22 skyrius

Su meile pagelbėkime naujai atsivertusiesiems ir mažiau aktyviems nariams

„Turime visuomet atminti savo milžinišką pareigą bičiuliautis su […] tais, kurie į Bažnyčią ateina kaip atsivertusieji, ir su meile pagelbėti tiems, kurie […] atsiduria neaktyvumo šešėlyje.“

Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo

Per visą savo, kaip Bažnyčios prezidento, tarnystę prezidentas Hinklis pabrėždavo, kaip svarbu pagelbėti naujiems atsivertusiesiems ir nariams, kurie neaktyvūs Bažnyčioje. Jis daug pasakodavo apie savo paties pastangas tai daryti, o vieną jų jis apgailestaudamas pavadino „viena iš mano nesėkmių“. Jis paaiškino:

„Kai tarnavau misionieriumi Britų salose mudu su porininku mokėme vieną vaikiną. Man teko malonumas jį pakrikštyti. Jis buvo gerai išsilavinęs. Jis buvo rafinuotas. Jis buvo kruopštus. Labai didžiavausi šiuo į Bažnyčią atėjusiu talentingu vaikinu. Jaučiau, kad jis turi visas galimybes vieną dieną tapti mūsų žmonių vadovu.

Jis ėmėsi didžiulio pokyčio – iš atsivertusiojo tapti tikru nariu. Prieš man išvykstant, trumpą laiką turėjau progą būti jo draugu. Vėliau turėjau grįžti namo. Londono skyriuje jam buvo duotos nedidelės pareigos. Jis nesuprato, ko iš jo tikimasi. Jis padarė klaidą. Organizacijai, kurioje jis tarnavo, vadovavo vyras, kurį geriausiai apibūdinčiau kaip lėtą mylėti ir greitą kritikuoti. Gana negailestingai jis ėmė koneveikti mano draugą, padariusį paprasčiausią klaidą.

Prislėgtas ir įskaudintas tą vakarą jis išėjo iš mūsų nuomojamų patalpų. […] Jis sakė sau: „Jei čia renkasi tokie žmonės, tai nebegrįšiu.“

Jis tapo neaktyvus. Bėgo metai. […] [Vėl] lankydamasis Anglijoje aš desperatiškai bandžiau jį surasti. […] Grįžau namo ir po ilgų paieškų galiausiai jį suradau.

Tada parašiau jam. Jis atrašė, neužsimindamas apie Evangeliją.

Kitą kartą lankydamasis Londone aš vėl jo ieškojau. Suradau jį savo išvykimo dieną. Paskambinau jam ir mes susitikome metro stotyje. Mudu apsikabinome. Iki mano lėktuvo buvo likę labai nedaug laiko, tad trumpai pasikalbėjome. Jautėsi, kad buvome vienas kito pasiilgę. Prieš išsiskiriant jis vėl mane apkabino. Nusprendžiau niekada nebepamesti jo iš savo akiračio. […]

Bėgo metai. Aš ir jis senome. Jis išėjo į pensiją ir persikėlė į Šveicariją. Kartą viešėdamas Šveicarijoje aš atidėjau savo darbus ir ėmiau ieškoti kaimo, kuriame jis gyveno. Didžiąją dienos dalį praleidome drauge – mes abu ir mūsų žmonos. Nuostabiai pabuvome, tačiau buvo akivaizdu, kad jo tikėjimo liepsna buvo seniai užgesusi. Visaip bandžiau, tačiau neradau būdo jai vėl įžiebti. Tęsiau savo susirašinėjimą su juo. Siunčiau jam knygų, žurnalų, Tabernakulio choro įrašų bei kitų dalykų, už kuriuos jis buvo dėkingas.

Prieš kelis mėnesius jis mirė. Apie tai mane laišku informavo jo žmona. Ji rašė: „Jūs buvote pats geriausias jo draugas.“

Ašaros riedėjo mano skruostais, kol skaičiau tą laišką. Supratau, kad man nepavyko. Jei tik būčiau buvęs ten ir jį pakėlęs, kai tą kartą buvo pargriautas, tai jo gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. Manau, kad tikrai būčiau galėjęs jam tuomet padėti. Manau, kad tikrai būčiau galėjęs sutvarstyti jo tuomet kraujavusią žaizdą. Mane guodžia tik vienas dalykas: aš bandžiau. Mane liūdina tik vienas dalykas: man nepavyko.

