Izraeli, Dievas šaukia

Vyresnysis Džefris R. Holandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Paveikslėlis

Sveiki atvykę į šią dvasinės valandėlės transliaciją, kad ir kur Jūs būtumėte šioje didelėje, plačiai paplitusioje, nuostabioje Bažnyčioje. Dėkoju visiems, tame tarpe ir tiems, kurie yra mano gimtojo miesto Diksi valstybinio koledžo studentų miestelyje, už tai, kad domitės ir dalyvaujate.

Buvo daug kvietimų išeiti iš Babilono.

Norėdamas pakviesti Viešpaties Dvasią būti su mumis, aš paprašiau pradėti susirinkimą būtent šia giesme „Izraeli, Dievas šaukia.”Tai yra viena iš geriausių klasikinių giesmių apie Sugrąžinimą, suteikianti pagrindą tam, ką aš noriu jums šį vakarą pasakyti. Tuo pačiu tikslu mes galėjome pasirinkti „Jūs, Izraelio vyresnieji“. Aš mėgstu klausytis, kaip misionieriai visame pasaulyje gieda „O Babele, o Babele, tau tariam sudie, Į kalnus Efraimo keliaujam klestėt“¹. Iš esmės šių dviejų giesmių žinia yra ta pati – Dievas visada kviečia Izraelio vaikus ten, kur galų gale, visiems bus gera.

„Izraeli, Dievas šaukia
Iš skausmų šalies tave.
Babilonės miestas verkia
Laukia jo karti dalia.
EikšSionėn, eikš Sionėn
Kolei dar ne per vėlu.
Eikš Sionėn, eikš Sionėn
Kolei dar ne per vėlu.“2

Tiesą sakant, tokia buvo Izraelio istorija ištisus amžius. Kai atsirasdavo labai daug nuodėmių ar visuomenė tapdavo perdėtai pasaulietiška, arba gyvenimas su kitataučiais sunaikindavo dorovingo elgesio normas ar Dievo duotus įsakymus, sandoros vaikai būdavo siunčiami bėgti į tyrus atkurti Sionę ir pradėti vėl viską nuo pradžių.

Senojo testamento laikais Abraomas, šios sandoros pradininkas, turėjo bėgti iš Chaldėjos, t.y. Babilono, kad išsaugotų savo gyvybę, ieškodamas pažadėtosios žemės Kanaane (kurią dabar vadiname šventąją žeme)³ Praėjo nedaug kartų, kol Abraomo (vėliau Izaoko ir Jokūbo ) palikuonys – tuomet jau tapę tikri Izraelitai – prarado savo Sionę ir buvo pavergti tolimame, pagoniškame Egipte.⁴ Todėl turėjo užaugti Mozė, kad išvestų pažado vaikus vėl į tyrus, – šį kartą viduryje nakties, net nespėjus užraugti duonos tešlos! „Izraeli, Dievas kalba“, neabejotinai jie dainavo tai kiekvienas savaip. „Skamba balsas Jo visiems!“⁵

Praėjus vos keliems amžiams, rutuliojosi ypatingo dėmesio verta istorija, kai vienai iš šių Izraelitų šeimų, vedamai pranašo, vardu Lehis, buvo įsakyta bėgti netgi iš mylimos Jeruzalės, kadangi, deja, Babilonas vėl buvo prie vartų.⁶ Istorija vėl kartojasi! Jie menkai nutuokė, kad keliavo į visiškai naują žemyną sukurti visiškai naujos Sionės sampratos⁷. Jie ne kažin ką žinojo, kad taip jau buvo atsitikę anksčiau grupei jų protėvių, vadinamų jareditais.⁸

Kaip minėjau anksčiau, tai yra pasaulinė transliacija didėjančiai tarptautinei Bažnyčiai, bet ji aktuali visiems, kurie švenčia Evangelijos Sugrąžinimą, turint galvoje, kad Amerikos kolonizacija buvo pradėta nedidelės grupelės žmonių, pabėgusių iš savo gimtųjų žemių, kad galėtų tikėti taip, kaip jie nori. Žymus Amerikoje Puritoniškų kolonijų mokslininkas apibūdino šį įvykį kaip krikščionybės „misiją į tyrus“, t. y. kaip šiuolaikinių izraelitų pastangas išsivaduoti iš Senojo pasaulio bedievystės ir dar kartą pasistengti sukurti rojų naujoje žemėje.⁹

