Jėzaus Kristaus ir tyrosios doktrinos galia
„Jėzaus Kristaus ir tyrosios doktrinos galia“ su vyresniuoju Nylu L. Andersenu
2023 m. birželio 11 d.
Vyresnysis Nylas L. Andersenas. Ačiū tau, vyresnysis Gilbertai. Ačiū, broli Vebai. Du mano draugai ir brangūs kolegos. Labai juos myliu.
Argi ne nuostabus šis choras? Ir toks pagarbus! Tikrai padarėte įspūdį. Labai jums dėkoju!
Kai pradėjote giedoti trečiąjį posmelį, susimąsčiau apie žodžius „Tu mano šviesa, stiprybė mana, žinau, kad esi tvirta atrama“1. Jei šiuos žodžius pavyktų giliai įskiepyti savo mokiniams, dėl jų jie būtų saugūs.
Nuostabu būti Tabernakulyje, ar ne? Ne dažnai čia beužsukame. Kai kurie iš jūsų čia galbūt dar nesate buvę – esate per jauni. Kiti turime daugybę prisiminimų apie šį didingą senąjį Tabernakulį. Kiek iš čia susirinkusiųjų turi gerų prisiminimų apie ankstesnius apsilankymus čia? (Rodo pakeltas rankas.)
Prieš trisdešimt metų vyresnysis Kristofersonas ir aš buvome pašaukti per balandžio visuotinę konferenciją. Kiek pamenu, prieš persėsdami ant tų raudonų kėdžių, sėdėjome ten, apačioje. Vienas iš apaštalų, vyresnysis Marvinas Eštonas, vykstant tai konferencijai, sirgo, tad vyresniajam Kristofersonui ir man teko nuolankiai paliudyti. Neturėjome daug laiko pasiruošti.
Turiu dar vieną prisiminimą, kuriuo pasidalysiu su jumis.
Nuo to liudijimo 1993 m. šiame Tabernakulyje man neteko pasisakyti. Artėjo paskutinė konferencija, kuri turėjo vykti čia, Tabernakulyje; ji vyko 1999 m. spalį.
Įvyko kai kas, kas mane gerokai sukrėtė. Tai buvo penktadienio rytas prieš konferenciją, 7:30 ryto. Buvau savo kabinete, kai suskambo telefonas. Kitame telefono gale pasigirdo balsas: „Broli Andersenai, čia prezidentas Hinklis.“ Buvau visuotinis įgaliotinis, tačiau su prezidentu Hinkliu bendravau labai mažai. Pirmieji jo žodžiai man – sakau gryną tiesą – buvo „Koks esi smūgiuotojas?“ Tikrai nežinojau, ką atsakyti, tik kažką suvapėjau. Jis tęsė: „Vyresnysis Robertas Heilsas susirgo. Pirmadienį jį operuos, tad rytoj ryte jis negalės pasisakyti. Norėtume, kad šeštadienio rytą pasisakytum vietoj jo. Gerai? Sudie!“ Tai pareikalavo daugybės nerimo valandų. Man tai buvo vienintelis atvejis, kai teko sakyti kalbą visuotinėje konferencijoje čia, Tabernakulyje.
Jei turėtume laiko, labai norėtume išklausyti, ką jūs visi patyrėte.
Leiskite man pradėti išreiškiant savo meilę ir Pirmosios Prezidentūros bei Dvylikos Kvorumo meilę kiekvienam jūsų. Labai gerbiame jūsų tikėjimą ir atsidavimą mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui bei Jo šventam darbui ir jais žavimės. Gyvename labai svarbiais istoriniais laikais. Šimtų tūkstančių mūsų jaunų pastarųjų dienų šventųjų gyvenimai yra veikiami jūsų švelnios įtakos. Nesvarbu, ar esate pašauktas seminarijos ar instituto mokytoju savo apylinkėje ar kuole, ar išrinktas mokytoju viename iš 638 institutų visame pasaulyje ar mūsų suderinto laiko seminarijose – ką tik paklausiau brolio Vebo, kiek turime klasių, ir jis atsakė, kad apie 80 000 seminarijos klasių. Suderinto laiko seminarijos vyksta JAV vakarinėje dalyje, Kanadoje ir Bažnyčios mokyklose. Ar jei kaip nors kitaip prisidedate prie seminarijų ir institutų darbo, nuoširdžiai dėkoju jums Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo vardu. Mes mylime jus ir už jus meldžiamės. Laikome jus savo bendražygiais Jėzaus Kristaus mokiniais, mums ruošiant visų pasaulio tautų ir kultūrų teisius žmones, kalbančius įvairiomis kalbomis, Gelbėtojo šlovingam sugrįžimui į žemę.
