Dievo vaikų atsivertimas

Vyresnysis Donaldas L. Holstromas

Septyniasdešimčių prezidentūros narys

2017 m. birželio 13 d. kasmetinė mokymų transliacija seminarijoms ir religijos institutams

Džiaugiuosi galėdamas šiandien dalyvauti šioje dvasinės valandėlės transliacijoje su jumis ir jūsų mylimais bendražygiais, kurie vadovaujate ir mokote mūsų seminarijose ir religijos institutuose. Man teko susitikti su daugeliu iš jūsų visame pasaulyje, ir jūs esate nuostabūs. Tikiu, kad tam yra keletas priežasčių. Pirmiausiai, Bažnyčia pasitelkia tik kvalifikuotus asmenis, kurie yra verti šventyklos rekomendacijos, yra įrodę savo gebėjimą mokyti ir buvo rekomenduoti ir patvirtinti įvairiais lygmenimis, įskaitant Švietimo valdybą. Jūs, pašaukti mokytojai, galbūt nepraėjote tokios pačios atrankos kaip samdomas personalas, bet, kaip mano patirtis rodo, vietiniai vadovai pašaukia pačius geriausius mokytojus seminarijai ir institutui. Antra, jūs esate panardinti į Kristaus doktriną, kurią Nefis skelbė kaip vienintelę ir tikrąją doktriną Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.¹ Šios doktrinos mokymas teikia nuolatinį padrąsinimą gyventi pagal ją, ir todėl jūs esate tokie šaunūs. Išlikite tokie!

Mes esame seminarijos šeima! Prieš 32-ejus metus buvau pašauktas Honolulu Havajų kuolo prezidentu. Mūsų jauniausias vaikas buvo 18 mėnesių, o vyriausias iš mūsų keturių vaikų – vienuolikos metų. Mano darbas reikalavo daug pastangų, ir atrodė, kad mes jau pasiekėme savo galimybių ribas. Tuomet į mane kreipėsi už mūsų kuolo seminarijos darbo koordinavimą atsakingi Bažnyčios nariai ir, žinodami mūsų jaunos šeimos padėtį, nedrąsiai paklausė: „Kaip jūs manote, ar būtų įmanoma, kad sesuo Holstrom mokytų seminarijoje?“ Na, nebuvome įpratę atsisakyti pašaukimų, todėl mes giliai įkvėpėme ir pasakėme: „Žinoma.“

Taip prasidėjo sunkus, bet duodantis didelį atlygį laikotarpis mūsų šeimoje. Mano žmona Diana kiekvieną darbo dieną keldavosi 4:30, kad pasiruoštų 6:00 val. rytinei seminarijai. Tuo pačiu reikėjo, kad aš pažadinčiau vaikus, padėčiau jiems nusiprausti ir apsirengti, paruoščiau pusryčius ir viską sutvarkyčiau, kai Diana 7:00 ryto grįždavo namo. Tuomet aš galėdavau vykti į darbą, o ji galėdavo nuvežti vyresnėlius į mokyklą.

Tokia buvo mūsų rutina aštuonerius metus, kol Diana buvo pašaukta Merginų organizacijos prezidente. Po penkerių metų į mūsų duris vėl pasibeldė seminarijos koordinatorius prašydamas: „Mes turime labai sunkią abiturientų klasę. Ar sesuo Holstrom galėtų vėl mokyti seminarijoje?“ Taip dar trys metai prisidėjo prie aštuonerių, ir ji buvo atleista tik po prezidento Hinklio pašaukimo. Aš buvau pašauktas visuotiniu įgaliotiniu, ir mūsų pirmajam paskyrimui teko vykti į Japoniją. Taigi, jūs, pašauktieji mokytojai, atsargiai vilkitės būti atleisti – jūs niekada nežinote, kur tai gali nuvesti!

