„Rugsėjo 13–19. Doktrinos ir Sandorų 102–105. „Palaiminimas ateina po daugelio suspaudimų“,“ „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. Doktrina ir Sandoros 2021 (2020)
„Rugsėjo 13–19. Doktrinos ir Sandorų 102–105“, „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. 2021
K. K. A. Kriščensenas (1831–1912), Sionės stovykla, apie 1878 m., guašas ant muslino, 198×290 cm. Brigamo Jango universiteto meno muziejus, K. K. A. Kriščenseno anūkų dovana, 1970 m.
Rugsėjo 13–19
Doktrinos ir Sandorų 102–105
„Palaiminimas ateina po daugelio suspaudimų“
Kokie principai, esantys Doktrinos ir Sandorų 102–105 skyriuose, jums yra prasmingi? Galite užsirašyti kilusias įkvėptas mintis apie šiuos principus.
Užsirašykite įkvėptas mintis
Kertlando šventiesiems plyšo širdis girdint, kad jų brolius ir seseris Misūrio valstijos Džeksono apygardoje varo iš namų. Tad labai padrąsinančiai nuskambėjo Viešpaties žodžiai, kad „Sionės išpirkimas [bus] įvykdytas galia“ (Doktrinos ir Sandorų 103:15). Su šiuo pažadu širdyje virš 200 vyrų ir maždaug 25 moterys bei vaikai susibūrė į vadinamąją Izraelio stovyklą, kuri vėliau buvo žinoma Sionės stovyklos pavadinimu. Jos misija buvo žygiuoti į Misūrį ir išpirkti Sionę.
Šios stovyklos nariams išpirkti Sionę reiškė sugrąžinti šventuosius į jų žemę. Bet šiai stovyklai dar nespėjus atvykti į Džeksono apygardą, Viešpats Džozefui Smitui pasakė sustoti ir išformuoti Sionės stovyklą. Kai kurie stovyklos nariai šio naujo nurodymo nesuprato ir nuliūdo; jiems tai reiškė, kad ekspedicija nepavyko ir kad nebuvo išpildyti Viešpaties pažadai. Tačiau kiti į tai žvelgė kitaip. Nors ištremti šventieji niekada nesugrįžo į Džeksono apygardą, tačiau visa ši istorija tam tikru mastu tikrai „išpirko“ Sionę su „galia“. Ištikimi Sionės stovyklos nariai, kurių dauguma vėliau tapo Bažnyčios vadovais, paliudijo, kad ši istorija pagilino jų tikėjimą Dievo galia, dievišku Džozefo Smito pašaukimu ir pačia Sione – ne geografine Sionės prasme, bet Sionės, kaip Dievo tautos, prasme. Užuot abejoję šios, kaip atrodė, nesėkmingos užduoties prasme, jie suprato, kad tikroji užduotis – tai sekti Gelbėtoju net tada, kai ne viską suprantame. Būtent taip galiausiai ir bus išpirkta Sionė.
Sionės stovykla apsistojo prie čia matomo Fišingo upelio krantų.
Pasiūlymai, kaip studijuoti Raštus asmeniškai
Doktrinos ir Sandorų 102:12–23
Kokia yra šiose eilutėse esančių nurodymų paskirtis?
102 skyriuje užrašytas Bažnyčios pirmosios Aukštosios tarybos steigiamojo susirinkimo, vykusio Kertlande, Ohajo valst., protokolas. 12–23 eilutėse aprašomos procedūros, kurių laikosi Aukštoji taryba, rengdama drausminimo tarybas dėl rimtus prasižengimus padariusių žmonių.
Prezidentas M. Raselas Balardas mokė: „Nariai kartais klausia, kodėl vyksta Bažnyčios drausminimo tarybos. Yra trys tikslai: gelbėti prasižengusiųjų sielas, apginti nekaltuosius ir saugoti tyrumą, dorumą ir gerą Bažnyčios vardą“ (“A Chance to Start Over: Church Disciplinary Councils and the Restoration of Blessings,” Ensign, Sept. 1990, 15).
Taip pat žr. „Bažnyčios disciplinarinės tarybos“, Ištikimi tikėjimui. Evangelijos žinynas, p. 31–32.
Doktrinos ir Sandorų 103:1–12, 36; 105:1–19
Sionė gali būti statoma tik pagal teisumo principus.