Norėdamas pagerbti kiekvieną iš jūsų ir kilnius mokytojus, kurie darbavosi prieš jus šiame didžiame darbe, neseniai trumpai bendravau su prezidentu Endžiu Dijasu, kuolo prezidentu čia, Solt Leik Sityje. Kalbėjomės apie jo paauglystės laikų ankstyvo ryto seminarijos mokytoją. Ir čia yra labai įdomus ryšys. Po to, kai Tampos mieste Floridoje 13-metis Dijasas prisijungė prie Bažnyčios, po metų jis pradėjo lankyti tą pačią ankstyvo ryto seminarijos klasę, kurioje mokėsi dabartinė nuostabioji mano žmona Ketė. Tikriausiai atkreipsite dėmesį, kad jis atrodo daug vyresnis už Ketę. Gyvenimas mus visus paveikia skirtingai. Mokytoja buvo Ketės mama, mano būsimoji uošvė, sesuo Marta Viljams. Pasiklausykite šio trumpo mano ir prezidento Dijaso pokalbio.
[prasideda vaizdo įrašas]
Vyresnysis Andersenas. Šiandien čia esu kartu su prezidentu Endžiu Dijasu, Solt Leik Sičio Riversaido kuolo prezidentu. Prezidentą Dijasą ir mane sieja tai, kad mano žmona Ketė daugiau nei prieš 50 metų kartu su juo mokėsi toje pačioje seminarijos klasėje, o jų mokytoja buvo Ketės mama, sesuo Marta Viljams. Ji buvo nuostabi moteris. Aš, žinoma, ją gerai pažinojau. Dabar ji jau mirusi. Tačiau norėčiau išgirsti, ką apie seserį Martą Viljams daugiau nei po 50 metų mãno žmogus, kuris dabar yra kuolo prezidentas ir kuris prie Bažnyčios prisijungė būdamas 13 metų, o po metų pradėjo lankyti seminariją. Prezidente Dijasai, tiesiog pasakykite mums, ką apskritai manote apie šią moterį, kuri buvo jūsų seminarijos mokytoja.
Prezidentas Endis Dijasas. Ji, ko gero, buvo viena iš trijų moterų, kurios padarė didžiausią įtaką mano gyvenime: mano mama, mano žmona ir sesuo Viljams.
Vyresnysis Andersenas. Ar neperdedate?
Prezidentas Dijasas. Neperdedu.
Vyresnysis Andersenas. Kuo ji buvo tokia svarbi jums?
Prezidentas Dijasas. Ji padėjo man augti ir pažinti Evangeliją, nes būdamas 13-os metų buvau naujutėlaitis Bažnyčios narys, o 14-os metų pradėjau mokytis seminarijoje. Iš tikrųjų ji buvo vienintelė, kuri padėjo man pažinti Evangeliją. Kai mokiausi 11 klasėje, gavau darbą, į kurį turėjau eiti antrą valandą nakties, ir iš to antrą valandą nakties prasidedančio darbo šeštą valandą ryto eidavau tiesiai į seminariją, nes nenorėjau jos praleisti – tokia svarbi ji man buvo. Ji mus paskatindavo: „Pasisemkime dvasinės patirties“, o man norėjosi tos dvasinės patirties.
Vyresnysis Andersenas. Ar ji laikėsi Evangelijos tyrumo ir paprastumo, ar kaip, prisimenu, prieš 50 metų kai kuriose mano pamokose mes nagrinėjome tokius dalykus, apie kuriuos nieko neišmanėme.