Šio vakaro tikslo dėlei priminsiu jums apie vieną paskutinį pabėgimą, kuriam šį vakarą buvo specialiai parašyta mūsų giesmė. Tai buvo mūsų pačių Bažnyčia, vadovaujama mūsų pranašų, vedančių mūsų religingus protėvius. Mes matome pastarosiomis dienomis pasikartojančią istoriją, kaip Izraelio vaikai vėl ieškojo prieglobsčio tuo metu, kai Džiozefas Smitas buvo persekiojamas Niujorko, Pensilvanijos, Ohajo, Misurio valstijose ir galų gale nužudytas Ilinojuje. Brigamas Jangas, kurį žavėdamiesi vadino Amerikos Moze, vedė šventuosius į kalnų slėnius, o kelionės nuvarginti šventieji dainavo:

Surasim vietą, Dievo skirtą mums –
Ten toli, vakaruos,
Kur niekas mūs ramybės nebedrums,
Mūs palaimos šventos.10

Sionė. Pažadėtoji žemė. Naujoji Jeruzalė. Kur ji? Mes nežinome, bet ją rasime. Per ilgesnę nei 4000 metų sandoros istoriją vyravo toks modelis: gelbėtis ir ieškoti. Bėgti ir įsikurti. Išsigelbėti iš Babilono. Pastatyti Sionės apsaugines sienas.

Iki šiol. Iki šio vakaro. Iki mūsų dienų.

Esame pašaukti kurti Sionę ten, kur gyvename

Vienas iš daugelio unikalių mūsų Evangelijos laikotarpio, laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio – paskutinio ir didingiausio iš visų Evangelijos laikotarpių – bruožų yra besikeičiantys Dievo karalystės žemėje kūrimo būdai. Matote, viena įdomiausių šio Evangelijos laikotarpio aplinkybių yra ta, kad tai yra galingų, didelių ir greitų pasikeitimų metas. Dar viena aplinkybė, kuri pasikeitė, yra tai, kad Dievo Bažnyčia niekados daugiau nebėgs, niekados daugiau nepaliks Ūro, tam, kad paliktų Haraną, tam, kad paliktų Kanaaną, tam, kad paliktų Jeruzalę, tam, kad paliktų Angliją, tam, kad paliktų Kirtlandą, tam, kad paliktų Navū, tam, kad eitų nežinia kur. Ne, kaip mums visiems pasakė Brigamas Jangas, „mes turėjome būti išmesti iš karštos keptuvės į ugnį, iš ugnies ant grindų, kur esame ir kur pasiliksime.“¹¹

Žinoma, šis pareiškimas nebuvo vien pastaba apie Druskos ežero slėnį arba apie Vosačio pakraštį; tai tapo pareiškimu Bažnyčios nariams visame pasaulyje. Šiomis pastarosiomis dienomis, šitame mūsų Evangelijos laikotarpyje, mes tapome pakankamai subrendę, kad nustotume bėgti. Mes jau pakankamai subrendome tvirtai įsišaknyti visam laikui.su savo šeimomis ir savo pamatais kiekvienoje tautoje, giminėje, kalboje ir liaudyje. Sionė bus visur, kur yra Bažnyčia. Ir dėl šio pokyčio – vieno didžiausių pokyčių pastarosiomis dienomis – mes daugiau negalvojame apie Sionę kaip apie vietą, kur gyvensime, mes galvojame apie ją, kaip apie tai, kaip ruošiamės gyventi.

Trys istorijos, vedančios prie trijų pamokų

Kad šiek tiek paaiškinčiau šią naują užduotį, aš norėčiau šį vakarą papasakoti tris atsitikimus, kuriuos aš ir sesuo Holland neseniai patyrėme. Jeigu turėtume daugiau laiko, galėčiau papasakoti daug daugiau ir, manau, kad jūs taip pat.

Pirma istorija. Prieš keletą metų vienas mano jaunas draugas – sugrįžęs misionierius – žaidė vieno Jutos koledžo krepšinio komandoje. Jis buvo šaunus vaikinas ir labai geras krepšininkas, bet jis nežaidė tiek, kiek tikėjosi. Jo ypatingi talentai ir įgūdžiai nebuvo tiksliai tai, ko reikėjo komandai tuo metu. Sporte taip nutinka. Taigi palaikomas savo trenerių ir komandos draugų ir lydimas geriausių linkėjimų mano jaunasis draugas perėjo į kitą mokyklą, kur tikėjosi būti naudingesnis.

Paaiškėjo, kad naujoje mokykloje jam puikiai sekėsi, ir netrukus mano draugas pateko į startinį penketuką. Ir žinote ką, pagal tvarkaraštį (sudarytą prieš metus iki šių įvykių) šis jaunuolis sugrįžo žaisti prieš savo buvusią komandą Solt Leik Sičio tuometiniame Delta Center.