Kodėl šventieji neteko pažadėtos žemės Misūryje? Ir kodėl Viešpats neleido Sionės stovyklai susigrąžinti savo žemių? Žinoma, prie to prisidėjo Misūrio gaujų smurtas, o Misūrio gubernatorius, pažadėjęs paremti šventuosius, niekada to nepadarė. Tačiau Viešpats pasakė, kad „jei ne mano žmonių prasižengimai“, Sionė jau galėjo būti išpirkta (žr. Doktrinos ir Sandorų 105:2). Skaitydami Doktrinos ir Sandorų 103:1–12, 36; 105:1–19, galite pastebėti, kas trukdė Sionei įsikurti Misūryje, o kas galėjo padėti. Kas jums galėtų padėti kurti Sionę savo širdyje ir namuose?
Doktrinos ir Sandorų 103:12–13; 105:1–6, 13–19
Palaiminimai ateina po suspaudimų ir tikėjimo išbandymų.
Daugeliu atžvilgių dalyvavimas Sionės stovykloje buvo tikras tikėjimo išbandymas. Kelionė buvo ilga, oras karštas, o maisto ir vandens kartais buvo labai nedaug. O visa tai ištvėrę, šventieji vis tiek negalėjo sugrįžti į savo žemę. Pagalvokite, kaip Doktrinos ir Sandorų 103:12–13 ir 105:1–6, 13–19 minimi principai galėjo padėti tiems Sionės stovyklos nariams, kurie ėmė abejoti, ar įsakymas organizuotis tikrai atėjo iš Dievo. Kaip šie principai gali padėti jūsų pačių tikėjimo išbandymuose?
Taip pat šios pamokos pabaigoje esančiame skyrelyje „Sugrąžinimo balsai“ galite paskaityti apie Sionės stovyklos narių patyrimus. Kokį įspūdį jums daro jų požiūris? Ko galite pasimokyti iš jų pavyzdžio?
Doktrinos ir Sandorų 104:11–18, 78–83
Esu „žemiškų palaimų prievaizdas“.
Be išbandymų Misūryje, 1834 m. Bažnyčia susidūrė su finansiniais sunkumais: didelėmis skolomis ir išlaidomis. 104 skyriuje Viešpats duoda patarimų dėl finansinės Bažnyčios padėties. Kaip 11–18 ir 78–83 eilutėse esančius principus galėtumėte pritaikyti priimdami savo finansinius sprendimus?
Jei norite sužinoti, kaip Viešpats „savo būdu“ (16 eil.) aprūpina Savo šventuosius, galėtumėte pastudijuoti prezidento Dyterio F. Uchtdorfo žinutę Aprūpinimas Viešpaties būdu (2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Pasiūlymai, kaip studijuoti Raštus su šeima ir rengti namų vakarą
-
Doktrinos ir Sandorų 103:12, 36; 105:9–13.Ar jūsų šeimos (ar kurių nors jūsų protėvių) buvo paprašyta padaryti kažką, kas gavosi ne taip, kaip tikėjotės? Ko galėtumėte pasimokyti iš Sionės stovyklos narių reakcijų, kai jų kelionė baigėsi ne taip, kaip jie tikėjosi? (Žr. skyrelį Sugrąžinimo balsai šios pamokos pabaigoje.)
-
Doktrinos ir Sandorų 104:13–18.Ką mums yra davęs Viešpats? Ko Jis tikisi, kad mes su tais dalykais darysime?
-
Doktrinos ir Sandorų 104:23–46.Šiose eilutėse su šeima galėtumėte paieškoti, kiek kartų Viešpats pažada „padauginti palaiminimus“ (žr. 23 eil.) ištikimiesiems. Galbūt tai būtų geras metas suskaičiuoti palaiminimus (žr. „Suskaičiuok malones“, Giesmės, 136) ir padiskutuoti, kaip tai galėtų mums padėti iškilus sunkumams. Mažiesiems vaikams galbūt patiks nupiešti palaiminimus, už kuriuos jie yra ypač dėkingi.
-
Doktrinos ir Sandorų 105:38–41.Kaip galėtume „pasiūly[ti] taiką tiems“ (40 eil.), kurie su mumis elgiasi nemaloniai ar nesąžiningai? Kaip galėtume būti „taikos vėliava“ (žr. 39 eil.) savo namuose?
Daugiau pasiūlymų, kaip mokyti vaikus, rasite šios savaitės planelyje, esančiame vadovėlyje „Ateik ir sek paskui mane“ – Pradinukų organizacijai.
Siūloma giesmė: „Suskaičiuok malones“, Giesmės, 136.
Sugrąžinimo balsai
Sionės stovykla
Kadangi Sionės stovyklai taip ir nepavyko sugrąžinti šventųjų į jų žemes Džeksono apygardoje, tai yra daug manančių, kad toji stovykla buvo tikra nesėkmė. Tačiau apžvelgę savo patyrimus, dauguma tos Sionės stovyklos dalyvių pamatė, kaip Viešpats tiek jų gyvenime, tiek ir Savo karalystėje įgyvendino aukštesnius tikslus. Štai keletas jų liudijimų.