Tą sunkų, užimtą, pašėlusį laiką prisimename su meilumu ir dėkingumu. Diana nepaprastai mylėjo savo seminarijos mokinius (kaip ir jie ją). Ji taip pat visus mūsų vaikus mokė seminarijoje, o mūsų sūnėnai ir dukterėčios, iš kurių vienas dabar yra instituto direktorius, tikiuosi, taip pat stebi šią transliaciją. Be to, šis intensyvus mokymas pagilino Dianos Evangelijos išmanymą ir liudijimą – tai, kas nepaprastai padėjo man ir mūsų šeimai. Be to, tai „leido“ man būti su savo vaikais vieninteliu dienos metu, kai aš nuolat buvau laisvas – šiokiadieniais anksti ryte. Man tai buvo svarbus palaiminimas ir, manau, jiems taip pat. Taigi, matote, kad kai kurios mūsų naštos išties tampa mūsų didžiausiais palaiminimais.

Šiandieną džiaugiuosi būdamas tarp bendradarbių, kuriuos aš labai gerbiu. Kaip Švietimo valdybos ir Švietimo valdybos vykdomojo komiteto narys du kartus kiekvieną mėnesį susitinku su mūsų nuostabiu įgaliotiniu vyresniuoju Kimu B. Klarku ir Seminarijų bei religijos institutų administratoriumi Čiadu H. Vebu. Jūs, seminarijų ir institutų darbuotojai arba kurie tarnaujate, turite gerus vadovus. Kaip dauguma žinote, Bažnyčios švietimo valdybai pirmininkauja prezidentas Tomas S. Monsonas, taip pat dalyvauja prezidentas Henris B. Airingas ir prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas. Vyresnysis Dalinas H. Ouksas taip pat yra Valdybos narys ir pirmininkauja Vykdomajam komitetui. Papildomi Tarybos ir Vykdomojo komiteto nariai yra vyresnysis Džefris R. Holandas, sesuo Džina B. Bingam ir sesuo Bonė L. Oskarson. Aš nepaliauju žavėtis švietimui Bažnyčioje teikiamu prioritetu ir skiriamais ištekliais.

Dabar leiskite man pasidalinti keliomis mintimis su jumis, kurie atliekate tokį gyvybiškai svarbų vaidmenį dvasiniame Bažnyčios jaunimo švietime. Aš jau minėjau gilią Kristaus doktriną. Kaip ši Bažnyčia padeda savo nariams suprasti ir gyventi pagal šią doktriną? Klausimą dar būtų galima suformuluoti taip: „Kokie yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios apaštališki prioritetai?“

Vienas iš būdų sužinoti šiuos prioritetus yra suprasti „išgelbėjimo darbą.“ Glausčiausias išgelbėjimo darbo apibūdinimas yra Antrajame instrukcijų vadovėlyje. Neužmirškite, kad Bažnyčios instrukcijų vadovėlis yra patvirtintas Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Jame sakoma: „Kaip Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai esame pasiųsti „darbuotis jo vynuogyne dėl žmonių sielų išgelbėjimo“DS 138:56). Šis išgelbėjimo darbas apima narių misionierišką darbą, atsivertimo išsaugojimą, mažiau aktyvių narių aktyvinimą, šventyklos ir šeimos istorijos darbą ir Evangelijos mokymą”²

Dar viena įžvalga į šiuos prioritetus yra teiginys Bažnyčios instrukcijų vadovėlio skirsnyje „Bažnyčios tikslas“. Jame rašoma: „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia buvo įkurta Dievo, kad padėtų Jo darbe įgyvendinti išgelbėjimą ir Jo vaikų išaukštinimą. Bažnyčia visus kviečia ateiti pas Kristų ir tobulėti jame (žr. Moronio 10:32; taip pat žr. DS 20:59). Kvietimas ateiti pas Kristų liečia visus, kurie gyveno ar kada nors gyvens žemėje.“³

Vadovėlyje toliau rašoma: „Siekdama savo tikslo padėti pavieniams asmenims ir šeimoms pasiruošti atitikti išaukštinimo reikalavimus, Bažnyčia dėmesį sutelkia į Dievo jai paskirtas pareigas. Svarbiausios iš jų yra šios: padėti nariams gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, per misionierišką darbą surinkti Izraelį, rūpintis vargšais ir beturčiais ir padėti gelbėti mirusiuosius statant šventyklas ir atliekant vikarines apeigas.“⁴

Taigi „išgelbėjimo darbas“ ir šios „Dievo paskirtos pareigos“ iš esmės yra tos pačios, ir turėtume jomis vadovautis visame, ką darome Bažnyčioje, taip pat (galbūt netgi ypač) mokydami mūsų jaunimą.