Tai, kas nutiko šiose varžybose, man neduoda ramybės iki šiol ir aš pasinaudodamas šia nepaprasta proga, noriu nusimesti šią naštą nuo krūtinės. Tulžingų įžeidimų, kurie pasipylė iš tribūnų tą vakarą, ant šio jauno žmogaus– pastarųjų dienų šventojo, grįžusio misionieriaus, jaunavedžio, mokėjusio savo dešimtinę, tarnavusio Vyresniųjų kvorume, vykdžiusio labdaringą veiklą jaunimui savo bendruomenėje, nekantriai laukiančio jam ir jo žmonai gimsiančio kūdikio, – to, kas buvo pasakyta ir padaryta, ir išpilta tą naktį ant jo, jo žmonos bei jų šeimų, niekur ir niekada neturėtų patirti joks žmogus, nepaisant nei sporto šakos, nei universiteto, nei asmeninių sprendimų apie vieną iš šių dalykų.

Bet štai blogiausia dalis. Svečių komandos treneris, dabar savo profesijos legenda, po įspūdingų varžybų kreipėsi į jį ir paklausė: „Kas čia vyksta? Juk esi savo miesto vaikinas, kuriam puikiai sekėsi. Juk jie tavo žmonė. Jie tavo draugai.“ Bet blogiausia, kad tuomet jis visiškai susipainiojęs paklausė: „Ar dauguma šių žmonių nėra tavo bažnyčios nariai?“

Antra istorija. Buvau pakviestas pasisakyti per kuolo jaunų vienišų suaugusiųjų dvasinę valandėlę – viename iš tų renginių „18 ir daugiau”. Kai įėjau per užpakalines duris į kuolo centrą, maždaug tuo pat metu į pastatą įėjo jauna, maždaug 30 metų moteris. Ją nesunku buvo pamatyti netgi judančioje link sakramento salės žmonių spūstyje. Kiek prisimenu, ji turėjo porą tatuiruočių, įvairių auskarų ausyse ir nosyje, spyglio formos plaukus, spindinčius visų dabar gaminamų ledų rūšių spalvomis, sijonėlį, kuris buvo gerokai per trumpas, ir vulgarią palaidinukę.

Man kilo trys klausimai. Ar ši maištingos dvasios moteris nebuvo mūsų tikėjimo ir kažkas Viešpaties valia ją atvedė į šią dvasinę valandėlę, tam, kad pasistengtų padėti jai surasti Evangelijos ramybę ir kelią, kurio reikėjo jos gyvenime? Gal ji buvo narė, truputį nuklydusi nuo kai kurių lūkesčių ir normų, kurių laikytis Bažnyčia skatina savo narius, bet kuri, laimei, vis dar siejo save su šia Bažnyčia ir pasirinko dalyvauti šios Bažnyčios veikloje tą vakarą? Gal tai kuolo Paramos bendrijos prezidentė? (Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad taip nėra.)

Trečioji istorija. Prieš keletą mėnesių, dalyvaudamas Kanzas Sičio šventyklos pašventinime, kartu su seserimi Holand apsistojau pas brolį Aizeką Fristouną, policininką pagal profesiją bei nuostabų Liberčio Misurio kuolo aukštąjį kunigą. Per vieną mūsų pokalbį jis mums papasakojo, kaip vieną vėlų vakarą buvo iškviestas ištirti skundą, ypač pavojingoje miesto dalyje. Jis rado moterį ir keletą vyrų, kurie gėrė ir keikėsi grojant trankiai muzikai, ore sklindant marihuanos kvapui, ir buvo akivaizdu, kad nė vienas nekreipė dėmesio į penkis mažus, nuo dviejų iki aštuonerių metų amžiaus, vaikus, susispietusius kartu viename kambaryje ir bandančius miegoti ant purvinų grindų, be lovos, be čiužinių, be pagalvių, be nieko. Brolis Fristounas pažvelgė į virtuvės spinteles ir šaldytuvą, ieškodamas kokio nors maisto skardinės, pakuotės ar dėžutės – bet nieko nerado. Jis pasakojo, kad kieme už namo lojantis šuo maisto turėjo daugiau nei tie vaikai.

Motinos kambaryje jis rado vienintelį visame name menką čiužinį. Jis surado keletą paklodžių (jeigu jas taip galima pavadinti), paklojo ant čiužinio ir suguldė visus penkis vaikus į laikiną lovą. Tuomet su ašaromis akyse jis atsiklaupė, sukalbėjo maldą Dangiškajam Tėvui, prašydamas juos apsaugoti ir palinkėjo labos nakties.

