Pripildyti džiaugsmo
2017 m. birželio 13 d. • kasmetinė mokomoji transliacija seminarijoms ir religijos institutams
Prieš dvejus metus mūsų komisaras Kimas B. Klarkas mokė mus iš 3 Nefio apie angelus ir ugnies apgaubtus vaikus. Jis mokė, kad būdami religijos mokytojai turėtume būti apgaubti tos šventos ugnies.1 Kaip žinote, Mormono Knygoje yra dar viena istorija apie dangiškos ugnies apgaubtus asmenis. Lehis ir Nefis buvo įmesti į kalėjimą ir pasakojama, kad:
“jie buvo tarsi liepsnojančios ugnies viduryje …
Ir štai, Dievo Šventoji Dvasia nusileido iš dangaus […], ir jie buvo pripildyti tarsi ugnies.“2
Taip pat pasakojama: „Ir jie buvo pripildyti to džiaugsmo, kuris neapsakomas ir pilnas šlovės.“3
Mano šiandienos žinia tokia: Būdami religijos mokytojai turėtume net tik būti apgaubti tos ugnies, bet ir pripildyti džiaugsmo. Mokiniai mūsų klasėse turėtų mokytis apie „laimės planą“, tačiau taip pat turėtų mumyse matyti įrodymą, kad tas planas veikia – kad gyvenimas pagal Evangeliją atneša džiaugsmo. Sapne apie gyvybės medį Lehis kvietė savo šeimą ateiti ragauti vaisiaus, kuris „buvo trokštinas, kad padarytų laimingą.“4 Jo kvietimas buvo galingas ir pagrįstas, nes jis kalbėjo iš patirties. Jis paragavo vaisiaus ir pajuto džiaugsmą.
Prezidentas Gordonas B. Hinklis sakė: „Labai svarbu, kad šiame darbe būtume laimingi. Bažnyčioje turime nemažai niūrių žmonių, kadangi jie, manau, nesupranta, jog tai laimės Evangelija.“5 Prezidento Hinklio apibūdintą laimę galime patirti savo gyvenime turėdami Dvasią ir tada, kaip sako Raštai, gyvendami „laimingą gyvenimą.“6
Noriu jūsų apsvarstymui pateikti keletą principų, padėjusių man, kaip religijos mokytojui, gyventi „laimingą gyvenimą.“ Tai nėra gilios ar naujos idėjos, jas miniu vildamasis padėti kam nors gyventi ir mokyti su didesniu džiaugsmu. Kalbu ne vien tiems, kurių profesija yra būti religijos mokytojais, bet ir tiems, kurie tam tikrą laiką gyvena „pašaukto“ seminarijų ir instituto religijos mokytojo gyvenimą.
Prieš daug metų aptikau prezidento Spenserio V. Kimbolo citatą, kuri mane sujaudino. Jis sakė: „Šiandien pagaukime laimę; nes, žinokite, kad jeigu nesate laimingi šiandien, gali būti, kad niekada nebūsite laimingi.“7
Negali taip būti, pamaniau. O kaip dėl atgailos? Jei nesu laimingas šiandien, ar galiu kažkaip tai pakeisti? Po gilesnių apmąstymų manau, kad prezidentas Kimbolas mėgino perteikti tokią žinią: Jei nesate laimingi ir tikite, kad galite būti laimingi tik esant kitoms aplinkybėms, gali būti, kad niekada nebūsite laimingi, nes laimė nesusijusi su jūsų aplinkybėmis. Vienas rašytojas taip išreiškė šią mintį:
„Mes linkę manyti, kad jei būtume kažkur kitur – atostogose, su kitu partneriu, kitoje karjeroje, kituose namuose, kitose aplinkybėse – kažkaip būtume laimingesni ir labiau patenkinti. Mes nebūtume laimingesni!
Tiesa tokia, kad jei turite žalingų mąstymo įpročių […] arba jei nuolat svajojate, kad viskas pasikeistų, šios pačios tendencijos seks paskui jus visur.“8
Lamanas ir Lemuelis tikėjo, kad jų laimė buvo susijusi su aplinkybėmis – ypač tomis aplinkybėmis, kuriose jie jaustųsi patogiai. Kalbėdami apie savo kelionę tyruose, jie sakė:
„[Mūsų žmonos] gimdė vaikus tyruose ir iškentėjo viską, išskyrus mirtį; ir būtų buvę geriau, kad jos būtų numirusios prieš išeidamos iš Jeruzalės, negu iškentėjusios tokius suspaudimus.