Dabar šis iššūkis yra gerokai didesnis, nes mūsų atsivertusiųjų skaičius yra kur kas didesnis. […] Brangus kiekvienas atsivertusysis. Kiekvienas atsivertusysis yra Dievo sūnus ar dukra. Kiekvienas atsivertusysis yra didelė ir rimta atsakomybė.“¹

Prezidento Hinklio rūpinimasis naujais atsivertusiaisiais ir mažiau aktyviais nariais rėmėsi patirtimi matant, kaip Evangelija laimina gyvenimą. Vienas naujienų korespondentas kartą jo paklausė: „Kas jums, žvelgiančiam į šiandienos Bažnyčios darbą, teikia didžiausią pasitenkinimą?“ Prezidentas Hinklis atsakė:

„Didžiausią pasitenkinimą man teikia matymas, ką ši Evangelija daro su žmonėmis. Ji suteikia jiems naują požiūrį į gyvenimą. Ji suteikia jiems ateities viziją, kurios jie niekada neturėjo. Ji nukreipia jų žvilgsnį į tai, kas kilnu ir dieviška. Jiems nutinka tai, kas, tai matant, yra stebuklinga. Jie žvelgia į Kristų ir atgyja.“²

„Kad surastų paklydusią avelę, Viešpats paliko kitas devyniasdešimt devynias.“

Gordono B. Hinklio mokymai

Turime didelę atsakomybę tarnauti kiekvienam atskirai.

Mes turime rūpintis kiekvienu atskirai. Kristus visuomet kalbėjo apie konkrečius asmenis. Jis gydė ligonius, kiekvieną atskirai. Savo palyginimuose Jis kalbėjo apie konkrečius asmenis. Bažnyčia rūpinasi kiekvienu atskirai, kad ir kiek žmonių būtų. Ar jų būtų 6 ar 10, ar 12, ar 50 milijonų – niekada neturime pamiršti, kad pats svarbiausias yra pavienis konkretus asmuo.³

Tampame didžia pasauline bendruomene. Tačiau visuomet turi išlikti mūsų dėmesys ir rūpinimasis pavieniu konkrečiu asmeniu. Visi šios bažnyčios nariai yra pavieniai konkretūs vyrai, moterys, berniukai ir mergaitės. Mūsų didžioji pareiga yra rūpintis, kad kiekvienas būtų atmenamas ir maitinamas geruoju Dievo žodžiu (žr. Moronio 6:4), kad kiekvienas gautų progą augti, reikštis ir mokytis Viešpaties darbo ir kelių, kad niekas nestokotų išgyvenimui būtiniausių dalykų, kad būtų rūpinamasi vargšų reikmėmis, kad kiekvienas narys būtų drąsinamas, mokomas ir jam būtų suteikiama proga žengti pirmyn kelyje į nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą. […]

Šis darbas daromas dėl žmonių, dėl kiekvieno Dievo sūnaus ir dukters. Kalbėdami apie jo pasiekimus mes kalbame skaičiais, tačiau visos mūsų pastangos turi būti skirtos pavienio konkretaus asmens tobulinimui.⁴

Noriu pabrėžti, kad bendrasis Bažnyčios augimas yra labai teigiamas ir nuostabus. […] Turime visas priežastis jaustis drąsiai. Tačiau kiekvieno atsivertusiojo atvėsęs tikėjimas yra tragedija. Būtina rimtai susirūpinti kiekvienu neaktyviu tampančiu nariu. Kad surastų paklydusią avelę, Viešpats paliko kitas devyniasdešimt devynias. Jo rūpestis [ta viena] buvo toks rimtas, kad tai tapo vienos iš Jo didžiausių pamokų tema [žr. Luko 15:1–7]. Mes negalime atsipalaiduoti. Privalome Bažnyčios pareigūnams ir nariams nuolat priminti apie milžinišką pareigą kuo realesniu, šiltesniu ir nuostabesniu būdu bičiuliautis su tais, kurie į Bažnyčią ateina kaip atsivertusieji, ir su meile pagelbėti tiems, kurie dėl vienos ar kitos priežasties atsiduria neaktyvumo šešėlyje. Yra apsčiai įrodymų, kad tai įmanoma padaryti, jei tik yra noro.⁵

Kiekvienas atsivertusysis yra brangus ir didžiulė bei rimta atsakomybė.