Kai jis atsistojo ir pasuko link durų, vienas iš vaikų, kokių šešių metų amžiaus, pašoko iš lovos, pribėgo prie jo, sugriebė už rankos ir ėmė maldauti: „Prašau įsivaikinkite mane.“ Ašaroms tekant dar gausiau jis paguldė vaiką atgal į lovą, tada surado apsvaigusią motiną (vyrai jau seniai buvo išsibėgioję) ir tarė jai: „Aš grįšiu rytoj ir tepadeda tau Dievas, jei nesimatys kokių nors pokyčių, kai aš įžengsiu per šias duris. Po to jau nieko nebus galima pakeisti. Aš jums tai pažadu.“¹²

Ką visi šie trys įvykiai turi bendro? Iš tiesų nedaug, išskyrus tai, kad jie atsitiko man ir seseriai Holand visai neseniai. Jie atskleidžia tris nedidelius, labai skirtingus, gyvenimiškus Babilono pavyzdžius – vieną asmenišką, kvailą ir apgailėtiną įvykį krepšinio rugtynėse, kitą labiau susijusį su kultūra ir iliustruojantį asmeninius iššūkius su tais, kurie gyvena kitaip nei mes, ir dar vieną daug apimantį ir labai svarbų klausimą, susijusį su įstatymų pažeidimu ir labai sudėtinga nupasakota situacija, kuri pavieniui kiekvienam iš mūsų gali atrodyti neišsprendžiama.

Pateikdamas šiuos tris iššūkius, aš sąmoningai nekalbėjau apie sensacingus lytinių prasižengimų, fizinio smurto ar priklausomybės nuo pornografijos atvejus, nors pastarieji kai kuriems jūsų galėtų būti artimesni nei tie mano pateikti pavyzdžiai. Bet jūs esate pakankamai protingi, kad pritaikytumėte juos sau tinkamai.

Pirmoji pamoka: Niekada „nepalikite savo religijos prie durų“.

Pirmiausia baikime kalbėti apie krepšinį. Kitą dieną po varžybų, kai dalis žmonių įvertino, kas atsitiko, ir kvietė atgailauti dėl šio įvykio, vienas vaikinas tiesmukai pasakė: „Klausykite. Mes kalbame čia apie krepšinį, o ne apie Sekmadieninę mokyklą. Jeigu negali pakęsti karščio, eik iš virtuvės. Mes brangiai mokėjome, kad išvystume šitas varžybas. Mes galime elgtis, kaip norime. Mes paliekame savo religiją prie durų.“

„Mes paliekame savo religiją prie durų“? Pirma pamoka Sionės bendruomenei XXI-ame amžiuje: Niekada „nepalikite savo religijos prie durų.“ Niekada.

Mano jaunieji draugai, tokios rūšies mokinystės negali būti – tai nėra mokinystė apskritai. Kaip mokė pranašas Alma, Bažnyčios Merginų organizacija kiekvieną savaitę iškilmingai paskelbia savo Merginų organizacijos šūkį „mes būsime Dievo liudytojos visada ir visame, ir visur“¹³ne retkarčiais, kai kuriose vietose, arba tuomet, kai mūsų komanda pirmauja.

„Palikite savo religiją prie durų!“ Man užvirė kraujas.

Antroji pamoka: Būkite atjaučiantys, bet ištikimi įsakymams

Dar minutėlę pakalbėkime apie tai, nes čia mūsų laukia antra pamoka. Antroji pamoka šį vakarą apie Sionė paiešką yra ta, kad teisiai piktindamasis (bent jau mes visada sakome, kad piktinamės teisiai) aš turiu įsitikinti, ar nedarau to paties, kuo kaltinau šį jauną sirgalių, – pykstu, kvailai elgiuosi, nesitvardau, skundžiuosi, noriu sugriebti jį – geriausia už gerklės – kol pats suprantu, kad palikau savo religiją prie durų! Ne, kažkas gyvenime, kažkas XXI-ame amžiuje, kažkas visose šiose situacijose turi gyventi pagal savo religiją, kadangi priešingu atveju visi tapsime būriu silpnapročių, besielgiančių kaip moraliniai menkystos.