Štai, šituos daugybę metų mes kentėme tyruose, tą laiką, kurį galėjome džiaugtis savo turtais ir savo paveldo žeme; taip, ir galėjome būti laimingi.“9
Aš suvokiau, kad mano laimė nepriklauso nuo to, kur gyvenu, kokie mano paskyrimai, su kuo dirbu, kokius mokinius turiu, arba nuo neturėtų galimybių. Aš nesakau, kad „geras nusiteikimas“ pašalins jūsų iššūkius ir jūsų gyvenimą nušvies saulės spinduliais. Aplinkybės, kuriose kartais atsiduriame, gali būti slegiančios ir beveik nepakeliamos. Liudiju, kad net tose aplinkybėse gali būti dangaus atsiųsta dvasia ir perspektyva, kurios gali gyvenimui suteikti džiaugsmo.
Vienoje eilutėje Almos knygoje rašoma: „Tai yra aprašymas apie Amoną ir jo brolius, jų keliones Nefio žemėje, jų kentėjimus šitoje žemėje, jų sielvartus ir jų suspaudimus, ir nesuvokiamą jų džiaugsmą.“10 Kaip pašaukti mokytojai galbūt norite kito pašaukimo. Kaip samdomi mokytojai galbūt norite kito paskyrimo. Galima norėti, tačiau atminkite, kad jūsų laimė nesusieta su jūsų noro išsipildymu. Laimė yra keliavimo būdas, o ne kelionės tikslas. Jei gyvenate manydami, kad tai kelionės tikslas, gali būti, kad niekada nebūsite laimingi.
Kaip galima rasti laimę visose aplinkybėse? Aš nežinau visų atsakymų, bet žinau vieną svarbų: Dėkingumas glaudžiai susijęs su „laiming[u] gyvenim[u]“. Prezidentas F. Uchtdorfas sakė:
„Siūlau, užuot buvus dėkingiems už kažką, susitelkti į buvimą dėkingiems esamomis aplinkybėmis – kokios jos bebūtų. […]
Toks dėkingumas peržengia ribas to, kas vyksta aplink mus. […] Jis lediniame žiemos peizaže žydi tiek pat gražiai, kiek ir malonioje vasaros šilumoje. […]
Buvimas dėkingiems esamomis aplinkybėmis – tai tikėjimo Dievu veiksmas. […]
Tikrasis dėkingumas yra vilties ir liudijimo išraiška.“11
Leiskite pateikti dar vieną principą, kuris padėjo man gyventi ir mokyti su didesniu džiaugsmu. Po kelių metų pradėjęs savo karjerą nusprendžiau išeiti iš seminarijų ir instituto. Priėmiau tokį sprendimą, kadangi maniau, jog nesu toks geras mokytojas kaip mane supantys mokytojai. Mačiau mokytojus, kurie gebėjo įtraukti, išmanė savo discipliną, turėjo gerą humoro jausmą ir pasitikėjo savimi – savyje mačiau mažai tų savybių. Galiausiai neišėjau iš seminarijų ir instituto, bet tęsiau savo vidinę kovą mąstydamas, ar mano susiformavusi asmenybė galėtų efektyviai mokyti jaunimą ir jam padėti.
Kalbėdama apie mūsų unikalias asmenybes sesuo Patricija Holand, vyresniojo Džefrio R. Holando žmona, sakė:
„Mūsų Dangiškajam Tėvui reikia mūsų tokių, kokie esame, kokie tampame augdami. Jis tikslingai sukūrė mus skirtingus, kad net turėdami netobulumų galėtume įgyvendinti Jo tikslus. Man yra didžiausias vargas, kai turiu prisitaikyti prie to, ką kiti daro, arba to, ko manau kiti iš manęs tikisi. Laimingiausia būnu tuomet, kai patogiai jaučiuosi būdama savimi ir stengiuosi daryti tai, kuo mano Dangiškas Tėvas ir aš pati tikiuosi būsianti.