Prezidentas Dijasas. Ji neabejotinai mane mokė tyros Kristaus doktrinos. Ji kalbėjo apie tikėjimą, atgailą ir tai, ką turime daryti, kad, ištvėrę iki galo, sugrįžtume pas savo Tėvą Danguje.
Vyresnysis Andersenas. Ar ji padėjo jums asmeniškai atsiversti į Gelbėtoją Jėzų Kristų visam gyvenimui?
Prezidentas Dijasas. Taip, būtent ji. Kadangi ji padėjo man užmegzti ryšį su Tėvu Danguje ir Gelbėtoju. Iš jos sužinojau apie Gelbėtoją. Ji padėjo atskleisti ir suprasti visa tai, kas buvo Raštuose, ir tas doktrinas, kurių mokė Gelbėtojas. Ji turėjo liudijimą ir liudijo: neprisimenu, kad kada nors, baigdama pamoką, ji nebūtų paliudijusi apie Gelbėtojo Evangeliją ir apie tai, ko tą dieną mokė, – tai buvo labai svarbu. Ji buvo labai energinga moteris: kiekvieną apgaubdavo savo meile Evangelijai. Stebėdamas ją, bandžiau atkartoti tai, ką ji darė.
Vyresnysis Andersenas. Prezidente Dijasai, jei, prisiminęs praeitį, norėtumėte ką nors pasakyti seminarijų ir institutų mokytojams – ką tik atėjusiems naujokams Bažnyčioje, koks buvote jūs, – ką paskatintumėte juos daryti?
Prezidentas Dijasas. Mylėkite savo mokinius. Tegul jie sužino, kad mylite Dangiškąjį Tėvą ir kad Dangiškasis Tėvas myli juos. Kad Gelbėtojas juos myli. Ir kad, jei seksite Dievu ir Jo pranašais, galėsite sugrįžti ir vėl gyventi su mūsų Dangiškuoju Tėvu.
Vyresnysis Andersenas. Esu tikras, kad jūsų tėvai labai jumis didžiuotųsi. Ir žinau, kad sesuo Viljams, kuri prieš 25 metus baigė šio pasaulio mokyklą, taip pat labai jumis didžiuotųsi.
Prezidentas Dijasas. Na, tai džiugina mane.
Vyresnysis Andersenas. Labai jums dėkoju. Ir dėkoju, kad mums visa tai papasakojote.
Prezidentas Dijasas. Nėra už ką.
[vaizdo įrašo pabaiga]
Vyresnysis Andersenas. Brolis ir sesuo Dijasai šį vakarą yra čia su mumis. Ar galėtumėte atsistoti, broli ir sese Dijasai, kad galėtume jus pamatyti? Labai jums dėkojame.
Prezidentas Dijasas yra pavyzdys, kokią įtaką jūs darote ir toliau darysite augančiai kartai dėl savo tikėjimo Išpirkėju ir dėl to, kad visais savo žodžiais ir veiksmais iškeliate Jį kaip šviesą.
Kadangi jūsų tarnavimas ir taip pavyzdingas, šiandien meldžiuosi, kad galėčiau pasidalyti viena ar dviem įžvalgomis, kurios jus dvasiškai pakylėtų ir bent šiek tiek padėtų jums sustiprinti teisią tarnystę, kurią atliekate.
Štai pirmasis dalykas, į kurį noriu atkreipti jūsų dėmesį: dažniau ir galingiau mokykime ir liudykime apie Jėzų Kristų.
Pagalvokite, kaip laiku per praėjusį balandį vykusią konferenciją jūsų mokiniams buvo pasakyti šie prezidento Raselo M. Nelsono žodžiai: „Kad ir kokių klausimų ar problemų kiltų, atsakymą visada rasite Jėzaus Kristaus gyvenime ir mokymuose. Sužinokite daugiau apie Jo Apmokėjimą, meilę, gailestingumą, doktriną ir sugrąžintą gydymo ir tobulėjimo Evangeliją. Atsigręžkite į Jį! Sekite Juo!“2
Kai prieš 30 metų, praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, buvau pašauktas visuotiniu įgaliotiniu, devyni iš dešimties suaugusiųjų Jungtinėse Valstijose save laikė krikščionimis. „Pew Research Center“ duomenimis, Jungtinėse Valstijose šiuo metu krikščionys sudaro 64 proc. gyventojų, o po kelių dešimtmečių jų greičiausiai bus mažiau nei 50 procentų. Kitos šalys yra susidūrusios ar susiduria su panašiais tikėjimo iššūkiais.
