Ką darai, daryk gerai. Nedevėkite tapatybę slepiančių kaukių
Vyresnysis Kventinas L. Kukas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
BŠS jaunų vienišų saugusiųjų dvasinė valandėlė• 2012 m. kovo 4 d. • Brigamo Jango Universiteto Aidaho skyrius
Džiaugiuosi galėdamas kalbėti jums, jauni vieniši suagusieji. Perduodu jums Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo meilę ir linkėjimus. Taip nuostabu būti čia BJU Aidaho konferencijų centre. Savo vaizduotės akimis galiu regėti jus įvairiose pasaulio vietose.
Kai buvau jūsų amžiaus, pranašas buvo prezidentas Deividas O. Makėjus. Prezidentas Makėjus Bažnyčios prezidentu tarnavo nuo 1951 iki 1970 metų, kada man sukako 30. Kai jūs esate jauni suaugusieji, tuo metu tarnaujantis pranašas visada yra labai ypatingas. Mylėjau prezidentą Makėjų ir žavėjausi juo. Jis dažnai pasakodavo apie tikrą įvykį, kurį patyrė tarnaudams misionieriumi Škotijoje. Prabuvęs misijoje trumpą laiką, jis, išsiilgęs namų, keletą valandų apžiūrinėjo įžimybes netoliese Stirlingo pilies. Grįždamas su porininku iš pilies, jis praėjo pastatą, kur virš durų buvo akmuo su išraižyta citata, tradiciškai priskiriama Šekspyrui, skambančia taip: Ką darai, daryk gerai.
Prisimindamas tą potyrį prezidentas Makėjus 1957 metais sakytoje kalboje taip paaiškino: sau pasakiau, arba manyje kalbėjo Dvasia: „Esi Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys. Dar daugiau, čia esi kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus atstovas. Priėmei pareigą atstovauti Bažnyčią.“ Tada pagalvojau apie tai, ką veikėme tą rytą. Mes apžiūrinėjome kraštovaizdį, pasimokėme istorijos ir įgijome informacijos, tai tiesa, ir tai mane džiugino. […] Tačiau, tai nebuvo misionieriškas darbas. […] Priėmiau tame akmenyje man duotą žinią, ir nuo tos akimirkos stengėmės vykdyti savo pareigą kaip misionieriai Škotijoje.“ 1
Ta žinia „Ką darai, daryk gerai“ buvo tokia svarbi ir taip paveikė vyresnįjį Makėjų, kad jis iš jos sėmėsi įkvėpimo visą likusį gyvenimą. Jis nutarė, kad, nepriklausomai nuo jo turimų pareigų, jis padarys viską, ką gali.
Kai Deividas B. Haitas buvo misijos prezidentas Škotijoje, jis surado tą istorinį užrašą ant akmens ir pasirūpino, kad būtų padaryta reprodukcija, kuri dabar yra Misionierių ruošimo centre Provo mieste, Jutoje. Daugelis jūsų turbūt matėte tą citatą ir mastėte apie jos perteikiamos žinios svarbą. Vyresnysis Raselas M. Nelsonas neseniai dar kartą patvirtino tos žinios svarbą minint Misionierių ruošimo centro 50-asias metines.
Bemąstant apie tai, kas jūs esate, mane užliejo jausmas, kad galite ne iki galo vertinti savo kartos svarbą. Visuomenė šiais laikais gyvenančioms kartoms priklijavo savo etiketes. Seniausi iš mūsų gyvenantys JAV ir kitose šalyse buvo pavadinti „Didingiausia karta“ dėl to, ką jiems teko ištverti 1930-ųjų metų depresijos ir vėliau Antrojo pasaulinio karo metu bei po jo, kuriant geresnį pasaulį. Dalis vyresnių kunigystės brolių bažnyčioje dalyvavo tuose įvykiuose. Prezidentas Monsonas tarnavo Jungtinių Valstijų laivyne; prezidentas Pakeris tarnavo Jungtinių Valstijų oro pajėgose; vyresnysis Peris buvo Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkas. Vėliau jums papasakosiu kai kuriuos jų išgyvenimus, ką iš to išmoko ir ko mokė kitus.
