Pradėkite nuomaldos
Ieškai atsakymų? Šie paaugliai iš Otavos, Kanadoje, sako, kad reikia pradėti nuo maldos.
Savo pasakojimą apie atsakytą maldą 15-metė Dženi pradeda nuo atsiprašymo. Ji su apgailestavimu pripažįsta, kad beveik metus reguliariai nesimeldė. Jai nelabai sekėsi – tiek mokykloje, tiek su draugais, net bažnyčioje.
Vieną vakarą jai kilo noras pažiūrėti filmą. Ji pasilenkė prie filmų lentynos, kur jos dėmesį patraukė neseniai tragiškai mirusio jos dėdės nuotrauka. Staiga, dėl susikaupusių sunkumų naštos, ji vos nepravirko. „Tą akimirką supratau, kad turiu melstis“, – sako Dženi. Ji čia pat atsiklaupė ir pradėjo melstis.
Dženi pasakoja apie atsakytą maldą: „Vos baigusi melstis gavau atsakymą į turėtus klausimus. Pajutau, kad viskas vėl sustojo į savo vėžes. Viskas bus gerai. Mano dėdei viskas yra gerai. Supratau, kad man patinka mokykla ir mano draugai. Vos pabaigusi melstis žinojau, kad turiu lankytis Bažnyčioje, nes ji skirta man. Tai tikrai palietė mane, pasijutau labai maloniai ir šiltai. Žinau, kad Dangiškasis Tėvas mane myli ir kad Jis reikalui esant man padės.“
Toji Dženės malda buvo tokia, kurią ji norėjo sukalbėti, bet kažkodėl negalėjo. O dabar, vien pagalvojus apie tą maldą, ją užlieją tie patys malonūs jausmai ir patikinimas, kad tai buvo atsakymas iš Viešpaties.
Dženi Holt yra iš Otavos, nuostabios Kanados sostinės, pastatytos ant miškingo Otava River upės kranto. Ji ir jos draugai iš Otavos Ontarijo kuolo kalbėjosi su Bažnyčios žurnalų korespondentu apie maldos poveikį jų gyvenimams.
Iš kur ateina atsakymai?
Vienas iš įdomiausių Otavos paauglių aptartų dalykų buvo tai, kaip buvo atsakyta į jų maldas. Pirmiausia, pasak Siuzan Bruk, „Jei nori atsakymo, reikia klausytis, kad jį išgirstum.“
Siuzan sako, kad kartais atsakymai ateina jai skaitant Raštus. Ji pateikė gerą pavyzdį: „Kartą buvau labai pavargusi ir visiems pikta. Nenorėjau kalbėtis. Pamenu, kaip skaitydama Raštus, net nežinau kur, perskaičiau žodžius: ‚Būk nuolankus.‘ Tai palietė mane. Tai buvo atsakymas man.“ (Žr. DS 112:10.)
Ariana Kyt bažnyčioje atidžiai klausosi. „Manau, kad daugybė atsakymų ateina per pasisakančiuosius Bažnyčioje, – sako ji. – Pamenu, kad labai norėjau gauti patriarchalinį palaiminimą. Kai beliko savaitė iki to, kai turėjau jį gauti, mūsų apylinkėje apsilankė ir kalbėjo kuolo patriarchas. To karštai meldžiau ir buvo nuostabu matyti atsaką į mano maldą.“
Makenzi Loftus sako, kad į jos maldas dažniausiai atsakoma per jos šeimą. Kartą, meldžiantis dėl šeimos sprendimo, „iš karto pajutau Dvasią, kuri paliudijo, kad mūsų priimamas sprendimas yra teisingas.“
Kartais, tiesiogine to žodžio prasme, atsakymas pats ateina pas tave. Kai Tomas Frensis su šeima atsikraustė į Otavą, naujoje mokykloje jam reikėjo naujų draugų. Jis meldėsi, kad susirastų gerus draugus. „Vieną dieną, – sakė Tomas, – prieina mano klasiokas ir sako: ‚Ar nenorėtum susitikti su mano draugais?‘ Nuo tada esame draugai. Tai man labai padėjo.“
Dausonas Libertas turėjo kažką labai svarbaus pasakyti apie atsakymus į maldas. Jis sakė: „Kartais sulauki ne tokio atsakymo, kokio tikėjaisi, bet tokio, kokio reikia.“ Pasak jo, kartais ne iš karto tai supranti, bet žvelgdamas atgal į praeitį tai matai.
Kažkas, su kuo gali pasikalbėti
Keli paaugliai sutartinai sakė, kad yra gera, kai šeima meldžiasi kartu. Kifin de Sozai ypač patinka kas vakarą melstis su šeima „Esame sudarę tvarkaraštį, pagal kurį žinome kurio eilė melstis. Jaučiu Dvasią ir žinau, kad jei esu ne namie, jie meldžiasi, kad man viskas būtų gerai.“
Benediktei Belizeir labai patinka kas rytą melstis su savo gimdytojais. „Nueinu į jų kambarį ir ten kartu meldžiamės, – sako ji. – Turiu liudijimą, kad Šventoji Dvasia yra su manimi ir jei man kada prireiks Jos pagalbos, būtinai to prašysiu pas Dangiškąjį Tėvą.“
Jos draugė Rūta Dekedi sako: „Kai meldžiamės, svarbu žinoti, kad Dangiškasis Tėvas mūsų klausosi, kad šalia yra Tas, kuriam rūpime.“
Keiti Kameron labai patinka tai, kaip ją nuteikia malda. „Kai kalbuosi su Viešpačiu jaučiu, lyg kažkas tikrai nori su manimi pasikalbėti. Žinau, kad galiu Jam viską išsipasakoti.“
Maldos už kitus
Vaikinai – ypač kunigų amžiaus, kaip antai Ronanas Filamontas, Fredas Kingas ir Dausonas bei Devinas Laibertai – kalbėjo apie šventą pareigą ir svarbą skaityti sakramento maldas savo apylinkių ir skyrių nariams.