Žinoma, ne visi šiandien čia dalyvaujantieji esate iš šalių, kuriose krikščionybė yra pagrindinė religija, bet daugelis jūsų esate iš regionų, kuriuose tikėjimas Jėzumi Kristumi tebėra stiprus. Tačiau, kad ir kur gyventume, suprantame, jog kelias į amžinąjį gyvenimą prasideda nuo gilaus ir tvirto atsivertimo į Gelbėtoją ir pagarbos Jo dieviškajam gyvenimui bei misijai.
„Tomas Jam sako: „Viešpatie, […] kaip žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“3
Pirmoji Prezidentūra įvadiniame leidinio Jaunimo stiprybės vardan kreipimesi rašo: „Jūs tikrai esate Dangiškojo Tėvo išrinktos dvasios, atsiųstos į žemę šiuo metu atlikti svarbių dalykų. […] Kreipkitės į Gelbėtoją. Jis yra „jaunimo stiprybė“4.
Neseniai lankiausi savo anūkų seminarijos pastate. Mane sužavėjo tai, kad ant sienų buvo daugybė Gelbėtojo paveikslų, Jo paties žodžių ir kitų apie Jį liudijančių Raštų ištraukų.
Brolis Čiadas Vebas mokė tokio principo: „Pats svarbiausias būdas, kaip padėti stiprinti šios augančios kartos tikėjimą, – tai mokant ir patiems mokantis vis labiau susitelkti į Jėzų Kristų.“5
Argi balandžio visuotinėje konferencijoje prezidentas Dalinas H. Ouksas mūsų stipriai nepaveikė, cituodamas Nefio žodžius: „Sotinkitės Kristaus žodžiais; nes štai, Kristaus žodžiai pasakys jums viską, ką turėtumėte daryti“6, o vėliau likusią savo galingos kalbos dalį skirdamas tam, kad pasidalytų paties Gelbėtojo žodžiais, užrašytais tiek Naujajame Testamente, tiek Mormono Knygoje. Prezidentas Ouksas užbaigė šiuo paprastai pasakytu, pranašišku pareiškimu: „Šių mokymų teisingumą patvirtinu Jėzaus Kristaus vardu, amen.“7
Jėzaus Kristaus žodžiuose slypi transcendentinė galia:
„Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite.“8
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.“9
„Štai, aš – Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. […] Aš esu pasaulio šviesa ir gyvybė.“10
Jei kada nors svarstysite, ką pasakyti, pasakykite Gelbėtojo žodžius. Kalbėkite apie Jo patyrimus; kalbėkite apie Jo palyginimus; pasakykite Jį liudijančius Raštų ir pranašų žodžius.
Kai mokome ir liudijame apie Jėzų Kristų, Šventoji Dvasia mūsų jaunųjų mokinių širdyse įtvirtins Jo gyvenimo ir mokymų tiesą su daug tvaresne galia nei mūsų mokymas.
Nuolankiai apsvarstykime, ar darome viską, ką turėtume daryti, kaip prašė prezidentas Nelsonas, mokydami ir liudydami apie Jo Apmokėjimą, Jo meilę, Jo gailestingumą, Jo doktriną, Jo sugrąžintąją išgydymo ir tobulėjimo Evangeliją.
Kadangi mūsų ankstesnis mokymo modelis gali būti nepakankamas nūdienos ir ateities aplinkybėmis, praplėskime savo supratimą ir, kaip patarė prezidentas Nelsonas, „sužinoki[m]e daugiau“ patys ir skatinkime Bažnyčios jaunimą ir jaunus suaugusiuosius „sužinoti daugiau“ apie „Jėzaus Kristaus gyvenim[ą] ir mokymu[s]“.11
Dabar antrasis dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį: išlaikykime doktriną tyrą ir paprastą.