Jūsų karta, gimusi tarp aštunto ir devinto dešimtmečio, dabar vadinama „Tūkstantmečio karta“. Kai kurie komentatoriai skeptiškai žiūri į tai, ką gali nuveikti jūsų karta. Manau, kad turite viską, ko reikia, kad siekdami mūsų Tėvo danguje plano pažangos, taptumėte geriausia visų laikų karta.
Kodėl taip sakau? Jūsų karta labiau veikiama Seminarijos ir Instituo mokymo nei ankstesnės kartos ir jus geriausiai iš visų kartų mokė Pradinukų organizacija, kunigystės ir Merginų organizacijos. Be to, maždaug 375 000 jūsų tarnavote ar tebetarnaujate misijoje. Jūs sudarote daugiau kaip trečdalį visų šiame Evangelijos laikotarpyje tarnavusių misionierių. Samuelis Smitas, pirmasis misionierius šiame Evangelijos laikotarpyje, buvo įšventintas vyresniuoju ir paskirtas misionieriumi 1830 m. balandžio 6 dieną, dieną, kada buvo įsteigta Bažnyčia. Pagalvojus apie visus nuo tada tarnavusius misionierius, nuostabu tai, kad trečdalį sudaro jūsų amžiaus grupė. Palyginimui galima pasakyti, kad tik 76 tūkstančiai misionierių, arba mažiau nei 8 procentai, tarnavo per tuos 12 metų, kai aš buvau 18–30 metų amžiaus. Tiems, kurie iš jūsų neturėjo galimybės tarnauti misijoje, sakau, kad jūsų indėlis vis dėl to gali būti svarus. Beveik pusė Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos neturėjo galimybės tarnauti misijoje.
Neslėpkite charakterio dėvėdami kaukę
Kodėl, žinodamas apie jūsų turimą didžiulį potencialą nuveikti daug gero, aš susirūpinęs dėl jūsų ateities? Ką galiu jums patarti? Pirma, kiekvienas iš jūsų patirs didelį spaudimą veikti slepiant charakterį – netgi dėvėti kaukę – ir tapti kažkuo, kas iš tiesų neatspindi to, kas esate arba kuo norite būti.
Praeitą vasarą mes su vyresniuoju L. Tomu Periu ir Maiklu Otersonu, 2 vykdydami pareigas, susijusias su ryšiais su visuomene, susitikome su Abraomu Foksmanu jo kabinete Niujorke. Ponas Foksmanas yra kovos su antisemitizmu sąjungos direktorius šalies mastu. Sąjungos misija yra užkirsti kelią žydų tautos šmeižimui. Jis tuo darbu užsiiminėja beveik 40 metų. Jo gyvenimo atvedusio į tas pareigas istorija yra labai įtaigi. Jis gimė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Jo tėvai, Josifas ir Helena Foksmanai 1941 m. spalio mėnesį sužinoję apie įsakus prieš žydus, prieš eidimi į žydų getą Vilniuje Lietuvoje, paliko Abraomą vienai lenkaitei katalikei. Abraomui buvo trylika mėnesių. Jo tėvai išgyveno karą ir holokaustą, ir nematė Abraomo iki jam sukako ketveri metai. Turimais duomenimis 1,5 milijonų žydų vaikų žuvo per nacių siautėjimą. Abraomą apsaugojo katalikė mergaitė, kuri kas sekmadienį vesdavo jį į bažnyčią ir slėpė jo žydišką tapatybę3. Nenuostabu, kad Abraomas Foksmanas pašventė savo gyvenimą kovai su antisemitizmu, neapykanta, fanatizmu ir diskriminacija.
Man yra tekę dirbti su p. Foksmanu ir anksčiau, ir aš žaviuosi jo drąsa bei pasišventimu. Mūsų susitikimuose su juo Niujorke paklausiau jo, ką jis patartų mums mūsų darbe dėl Bažnyčios ryšių su visuomene. Jis akimirką mastė ir tada paaiškino, kaip svarbu skatinti žmones nedėvėti kaukių. Jis apibūdino Ku Kluks Klaną. Praeito amžiaus pirmoje pusėje ta organizacija buvo labai įtakinga ir baugino daugelį amerikiečių. Vilkėdami identiškus apsiaustus ir kaukes, dėl kurių buvo neįmanoma nustatyti dalyvių tapatybės, jie degino kryžius jų pasirinktų aukų pievose ir pasiskelbė esantys taip vadinami „moralės sergėtojai“. Jų taikiniai dažniausiai buvo afroamerikiečiai bet taip pat ir katalikai, žydai bei imigrantai. Aktyviausi iš jų vykdė plakimus, fizinį smurtą ir netgi žmogžudystes. P. Foksmanas pabrėžė, kad mažoji Ku Kluks Klano dalis buvo rudamarškiniai chuliganai iš trečiojo dešimtmečio Europos diktatūrų. Tačiau dauguma jų nedėvėdami kaukių dažniausiai buvo paprasti žmonės, įskaitant verslininkus ir į bažnyčią einančius žmones. Jis pastebėjo, kad slėpdami savo tapatybę ir dėvėdami kaukę, jie galėjo dalyvauti veikloje, kurios paprastai būtų vengę4. Jų elgesys siaubingai paveikė Amerijos visuomenę.
