Dievo sūnus.

Jis vaikščiojo dulkėtais Palestinos keliais. Jis neturėjo namų, kuriuos galėtų pavadinti savais, neturėjo kur pailsinti Savo galvos. Jo žinia buvo apie taikos Evangeliją. Jis mokė apie dosnumą ir meilę. „Jei kas kaltins tave teisme ir atims tavo marškinius, atiduok jam ir savo apsiaustą“ (Mato 5:40).

Jis mokė palyginimais. Jis darė tokius stebuklus, kokių niekas nebuvo daręs nei iki tol, nei po to. Jis išgydė ilgai sirgusius ligonius. Jis padarė, kad aklieji regėtų, kurtieji girdėtų ir luošieji vaikščiotų. Jis prikėlė mirusiuosius, o šie vėl gyvendami šlovino Jį. Tokio dalyko tikrai nebuvo padaręs joks žmogus.

Juo sekė tik keli, o dauguma nekentė. Rašto žinovus ir fariziejus Jis vadino veidmainiais, nubalintais kapais. Jie rengė prieš Jį sąmokslus. Iš Viešpaties namų Jis išvijo pinigų keitėjus. Tad, be abejo, jie irgi prisidėjo prie planavusiųjų Jį sunaikinti. Bet tai Jo nesulaikė. Jis „vaikščiojo, darydamas gera“ (Apaštalų darbų 10:38).

Ar viso to nepakako, kad Jo atminimas būtų įamžintas? Ar to nepakako, kad Jo vardas būtų tarp tų, netgi aukščiau tų didžiųjų žmonių, kurie vaikščiojo šia žeme ir yra atmenami už savo žodžius ir darbus? Be abejo, Jis galėjo būti laikomas vienu didžiausių visų laikų pranašų.

Tačiau viso to nepakako Visagalio Sūnui. Tai tebuvo didingesnių dalykų preliudija. Tie dalykai vyko keistomis ir siaubingomis aplinkybėmis.⁴

Suėmimas, nukryžiavimas ir mirtis

Jis buvo išduotas, suimtas, pasmerktas mirti baisioje agonijoje ant kryžiaus. Jo gyvą kūną prikalė prie medinio kryžiaus. Su neapsakomu skausmu Jo gyvybė pamažu blėso. Kol dar galėjo kvėpuoti, Jis sušuko: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34).

Jo dvasiai išeinant sudrebėjo visa žemė. Visa tai regėjęs šimtininkas visu rimtumu pareiškė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus“ (Mato 27:54).

Jį mylėjusieji nuėmė Jo kūną nuo kryžiaus. Jį apvilko ir paguldė naujame kape. […]

Jo draugai turbūt verkė. Verkė Jo mylimi apaštalai, pašaukti būti Jo dieviškumo liudininkais. Verkė jį mylėjusios moterys. Niekas nebuvo supratęs, ką Jis sakė apie prisikėlimą trečią dieną. Kaip jie galėjo suprasti? Juk to dar nebuvo nutikę. Tai buvo negirdėtas dalykas. Tai buvo neįtikima netgi jiems patiems.

Pagalvojus apie mirties pasiglemžiamą Viešpatį, juos tikriausiai apimdavo baisiai slegianti, beviltiška ir kankinanti nuotaika.⁵

Prisikėlimas

Tačiau tai nebuvo pabaiga. Trečiosios dienos rytą Marija Magdalietė su kita Marija sugrįžo prie kapo. Didžiai jų nuostabai akmuo buvo nuridentas, o kapas atviras. Jos pažvelgė vidun. Dvi baltai apsirengusios būtybės sėdėjo priešingose kapo pusėse. Joms pasirodė angelas ir tarė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje:

„Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ (Luko 24:5–7.)

Šie paprasti žodžiai: „Nėra jo čia, jis prisikėlė!“, tapo pačiais didingiausiais žodžiais visoje literatūroje. Jie skelbia apie tuščią kapą. Jie yra išsipildymas visų Jo žodžių apie prisikėlimą. Jie yra pergalingas atsakas į visų žemėje kada nors gyvenusių vyrų, moterų ir vaikų klausimą.