Ką iš tiesų žinome apie Dangiškąjį Tėvą; mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų; mūsų ikimirtingąjį gyvenimą; mūsų Tėvo laimės planą mums; tikėjimo ir atgailos principus; gelbėjančias apeigas, įsakymus, sandoras, paklusnumą ir ištvėrimą; ir mums pažadėtus palaiminimus už šio mirtingojo pasaulio ribų – visa tai taip nuostabiai aišku, kad niekada neturėtume jausti poreikio eiti „toliau tikslo“12, kaip moko Raštai.
Mokymą turime sutelkti į Dangiškąjį Tėvą, Jėzų Kristų ir Jų apreikštą doktriną, kad padėtume jaunimui stiprinti tikėjimą į Juos, atsiversti į Juos ir gauti Jų pažadėtus palaiminimus.
Kristaus doktriną randame Raštuose ir pranašų, kurių pareiga yra perteikti Viešpaties valią, mokymuose.
Raštuose pateiktos ir pranašų mokytos doktrinos apima kelių liudytojų principą, apie kurį dažnai girdėjote visuotinėje konferencijoje ir kurį aš minėjau daugiau nei prieš 10 metų: „Kai kurie pradeda abejoti savo tikėjimu, kada aptinka kažkurio Bažnyčios vadovo prieš kelis dešimtmečius padarytą pareiškimą, kuris neatitinka mūsų doktrinos. Bažnyčios doktriną valdo svarbus principas. Doktrinos moko visi 15 Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių. Ji nėra slepiama kokioje nors miglotoje vienos kalbos pastraipoje. Tikrų principų mokoma dažnai ir tai daro ne vienas žmogus. Mūsų doktriną nesunku surasti.“13
Ar suprantate, kaip svarbu nuolat įtraukti pranašų ir apaštalų mokymus į pamokų diskusijas? Viešpaties nurodymus dėl klausimų ir rūpimų dalykų šiuolaikiniame pasaulyje teikia tie, kurie yra įšventinti apaštališkuoju įgaliojimu. Jei pasitikėjimas pranašais ir apaštalais silpsta, pasaulio trikdžiai, klaidinimai ir rafinuotumas gali nutraukti žmogų nuo jo dvasinių atramų. Nekantriai laukite visuotinės konferencijos ir aptarkite joje vykstančius svarbius mokymus. Kuo aiškiau paaiškinkite, kokia šventa yra Viešpaties pateptojo paskirtis. Pasauliui vis labiau tolstant nuo Dievo įsakymų, apaštalų svarba vis labiau augs.
Stengdamiesi Viešpaties doktriną išlaikyti tyrą ir suprantamą, stenkitės neperžengti Dievo nustatytų ribų: venkite klaidų, atsirandančių dėl spėlionių ir nedoktrininių asmeninių idėjų. Tokios idėjos kai kam gali pasirodyti labai patrauklios, tačiau jos neturi tikėjimą stiprinančios tiesos galios.
Man patinka pamoka, kurios prezidentas Dalinas H. Ouksas pamokė savo sūnų, kai šis uždavė klausimą, kuris nebuvo aiškiai paaiškintas Kristaus doktrinoje. Jo atsakymas: „Sūnau, aš nežinau atsakymo į šį klausimą, bet leisk man atsakyti į klausimą, atsakymą į kurį aš žinau.“ Tada jis paliudijo apie Pranašą Džozefą Smitą ir Pirmąjį regėjimą. Tad būkime pasiruošę pasakyti: „Aš to nežinau, bet štai ką žinau.“
Apsvarstykime šiuos klausimus ir atsakymus:
„Broli Džounsai, koks ryšys tarp Didžiojo Sprogimo ir Adomo bei Ievos?“ – „Nežinau atsakymo į šį klausimą, bet leiskite papasakoti, ką žinome apie Adomą ir Ievą.“
„Sese Gonsales, kodėl nežinome daugiau apie Motiną Danguje?“ – „Nežinau atsakymo į šį klausimą, bet žinau, kad esi mylima dangiškųjų tėvų dukra, turinti dievišką prigimtį ir amžiną lemtį.14“
Pagalvokite, kaip gerus, bet spėliojimus skatinančius klausimus paversti tikėjimą mūsų Gelbėtoju Jėzumi Kristumi stiprinančiais atsakymais. Štai jums iššūkis. Padėkite mokiniams suvokti, kad ne visi klausimai vienodai svarbūs. Dvasinis supratimas ir branda padeda atskirti svarbius klausimus nuo įdomių.