P. Foksmanas patarė pabrėžti, kaip svarbu žmonėms nedėvėti kaukių, kurios slepia jų tikrą tapatybę.
Mūsų Bažnyčios istorijos pradžioje pranašas Džozefas, Ema ir jų vienuolikos mėnesių dvyniai Džozefas ir Džiulija buvo Džonsono ūkyje Hairame, Ohajo valstijoje. Abu vaikai sirgo tymais. Džozefas ir jo mažylis sūnus miegojo ant stumdomos lovos netoliese lauko durų.
Brolis Markas L. Stakeris užrašė, kas įvyko:
Tą naktį grupelė vyrų juodai išdažytais veidais įsiveržė pro duris ir nusitempė pranašą laukan, kur jie mušė jį ir jį bei Sidnį Rigdoną apipylė degutu.
„Ema išvydusi sumuštą ir degutu apipiltą Džozefą nualpo. […]“
„Nors pranašas neteko danties, patyrė sunkią šono traumą, prarado kuokšą plaukų ir patyrė nudegimus nuo azoto rūgšties, jis įprastinių sekmadieninių pamaldų metu skaitė pamokslą. Tarp susirinkusių šventųjų buvo bent keturi tos gaujos nariai.“5
Tragiškiausia to antpuolio pasekmė buvo tai, kad mažasis Džozefas, kada jo tėvas buvo ištemptas lauk, nuo naktinio oro stipriai peršalo ir dėl to po kelių dienų mirė.
Įdomu ir tai, kad dalyvavę pranašo Džozefo Smito ir jo brolio Hairumo nužudyme, buvo išsidažę veidus siekdami nuslėpti savo tikrąsias tapatybes.6 Ypač neramu dėl tų, kurie slepia savo tapatybę ir prisijungia prie slaptų sąjungų. Mormono Knygoje sužinome, kad Liuciferis „…sukursto žmonių vaikus slaptoms žmogžudysčių sąjungoms ir visokiems slaptiems tamsos darbams“ (2 Nefio 9:9; taip pat žr. 3 Nefio 6:27–30)..
Nesakau, kad kažkurie iš jūsų esatę įsipainioję į tokius baisius įvykius, apie kokius pasakojau. Tikiu, kad mūsų laikais, kada būti anonimu lengviau nei bet kada anksčiau, nedevėti kaukės ir būti „ištikimiems tikėjimui už kurį kankiniai mirė“ neįmanoma be tam tikrų svarbių principų.7
Viena veiksmingiausių apsaugų nuo netinkamų sprendimų – nedėvėti anonimiškumo kaukės. Jei kada jausite, kad norite kažką padaryti anonimiškai, prašau žinokite, kad tai yra rimtas pavojaus ženklas ir vienas iš priešininko įrankių pasiekti, kad padarytumėte kažką, ko neturėtumėte daryti. Viena iš priežasčių, kodėl misionieriams patariame konservatyviai rengtis ir vyresniesiems būti švariai nusiskutusiems, yra tai, kad neliktų jokių klausimų, kas jie yra ir kaip turėtų elgtis. Kai kuriems kils klausimas: ar tai nėra tik išoriška? Aš taip nemanau. Pagalvokite apie tai, kaip pranašas Moronis Mormono Knygoje apibūdina aprangą ir puošmenas tų, kurie pasinėrė į išdidumą dėvėdami labai gražius drabužius. „Labai gražių drabužių dėvėjimą“ jis susiejo su pavydu, nesutarimais, piktumu, persekiojimais ir visokiomis nedorybėmis (Mormono 8:36). Mane ypač neramina tai, kad mūsų laikais rengimosi ir puošimosi būdas gali būti maištavimo ar moralinių standartų nesilaikymo bei kitų žmonių moralinių standartų neigiamos įtakos ženklas.
