Verta palaukti
Kartu su savo apylinkės jaunimu lankėmės Buenos Airių šventykloje Argentinoje. Krikštijomės už mirusiuosius. Prieš tai mums reikėjo palaukti laukiamajame, kol šventyklos darbuotojai paprašė koridoriumi sekti paskui juos į kambarį, kuriame buvo kelios kėdės, ir ten mums vėl teko laukti.
Kadangi tai buvo šeštadienis, į šventyklą suvažiavo daug žmonių iš visos Argentinos. Mums teko tyliai laukti dvi su puse valandos. Pradėjau galvoti ne apie pačius maloniausius dalykus: „Kodėl jie verčia mus tiek ilgai laukti? Aš pavargau ir darosi akivaizdu, jog būtų buvę geriau iš vis čia nevykti. Visa tai tik laiko švaistymas.“
Atsistojau ir pradėjau eiti koridoriumi. Netrukus pasirodė vienas šventyklos darbuotojų ir tarė: „Jaunuoliai, prašau truputį kantrybės. Suprantu, kad jūs jau ilgai laukiate, bet žinot ką? Dvasių pasaulyje milijonai žmonių jau amžius laukia šios akimirkos. Užtikrinu jus, kad jie labai laukia savo eilės. Broliai krikštija ir patvirtina, ir negali to daryti greičiau.“
Kai jis tai pasakė, susigėdau. Supratau, kad nenorėdama skirti kelių savo valandų elgiausi savanaudiškai prieš tuos, kurie taip ilgai laukė ir žemėje neturėjo tokių galimybių, kaip aš sužinoti apie tikrąją Bažnyčią ir pasikrikštyti.
Tarnautojas vėl pasirodė ir pradėjo skaityti mūsų apylinkės jaunimo vardus. Sesuo mums išdalino baltus drabužius, kurie vieniems buvo šiek tiek per maži, kitiems šiek tiek per dideli. Kai apsirengėme, toji sesuo kiekvienai iš mūsų sutvarkė plaukus ir surišo juos baltomis juostelėmis.
Tuomet basos nuėjome prie krikštyklos suolelių. Kilimai buvo tokie švelnūs ir tokie stori, kad atrodė, jog net neiname žeme.
Kai atėjo mano eilė, aš taip jaudinausi, lyg tai būtų buvusi mano pačios krikšto diena. Bet tarnautojai su mumis visais buvo tokie malonūs ir kantrūs, jog jautėmės nuostabiai.
Kai išlipau iš krikštyklos, mane pasitiko sesuo su plačia šypsena ir dideliu baltu rankšluosčiu. Persirengusi nuėjau į kitą kambarį, kuriame buvau patvirtinta. Ta pati sesuo, kuri davė rankšluostį, palydėjo mane ir padėkojo man už norą dirbti Viešpaties darbą.
Išėjusi iš šventyklos supratau, kad tai buvo viena iš nuostabiausių dienų mano gyvenime. Šventykla yra šventa vieta ir ten yra Viešpaties Dvasia, vadovaujanti Jo didžiam darbui. To tikrai verta laukti.
Džono Zamudio iliustracija