Daug metų stengiausi dažnai ramią, susimąsčiusią, dėmesingą Petę Holand lyginti su smarkiu, kunkuliuojančiu, šnekiu ir energingu Džefu Holandu bei kitais, turinčiais panašias savybes. Kelių varginančių nesėkmių dėka suvokiau, kad neįmanoma jausti džiaugsmo būnant energingu žmogumi, jei nesi energingas žmogus. Tai terminų prieštaravimas. Aš nustojau į save žvelgti kaip į „brokuotą“ žmogų. […] Tai mane išlaisvino ir leido priimti savo pačios būdą ir asmenybę ir tuo džiaugtis. […]
Kažkur, kažkaip Viešpats „šmėstelėjo žinutę mano monitoriuje“, kad mano asmenybė buvo suformuota būtent taip, kad tiktų Jo man skirtai misijai ir talentams. […] Patyriau neapsakomus energijos šaltinius būti savimi. Tačiau jei tik imu mėgdžioti savo kaimynę, iškart jaučiuosi pažeidžiama ir pavargusi, lyg nuolat plaukčiau prieš srovę. Kai sugriauname tai, ką Dievas mums suplanavęs, šis pasaulis ir Dievo karalystė netenka mūsų unikalaus indėlio.“12
Kalbant apie buvimą savimi norėčiau perspėti. Pirma, nesakau, kad turėtume gyventi tokiu nusiteikimu: „Esu toks, koks esu.“ Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Jėzaus Kristaus Evangelija yra keitimosi Evangelija!“13 Turėčiau nuoširdžiai siekti mūsų vadovų nukreipimo, kaip galiu keistis, ir savo asmenybę bei pastangas derinti su mūsų siekiais. Dar svarbiau, turiu paties Kristaus nurodymą tapti toks, koks Jis yra. Tačiau neturiu būti toks pat kaip mokytojas koridoriaus gale. Mano asmenybė, praturtinta Dvasios dovanomis, gali unikaliai prisidėti prie seminarijų ir instituto darbo.
Antra: Tik atvykus į centrinį biurą pradėti savo naująjį paskyrimą, tuometinis mūsų administratorius vyresnysis Polas V. Džonsonas pakvietė mane į savo biurą įvadiniam instruktažui. Be visa kita jis pasakė: „Neapibrėžk savęs.“ Aš supratau, kad jis nori pasakyti, jog jei kada nors Viešpačiui apibrėžčiau, kaip Jis galėtų geriausiai mane panaudoti vykdydamas Savo darbą, tai apribočiau savo galimybes augti ir tarnauti.
Deja, pasidaviau tam impulsui, apie kurį jis perspėjo. Iš visų jėgų stengiausi savo administratoriaus paskyrime, tačiau širdyje murmėjau. „Aš nesu administratorius“, – sakiau sau. – Aš mokytojas. Turėčiau būti klasėje, o ne susirinkimuose.“ Tai buvo ilgas ir skausmingas procesas, kol suvokiau, kad mano išreikštas troškimas būti mokytoju tebuvo šydas, dengiantis troškimą tenkinti savo asmeninius poreikius. Laikas, leidžiamas su mokiniais ir Raštais, labai praturtina. Diena, praleista susirinkimuose aptarinėjant taisykles – ne labai. Tačiau aš ne apie tai. Ar dirbu tokį darbą siekdamas asmeninio atlygio ir pasitenkinimo, ar dirbu jį akimi, pasišventusia Dievo šlovei ir tikslams?
Viliuosi, kad būsite išmintingesni už mane ir neapibrėšite savęs ir to, kaip turėtumėte būti naudojami. Nepaprasta laimė įgyjama pasiduodant Tėvo valiai, kaip to nuolat mokė ir rodė Gelbėtojas.
Toks pasidavimas atveda mane prie kito pasiūlymo, galinčio mums kaip religijos mokytojams padėti gyventi „laimingą gyvenimą“. Esu tikras, kad daugelis iš mūsų nuoširdžiai norime pasiduoti mūsų Dangiškojo Tėvo valiai. Tai būna daug sunkiau, kai mūsų prašoma pasiduoti mirtingiesiems šioje žemėje, kuriuos Viešpats naudoja vadovaudamas Savo darbui apylinkėse, kuoluose ar seminarijose ir institutuose. Savo karjeroje pažinojau labai gabių mokytojų, kurie įsižeidė dėl vadovų elgesio arba tvarkos, kuriai jie prieštaravo. Nesvarbu, ar ta neteisybė buvo tikra ar įsivaizduojama, tie mokytojai gynė ir puoselėjo savo skaudulį – kas pareikalavo jų pačių laimės. Jų nuoskauda dažnai tapdavo kartėliu, kuris tuomet vesdavo į nesutarimus su kitais, ypač su tais, kurie jiems vadovavo.