Džozefas Smitas
Po Sionės stovyklos iširimo praėjus daugiau kaip 40 metų, Džozefas Jangas, vienas tos stovyklos narys, pacitavo šiuos Džozefo Smito žodžius:
„Broliai, kai kurie pykstate ant manęs, kad negalėjote kovoti Misūryje; tačiau leiskite pasakyti, jog Dievas nenorėjo, kad jūs kovotumėt. Jis negalėjo suorganizuoti savo karalystės su dvylika vyrų, kad atvertų Evangelijos duris žemės tautoms, ir su septyniasdešimčia jų vadovaujamų vyrų, sekančių jų pėdomis, nepaėmęs jų iš grupės tų vyrų, kurie atnašavo savo gyvybes ir kurie sudėjo tokias pat dideles aukas kaip Abraomas.
Taigi, Viešpats išsirinko savo Dvylika ir savo Septyniasdešimt, bus pašaukta ir daugiau Septyniasdešimčių kvorumų, kurie turės aukotis, tad tie, kurie nesiaukos ir neaukos dabar, turės tai padaryti vėliau.“1
Brigamas Jangas
„Mums atvykus į Misūrį, Viešpats prabilo į savo tarną Džozefą ir pasakė: „Aš priėmiau tavo auką“, ir mes turėjome privilegiją grįžti atgal. Kai sugrįžau, nemažai draugų klausinėjo, kam apskritai buvo reikalinga atitraukti vyrus nuo jų darbų ir pašaukti juos keliauti į Misūrį, o po to grįžti be jokio akivaizdaus rezultato. „Kam tai buvo naudinga? – klausinėjo jie. – Jei Viešpats jiems tikrai įsakė taip daryti, tai kokį tikslą jis turėjo omenyje?“ […] Tiems broliams pasakiau, kad man buvo gerai atlyginta, su didelėmis palūkanomis, taip, man buvo su kaupu atseikėta žinių, kurias įgijau keliaudamas su Pranašu.“2
Vilfordas Vudrafas
„Sionės stovykloje buvau su Dievo Pranašu. Mačiau, kaip Dievas darbuojasi su juo. Mačiau, kaip Dievo galia reiškiasi per jį. Mačiau, kad jis tikrai buvo Pranašas. Tai, kas Dievo galia jam buvo apreikšta dėl tos misijos man ir visiems kitiems, priėmusiems jo nurodymus, reiškė labai daug.“3
„Kai Sionės stovyklos nariai buvo pašaukti, dauguma iš mūsų nebuvome matę vienas kito veidų; vieni kitiems buvome svetimi žmonės, daugelis net nebuvo matę pranašo. Visi gyvenome skirtingose vietose, lyg pro sietelį po visą šalį išsijoti kukurūzai. Mes, jauni vyrai, tą ankstų rytą buvome pašaukti pakilti ir išpirkti Sionę ir viską, ką turėjome padaryti, turėjome daryti vedini tikėjimo. Iš įvairių valstijų susirinkome į Kertlandą ir išvykome išpirkti Sionės, kad įvykdytume mums Dievo duotą įsakymą. Mūsų darbus Dievas priėmė taip pat, kaip Jis priėmė Abraomo darbus. Mes daug ką nuveikėme, nors atsimetėliai ir netikintieji daugybę kartų klausė: „Ką jūs nuveikėte?“ Mes įgijome tokios patirties, kokios nebūtume įgiję jokiu kitu būdu. Turėjome privilegiją pamatyti pranašo veidą, turėjome privilegiją su juo nukeliauti tūkstančius mylių, pamatyti, kaip Dievo dvasia darbuojasi per jį ir kaip per jį ateina Jėzaus Kristaus apreiškimai ir tų apreiškimų išsipildymas. Tais ankstyvaisiais laikais iš visos šalies jis išsirinko apie du šimtus vyresniųjų ir pasiuntė mus į visą pasaulį pamokslauti apie Jėzaus Kristaus Evangeliją. Jei manęs nebūtų buvę toje Sionės stovykloje, tai manęs nebūtų čia šiandien [Solt Leik Sityje, tarnaujančio Dvylikos Kvorume]. […] Keliaudami ten buvome lyg įmesti į vynuogyną skelbti Evangelijos, ir Viešpats priėmė mūsų darbus. Ir visuose savo darbuose bei persekiojimuose, dažnai net mūsų gyvybėms kabant ant plauko, viską turėjome daryti pasikliaudami vien savo tikėjimu.“
„Patirtis, kurią įgijome keliaudami su Sionės stovykla, buvo vertingesnė už patį auksą.“
Sionės stovykla (Sionės stovykla prie Fišing Riverio upės), aut. Džiudit A. Mer