Kalbėdami tiksliai, aiškiai ir paprastai, skatiname patvirtinantį Šventosios Dvasios liudijimą. „Kai ateis Guodėjas, […] Tiesos Dvasia, […] Jis liudys apie mane.“15
Brigamas Jangas Džozefo Smito mokymus apibūdino taip: „Jis, vaizdžiai tariant, paėmė dangų ir nuleido jį ant žemės; o paėmęs žemę, iškėlė ją ir aiškiai bei paprastai išdėstė Dievo dalykus.“16
Būkite atsargūs ir nepagražinkite jums kadaise papasakotų istorijų. Pasistenkite užtikrinti, kad cituojamos Raštų eilutės ar teiginiai būtų cituojami tokiame kontekste, kuriam jie buvo skirti.
Lengva pasinerti į ką nors naujo ar labai intriguojančio, kas yra už mūsų supratimo ribų. Likite saugioje tyros ir paprastos doktrinos teritorijoje.
Atsargiai rinkitės žiniasklaidos medžiagą, asmenines istorijas ir pamokas su vaizdinėmis priemonėmis. Efektyviai naudojamos jos padeda mokyti įdomiau ir giliau. Bet, jei per daug jas akcentuosite, jos gali atitraukti dėmesį nuo paties mokymo. Metodas gali užgožti žinią.
Pranašas Alma liudijo, kad geroji Evangelijos naujiena buvo „paskelbta mums aiškiais žodžiais, kad galėtume suprasti, kad nesuklystume“17.
„Ir jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį?“18
Pamąstykite, kokios nuostabiai aiškios yra šios Raštų eilutės:
„Ateikite pas mane.“19
„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, [kasdien] teima savo kryžių ir teseka manimi.“20
„Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums.“21
„Tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.“22
„Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau.“23
Savo galingame pamoksle „Jo klausyk“ prezidentas Nelsonas sakė: „[Dangiškasis Tėvas] kalba paprastai, tyliai ir taip stulbinančiai aiškiai, kad Jo negalime suprasti neteisingai.“24
Dieviškas mokymo būdas yra aiškus, tikslus ir paprastas.
Būkite išmintingi seikėdami mokomą doktriną. Tinkamai pasverkite doktrinos esmę kitų susijusių tiesų kontekste. Nepamirškite Gelbėtojo patarimo apie įsakymų mokymą: „Tai turite daryti ir ano nepalikti!“25
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas paaiškino: „Evangelijos principai yra supinti į audeklą, kuris juos palaiko tarpusavyje ir išlaiko drauge.“26
Galvokite apie Dievo meilę ir Dievo įstatymus, atleidimą ir atgailą, meilę Dievui ir meilę kitiems, valios laisvę ir atskaitomybę.
Kaip jau ne kartą sakyta, mokykite ne tik taip, kad būtumėte suprasti, bet ir taip, kad nebūtumėte neteisingai suprasti.
Galiausiai, kaip visi gerai žinome, šiomis tiesomis reikia dalytis aplinkoje, kurioje pageidaujama ir skatinama Dvasia. Dvasios negalime versti. Mes meldžiamės ir pakviečiame Dvasią, tačiau nesistengiame dirbtinai sukurti dvasinio patyrimo.