Veikite pagal savo tikrus įsitikinimus
Antrasis patarimas, kurį noriu duoti: veikite pagal savo tikrus įsitikinimus, leisdami laiką tik tiems dalykams, kurie stiprins bei ugdys jūsų charakterį ir padės jums tapti panašesniems į Kristų. Tikiuosi, kad visi jūs į gyvenimą žiūrite ne kaip į „linksmybes ir žaidimus“, o kaip į laiką pasiruošti susitikti su Dievu (Almos 34:32).
Nuostabų pavyzdį, kaip vykdyti savo misiją ir tinkamai naudoti laiką, parodė vyresnysis L. Tomas Peris, kai būdamas jūrų pėstininku baigiantis Antrajam pasauliniam karui priklausė okupacinei Jungtinių Valstijų armijai Japonijoje. Vyresnysis Peris papasakojo apie tai, įrašinėdamas savo ypatingą liudijimą apie Gelbėtoją, kuris dabar yra rodomas mūsų lankytojų centruose. Pasiklausykime jo paties pasakojimo:
Vyresniojo Perio pasakojimas
„Kartą gyvenime patyriau tai, kas dažnai priminė man apie džiaugsmą, kylantį dėl to, kad sau užduodame klausimą: „Ką Gelbėtojas darytų šioje situacijoje?“
Buvau pirmojoje bangoje jūrų pėstininkų, pastačiusių kojas ant Japonijos pakrantės po taikos sutarties pasirašymo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Įžengimas į nuniokotą Nagasakio miestą tapo liūdniausiu išgyvenimu mano gyvenime. Didžioji miesto dalis buvo visiškai sunaikinta. Kai kurie žuvusieji dar nebuvo palaidoti. Kaip okupacinė kariuomenė, įkūrėme štabo būstinę ir pradėjome dirbti.
Situacija buvo labai niūri, ir tik keli iš mūsų norėjo daryti dar daugiau. Nuėjome pas savo padalinio kapelioną ir paprašėme leidimo padėti atstatyti krisčioniškų bažnyčių pastatus. Dėl vyriausybės įvestų apribojimų karo metais, šios bažnyčios buvo beveik nustojusios veikti. Jų pastatai buvo labai apgadinti. Mūsų grupelė pasisiūlė ne tarnybos metu suremontuoti ir iš naujo nutinkuoti šiuos maldos namus, kad juos vėl būtų galima naudoti krisčioniškoms pamaldoms.
Nemokėjome japonų kalbos. Viskas, ką galėjome padaryti, tai fiziniu darbu prisidėti prie tų pastatų remonto. Suradome dvasininkus, kurie negalėjo tarnauti karo metais, ir paraginome juos grįžti į savo sakyklas. Patyrėme nuostabius išgyvenimus su tais žmonėmis, jiems atgavus laisvę praktikuoti krikščioniškus įsitikinimus.
Mums paliekant Nagasakį ir išvykstant namo įvyko tai, ką visuomet atsiminsiu. Mums sėdant į traukinį, turėjusį mus nugabenti į laivus, kad galėtume plaukti namo, daugelis kitų jūsų pėstininkų juokėsi iš mūsų. Su jais atsisveikinti buvo atėjusios jų draugės. Jie šaipėsi iš mūsų ir sakė, kad pražiopsojome progą smagiai praleisti laiką Japonijoje. Kad mes tiesiog švaistėme laiką dirbdami ir tinkuodami sienas.
Kaip tik tada, kai jie labiausiai iš mūsų juokėsi, ant nedidelės kalvelės šalia geležinkelio stoties pasirodė apie du šimtus šių nuostabių japonų krisčionių iš mūsų suremontuotų bažnyčių, giedančių „Pirmyn, Kristaus kariai“. Jie nusileido prie mūsų ir apipylė mus dovanomis. Tada jie sustojo į liniją palei geležinkelio bėgius, ir, traukiniui pajudėjus, mes važiuodami tiesėme savo rankas ir vos paliesdavome jų pirštus. Negalėjome kalbėti; mūsų jausmai buvo pernelyg stiprūs. Tačiau buvome dėkingi, kad galėjome šalyje po karo bent taip atkurti krisčionybę.