„Jo žinia buvo apie ramybės Evangeliją. Jis mokė apie dosnumą ir meilę.“

Prisikėlęs Viešpats prabilo Marijai, o ši atsakė. Jis nepasivaideno. Tai nebuvo vaizduotė. Jis buvo realus, toks pat realus, koks buvo mirtingame gyvenime. Jis nesileido jos paliečiamas. Jis dar nebuvo pakilęs pas Savo Tėvą danguje. Tai įvyks netrukus. Koks tai turėjo būti susitikimas – būti apkabintam Tėvo, kuris Jį mylėjo ir kuris dėl Jo turbūt verkė Jo agonijos valandomis.

Kelyje į Emausą Jis pasirodė dviem vyrams. Jis su jais šnekučiavosi ir drauge valgė. Už uždarų durų Jis susitiko su Savo apaštalais ir juos mokė. Per pirmąjį susitikimą ten nebuvo Tomo. Per antrąjį susitikimą Viešpats pakvietė jį paliesti Jo rankas ir šoną. Apimtas didžiulės nuostabos jis ištarė: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jono 20:28). [Kitą] kartą jis kalbėjo penkiems šimtams. […]

Yra dar kitas liudininkas. Biblijos porininkė Mormono Knyga liudija apie Jo pasirodymą ne tik Senojo, bet ir Naujojo Pasaulio žmonėms. Ar ne Jis buvo kartą pareiškęs: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“? (Jono 10:16.)

Šio pusrutulio žmonėms Jis pasirodė po Savo prisikėlimo. Jam besileidžiant iš dangaus debesų vėl pasigirdo Dievo, Amžinojo Tėvo, balsas, iškilmingai skelbiantis: „Stebėkite mano Mylimąjį Sūnų, kuriuo aš labai patenkintas, kuriame pašlovinau savo vardą – jo klausykite“ (3 Nefio 11:7). […]

Jei viso to neužtenka, yra dar vienas patikimas, tikras ir nedviprasmiškas didžiojo šio Evangelijos laikotarpio pranašo Džozefo Smito liudijimas. Būdamas berniukas jis nuėjo į giraitę melstis ieškodamas šviesos ir supratimo. Ten jam pasirodė dvi Asmenybės, stovinčios ore virš jo, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti. Viena iš jų kreipėsi į jį „vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ [Džozefo Smito – Istorijos 1:17].

Tas pats Džozefas šiek tiek vėliau pareiškė: „Mes išvydome Sūnaus šlovę, Tėvo dešinėje, ir gavome jo pilnatvės […].

Ir dabar, po daugelio liudijimų, pateiktų apie jį, šis yra visų paskiausias liudijimas, kurį pateikiame apie jį, – kad jis gyvena!“ (DS 76:20, 22.)⁶

Visiems abejojantiems aš pakartoju žodžius Tomui, ištartus jam palietus žaizdas Viešpaties rankose: „Nebebūk netikintis, būk tikintis“ [Jono 20:27]. Tikėkite Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, didingiausią asmenybę laike ir amžinybėje. Tikėkite, kad Jo neprilygstamas gyvenimas vyko dar prieš šio pasaulio sukūrimą. Tikėkite, kad Jis yra Kūrėjas tos žemės, kurioje dabar gyvename. Tikėkite, kad Jis buvo Senojo Testamento Jehova, kad Jis buvo Naujojo Testamento Mesijas, kad Jis mirė ir prisikėlė, kad Jis lankėsi vakariniuose žemynuose ir ten mokė žmones, kad Jis įvedė šį paskutinį Evangelijos laikotarpį ir kad Jis yra gyvas, gyvasis gyvojo Dievo Sūnus, mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas.⁷

Kiekvienas iš mūsų galime sužinoti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir šio pasaulio Išpirkėjas, prisikėlęs iš kapo.

