Individuali Dievo vaiko kelionė
Būdami Dievo sandoros vaikai, mes mylime, gerbiame, puoselėjame, saugome ir priimame iš ikimirtingojo pasaulio ateinančias dvasias.
Ši pasaulinė pandemija yra paveikusi kiekvieną iš mūsų, kažkam iš šeimos narių ir draugų rato netikėtai iškeliavus anapus. Leiskite paminėti tris iškeliavusius, kurių labai ilgimės ir kurie simbolizuoja visus tuos, kuriuos taip mylime.
Tai brolis Filipas ir sesuo Žermanė Nsondi. Brolis Nsondis iki pat mirties tarnavo Kongo Respublikos Brazavilio kuolo patriarchu. Jis buvo gydytojas, kuris kitiems dosniai dalijo savo talentus.1
Tai sesuo Klara Eliza Ruano de Viljarel iš Tulkãno Ekvadore. Sugrąžintąją Evangeliją ji priėmė būdama 34-erių ir buvo mylima vadovė. Jos šeima su ja atsisveikino giedodama jos mėgstamiausią giesmę „Jis gyvas, Išpirkėjas mūs!“2
Tai brolis Rėjus Tujneu iš Jutos, kartu su savo gražiąja šeima. Jo žmona Džuljeta pasakojo: „Noriu, kad [mano berniukai prisimintų, jog jų tėtis] visuomet Dievui teikė prioritetą.“3
Viešpats yra pasakęs: „Gyvensi drauge meilėje, tad verksi dėl mirusiųjų netekties.“4
Mes ne tik verkiame, bet ir džiaugiamės šlovinguoju mūsų Gelbėtojo prisikėlimu. Jo dėka mūsų artimieji ir draugai tęsia savo amžinąją kelionę. Prezidentas Džozefas F. Smitas paaiškino: „Negalime jų pamiršti; nesiliauname jų mylėję. […] Jie keliauja pirmyn; mes keliaujame pirmyn; mes augame, kaip ir jie užaugo.“5 Prezidentas Raselas M. Nelsonas pasakė: „Mūsų sielvarto ašaros […] virsta laukimo ašaromis.“6
Mes žinome apie gyvenimą prieš gimimą
Mūsų amžinybės perspektyva ne tik išplečia mūsų supratimą apie tuos, kurie tęsia savo kelionę po žemiškojo gyvenimo, bet ir atveria supratimą apie tuos, kurie tik pradeda savo kelionę į žemiškąjį gyvenimą.
Kiekvienas į žemę ateinantis asmuo yra unikalus Dievo sūnus ar dukra.7 Mūsų individuali kelionė prasidėjo ne gimimo metu. Dar prieš gimdami mes kartu buvome paruošiamajame pasaulyje, kuriame „gavo[me] savo pirmąsias pamokas dvasių pasaulyje“8. Jehova tarė Jeremijui: „Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms.“9
Kai kuriems gal kyla klausimas, ar gyvybė prasideda nuo embriono susidarymo, ar nuo pirmųjų širdies dūžių, ar nuo tada, kai kūdikis pradeda gyventi nebe įsčiose, tačiau mes neabejojame, kad dvasinės Dievo dukterys ir sūnūs pradeda individualią kelionę į žemę, kad gautų kūną ir patirtų mirtingumą.
Būdami Dievo sandoros vaikai, mes mylime, gerbiame, puoselėjame, saugome ir priimame iš ikimirtingojo pasaulio ateinančias dvasias.
Nepaprastas moterų indėlis
Turėti vaiką moteriai gali reikšti didžiulę fizinę, emocinę ir ekonominę auką. Mylime ir gerbiame nuostabias šios Bažnyčios moteris. Pasitelkdamos savo protą ir išmintį jūs nešate savo šeimos naštą. Jūs mylite. Jūs tarnaujate. Jūs aukojatės. Jūs stiprinate tikėjimą, tarnaujate stokojantiems ir reikšmingai prisidedate prie visuomenės.