Ėmiau suprasti, kad didžiausia tragedija Bažnyčioje vyksta tuomet, kai netenkama tų, kurie prisijungia prie Bažnyčios, o po to atpuola. Su labai retomis išimtimis to neturi nutikti. Esu įsitikinęs, kad beveik visur misionierių krikštijami asmenys yra pakankamai apmokomi ir turi pakankamai žinių ir liudijimą, patvirtinančius jų pasiruošimą krikštui. Tačiau prisijungus prie šios Bažnyčios persiorientuoti nėra lengva. Tai reiškia nutraukti senas pažintis. Tai reiškia palikti draugus. Tai gali reikšti, kad teks palikti brangintus įsitikinimus. Tai gali pareikalauti keisti įpročius ir sulaikyti troškimus. Daugeliu atvejų tai reiškia vienatvę ir net nežinomybės baimę. Šiame sunkiame atsivertusiojo gyvenimo tarpsnyje turi būti ugdymas ir stiprinimas. Kad jis ar ji atsidurtų šioje Bažnyčioje, sumokama milžiniška kaina. Ilgai trunkančios misionierių pastangos ir jų tarnystės kaina, senų ryšių nutraukimas ir su visu tuo susijusi trauma – štai kodėl būtina šias brangias sielas svetingai priimti, nuraminti, padėti silpnumo akimirkomis, duoti pareigą, kurią vykdydami galėtų augti, bei drąsinti ir dėkoti joms už tai, ką daro.⁶

„Kiekvieną narį kviečiu draugiškai ir su meile pagelbėti į šią Bažnyčią ateinantiems atsivertusiesiems.“

Nėra prasmės dirbti misionierišką darbą, jeigu neišsaugome šio darbo vaisių. Abi šio darbo dalys turi būti neatskiriamos. Šie atsivertusieji yra brangūs. […] Kiekvienas atsivertusysis yra didelė ir rimta atsakomybė. Absoliučiai būtina, kad rūpintumės tais, kurie tapo mūsiškiais. […]

Vieną dieną gavau labai įdomų laišką. Jį parašė moteris, prieš metus prisijungusi prie Bažnyčios. Ji rašo:

„Mano kelionė į Bažnyčią buvo unikali ir gana sudėtinga. Šie praėję metai buvo sunkiausi mano gyvenimo metai. Tačiau jie buvo ir labiausiai praturtinantys. Kaip nauja narė susiduriu su iššūkiais kiekvieną dieną.“ […]

Ji rašo, kad „Bažnyčios nariai nežino, ką reiškia būti nauju nariu. Todėl jiems beveik neįmanoma suprasti, kaip mus remti.“

Aš raginu jus, mano broliai ir seserys, jeigu nežinote, ką tai reiškia, pabandykite įsivaizduoti. Galite pajusti siaubingą vienatvę. Gali apimti nusivylimas. Gali būti baisu. Mes šioje Bažnyčioje skiriamės nuo pasaulio labiau, negu manome. Ši moteris tęsia:

„Kai mes, besidomintieji, tampame Bažnyčios nariais, nustembame supratę, kad įžengėme į visiškai kitokį pasaulį, pasaulį su savo tradicijomis, kultūra ir kalba. Suprantame, kad nėra tokio asmens ar informacijos vietos, į kuriuos galėtume kreiptis patarimo savo kelionėje į šį naują pasaulį. Iš pradžių ši kelionė būna įdomi, mūsų klaidos netgi juokingos, tačiau vėliau tai ima erzinti, kol galiausiai susierzinimas virsta pykčiu. Ir šiose susierzinimo ir pykčio stadijose mes išeiname. Mes sugrįžtame į pasaulį, iš kurio atėjome, kuriame žinojome, kas buvome, kuriame kažkaip dalyvavome ir kuriame galėjome kalbėti savo kalba.“⁷

Kai kurie asmenys yra pakrikštijami, su jais nesibičiuliaujama ir po dviejų ar trijų mėnesių jie taria „sudie“. Mano broliai ir seserys, labai svarbu žiūrėti, kad [nauji pakrikštyti nariai] būtų atversti, kad savo širdyse jie būtų įsitikinę dėl šio didžio darbo. Tai ne tik proto reikalas. Tai ir širdies reikalas, kai Šventoji Dvasia ją veikia, kol jie supranta, jog šis darbas yra tikras, jog Džozefas Smitas tikrai buvo Dievo pranašas, jog Dievas ir Jėzus Kristus yra gyvi ir pasirodė berniukui Džozefui Smitui, jog Mormono Knyga yra tikra, jog kunigystė yra čia su visomis savo dovanomis ir palaiminimais. Manau, kad apie tai kalbėti niekada nebus per daug.⁸

Kiekvienam atsivertusiajam reikia draugystės, atsakomybės ir maitinimo Dievo žodžiu.