Lengva būti teisiam, kai viskas ramu, gyvenimas geras ir viskas klostosi sklandžiai. Išmėginimai yra tuomet, kai yra tikrasišbandymas ar pagunda, kai yra įtampa ir nuovargis, pyktis ir baimė, arba tikro prasižengimo galimybė. Ar išliksime ištikimi tada?? Štai esminis klausimas, kadangi Izraeli, Izraeli, Dievas kviečia. Žinoma, toks integralumas yra didis „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“¹⁴ – kai atleidimas, supratimas ir buvimas kilniaširdišku savo nukryžiuotojams nėra tai, ką kiekvienas mažiau tobulas nei pasaulio Gelbėtojas, norėtų padaryti. Mes turime stengtis, turime norėti būti stiprūs kaip Jis. Kad ir kokia būtų situacija, provokacija ar problema, nė vienas tikras Kristaus mokinys negali „palikti savo religijos prie durų.“

Tai primena man moterį su vaivorykštės spalvos plaukais ir daugybe puošnių žiedų. Kad ir kaip sureaguotume į tą jauną moterį,amžina taisyklė yra ta, kad tai turi atspindėti mūsų religinius įsitikinimus ir mūsų Evangelijos įsipareigojimus. Todėl mūsų elgesys kiekvienoje situacijoje turi ją pagerinti, o ne pabloginti. Mes negalime elgtis ar reaguoti taip, kad ji vėliau papultų į dar didesnį prasižengimą nei jau yra. Tai nereiškia, kad neturime nuomonės, kad neturime normų, kad visiškai nepaisome šventų įsakymų „darysite tai“ ir „nedarysite to“ savo gyvenime. Tai reiškia, kad turime teisiai laikytis tų normų ir ginti tuos „darysite tai“ ir „nedarysite to“, teisingais būdais, iš visų jėgų stengdamiesi daryti tai taip, kaip gyveno ir tai gynė Išganytojas. Jis visada darė tai, ką turėjo padaryti, kad situacija pagerėtų – nuo tiesos mokymo ir atleidimo nusidėjėliams iki pardavėjų išvijimo iš šventyklos. Žinojimas kaip tai teisingai padaryti, – nemenka dovana!

Taigi atkreipę dėmesį į mūsų naują pažįstamą su neįprastą apranga ir papuošalais, visų pirma turime prisiminti, kad ji yra Dievo dukra ir turi amžinąją vertę. Pirmiausia prisiminkime, kad ji yra kažkieno dukra čia, žemėje, kad kitomis aplinkybėmis ji galėtų būti mano dukra. Pradėkime nuo dėkingumo, kad ji atėjo į Bažnyčios veiklą, o ne jos vengė. Trumpai tariant, mes stengiamės būti geriausi, kokie tik galime šioje situacijoje, norėdami padėti jai būti geriausia, kokia tik ji gali būti. Mes tyliai maldoje klausiame: „Kaip teisingai pasielgti šioje situacijoje? Ką būtų teisinga pasakyti? Kas galiausiai pagerins šią situaciją ir ją?“ Užduoti šiuos klausimus ir nuoširdžiai stengtis elgtis taip, kaip Išganytojas pasielgtų, yra tai, apie ką, aš manau, Jis galvojo, kai pasakė: „Tad neteiskite pagal išorę, bet žiūrėkite teisingumo.“¹⁵

Po šių žodžių, aš visiems primenu, kad ištiesdami pagalbos ranką ir padėdami nuklydusiai avelei sugrįžti, mes taip pat turime jausti didžiulę atsakomybę prieš 99 avis, kurios nenuklydo ir pildo Ganytojo norus ir viltis. Yra avių aptvaras ir mes visi turėtume būti jame, jau nekalbant apie tą saugumą ir palaiminimus, kurie ateina mums dėl buvimo ten. Mano jaunieji broliai ir seserys, ši Bažnyčia niekada negali „išmesti “ savo doktrinos, kad prisitaikytų prie visuomenės, taptų politiškai priimtinesnė ar dėl kitų priežasčių. Tiktai atskleista tiesa suteikia pranašumą, ir yra pagrindas, kurį galima suteikti sunerimusiems ir besijaučiantiems atstumtais. Mūsų užuojauta ir mūsų meilė – pagrindinės krisčionybės charakteristikos ir reikalavimui – niekada neturi būti interpretuojamos kaip kompromituojančios įsakymus. Kaip nuostabusis Džordžas Makdonaldas vienąkart pasakė, tokiose situacijose „mes neprivalome išsakyti visko, kuo mes tikime, bet mes privalome neatrodyti taip, tarsi mes netikėtume.“¹⁶

Teiskite teisiai

Šiuo atveju, kai reikalinga užuojauta ir ištikimybė įsakymams, kartais atsiranda vietos nesusipratimams, ypač tarp jaunų žmonių, kurie gali pagalvoti, kad mes neturėtume nieko teisti, kad mes neturėtume vienaip ar kitaip vertinti kitų. Mes turime šiuo klausimu padėti vienas kitam, kadangi Išganytojas aiškiai pasakė, kad tam tikrose situacijose mes turime teisti, mes turime pareigą teisti – kaip kad jis pasakė: „Neduokite, kas šventa šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms.“¹⁷ Tai man skamba kaip nuosprendis. Alternatyva būtų pasiduoti ir tapti tokiems, kaip modernus pasaulis, iškraipantis moralę ir laužantis normas, kuris pažengęs tiek, kad skelbia jog galiausiai nėra amžinų tiesų ar ypač švento, ir todėl viena nuomonė tam tikru klausimu nėra svarbesnė už kitas nuomones. Tai paprasčiausiai yra netiesa.