Galiausiai viskas, ką darome – sau, savo šeimoms ir savo dabartinėse pareigose, – yra mokyti „išgelbėjimo darbo“ ir „Dievo paskirtų pareigų“, kad padėtume Dievo sūnums ir dukterims atsiversti. Tai yra mokykite taip, kaip Aaronas ir jo broliai Amonas, Omneris ir Himnis – mokykite „sulig apreiškimo ir pranašystės dvasia ir Dievo galia“, taip, kad visi, kurie tiki, „patikė[tų] [jūsų] pamokslavimu ir [būtų] atversti į Viešpatį, [ir] niekuomet neatpu[ltų].“⁵

Pirmoji Prezidentūra pareiškė jaunimo tėvams ir vadovams: „jūs esate pašaukti Viešpaties padėti jaunimui atsiversti į Evangeliją.“⁶ Mokydami taip, kaip mokė Gelbėtojas, esame tikri, kad mūsų jaunimas mokysis žymiai nuodugniau, ir tai ves į atsivertimą.

Taigi, mūsų jaunimo lavinimas nėra tik mokymas istorijos – tai mokymas doktrinos, kuri juos įkvepia veikti. Mūsų vaidmuo yra „būti įrankiu Dievo rankose“⁷ , kad jie ne tik išgirstų, bet kad pajaustų ir vėliau galėtų veikti. Mūsų vaidmuo yra „mokyt[i] ir ugdyt[i] vienas kitą“,⁸ kad mes „įsipareigo[tume] elgtis […] su visu šventumu“.⁹ Mūsų vaidmuo yra mokyti „tikėjimo atgailai.“¹⁰

Kaip tokį mokymą geriausiai įgyvendinti? Viešpaties Bažnyčioje įtvirtintas modelis yra toks, kad mes nuoširdžiai dalyvaujame viešame garbinime, garbinime šeimoje ir asmeniniame garbinime. Leiskite man pakalbėti apie kiekvieną iš jų.

Viešas garbinimas

Viešai garbiname, kai susirenkame kaip Dievo vaikai, kaip broliai ir seserys, kaip šventųjų bendruomenė. Šie susirinkimai kartais yra dideli, kaip, pavyzdžiui, kuolo ar visuotinė konferencija, o kartais yra nedideli, kaip kvorumas, merginų, Paramos bendrijos susirinkimas, seminarijos ar instituto klasė. Šiandieninis mūsų dvasinės valandėlės susirinkimas taip pat yra viešas garbinimas. Kiekviename iš šių susirinkimų mes meldžiamės, mokome, liudijame ir ugdomės – visa tai darome tam, kad geriau suprastume mūsų Dangiškąjį Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Po to mūsų pareiga yra paversti šį augantį supratimą į išmintį – nuolatos mažinti atotrūkį tarp to, ką mes žinome, ir to, kaip gyvename.

Garbinimas šventykloje yra šventa viešo garbinimo forma, kadangi ji tiesiogiai apima apeigas ir sandoras, sujungiančias mus su Dievybe. Kaip stipriai esate susaistyti su šventykla ir savo sandoromis? Ar reguliariai praktikuojate šią šventą viešą garbinimo formą, kad sustiprintumėte savo pažinimą ir išmintį? Ar padedate savo mokiniams susieti save su šventykla? Ar skatinate mūsų jaunimą būti vertą turėti riboto naudojimo šventyklos rekomendaciją ir naudoti ją kur tik geografiškai įmanoma? Dalyvavimas išgelbėjimo darbe tyrinėjant šeimų pavardes ir vykimas į šventyklą, kad būtumėte pakrikštyti ir patvirtinti už savo protėvius, suteikia galimybes gauti dvasinį vadovavimą.