Vis daugėjant naujai atsivertusiųjų, turime padirbėti iš peties, kad padėtume jiems rasti savo kelią. Kiekvienam iš jų reikia trijų dalykų: draugo, atsakomybės ir „maitinimo geruoju Dievo žodžiu“ (Moronio 6:4). Tai mūsų pareiga ir galimybė parūpinti šiuos dalykus.⁹

Draugystė

[Atsivertusieji] į Bažnyčią ateina nusiteikę entuziastingai, nes kai ką surado. Tuojau pat turime panaudoti tą entuziazmą. […] Išklausykite, nukreipkite juos, atsakykite į jų klausimus, būkite pasiruošę padėti jiems visomis aplinkybėmis ir sąlygomis. […] Kiekvieną narį kviečiu draugiškai ir su meile pagelbėti į šią Bažnyčią ateinantiems atsivertusiesiems.¹⁰

Tokia yra mūsų atsakomybė tiems, kurie pasikrikštija šioje Bažnyčioje. Negalime jais nesirūpinti. Negalime leisti, kad jie būtų vieni. Kad priprastų prie šios Bažnyčios gyvenimo būdo ir kultūros jiems reikia padėti. Tad mūsų didi palaima ir proga yra suteikti jiems šią pagalbą. […] Šilta šypsena, draugiškas rankos paspaudimas, padrąsinantis žodis – visa tai daro stebuklus.¹¹

Pagelbėkime šiems žmonėms! Susidraugaukime su jais! Būkime jiems malonūs! Drąsinkime juos! Stiprinkime jų tikėjimą ir plėskime jų žinias apie šį Viešpaties darbą.¹²

Meldžiu jūsų, […] kad apkabintumėte atėjusius į Bažnyčią, taptumėte jų draugais, rūpintumėtės, kad jie jaustųsi laukiami, guostumėte juos. Jei tai darysite, išvysite nuostabių rezultatų. Viešpats laimins jūsų pagalbą šiame didžiame atsivertusiųjų išlaikymo procese.¹³

Atsakomybė

Ši Bažnyčia iš žmonių kažko tikisi. Ji kelia aukštus reikalavimus. Ji turi stiprią doktriną. Iš žmonių ji tikisi didingos tarnystės. Jie nėra pasyvūs tikintieji. Mes iš jų tikimės veiksmų. Žmonės atsiliepia į tai. Jie noriai priima pasiūlymus tarnauti, o tai darant auga jų gebėjimai, supratimas ir kompetencija, kaip ką daryti ir kaip tai daryti gerai.¹⁴

Duokite [naujiems nariams] kokio nors darbo. Jie nestiprės, jei jų tikėjimas bus be darbų. Tikėjimas ir liudijimas yra lyg mano rankos raumenys. Jei tuos raumenis naudosiu ir maitinsiu, jie stiprės. O jei ranką laikysiu parišęs, ji silpnės ir taps neveiksni. Panašiai yra ir su mūsų liudijimais.

Kai kurie teigiate, kad jie nepasiruošę priimti atsakomybės. Tačiau nė vienas nebuvome pasiruošę, kai buvome pašaukti. Galiu tai pasakyti apie save. Ar manote, kad buvau pasiruošęs šiam didžiam ir šventam pašaukimui? Jaučiausi priblokštas. Jaučiausi netinkamas. Vis dar jaučiuosi priblokštas. Vis dar jaučiuosi netinkamas. Tačiau stengiuosi eiti pirmyn, prašydamas Viešpaties palaimų, stengdamasis vykdyti Jo valią, vildamasis ir melsdamas, kad manoji tarnystė Jam būtų priimtina. Pati pirmoji mano atsakomybė šioje Bažnyčioje buvo diakonų kvorumo prezidento patarėjas. Man tada buvo dvylika metų. Nesijaučiau tinkamas. Jaučiausi priblokštas. Tačiau stengiausi, kaip ir jūs, o po to atėjo kitos pareigos. Niekada nesijaučiau tinkamas, bet visuomet jaučiau dėkingumą ir norą stengtis.¹⁵

Kiekvienas į šią Bažnyčią ateinantis atsivertusysis iš karto turėtų gauti atsakomybę. Ji gali būti labai maža, tačiau tai pakeis jo gyvenimą.¹⁶

Suprantama, kad naujas atsivertusysis visko nežinos. Greičiausiai jis padarys klaidų. Na ir kas? Visi darome klaidų. Svarbiausia yra augimas, kuris atsiras dėl aktyvumo.¹⁷

Prezidentas Hinklis mokė, kad naujiems atsivertusiesiems reikia suteikti progų tarnauti Bažnyčioje.