Vyksta […] mūšis dėl žmonių tikėjimo, tačiau fronto linijos ne visada […] aiškiai nubrėžtos, nes net tarp krikščioniškųjų pajėgų yra norinčių sunaikinti dieviškumą to Kristaus, kurio vardu patys kalba. Būtų galima į juos nekreipti dėmesio, jei jų balsai nebūtų tokie viliojantys, jei jų įtaka nebūtų tokia plati, jei jų samprotavimai nebūtų tokie subtilūs.

[…] Minios rinksis ant tūkstančio kalvų pasveikinti Velykų aušros ir paminėti Kristų, kurio prisikėlimą švęs. Gražia ir vilties kupina kalba daugybės tikėjimų pamokslininkai pasakos istoriją apie tuščią kapą. Jiems, o kartu ir jums, užduodu tokį klausimą: „Ar tikrai tuo tikite?“

Ar tikrai tikite, kad Jėzus buvo Dievo Sūnus, tiesioginė Tėvo atžala?

Ar tikite, kad virš Jordano vandenų girdėjosi Dievo, Amžinojo Tėvo, balsas, skelbiantis: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mato 3:17)?

Ar tikite, kad tas pats Jėzus darė stebuklus, gydė ligonius bei luošius ir prikėlė mirusiuosius?

Ar tikite, kad po mirties ant Kalvarijos kalvos ir po palaidojimo Juozapo kape, trečią dieną iš kapo Jis išėjo gyvas?

Ar tikrai tikite, kad Jis vis dar gyvas, kad Jis yra reali asmenybė ir kad Jis vėl sugrįš, kaip Jam pakylant žadėjo angelai?

Ar tikrai tikite šiais dalykais? Jei tikite, tai jūs priklausote vis mažėjančiai Bibliją pažodžiui traktuojančių žmonių grupelei, iš kurios vis dažniau juokiasi filosofai, kurią vis dažniau pašiepia tam tikri švietėjai ir kurią augantis įvairių religinių dvasininkų ir įtakingų teologų būrys vis dažniau pavadina „atsilikėliais“.

[…] Judėjos lygumose angelų apgiedotas Jėzaus, Dievo Sūnaus, gimimas, ligonius gydęs ir mirusius prikėlęs stebukladarys, iš kapo prisikėlęs Kristus, Jo pakilimas į dangų ir pažadėtas sugrįžimas – intelektualų akyse visa tai tik mitai.

Šie modernieji teologai nuvelka nuo Jo dieviškumą ir po to stebisi, kodėl žmonės Jo negarbina.

Kelyje į Emausą prisikėlęs Gelbėtojas ėjo su dviem vyrais.

Šie sumanūs scholastai nuvilko nuo Jėzaus dievišką mantiją ir padarė jį eiliniu žmogumi. Jie bandė įsprausti jį į savo siaurą mąstymą. Jie atėmė iš Jo dievišką sūnystę, o iš pasaulio – teisėtą Karalių. […]

Aš iškilmingai liudiju, kad Dievas nėra miręs, nebent kai apie Jį kalbama turint bedvasį suvokimą. […]

Reikia kai ko daugiau nei racionalaus tikėjimo. Reikia supratimo apie Jo unikalią ir neprilygstamą poziciją, kurioje Jis yra kaip dieviškas Išpirkėjas; Jį ir Jo, kaip Dievo Sūnaus, žinią reikia priimti entuziastingai.

Tokį supratimą ir entuziazmą gaus visi, kurie pasiryžę sumokėti kainą. Tai nėra nesuderinama su aukštuoju mokslu, tačiau tai negaunama vien skaitant filosofiją. Ne, tai ateina per paprastesnį procesą. Dievo dalykus galima pažinti tik per Dievo Dvasią. (1 Korintiečiams 2:11.) Taip skelbia apreiškimo žodis.