Šiame vertinimo procese mes nekviečiami pasmerkti kitų, bet esame pašaukti kiekvieną dieną priimti sprendimus, kurie būtų kaip nuosprendis – mes viliamės, jog tai geri sprendimai. Vyresnysis Dalinas H. Ouksas kartą įvardijo tokius sprendimus kaip „tarpinius nuosprendžius“, kuriuos dažnai turime priimti dėl savo ar kitų saugumo, kaip priešingybę to, ką jis vadino „galutiniais nuosprendžiais“, kuriuos gali priimti tik Dievas, kuris žino visus faktus. ¹⁸ (Atminkite, kad anksčiau pacituotuose Raštuose Išganytojas pasakė, kad šitie yra „teisūs nuosprendžiai,“ bet ne„įsitikinusio savo teisumu“ nuosprendžiai. Tai yra labai skirtingi dalykai.)

Pavyzdžiui, kiekvieną dieną gimdytojai turi priimti teisingus sprendimus dėl savo vaikų saugumo ir gerovės. Niekas nekaltintų tėvų, kurie sako, kad vaikai privalo suvalgyti jiems įdėtas daržoves, ar kurie apriboja vaiko laisvę, kad jis neišbėgtų į nuo transporto ūžiančią gatvę. Ar galima kaltinti gimdytojus, kurie vaikams paaugus rūpinasi, kada jų atžalos naktimis grįžta namo arba kokių moralės ir elgesio normų laikosi jų draugai, arba kelių metų jie pradeda eiti į pasimatymus, išbando narkotikus, pornografiją ar padaro seksualinę nuodėmę? Ne, mes priimame sprendimus, apginame ir sutvirtiname savo vertybes – trumpai tariant, priimame „tarpinius sprendimus“ – visada, ar bent jau taip turėtume daryti.

Kai kurie dalykai ir įstatymai turi amžinas pasekmes

Kai susiduriame su tokiomis sudėtingomis socialinėmis situacijomis demokratinėje visuomenėje, tai gali būti didelis iššūkis ir, kai kuriems kelti sumaištį. Jauni žmonės gali paklausti apie šį principinį nusistatymą arba šios Bažnyčios nustatytą tvarką, sakydami: „Ką gi, mes netikime, kad turėtume gyventi ar elgtis vienaip ar kitaip, bet kodėl mes turime versti kitus žmones elgtis taip pat? Ar jie neturi pasirinkimo laisvės? Argi tokiu būdu netampame įsitikinę savo teisumu ir teisiantys kitus, priverčiantys kitus priimti savo įsitikinimus, reikalaujantys, kad jie elgtųsi taip, kaip mes norime?“ Tokiose situacijose turite subtiliai paaiškinti, kodėl kai kurie principai yra ginami ir tam tikros nuodėmės yra smerkiamos. Nepriklausomai nuo to, ar atsiranda dėl ginčų ar įstatymų, jų pasekmės nėra tik visuomeninės ar politines – jos yra amžinos. Ir nors nenorime įžeisti kitaip tikinčių žmonių, mes dar labiau nenorime įžeisti Dievo, arba kaip sako Raštai, „įžeisti to, kuris yra jūsų įstatymdavys“¹⁹ – ir aš kalbu apie labai svarbius moralės įstatymus.

Tam, kad paaiškinčiau, leiskite man panaudoti ne tokio svarbaus įstatymo pavyzdį. Tai yra tas pats, jei paauglys sakytų: „Dabar, kai aš moku vairuoti, aš žinau, kad turiu sustoti užsidegus raudonai šviesai, bet ar privalome teisti kitus ir versti visus kitus sustoti užsidegus raudonai šviesai? Ar visi turi daryti tai, ką darome mes? Argi kiti neturi savo pasirinkimo laisvės? Ar kiti turi taip pat elgtis kaip mes?“ Tada jūs turite paaiškinti kodėl, ir viltis, kad jie visi sustos užsidegus raudonai šviesai. Ir jūs tai turite daryti nekritikuodami tų, kurie prasižengia ar kurie tiki kitaip nei mes, kadangi jie taip pat turi savo moralinę valios laisvę.