Žinau, kad Dievas gyvas. Žinau, kad visi esame Jo vaikai ir kad Jis mus myli. Žinau, kad Jis pasiuntė Savo Sūnų į pasaulį būti apmokančia auka už visą žmoniją, ir priimantieji Jo Evangeliją ir sekantieji Juo džiaugsis amžinuoju gyvenimu, didžiausia iš visų Dievo dovanų. Žinau, kad Jis vėl vadovavo Evangelijos sugražinimui į žemę per Pranašo Džozefo Smito tarnystę. Žinau, kad vieninteliai ilgalaikiai džiaugsmas ir laimė, kokius kada nors galime rasti mūsų mirtingajame gyvenime, ateis tik sekant Gelbėtoju, paklūstant Jo įstatymui ir laikantis Jo įsakymų. Jis gyvas. Apie tai jums liudiju šventu Jo, būtent Jėzaus Kristaus, vardu, amen.“8
Pagalvokite apie kai kurių karių skirto laiko atstatyti krikščioniškas bažnyčias svarbą palyginus su kitų karių įsitraukimą į lengvabūdiškus, kvailus ar piktus poelgius. Pagalvokite prašau ir parodykite gerą iniciatyvą rinkdamiesi, kaip leisti laiką.
Šitas filmas primena man vieną iš pirmųjų mano prisiminimų, kada buvau vos penkerių metų. Mūsų kuolo prezidentas buvo vyresniojo Perio tėvas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui sakramento susirinkimo metu jis susodino visus grįžusius karius ant salės pakylos. Jie susirinko dėvėdami savo paradines karines uniformas ir kiekvienas trumpai paliudijo. Prezidentas Peris apsiašarojo, kada du jo sūnūs, vyresnysis Peris ir jo jaunesnysis brolis Tedas, išsakė savo liudijimus. Man būnant mažu berniuku tai padarė įspūdį ir įkvėpė mane. Neprisimenu, ką jie sakė, bet pamenu, kaip jaučiausi.
Kaip galite matyti iš vyresniojo Perio pavyzdžio šiame filme, nekalbu apie savo religijos afišavimą arba išorinį tikėjimo demonstravimą. Tai gali tiek jus, tiek Bažnyčią pastatyti į nepatogią padėtį. Aš kalbu apie tai, kad turite tapti tuo, kuo turėtumėte būti. Kai ruošėme misionierių vadovėlį Skelbti Mano Evangeliją, jautėme, kad tai gali būti naudingas vadovas visam gyvenimui mūsų misionieriams ir nariams, ypač 6 skyrius „Kaip išsiugdyti Kristaus savybes“. Kai stengsitės daryti, kas jums priklauso, ir nustatyti savybes, kurias norite išsiugdyti, panorėsite susirašyti ir išstudijuoti Raštų ištraukas, kuriose mokoma apie tas savybes, „užsibrėž[ti] tikslus ir suplanuo[ti] pritaikyti [tas savybes] savo gyvenime“ ir „mels[tis] Viešpaties pagalbos [toms savybėms] išugdyti“9. To daryti negalite užsidėję kaukę ir slėpdami savo tapatybę.
Kai kurie esate pasidavę elgsenai, kuri siekia daug daugiau nei linksmybės ir žaidimai. Įsitraukę į pornografiją ar kokią kitą amoralumo formą, jie veikia kitame vaidmenyje, nei tai, kuo tikrai norėtų ar turėtų būti. Įdomu tai, kad beveik visi, kurie įsitraukia į pornografiją, apsimeta kažkuo kitu ir slepia savo įsitraukimą. Jie slepia savo elgesį, kurį žino esant smerktiną ir žalingą visiems, kurie jiems yra brangūs. Pornografija tai maras, kuris ne tik kenkia žmogaus santykiams su Dievu, bet ir gali griauti santuokas bei šeimas ir daro neigiamą poveikį visuomenei. Tiek priklausomybė nuo interneto ir tiek pornografija abi žaloja santuokas10. Ruošdamiesi santuokai negalite dėvėti jokių netinkamą elgesį, kuris pakenks jūsų, slepiančių kaukių.