Viešpaties pažinimas ir entuziazmas dėl Jo įgyjamas laikantis paprastų taisyklių. […] Norėčiau paminėti tris, elementarias koncepcijas, beveik banalias savo pasikartojimu, tačiau fundamentalias jas pritaikant ir vaisingai rezultatyvias. […]

Pirmoji yra skaitymas – skaitykite Viešpaties žodį. […] Skaitykite, pavyzdžiui, Evangeliją pagal Joną nuo pradžios iki pabaigos. Tegul Viešpats Pats prabyla jums, o Jo žodžiai tylomis įtikina tiek, kad Jo kritikų žodžiai taps bereikšmiai. Taip pat skaitykite liudijimą iš Naujojo Pasaulio, Mormono Knygą, iškeltą kaip liudytoją, jog „Jėzus yra Kristus, amžinasis Dievas, apreiškiantis save visoms tautoms“. (Antraštinis Mormono Knygos lapas.)

Antroji taisyklė yra tarnavimas – tarnaukite Viešpaties darbe. […] Kristaus reikalui nereikalingos jūsų abejonės; jam reikalinga jūsų stiprybė, laikas ir talentai; ir jei visa tai panaudosite tarnystėje, augs jūsų tikėjimas, o abejonės blanks. […]

Trečioji taisyklė – melskitės. Kalbėkitės su Amžinuoju Tėvu Jo Mylimojo Sūnaus vardu. Jis sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“ (Apreiškimo 3:20.)

Kviečia Jis, tad pažadas yra tikras. Jūs greičiausiai neišgirsite balsų iš dangaus, tačiau ateis iš dangaus pasiųstas patikinimas, ramybė ir užtikrintumas. […]

Pro visą filosofinę sumaištį, vadinamąją aukštąją kritiką, ir negatyvią teologiją suspindės Šventosios Dvasios liudijimas, kad Jėzus tikrai yra Dievo Sūnus, gimęs kūne, kad Jis yra iš kapo pakilęs pasaulio Išpirkėjas, Viešpats, ateisiantis valdyti kaip karalių Karalius. Jūs turite progą tai sužinoti. Jūsų pareiga tai išsiaiškinti.⁸

Turime savęs nuolat klausti: „Ką mums daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesijumi?“

Aš iš naujo užduosiu klausimą, kurį prieš du tūkstančius metų uždavė Pilotas: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ (Mato 27:22.) Tikrai, turime savęs nuolat klausti: „Ką mums daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesijumi?“ Ką mums daryti su Jo mokymais ir kaip juos paversti neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi? […]

„Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jono 1:29.) Tikrai, kokie skurdūs būtų mūsų gyvenimai be Jo mokymų ir Jo neprilygstamo pavyzdžio įtakos. Pamokos apie kito skruosto atsukimą, darymą daugiau nei esame prašomi, palaidūno sugrįžimą ir daug kitų puikių mokymų prasisunkė pro amžių filtrą ir tapo gerumo ir maloningumo katalizatoriumi, naikinančiu milžinišką žmonijos tarpusavio nežmoniškumą.

Kur Kristus yra išvejamas, ten valdo brutalumas. Ten, kur Kristus pripažįstamas ir sekama Jo mokymais, valdo gerumas ir pakantumas.

Tad ką mums daryti su Kristumi, kuris vadinamas Mesijumi? „Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.“ (Michėjo 6:8.)

„Todėl sakau jums, kad jūs turite vienas kitam atleisti; nes tas, kuris neatleidžia savo broliui jo prasižengimų, stovi pasmerktas priešais Viešpatį; nes jame pasilieka didesnė nuodėmė.“ (DS 64:9.) […]

Tad ką mums daryti su Kristumi, kuris vadinamas Mesijumi? „Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte. […] ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mato 25:35–36). […]

Ką mums daryti su Kristumi, kuris vadinamas Mesijumi?

Mokykimės iš Jo. Tyrinėkite Raštus, nes jie liudija apie Jį. Apmąstykite Jo gyvenimo ir misijos stebuklą. Pasistenkite šiek tiek labiau sekti Jo pavyzdžiu ir laikytis Jo mokymų.⁹

Į Jėzų Kristų žvelgiame kaip į savo išgelbėjimo, savo stiprybės, savo paguodos uolą, į tikrąjį mūsų tikėjimo dėmesio centrą.