Šventa atsakomybė apsaugoti gyvybę
Prieš daugelį metų, labai nerimaudamas dėl pasaulyje atliekamų abortų skaičiaus, prezidentas Gordonas B. Hinklis kreipėsi į Bažnyčios moteris tokiais mums net šiandien aktualiais žodžiais. Jis kalbėjo: „Jūs, žmonos ir motinos, esate šeimos inkarai. Jūs gimdote vaikus. Kokia tai milžiniška ir šventa atsakomybė. […] Kas nutiko tam, kaip vertiname žmogaus gyvybės šventumą? Abortas yra grynas, realus ir bjaurus blogis, plintantis po visą žemę. Šios Bažnyčios moterų prašau jo vengti, neprasidėti su juo, laikytis atokiau nuo tokių kompromituojančių situacijų, dėl kurių jis galėtų atrodyti trokštinas. Gali būti keletas aplinkybių, kuriomis jis galimas, bet jos labai retos.10 […] Jūs esate motinos Dievo sūnų ir dukrų, kurių gyvenimai yra šventi. Jų saugojimas yra dieviškai duota atsakomybė, kurios nevalia lengva ranka nubraukti.“11
Vyresnysis Markas B. Nešas man papasakojo apie vieną brangią 84 metų senutę, kuri krikšto pokalbio metu „prisipažino [prieš daugelį metų] pasidariusi abortą.“ Su nuoširdžia emocija ji tarė: „Jau keturiasdešimt šešerius savo gyvenimo metus kasdien su savimi nešiojuosi šią vaiko gyvybės nutraukimo naštą. […] Man niekaip nepavyko atsikratyti skausmo ir kaltės. Buvau praradusi viltį. Tačiau mane pamokė apie tikrąją Jėzaus Kristaus Evangeliją. Išmokau atgailauti […] ir staiga buvau pripildyta vilties. Galiausiai sužinojau, kad jei nuoširdžiai atgailausiu už padarytas nuodėmes, man gali būti atleista.“12
Kokie dėkingi esame už dieviškąsias atgailos ir atleidimo dovanas.
Ką mes galime padaryti?
Kokia yra mūsų, taikių Jėzaus Kristaus mokinių, atsakomybė? Gyvenkime pagal Dievo įsakymus, mokykime jų savo vaikus ir dalykimės jais su tais, kurie pasiruošę klausytis.13 Su visuomenės sprendimų priėmėjais dalykimės savo nuoširdžiais jausmais apie gyvybės šventumą. Galbūt jiems ne visai patiks mūsų įsitikinimai, tačiau melskimės, kad jie kuo geriau suprastų, kodėl mums šie sprendimai reiškia kur kas daugiau, nei tai, ko žmogus nori savo gyvenime.
Jei laukiamasi neplanuoto vaiko, apgaubkime besilaukiančiąją meile, padrąsinimu ir, kai reikia, padėkime finansiškai, sustiprinkime motiną taip, kad ji sugebėtų pagimdyti tą vaikelį, ir jis ar ji galėtų tęsti savo kelionę per mirtingąjį gyvenimą.14
Įvaikinimo grožis
Mūsų šeimoje buvome neapsakomai palaiminti, kai prieš du dešimtmečius viena 16-metė sužinojo, kad laukiasi. Ji ir vaikelio tėvas nebuvo susituokę ir nematė reikalo tęsti santykių. Mergina tikėjo, kad jos įsčiose esanti gyvybė yra brangi. Ji pagimdė mergytę ir leido, kad ją, kaip savo vaiką, įsivaikintų dora šeima. Braisui ir Džolinai mergytė buvo atsakymas į jų maldas. Jie ją pavadino Emilija ir išmokė kliautis Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.
Emilija augo. Kokie dėkingi esame už tai, kad Emilija ir mūsų anūkas Kristijonas įsimylėjo ir susituokė Viešpaties namuose. Emilija ir Kristijonas dabar turi savo dukrytę.
Emilija neseniai parašė: „Per visus šiuos devynis nėštumo mėnesius turėjau laiko apmąstyti savo pačios gimimo aplinkybes. Galvojau apie mane pagimdžiusią motiną, kuriai buvo vos 16 metų. Kadangi asmeniškai patyriau, ką reiškia nėštumo skausmai ir pokyčiai, negalėjau negalvoti, kaip sunkiai jautėsi 16-metė. […] Net dabar susigraudinu pagalvojusi apie savo motiną, kuri, žinodama, kad negalės man suteikti tokio gyvenimo, [kokio troško ir todėl iš nesavanaudiškų paskatų atidavė] mane įvaikinimui. Man sunku suvokti, ką ji ištvėrė per tuos devynis mėnesius: jos kūnui keičiantis teko būti stebimai teisiančių akių, ji neteko paauglystės potyrių, žinodama, kad po viso šio motiniškos meilės darbo vaikelį galiausiai turės atiduoti į kito rankas. Esu be galo dėkinga už jos nesavanaudišką poelgį – kad savąja valios laisve ji neatėmė manosios.“ Emilija užbaigia taip: „Esu labai dėkinga už dieviškąjį Dangiškojo Tėvo planą, už savo nepakartojamus tėvelius, kurie mane [mylėjo ir manimi rūpinosi], o taip pat už šventyklas, kuriose galime su šeimomis būti užantspauduoti amžinybei.“15
„Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, [Gelbėtojas] pasakė jiems: „Kas priima [šį] vaiką mano vardu, tas priima mane“.16
Jei teisūs troškimai dar neišsipildė
Reiškiu savo meilę ir užuojautą toms teisioms poroms, kurios susituokia ir negali susilaukti taip nekantriai laukiamų vaikų, o taip pat toms moterims ir vyrams, kurie neturi galimybės susituokti pagal Dievo įstatymą. Neišsipildžiusias gyvenimo svajones sudėtinga suprasti žvelgiant vien pro mirtingumo prizmę. Būdamas Viešpaties tarnu jums pažadu, kad, jei liksite ištikimi Jėzui Kristui ir sudarytoms sandoroms, gausite kompensacinių palaiminimų tiek šiame gyvenime, tiek teisių troškimų išsipildymo amžinojoje Viešpaties laiko juostoje.17 Laimę galime patirti net tada, kai šioje žemiškojo gyvenimo kelionėje nepavyksta įgyvendinti visų savo teisių vilčių.18
Po gimimo vaikams ir toliau reikia mūsų pagalbos. Kai kuriems jos reikia neatidėliotinai. Kasmet rūpestingų vyskupų ir jūsų dosnių pasninko atnašų ir paaukojimų į humanitarinį fondą dėka palaiminami milijonų vaikų gyvenimai. Pirmoji Prezidentūra neseniai paskelbė apie papildomų 20 milijonų dolerių paramą UNICEF organizacijai, kuri pasauliniu mastu rūpinasi dviejų milijardų vakcinų paskirstymu.19 Dievas myli vaikus.
Šventas sprendimas susilaukti vaiko
Nerimą kelia tai, kad net labiausiai klestinčiose pasaulio šalyse gimsta vis mažiau vaikų.20 „Dievo įsakymas Savo vaikams daugintis ir pripildyti žemę tebegalioja.“21 Kada ir kiek susilaukti vaikų yra asmeniniai klausimai, kuriuos su Viešpačiu sprendžia vyras ir žmona. Pasitelkus tikėjimą ir maldą, šių šventų sprendimų priėmimas gali tapti nuostabiais apreiškiminiais potyriais.22
Pasidalysiu Leingų šeimos iš pietinės Kalifornijos laišku. Sesuo Rebeka Leing rašo:
„2011 m. vasarą mūsų šeima gyveno palyginti tobulą gyvenimą. Buvome laimingai susituokę ir turėjome keturis vaikus – 9, 7, 5 ir 3 metų amžiaus. […]
Mano nėštumai ir gimdymai buvo laikomi aukštos rizikos […] tad jautėmės [ypač] palaiminti susilaukę keturių vaikų. Rodėsi, kad mūsų šeima jau pilna. Spalį, klausydamasi visuotinės konferencijos, aiškiai pajutau, kad turime turėti dar vieną vaiką. Kai kartu su LeGrandu apie tai mąstėme ir meldėmės, […] supratome, kad Dievas mums turi kiek kitokį planą, nei mūsų pačių turėtas.
Po dar vieno sunkaus nėštumo ir gimdymo buvome palaiminti gražia mergyte. Ją pavadinome Brijele. Ji – tikras stebuklas. Nuo jos gimimo tepraėjus vos kelioms akimirkoms, dar gulėdama [gimdymo kambaryje] išgirdau aiškų Dvasios balsą: „Yra dar vienas.“
Po trijų metų – dar vienas stebuklas – Mija. Brijelė ir Mija mūsų šeimai teikia daug džiaugsmo.“ Ji užbaigia: „Būdami atviri Viešpaties patarimams ir sekdami Jo mums skirtu planu visuomet sulauksime daugiau džiaugsmo, nei […] pasikliaudami savo pačių supratimu.“23
Gelbėtojas myli kiekvieną brangų vaiką.
„Ir jis ėmė jų mažus vaikus vieną po kito ir laimino juos, […]
Ir […] jie nukreipė savo akis į dangų […], ir išvydo angelus, nusileidžiančius iš dangaus […] ugnies viduryje; ir [angelai …] apsupo šituos mažutėlius, […] ir angelai tarnavo jiems.“24
Liudiju, kad jūsų individuali Dievo vaiko kelionė prasidėjo ne tada, kai jūsų plaučius pripildė pirmieji žemės oro gurkšniai, ir baigsis ne tada, kai iškvėpsite paskutinį mirtingojo gyvenimo atodūsį.
Visuomet atminkime, kad kiekvienas dvasinis Dievo vaikas į žemę ateina patirti savo paties individualios kelionės.25 Tad pasitikime juos, saugokime juos ir visuomet juos mylėkime. Jei šiuos brangius vaikelius priimsite Gelbėtojo vardu ir padėsite jiems eiti jų amžinojoje kelionėje, pažadu jums, kad Viešpats jus palaimins ir apipils Savąja meile ir pritarimu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.