Dausonas sakė: „Sakramento maldų skaitymas verčia labiau susimąstyti apie jų svarbą. Turiu tą kunigystės įgaliojimą ir jaučiu, kad neturiu teisės jo suteršti.“
Fredas prisimena, kai pirmą kartą, po to kai tik buvo įšventintas į kunigus, turėjo skaityti sakramento maldą: „Iš pradžių buvo sunku ir nuolat klysdavau. Kartą man reikėjo kelis kartus pakartoti maldą. Bet Dvasia man pakuždėjo, kad nesvarbu, kiek kartų reikia skaityti; galiausiai man pavyks. Tai buvo malonus pojūtis.“
Maldoms reikia ruoštis
Keli paaugliai kalbėjo apie tai, kad yra keli svarbūs dalykai, kuriuos reikia atlikti prieš meldžiantis. Ant Meto Larsono miegamojo sienos yra priklijuota Raštų ištrauka iš Doktrinos ir Sandorų 78:19: „Tas, kuris viską priima su dėkingumu, bus padarytas šlovingas; ir šios žemės dalykai bus jam pridėti, netgi šimteriopai, taip, su kaupu.“ Tai jam padeda būti dėkingam už tai, ką Viešpats jam davė. Jis žino, kad dalis jo maldų turi būti dėkingumas.
Nikas Mūlenbekas sako: „Malda nebus tikra, jei aš tik prašysiu, rimtai apie tai nemąstydamas, neįdėdamas į tai širdies ir sielos.“
Stebuklinga maldos galia
Siera Libert turi gerą istoriją apie maldą. Kai jai buvo dveji, jai ant rankos užlipo arklys. Jos nykštys buvo nutrauktas ir įplyšo keli pirštai. Jos gimdytojai skubiai vežė ją iš vienos ligoninės į kitą, kad rastų chirurgą, apsiimsiantį rodos neįmanomos užduoties sutvarkyti ranką. Ji sakė: „Vienas gydytojas mano gimdytojams pasakė, jog niekas nesimeldė, kad chirurgui pasisektų. Mama tam gydytojui atsakė, kad dėl to chirurgo meldėsi ne vienas, o daug žmonių. Mama buvo paskambinusi į šventyklą, kad į maldų sąrašą būtų įtrauktas mano vardas.“
Dabar, kai Sierai jau 13-ka, ji turi pilnai funkcionuojančią ranką. Nykštį jį valdo visai normaliai. Ji net iškėlė tą ranką parodyti kelioms kitoms merginoms savo apylinkėje. Jos, tiesa pasakius, net nežinojo apie tai. Sieros rankoje merginos teįžiūrėjo smulkų, sunkiai įžiūrimą randą aplink nykštį. Rezultatas atrodė tikrai neįtikėtinas.
Siera sakė: „Esu laiminga žinodama apie tai, ką man gali duoti malda. Mano gyvenime ji yra nuostabus dalykas.“
Visi sutiko su Keiliu Loftusu, kuris pasakė, kad „malda yra puikus siektinas įprotis“.
Viršuje: Bridžita Ledžer, Dženi Holt, Dausonas Libertas, Dajena Konvei, Rebeka Veigoner ir Aleksandras Ričeris Brulis, kartu su kitu Otavos Ontarijo kuolo jaunimu (kairėje) žino, kad užtenka tik pasimelsti ir Dangiškasis Tėvas būtinai padės.
Viršuje nuo viršaus: Fredas Kingas ir Ronanas Filamontas sutinka, kad sakramento maldos yra šventos ir jos turėtų būti kalbamos pagarbiai. Kifin de Suza yra dėkinga už šeimos maldas.
Otavos jaunimas meldžia paguodos sunkiomis akimirkomis, pagalbos dėl namų darbų ir draugų, ir trokštamų palaiminimų. Jie žino, kad Dangiškasis Tėvas atsako į jų maldas. „Kartais sulauki ne tokio atsakymo, kokio tikėjaisi, – sako Dausonas Libertas, – bet tokio, kokio reikia.“
Viršuje: Metas Larsonas prieš melsdamasis perskaito ant sienos pakabintą Raštų ištrauką, o Nikas Mūlenbekas sako, kad maldai reikia pastangų.
Viršuje, iš kairės: Rūta Dekedi, Katia Golant ir Benediktė Belizeirė sutinka, kad gera mintis prašyti Dangiškojo Tėvo, kad Jis atsiųstų Šventąją Dvasią. Apačioje: Keitei Kameron, Kerolinai Alberts ir Sierai Libert patinka malonus maldos pojūtis.
Klausymasis, aut. Maiklas Džervis Nelsonas
Dženetės Tomas nuotraukos