Įpuolusiems į šį žalingą įprotį sakau, prašau būkite tikri, kad galite atgailauti ir galite būti išgydyti. Prieš išgijimą turi eiti atgaila. Išgijimas gali būti ilgas procesas. Jūsų vyskupas gali patarti jums kaip gauti pagalbą, kad galėtumėti būti išgydyti. Mes prašėme, kad vyskupai nukreiptų jus pas tuos, kurie gali geriausiai jums padėti.
Be pornografijos ir seksualinio amoralumo yra kitų klastingų elgsenų, nuodijančių viesuomenę ir kenkiančių elementariam moralumui. Šiais laikais yra populiaru slėpti savo tapatybę anonimiškai rašant neapykantos, tulžingumo, netolerantiškumo kupinus atsiliepimus internete. Kai kurie tai vadina „fleiminimu“. Kai kurios institucijos bando atrinkinėti komentarus. Pavyzdžiui New York Times netoleruoja komentarų, kur įžeidžiami asmenys, yra nešvankumų, vulgarumų, šventvagystės, apsimetinėjama kitais asmenimis, keikiamasi.
The Times taip pat skatina vartoti tikrus vardus, nes (cituoju) „Mes pastebėjome, kad žmonės, veikiantys savo vardu, palaiko įdomesnius, pagarbesnius pokalbius“11
Apaštalas Paulius rašė:
„Neapsirikite: „Blogos draugijos gadina gerus papročius!
Pabuskite, kaip dera, iš apsvaigimo ir nebedarykite nuodėmių! …kai kurie jūsų visiškai nepažįsta Dievo“ (1 Korintiečiams 15:33–34).
Akivaizdu, kad blogos draugijos yra ne tik blogų manierų reikalas, bet jei į tai įsitraukia pastarųjų dienų šventieji, jie gali neigiamai paveikti tuos, kurie nepažįsta Dievo ar neturi Gelbėtojo liudijimo.
Interneto naudojimas siekiant įbauginti, sugriauti reputaciją arba apšmeižti asmenį yra smerktinas. Visuomenėje matome, kad žmonės, dėvėdami anonimiškumo kaukes, yra labiau linkę įsitraukti į tokią elgseną, kuri griauna civilizuotą diskusiją. Tai taipogi prieštarauja pagrindiniams Gelbėtojo mokytiems principams.
Viena pagrindinių Jėzaus Kristaus Evangelijos žinių, kurią išmokote savo jaunystėje, yra: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16; taip pat žr. DS 34:3). Gelbėtojas paaiškino, kad Jis atėjo ne pasmerkti pasaulio, bet išgelbėti pasaulį. Tada jis nusako, ką reiškia pasmerkimas:
„Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.
Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.
Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jono 3:19–21; žr. eilutes 17–21).
Teisiesiems nereikia dėvėti jų tapatybę slepiančių kaukių. Man patinka vienas nutikimas iš prezidento Monsono gyvenimo. Jam dar nebuvo sukakę 18 metų kada Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą. Tiesą sakant karas Europoje baigėsi, tačiau karas Ramiajame vandenyne tęsėsi.
Jis įstojo į Jungtinių Valstijų laivyną ir buvo nusiųstas į San Diegą, Kalifornijoje. Prisiminkite jo pasakojimą praeitoje visuotinėje konferencijoje. Pirmą sekmadienį apmokantysis seržantas išrikiavo visus prieš einant į bažnyčią. Katalikus jis nusiuntė vienur, žydus kitur, o likusius norėjo nusiųsti į protestantų susirinkimą. Prezidentas Monsonas pasakojo suvokęs, kad nėra katalikas, žydas ar protestantas; jis buvo mormonas. Jis rado drąsos likti stovėti ir apsidžiaugė pastebėjęs, kad buvo ir kitų ištikimų narių stovėjusių už jo. Būtų buvę lengva eiti su didele grupe į protestantų susirinkimą. Jis buvo apsisprendęs buti laikomas tuo, kas jis yra ir atitinkamai daryti, kas jam derėjo.12
Nusistatykite tinkamus tikslus
Mano trečiasis patarimas susijęs su kai kuriais tikslais, kuriuos turėtumėte apsvarstyti. Panašiu metu, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai vyresnysis Peris su jūrų pėstininkais buvo Japonijoje, prezidentas Boidas K. Pakeris Japonijoje buvo su oro pajėgomis.