Pats svarbiausias mūsų viešo garbinimo susirinkimas, bent jau už šventyklos sienų, yra sakramento susirinkimas. Be garbinimo veiklų, kurios yra daugelio Bažnyčios susirinkimų dalis, šis tarnavimas yra sutelktas į gyvą sakramento apeigą. Pradėdami ir baigdami susirinkimą ir ypač pasiruošdami priimti šventą sakramentą mes giedame ir meldžiamės. Ar mes nuoširdžiai dalyvaujame? Ar mūsų mintys ir širdys yra susirinkime, ar jos yra kažkur kitur? Ar per apeigas arba per kurią nors kitą susirinkimo dalį mūsų išmanieji telefonai išjungti, o gal mes rašome ir siunčiame žinutes (arba mes, vyresni, elektroninius laiškus)? Ar per pasisakymus, ypač kai kalbėtojai nėra labai geri oratoriai, mes arogantiškai nesiklausome galvodami „Aš visa tai jau girdėjau“?

Jei esame padarę bet kurią iš šių klaidų, mes mažiname – galbūt pašaliname – galimybę Dvasiai bendrauti su mumis. O po to stebimės, kodėl mūsų neįkvėpė sakramento tarnavimas ar kiti Bažnyčios susirinkimai?

Viešas tarnavimas yra nuostabi galimybė, padedanti mums visiems, taip pat ir jaunimui, einant atsivertimo keliu.

Garbinimas šeimoje

Viešas garbinimas turėtų skatinti garbinimą šeimoje. 1999 metais Pirmoji Prezidentūra patarė tėvams ir vaikams teikti pirmenybę šeimos maldai, šeimos vakarui, Evangelijos studijavimui ir mokymui bei pilnavertėms šeimos veikloms. Kad ir kokie vertingi ir tinkami atrodytų kiti užsiėmimai ar veiklos, jie negali atstoti Dievo paskirtų pareigų, kurias tinkamai vykdyti gali tik gimdytojai ir šeima“.¹¹ Žinoma, tų pačių principų pakartotinai nesuskaičiuojamais būdais daugybę metų moko daug Bažnyčios vadovų.

Mes gyvename didelio užimtumo pasaulyje. Keliaudamas į Bažnyčios skyrius aš kartais asmeniškai vietinių vadovų pasiteirauju (ir tai yra geri pastarųjų dienų šventieji): ar jūs meldžiatės šeimoje ir rengiate šeimos vakarą? Ar kartu su šeima studijuojate Evangeliją? Dažnai man atsakoma nudelbiant akis ir paaiškinant: „Mes esame tokie užimti. Mūsų vaikų mokykla ir užklasinės veiklos, muzikos ir kitos pamokos, socialinė veikla ir bažnyčios funkcijos užima beveik visą jų laiką. Mano žmona ir aš esame paskendę darbuose, bažnyčioje ir kituose įsipareigojimuose. Mūsų šeima retai būna kartu.“ Pirmosios Prezidentūros patarimo esmė yra ta, kad jei esame taip užsiėmę darydami netgi gerus darbus, kad nebeturime laiko svarbiausiems dalykams, mes privalome ieškoti išeities.

Kai vaikus augina atsivertę tėvai, kurie yra įtvirtinę garbinimo šeimoje pavyzdį, tikėtina, kad vaikai nuo mažens jaus Šventosios Dvasios įtaką ir taip amžinai seks šiuo teisiu pavyzdžiu. Tada mūsų mokymas Bažnyčios aplinkoje užims tinkamą vietą kaip paramos sistema šeimoje vykstančiam mokymui.

Be nuoseklaus ir veiksmingo garbinimo mūsų pačių šeimose, jaunimo mokytojai turėtų tinkamai ir stipriai skatinti garbinimą mūsų mokinių šeimose. Kai kurie mokiniai atvyksta iš šeimų, kur tai yra praktikuojama, ir jūs galite paprasčiausiai nieko nedaryti, o tik džiūgauti. Pas kitus tai nevyksta dėl įvairiausių priežasčių – pradedant nuo to, kad mokinys yra vienintelis Bažnyčios narys šeimoje (arba tik vienas aktyvus narys), ir baigiant tuo, kad kaip šeima jie reguliariai lanko bažnyčios susirinkimus, bet dar nesuvokia šeimos maldos svarbos. Neperimdami dvasinių vadovų ir tėvų įgaliojimų bei atsakomybės, tiesiog formuokite ir mokykite būti teisiu pavyzdžiu ir padėkite mūsų jaunimui atrasti būdus, kaip tapti įkvėpimo šaltiniu jų šeimoms kuriant nuoseklaus garbinimo įpročius šeimoje.