Mano jaunieji draugai, šiame pasaulyje yra didelė tikėjimų įvairovė, ir visi turime moralinę laisvę, bet nė vienas neturi teisės elgtis taip, tarsi Dievas nekalbėtų šiais klausimais, arba tarsi įsakymai yra svarbūs tik tada, kai jiems viešai pritarta. Dvidešimt pirmame amžiuje mes negalime ilgiau bėgti. Mes turime kovoti dėl įstatymų, aplinkybių ir vietos, kur leistų laisvai praktikuoti religiją ir elgtis pagal ją. Tai vienintelis būdas, kaip galime toleruoti buvimą Babilone, bet jam nepriklausyti.

Nežinau svarbesnio gebėjimo ir labiau gerbtino elgesio nei parodyti pasauliui, iš kurio mes negalime pabėgti, kaip rūpestingai eiti siauru taku – išsaugant elgesio normas pagal tai, ką Dievas paskelbė, ir įstatymus, kuriuos Jis mums davė, darant tai su užsidegimu, supratimu ir dideliu pasiaukojimu. Pakalbėkime apie tai, ką išties yra sunku padaryti – tobulai atskirti nuodėmę nuo nusidėjėlio. Aš žinau kitų dalykų, kuriuos sunkiau padaryti ar bent išreikšti žodžiais, tačiau mes su meile turime bandyti padaryti būtent tai. Patikėkite manimi, broliai ir seserys, pasaulyje, į kurį mes einame, turėsime daug galimybių išsiugdyti tokią jėgą, parodyti tokią drąsą, ir tokią užuojautą – viską tuo pačiu metu. Dabar kalbu ne apie pankiškas šukuosenas ar auskarus nosyje.

Trečioji pamoka: Naudokite Evangelijos vertybes bendruomenių ir šalių labui

Pabaigoje slegianti istorija iš Kanzas Sičio. Nedaugelis iš mūsų tapsime policininkais ar socialiniais darbuotojais, ar teisinės sistemos tarnautojais, bet mums visiems turi rūpėti kitų gerovė ir moralė mūsų didelėje bendruomenėje. Prieš dvejus metus Vyresnysis Kventinas L. Kukas iš Dvylikos Kvorumo paskyrė visą visuotinę konferenciją šiai temai. Kalbėdamas apie mūsų poreikį daryti įtaką visuomenei, esančiai už mūsų namų sienų, jis pasakė:

„Be savo pačių šeimos išsaugojimo, turime būti šviesos šaltiniai savo bendruomenės apsaugai. Gelbėtojas sakė: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“

Mūsų vis labiau neteisiame pasaulyje, būtina, kad vertybės, kurios remiasi religiniu tikėjimu būtų akivaizdžios plačiajai visuomenei…

Religinis tikėjimas yra šviesos saugykla, pažinimas ir išmintis ir tai yra labai naudinga visuomenei.“²⁰.

Jei mes neperduosime Evangelijos palaiminimų mūsų bendruomenėms ir mūsų šalims, supraskime, kad niekada neturėsime pakankamai policininkų – niekada pakankamai Izaokų Fristounų – priversti elgtis moraliai, net jei būtų įmanoma priversti. Bet tai yra neįmanoma. Tie vaikai tame name be maisto ir drabužių yra Dievo sūnūs ir dukterys. Ta mama, nešanti didesnę atsakomybę, nes yra vyresnė ir turėtų būti atsakingesnė, tai pat yra Dievo dukra. Tokios situacijos gali pareikalauti nenuolaidžiauti, netgi imtis teisinių priemonių, bet mes privalome bandyti padėti visur ir visada, kada galime, kadangi mes nepaliekame savo religijos prie durų, kad ir kokios apgailėtinos ar neprižiūrėtos kai kurios durys būtų.

Šį vakarą neišspręsime visų asmeninių ar socialinių problemų pasaulyje. Pasibaigus šiam vakarui vis dar bus skurdas, nežinojimas, ir prasižengimas, bedarbystė ir priekabiavimas, smurtas ir sielvartas mūsų kaimynystėje, miestuose ir tautose. Negalime padaryti visko, bet kaip sako senas posakis, galime padaryti kažką. Ir atsiliepdami į Dievo kvietimą „Izraelio vaikai,“ esame tie, kurie turi tai padaryti – šį kartą nebėgti iš Babilono, bet jį pulti. Nebūdami naivūs ar nepagrįstai optimistiški, mes galime gyventi pagal savo religiją taip plačiai ir užtikrintai, kad rasime įvairiausių galimybių padėti šeimoms, palaiminti kaimynus ir apsaugoti kitus, įskaitant augančiąją kartą.