Maitinimas geruoju Dievo žodžiu

Tikiu […], kad šie atsivertusieji turi liudijimą apie Evangeliją. Tikiu, kad jie turi tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir žino apie Jo dievišką realumą. Tikiu, kad jie nuoširdžiai atgailavo už savo nuodėmes ir turi ryžto tarnauti Viešpačiui.

Moronis taip [sako] apie tuos, kurie pasikrikštijo: „Ir po to, kai būdavo priimti krikštytis ir paveikti bei išvalyti Šventosios Dvasios galia, jie būdavo priskaičiuojami prie Kristaus bažnyčios žmonių; ir jų vardai būdavo užrašomi, idant juos atsimintų ir maitintų geruoju Dievo žodžiu, kad išlaikytų juos teisingame kelyje, išlaikytų nuolat dėmesingus maldai, pasikliaujančius vien Kristaus, jų tikėjimo kūrėjo ir išbaigėjo, nuopelnais“ (Moronio 6:4).

Šiomis dienomis, kaip ir anomis, atsivertusieji yra „priskaičiuojami prie Kristaus bažnyčios žmonių; […] idant juos atsimintų ir maitintų geruoju Dievo žodžiu, kad išlaikytų juos teisingame kelyje, išlaikytų nuolat dėmesingus maldai“. […] Padėkime jiems, žengiantiems pirmuosius narystės žingsnius.¹⁸

Būtina, kad [kiekvienas naujas atsivertusysis] įsijungtų į Kunigijos kvorumą ar Paramos bendriją, Merginų ar Vaikinų organizaciją, Sekmadieninę mokyklą arba Pradinukų organizaciją. Juos reikia skatinti ateiti į sakramento susirinkimą, kad priimtų sakramentą, atnaujintų sandoras, sudarytas krikšto metu.¹⁹

Vėl tapdami aktyvūs Bažnyčioje jūs nieko neprarasite. Tai išeis tik į naudą.

Pasaulyje yra tūkstančiai […] Bažnyčios narių, kurie tik tokiais vadinasi, bet yra ją palikę ir šiuo metu širdimi nori sugrįžti, tačiau nežino kaip ir yra pernelyg drovūs pabandyti. […]

Jums, mano broliai ir seserys, pasiėmusiems savo dvasinį paveldą ir išėjusiems, o šiuo metu jaučiantiems gyvenimo tuštumą, kelias yra atviras sugrįžti. […] Jei nedrąsiai žengsite pirmąjį grįžimo žingsnį, jus svetingai pasitiks išskėstos rankos ir šilta draugija.

Manau, jog žinau, kodėl kai kurie jūsų išėjote. Jūs įsižeidėte dėl jus įskaudinusio nerūpestingo asmens, todėl jo veiksmus supainiojote su pačia Bažnyčia. O galbūt esate kilę iš tokios vietovės, kurioje jus visi pažįsta ir kur dažniausiai buvote vieni, ir ten užaugote nedaug težinodami apie Bažnyčią.

Galbūt jus patraukė kitokia kompanija ar įpročiai, kurie, jūsų manymu, nesiderino su buvimu Bažnyčioje. Galbūt pajutote, kad jūsų pasaulietinė išmintis yra pranašesnė už jūsų draugų Bažnyčioje išmintį, tad jausdamiesi geresni už juos pasišalinote iš jų draugijos.

Nesu čia tam, kad narpliočiau priežastis. Viliuosi, kad ir jūs to nedarysite. Palikite praeitį. […] Jūs nieko neprarasite, tai išeis tik į naudą. Sugrįžkite, mano draugai. Bažnyčioje surasite tiek ramybės, kiek seniai nesate jautę. Yra daug žmonių, kurių draugija suteiks jums džiaugsmo.²⁰

Mano mylimi broliai ir seserys, kurie galbūt […] pasitraukėte: Bažnyčiai jūsų reikia ir jums reikia Bažnyčios. Rasite daug ausų, kurios jus supratingai išklausys. Atsiras daug rankų, padėsiančių jums surasti kelią atgal. Atsiras širdžių, kurios sušildys jūsiškes. Bus ir ašarų, tik ne kartėlio, o džiaugsmo.²¹

Pastarųjų dienų šventieji, kurie tampa vėl aktyvūs Bažnyčioje, pasijunta lyg būtų grįžę namo.