Daugiau nei prieš 30 metų prezidentas Dalinas H. Ouksas papasakojo man apie vieną savo dukters Dženės, kuri tada dar buvo paauglė, patyrimą. Štai jo žodžiai: „Dženė, būdama paauglė, lankėsi vienoje merginų pamokoje ar veikloje. Jai grįžus namo, (kaip paprastai daro tėvai) mes su žmona paklausėme, kaip praėjo tas susitikimas. Dženė atsakė: „Na, mokytoja pasakė: „Šį vakarą turėsime dvasinį patyrimą. Visos susikabinkime ratu už rankų, turėsime dvasinį patyrimą.“
Toliau cituoju prezidentą Ouksą: „Pasiteiravau Dženės: „Kaip jauteisi?“ Ir ji atsakė: „Jaučiausi nejaukiai!“ Turbūt šiais laikais, po 30 metų, sakytume: „Jaučiausi nepatogiai.“ Nežinau, kokie žodžiai būtų tinkamesni. Prezidentas Ouksas tęsė: „Pasakiau: „Džiaugiuosi, nes kai išgirstu ką nors panašaus, man taip pat darosi nejauku.“ Tada prezidentas Ouksas kalbėjo: „Ją pamokiau, kad dvasinių patyrimų negalima suplanuoti iš anksto, nes jie nutinka tuomet, kai siekiame Viešpaties Dvasios įtakos.“
Pamenate, kokią meilę prezidentas Dijasas jautė iš savo seminarijos mokytojos, sesers Viljams? Dvasią kviečiame mokydami su meile, ramybe, švelnumu, romumu ir tikėjimu.
Visi žinote šią Raštų ištrauką: „Tas, kuris gauna žodį tiesos Dvasia, gauna jį taip, kaip jis paskelbtas tiesos Dvasia[.] Todėl tas, kuris skelbia, ir tas, kuris gauna, supranta vienas kitą, ir abu ugdomi ir džiūgauja drauge.“27
Taigi, tai priklauso ne tik nuo jūsų, bet ir nuo jūsų mokinių klasėje. Mūsų mokiniai mokysis iš jūsų, kad tik būdami paklusnūs ir visuomet Jį atmindami jie gali nuolat su savimi turėti Jo Dvasią.
Štai prezidento Airingo žodžiai:
„Doktrinos įgauna galios, kai Šventoji Dvasia patvirtina, kad jos yra tikros. Savo mokinius kaip įmanydami mokome priimti tylius ramaus tylaus balso raginimus. Tam reikia bent šiek tiek tikėti Jėzų Kristų. Reikia bent šiek tiek nuolankumo, šiek tiek noro paklusti Gelbėtojo valiai. Asmuo, kuriam norėsite padėti, gali to turėti nedaug, tačiau galite paraginti, kad jis norėtų tikėti. Be to, galite pasikliauti dar viena doktrinos galia. Tiesa gali pati paruošti sau kelią. Vien doktrinos žodžių klausymas gali širdyje pasėti tikėjimo sėklą. O net mažytė tikėjimo į Jėzų Kristų sėklelė pakviečia Dvasią.“28
Nuostabūs žodžiai. Ką gi, jūs buvote labai pagarbūs. Nuoširdžiai dėkoju, kad leidote man praleisti šį laiką su jumis. Mylime jus ir dėkojame už viską, ką darote, kad sustiprintumėte mūsų jaunimą ir vienišus jaunus suaugusiuosius bei jų tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Kaip Viešpaties tarnas, ir naudodamasis savo apaštališkuoju įgaliojimu laiminu jus, kad jūsų protai ir širdys būtų kupini meilės, gailestingumo, mokymų ir gilios pagarbos nepakartojamai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apmokančiai aukai. Jei to trokštate, laiminu jus, kad augtų jūsų gebėjimas mokyti Kristaus doktrinos tyrai ir galingai ir kad pamatytumėte ir pajaustumėte Šventosios Dvasios patvirtinantį liudijimą jūsų geriesiems mokiniams.
Palieku jus su savo tvirtu ir tikru liudijimu, kad Jėzus yra Kristus. Liudiju jums Jo pažadą, kai Jis pasakė: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“29 Jėzaus Kristaus vardu, amen.