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas kartą rašė: „Gyvenimas Bažnyčioje [pridėčiau, kad ir gyvenimas seminarijose bei institute] reiškia bendravimą su skirtingais vadovais, kurie ne visuomet yra išmintingi, subrendę ar miklūs. Iš tikrųjų, kai kurie iš mūsų yra tokie kampuoti ir nelygūs kaip senų rankenų maišas. Kažkiek apsišlifuojame dėl tarpusavio trinties. Tokiose aplinkybėse gyvybiškai svarbi kantrybė ir sušvelninanti meilė.“14
Noriu dar kartą pabrėžti, kokia svarbi „kantrybė ir sušvelninanti meilė“ religijos mokytojui. Tai būtina norint rasti laimę ir mokyti su Dvasia.
Prezidentas Boidas K. Pakeris sakė: „Vyras, sakantis, kad palaikys Bažnyčios prezidentą ar vyriausiuosius įgaliotinius, bet negalintis palaikyti savo vyskupo, apgaudinėja save. Vyras, kuris nepalaikys savo apylinkės vyskupo ir savo kuolo prezidento, nepalaikys ir Bažnyčios prezidento.“15
Neturime laiko smulkiau nagrinėti šį teiginį, tačiau jame glūdi principas, kuris, mano nuomone, taikytinas religijos mokytojams ir jų santykiams su tais, kurie paskirti jiems vadovauti. Jei kažkas iš jūsų turite neigiamų jausmų administracijai, konkrečiam vadovui ar tvarkai, arba dėl to, kad buvote nepastebėti arba dėl to, jog esate per akylai stebimi, maldauju, kad atsikratytumėte tų jausmų savo pačių labui. Laimė amžiams aplenks neatlaidų žmogų, kuris savo nepasitenkinimą skleidžia kitiems, arba tą, kuris puoselėja nesantarvę.
O dabar mano paskutinis pasiūlymas. Likus kelioms valandoms iki Gelbėtojo mirties, Jis nuplovė apaštalų kojas ir tada pasakė:
„Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. […]
Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi.“16
Didžioji laimės dalis, kurią galime patirti šiame gyvenime ateis, jei pamiršime save ir sutelksime mintis į kitus ir jiems tarnausime. Religijos mokytojas gali rasti daug laimės savo mintis, troškimus ir pastangas sutelkęs į siekį laiminti savo mokinius. Kalbėdamas religijos mokytojams, Prezidentas Spenseris V. Kimbolas kartą sakė, kad jaunų žmonių stiprinimas ir ugdymas turėtų būti mūsų „didinga ir didi manija.“17 Jei nutiks taip, kad mūsų susitelkimas nukryps nuo mūsų mokinių į savo pačių poreikius, patogumus, pasitenkinimą ar pripažinimą, smarkiai sumažės mūsų gebėjimas efektyviai mokyti, nekalbant apie mūsų pačių laimės praradimą.
Haris Emersonas Fosdikas, praeito amžiaus protestantų pastorius, rašė: „Kai kurie krikščionys savo religiją nešioja ant kupros. Jie turi nešioti įsitikinimų ir ritualų ryšulį. Kartais jis tampa sunkus, ir jie mielai jį nusimestų, bet tai reikštų, kad jie sulaužys senas tradicijas, tad jie ir vėl užsimeta ant kupros. O tikri krikščionys savo religijos nenešioja – religija nešioja juos. Tai ne našta, o sparnai. Ji juos pakylėja, ji juos apsaugo sunkiomis akimirkomis, visatą paverčia daug draugiškesne, gyvenimą prasmingesnį, viltį tikresne, auką prasminga. Ji išlaisvina juos nuo baimės, tuštybės, nevilties ir nuodėmės – didžiųjų žmogaus sielų pavergėjų. Tikrąjį krikščionį gali atpažinti jį išvydęs, iš jo gyvumo.“18
Viliuosi ir meldžiu, kad kiekvienam iš jūsų Evangelija iš tiesų taptų sparnais, ne našta, kad būtumėte apgaubti ugnies ir pripildyti džiaugsmo, kad jūsų pačių laimė kitus kviestų ateiti pamatyti ir sekti laimės šaltiniu, kuris yra Viešpats Jėzus Kristus. Liudiju, kad Jis buvo laimingiausias asmuo, kada nors vaikščiojęs šia žeme, ir Jis kviečia mus ateiti sekti Juo gyvenant „laimingą gyvenimą“. Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2017 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Tekstas anglų kalba patvirtintas 5/17. Vertimas patvirtintas 5/17. „Filled with Joy“ vertimas. Lithuanian. PD60004121 156