Mes nežinome, kas mūsų laukia. Mes nežinome, ką atneš būsimos dienos. Gyvename nežinomybės pasaulyje. Vieni bus daug pasiekę. Kiti bus nusivylę. Vieni labai džiaugsis, bus linksmi, sveiki ir pasiturintys. Kiti, turbūt, patirs ligas ir sielvartus. Nežinome, kaip bus. Tačiau žinome viena. Kad ir kas mūsų laukia ateityje, lyg Šiaurinė žvaigždė danguje yra pasaulio Išpirkėjas, Dievo Sūnus, – tikras ir patikimas mūsų nemirtingo gyvenimo inkaras. Jis yra mūsų išgelbėjimo, mūsų stiprybės, mūsų paguodos uola, tikrasis mūsų tikėjimo dėmesio centras.

Atokaitoje ir prieblandoje žvelgiame į Jį, o Jis mus drąsina ir mums šypsosi.¹⁰

Žinau, kad Išpirkėjas mūs vėl gyvas –
Dievo Jis Sūnus,
Įveikęs mirtį ir skausmus,
Karalius, Viešpats nemarus.

Gyva tikėjimo uola,
Kilnesnio kelio švyturys,
Vilties numirusiems šviesa,
Palaimos amžių šviesulys.

Ramybės, Dvasios siųsk, prašau,
Kurią tik Tu suteikt gali,
Tikėjimo tvirtai keliaut,
Kur Tu per amžius gyveni.11

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Peržiūrėkite 1 poskyryje esančius prezidento Hinklio liudijimo žodžius ir kurį laiką apmąstykite savo paties liudijimą apie Jėzų Kristų. Kodėl esate dėkingi už Gelbėtojo tarnystę ir Apmokėjimą? Kurie pasakojimai ir mokymai iš Gelbėtojo gyvenimo jums yra ypač reikšmingi?
Užduokite sau visus 2 poskyrio klausimus. Kaip jūsų atsakymai veikia jūsų kasdieninį gyvenimą? Tame pačiame poskyryje peržiūrėkite tris paprastas prezidento Hinklio taisykles, kaip įgyti supratimą apie „Dievo dalykus“. Kaip šie principai padėjo jums pagilinti savo dvasinį supratimą?
Prezidentas Hinklis kelis kartus klausė: „Ką mums daryti su Kristumi, kuris vadinamas Mesijumi?“ (3 poskyris.) Ko galime pasimokyti iš jo atsakymų? Pagalvokite, kaip jūs atsakytumėte į šį klausimą. Koks būtų jūsų gyvenimas, jeigu nepažintumėte Gelbėtojo mokymų ir pavyzdžio?
Prezidentas Hinklis pabrėžė, kad Jėzus Kristus yra mūsų inkaras nežinomybės pasaulyje (žr. 4 poskyrį). Ar kada ištikus bėdai esate iš Gelbėtojo gavę stiprybės ir paguodos? Apmąstykite kiekvieną prezidento Hinklio giesmės eilutę (žr. 4 poskyrį). Kodėl Kristus yra mūsų „vilties šviesa“? Kodėl Jis yra mūsų „kilnesnio kelio švyturys“?

Susijusios Raštų nuorodos

Luko 24:36–39; Jono 1:1–14; Apaštalų darbų 4:10–12; 2 Nefio 2:8; 25:26; Almos 5:48; DS 110:3–4

Patarimas studijuojantiesiems

„Planuokite studijuoti taip, kad ugdytumėte savo tikėjimą Gelbėtoju“ (Skelbti Mano Evangeliją [2004], p. 22). Pavyzdžiui, studijuodami galite sau užduoti maždaug tokius klausimus: „Kaip šie mokymai gali man padėti geriau suprasti Jėzaus Kristaus Apmokėjimą?“ „Kaip šie mokymai galėtų man padėti tapti panašesniam į Gelbėtoją?“