Asmeninis garbinimas

Galiausiai atsivertimas yra asmeninis reikalas. Viešas garbinimas veda prie garbinimo šeimoje, kuris veda mus į asmeninį garbinimą. Tai apima asmeninę maldą, asmeninį Evangelijos studijavimą ir asmeninį savo santykių su Dievybe apmąstymą. „Nes kaipgi žmogus pažins šeimininką […] kuris svetimas jam, ir tolimas nuo jo širdies minčių ir ketinimų?“¹²

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mokė: „Šventumo suvokimo svarba yra štai tokia: žmogus, nevertinantis šventų dalykų, juos praras. Pagarbumo jausmo neturėjimas didins nerūpestingą požiūrį ir elgesį. Toks žmogus atsiriš nuo švartfalų, kuriuos jo sandoros su Dievu galėtų suteikti. Jo atsakomybės prieš Dievą jausmas mažės ir vėliau užsimirš. Nuo tol jam rūpės tik jo asmeninis komfortas ir jo nekontroliuojamų norų patenkinimas. Galiausiai jis pradės niekinti šventus dalykus, netgi Dievą ir ims niekinti pats save.“¹³

Supratome, kad didžiausias dvasinės sėkmės rodiklis (matuojamas įšventinimu į Melchizedeko kunigystę, endaumento gavimu, tarnavimu misijoje, santuoka šventykloje ir teisios šeimos puoselėjimu) jaunam vyrui ar merginai yra asmeninių dvasinių patyrimų įgijimas jaunystėje – pajautimas Šventosios Dvasios įtakos savo gyvenime. Tai yra daugiau nei būti aktyviam Bažnyčioje; tai yra būti aktyviam Evangelijoje!

Jūsų kiekvienos pamokos, kiekvienos vedamos diskusijos, kiekvieno pokalbio koridoriuje tikslas yra tai, kad Šventoji Dvasia būtų tikroji mokytoja. Gelbėtojas mokė: „O Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.“¹⁴ Šventoji Dvasia geba šią žinią padaryti asmenišką, kad kiekvienas taptų „apšviesta[s] tiesos Dvasia.“¹⁵ Taigi, mokydami išgelbėjimo darbo ir Dievo paskirtų pareigų, mes tai darome taip, kad tai ugdytų, pakylėtų, įkvėptų, vestų mus pas tuos, kuriuos mokome, stiprinant tikėjimą Dangiškuoju Tėvu, Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu.

Puikiems religijos mokytojams mes sakome: Ačiū jums! Ačiū jums! Ačiū jums! Bažnyčios vadovų vardu – ačiū! Gyvenkite asmeninio vertumo gyvenimus, rūpinkitės savo šeimomis ir tarnaukite Viešpačiui – ypač rūpindamiesi brangia augančia karta. Dalyvavimas išgelbėjimo darbe ir Dievo paskirtos pareigos su apaštališku vadovavimu ir raktais pakylės ir motyvuos mus.

Aš skelbiu Dangiško paveldo didingumą ir mūsų gebėjimą „turė[ti] amžinąjį gyvenimą, kuris yra didžiausia iš visų Dievo dovanų.“¹⁶ Liudiju apie didį Jehovą, gimusį Jėzų, vadinamą Jėzumi Kristumi „pateptuoju.“¹⁷ Liudiju apie Jo neprilygstamą Apmokėjimą, kuris įgalina visus mus ir tuos, kuriuos mokome, nugalėti pasaulį – pereiti sunkiausius žemiškojo gyvenimo iššūkius išlaikant „tobulą vilties skaistumą“.¹⁸ Turėdami sugrąžintosios Evangelijos ir sugrąžintos Bažnyčios palaiminimus mes turime viską, ko mums reikia, kad galėtume išgirsti, pajausti ir veikti. Jėzaus Kristaus vardu, amen.