Kartą sekmadienį atsidūriau viename Kalifornijos mieste, kuriame vyko kuolo konferencija. Vietos laikraštyje buvo mano vardas ir nuotrauka. Kai tą rytą aš su kuolo prezidentu įėjome į kuolo centrą, pasigirdo telefono skambutis. Skambino man, skambinusysis prisistatė. Jis panoro su manimi susitikti. Atsiprašiau iš tą ankstų rytą turėjusio vykti susirinkimo ir paprašiau kuolo prezidento jį vesti be manęs. Turėjau nuveikti kai ką svarbesnio.

Atvyko tas mano draugas, šiek tiek drovus ir išsigandęs. Jis ilgą laiką buvo neaktyvus. Apsikabinome lyg ilgą laiką nesimatę broliai. Pokalbio pradžia buvo šiek tiek nejauki, tačiau netrukus apsipratome ir ėmėme kalbėtis apie prieš daugelį metų Anglijoje praleistas dienas. Su ašaromis akyse šis tvirtas vyras kalbėjo apie Bažnyčią, kuriai kadaise buvo toks naudingas. Tada jis papasakojo apie po to sekusius ilgus ir tuščius metus. Apie juos jis kalbėjo lyg apie košmarą. Jam baigus pasakoti apie tuos iššvaistytus metus, pakalbėjome apie sugrįžimą. Jis sakė, jog tai būtų sunku, kad jam būtų gėda. Tačiau sutiko pabandyti.

Neseniai iš jo [gavau] laišką. Jis rašė: „Aš sugrįžau. Aš sugrįžau, ir kaip nuostabu jaustis vėl sugrįžus namo.“

Tad ir jums sakau, mano draugai, kurie kaip ir jis norite grįžti, tačiau nesiryžtate žengti pirmojo žingsnio – pabandykite. Leiskite mums jus pasitikti ten, kur esate, ir paėmus už rankos jums padėti. Pažadu, kad jums bus gera vėl būti namuose.²²

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kodėl net ir pasaulinėje bažnyčioje „visuomet turi išlikti mūsų dėmesys ir rūpinimasis pavieniu konkrečiu asmeniu“? (Žr. 1 poskyrį.) Ar buvote kada palaiminti, kai kas nors jums parodė asmeninį dėmesį? Kaip galime jautriau rūpintis kiekvienu pavieniu konkrečiu asmeniu?
Ko galime pasimokyti ir ką galime pritaikyti iš prezidento Hinklio gauto laiško, kuris cituojamas 2 poskyryje? Apmąstykite, kaip galėtumėte sustiprinti tuos, kurie bando tvirtinti savo tikėjimą.
Kodėl kiekvienam atsivertusiajam reikia draugo, atsakomybės ir maitinimo geruoju Dievo žodžiu? (Žr. 3 poskyrį.) Kokiais būdais galėtume palaikyti draugiškus ryšius su naujais atsivertusiaisiais? Kaip galėtume padėti naujiems atsivertusiesiems vykdyti savo pareigas Bažnyčioje? Kaip galėtume padėti naujiems atsivertusiesiems būti maitinamiems geruoju Dievo žodžiu?
Kodėl nariams kartais sunku vėl tapti aktyviems Bažnyčioje? (Žr. 4 poskyrį.) Kaip galėtume padėti žmonėms sugrįžti? Ar kada esate patyrę ar matę, koks džiaugsmas būna vėl tapus aktyviems Bažnyčioje?
Ko išmokote iš prezidento Hinklio pasakojimo 5 poskyryje? Apmąstykite, kaip galėtumėte Bažnyčioje neaktyviam žmogui padėti sugrįžti namo.

Susijusios Raštų nuorodos

Luko 15; Jono 10:1–16, 26–28; 13:34–35; Mozijo 18:8–10; Helamano 6:3; 3 Nefio 18:32; Moronio 6:4–6; DS 38:24

Patarimas studijuojantiesiems

„Daugelio nuomone, geriausias laikas studijoms yra ryte, po nakties poilsio. […] Kiti labiau mėgsta studijuoti tyliomis valandomis po darbų, kai baigiasi dienos rūpesčiai. […] Tačiau studijų laikas ne toks svarbus kaip tai, kad tas laikas būtų reguliarus“ (Howard W. Hunter, „Reading the Scriptures,“ Ensign, Nov. 1979, 64).