Savo kalboje seminarijos šimtųjų metinių minėjime šių metų sausio 22 dieną jis paaiškino, jog tai buvo labai lemtingas jo gyvenimo laikotarpis.13 2004 metais prezidentą Pakerį ir kitus lydėjau į Japoniją. Jis turėjo galimybę pavaikščioti jo mintais takais ir prisiminti kai kuriuos išgyvenimus bei tuo metu priimtus sprendimus. Savo seminarijos kalboje jis atpasakojo kai kuriuos iš jų. Jam leidus pasidalinsiu su jumis kitomis mintimis ir jausmais.
Prezidentas Pakeris nupasakojo išgyvenimus saloje netoliese Okinavos pakrantės. Jis tai laiko savo kalnu tyruose. Jo asmeninis pasiruošimas ir susitikimas su kitais nariais sustiprino jo tikėjimą Evangelijos mokymais. Jam trūko patvirtinimo – tikro žinojimo, kad tai, ką jis jau jautė, buvo tikra.
Prezidento Pakerio biografas rašo tai, kas nutiko: (cituoju) „Priešingai tai jo siekiamai patvirtinimo ramybei jis akis į akį susidūrė su karo prieš nekaltuosius pragaru. Ieškodamas vienumos ir laiko pamąstyti jis vieną dieną užkopė į virš jūros lygio stygsančią aukštumą. Ten jis rado aptriušusią valstiečio trobelę su netoliese apleistu jo saldžių bulvių lauku. Tarp vystančių augalų jis pamatė gulinčius nužudytos motinos ir jos dviejų vaikų kūnus. Tas reginys jį pripildė gilaus liūdesio sumišusio su meilės jo paties šeimai ir bendrai šeimoms jausmais“.14
Po to jis užėjo į laikiną bunkerį, kur viską apgalvojo, giliai mąstė ir meldėsi. Prezidentas Pakeris prisimindamas tą nutikimą apibūdino tai, ką aš pavadinčiau patvirtinančiu dvasiniu išgyvenimu. Jis pajuto įkvėpimą, kaip jis turėtų išnaudoti savo gyvenimą. Jis, žinoma, nenutuokė, kad bus pašauktas į aukštą ir šventą pašaukimą, kurį jis turi dabar. Jis įsivaizdavo, kad nori būti mokytojas, pabrėžiantis Gelbėtojo mokymus. Jis apsisprendė, kad gyvens teisiai.
Tam tikru ypatingu būdu jis pajuto, kad turi rasti teisią žmoną ir kad jie turi auginti didelę šeimą. Tas jaunas kareivis nusprendė, kad jo darbinė veikla turės teikti kuklias pajamas, o jo brangi bendražygė turės tuos pačius prioritetus ir bus pasiryžusi gyventi be tam tikrų materialinių dalykų. Kuriems teko susipažinti su seserimi Dona Paker, tie žino, kad prezidentui Pakeriui ji buvo ir tebėra tobula bendražygė. Niekada nebuvo pakankamai atliekamų pinigų, tačiau jie jokiu būdu nejautė nepritekliaus. Jie išaugino 10 vaikų ir tai reikalavo aukotis. Jie dabar turi 60 vaikaičių ir 79 provaikaičius.
Prisimenu tuos mane užliejusius jausmus, kada sužinojau, jog jis, kaip naujai pašauktas vyriausias įgaliotinis, turėdams eiti kartu su vyresniais kunigystės broliais į Bažnyčios vadovų susirinkimą, jautėsi nepatogiai, nes neturėjo tinkamų vilkėti baltų marškinių.
Šį tikrą nutikimą pasakoju jums todėl, kad per dažnai mūsų tikslai remiasi tuo, ką vertina pasaulis. Pagrindiniai dalykai nariams, kurie priėmė gelbstinčias apeigas, iš tiesų yra labai paprasti. Būkite teisūs. Kurkite šeimą. Raskite tinkamą pragyvenimo būdą. Tarnaukite savo pašaukime. Ruoškitės susitikti su Dievu.
Gelbėtojas mokė, kad „[žmogaus] gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Luko 12:15). Tada jis panaudojo palyginimą, kurį užrašė Lukas:
„Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių.
Jis pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.“
Galop jis tarė: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.
Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai puotauk!“
O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šianakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“
Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ (Luko 12:16–21).
Stiprinkite savo šalį ir bendruomenę
Greta asmeninių savybių, bruožų ir sprendimų, jeigu norite būti tokia karta, kokia turite būti, stiprinsite savo šalį ir bendruomenę, kur gyvenate. Jūsų karta, kaip didingiausia karta, turės saugoti teisumą ir religinę laisvę. Mūsų turimas judėjiškas/krikščioniškas paveldas yra ne tik brangus, bet ir labai svarbus mūsų Tėvo danguje plane. Turime išsaugoti jį ateities kartoms. Turime vienytis su gerais žmonėmis, įskaitant visų tikėjimų išpažinėjus, ypač tais, kurie jaučiasi atsakingi priešais Dievą už savo elgesį. Tai žmonės, kurie supras, kodėl šįvakar kalbame apie „ką darai, daryk gerai“. Sėkmingas judėjiškų/krikščioniškų vertybių ir religinės laisvės stiprinimas pažymės jūsų kartą kaip didžią kartą, kokia ji turi būti.
Dėl tų iššūkių, kurie yra šiandieniniame pasaulyje, Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas yra ypatingai susirūpinę, kad tinkamai dalyvautumėte tos šalies, kurioje gyvenate politiniame procese. Bažnyčia politinėje kovoje laikosi neutralumo ir nepalaiko jokių kandidatų ar partijų. Tačiau mes tikimės, kad mūsų nariai uoliai įsitrauks į jų pasirinktų kandidatų ir partijų palaikymą, remdamiesi principais, kurie gina teisingą valdžią. Mūsų doktrina yra aiški: „reikėtų stropiai ieškoti sąžiningų ir išmintingų žmonių“ (DS 98:10). „Kada valdo nelabieji, žmonės dejuoja“ (DS 98:9). Tai reiškia, kad kiekvienas turėtų jausti pareigą balsuoti.
Tose Jungtinių Valstijų valstijose, kur yra rengiamos kandidatų atrankos, jūs turėtumėte susipažinti su kandidatais ir programomis ir uoliai dalyvauti. Pavyzdžiui, kandidatų atranka įvairiose partijose Jutoje ir Aidahe prasidės šią savaitę ir tęsis iki balandžio vidurio. Jei ateisite, jums bus leista dalyvauti. Tikimės, kad susižinosite jūsų pasirinktos partijos kandidatų atrankos laiką ir jausite pareigą dalyvauti. Tikimės, kad taip elgsis visi piliečiai, tiek bažnyčios nariai, tiek ne, visose valstijose ir visose šalyse, kur bus rengiami rinkimai. Laisvės kaina per didelė ir nedalyvavimo pasekmės per sunkios bet kuriam piliečiui, kad jis galėtų manyti jog gali ignoruoti savo pareigą.
Prašau žinokite, kad mes labai pasitikime jumis. Bažnyčios vadovybė nuoširdžiai tiki, kad jūs galite statyti Karalystę geriau, nei bet kuri ankstesnė karta. Jums skiriame ne tik savo meilę ir pasitikėjimą, bet taip pat ir savo maldas ir palaiminimus. Žinome, kad jūsų kartos sėkmė yra svarbi tolesniam Bažnyčios įtvirtinimui ir Karalystės augimui. Meldžiamės, kad savo pareigą atliktumėte gerai, nedėvėdami kaukės, veiktumėte neslėpdami tapatybės, nusistatytumėte tikslus ir stiprintumėte šalį bei visuomenę kurioje gyvenate.
Baigiu išsakydamas savo liudijimą apie per pranašą Džozefą Smitą sugrąžintą Evangeliją. Džozefas Smitas tikrai regėjo Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų. Mūsų Tėvas danguje yra mylintis tėvas, turintis planą kiekvienam savo vaikui palaiminti. Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Jo Apmokėjimas yra atspirties taškas visoje istorijoje. Šventoji Dvasia tarnauja mums ir liudija apie Tėvą ir Sūnų. Apie tai liudiju kaip vienas iš Gelbėtojo liudytojų, Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2012 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. English approval: 2/12. Translation approval: 2/12. Translation of What E’er Thou Art, Act Well Thy Part: Avoid Wearing Masks That Hide Identity. Language. PD50039044 xxx