Tegul jūsų gyvenime atsispindi Jėzaus Kristaus meilė

Šiame kontekste neužsiminiau apie žodį misionierius, bijodamas kad jūs iškarto pagalvosite apie baltus marškinius ir korteles su vardais. Nevaržykite manęs šiuo atveju. Žvelkime plačiau – į didžiulį poreikį visada dalintis Evangelija, nepriklausomai nuo to, ar esate nuolatiniai misionieriai, ar ne. Pastarųjų dienų šventieji yra pašaukti būti raugu duonai, druska, kuri niekada nepraranda sūrumo, ant kalno padėta šviesa, kuri niekada nebus paslėpta po indu. Jūsų amžius – daugumai jūsų yra nuo 18 iki 30 m. – tai toks gyvenimo laikotarpis, kai jūsų pažįstami tikriausiai priims Evangeliją, jei ją jiems pasiūlysite. Mes tai žinome. Daug Bažnyčios atliktų tyrimų tai patvirtino.

Taigi pradėkite siūlyti! Jei elgsimės teisingai ir kalbėsime teisingai, ir savo žodžiais, ir darbais kilniaširdiškai užmegsime ryšius, tada, kai Išgelbėtojas sutrumpins savo darbą teisume, pasakys, kad baigėsi laikas ir šitame, paskutiniame Evangelijos laikotarpyje. Tada ateis Jo šlovė. Jis suras mus – jus, mane ir mus visus –iš visų jėgų besistengiančius gyventi pagal Evangeliją, bandančius pagerinti savo gyvenimus, mūsų Bažnyčią ir mūsų visuomenę geriausiai kaip tai sugebame. Kai Jis ateis, aš labainoriu būti užkluptas gyvenantis pagal Evangeliją. Norėčiau būti užkluptas tuo metu, kai dalinuosi tikėjimu ar darau kažką gero. Noriu, kad Išganytojas man pasakytų: „Džefri, – nes Jis žino visų mūsų vardus –atpažįstu tave ne pagal tavo užimamą postą, bet pagal tą gyvenimą, kurį tu stengiesi gyventi, ir normas, kurias stengiesi apginti. Matau tavo dorą širdį. Žinau, kad mėginai pagerinti situaciją pirmiausia ir visų svarbiausia pats tapdamas geresnis ir tik po to iš visos širdies skelbdamas mano žodį ir gindamas mano Evangeliją nuo kitų.“

Jis pridurs: „Žinau, kad tau ne visada pavykdavo susidoroti su savo nuodėmėmis arba su iškilusiomis aplinkybėmis, bet tikiu, kad nuoširdžiai stengeisi. Tikiu, kad širdyje tikrai mylėjai mane.“

Aš nieko labiau nenoriu šiame žemiškajame gyvenime, kaip to, jog man nutiktų kažkas panašaus. To paties noriu ir jums. To paties noriu mums visiems. Izraeli, Dievas kviečia – kviečia visus mus gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją kaip mažuose, taip ir dideliuose, dalykuose, pirma, asmeniniame gyvenime, po to padedant tiems, kurie neatrodo, nesirengia ar nesielgia taip kaip mes. O tada (jei gali) neapsiribok vien tik tuo, tarnauk kiek įmanoma didesnei bendruomenei.

Kad padėčiau jums tai padaryti, atsisveikinu palikdamas savo liudijimą, apaštališką palaiminimą kiekvienam iš jūsų šį vakarą. Laiminu jus kunigystės galia ir įgaliojimu, kurį esu gavęs, kad žinotumėte, jog Dievas jus myli, kad Jam reikia jūsų šiame paskutiniame ir didžiausiame Evangelijos laikotarpyje, kai viskas vyksta vis greičiau ir plačiau, ir daugiau yra tikimasi. Laiminu jus, turėdamas apaštališkus įgaliojimus, kad jūsų teisios maldos ir dori darbai būtų atsakyti, kad jūsų asmeninės baimės dingtų, kad jūsų nugaros, pečiai ir širdys paneštų teksiantį krūvį. Laiminu jus, kad stengtumėtės būti tyros širdies, atnašaudami save kaip įrankį Dievo rankose, kad įkurtume Sionę šiomis pastarosiomis dienomis, kad ir kur bebūtumėte. Laiminu jus, kad būtumėte tikri draugai vienas kitam ir padėtumėte tiems, kurie nepriklauso jūsų ratui. Be to, laiminu jus būti pasaulio Išganytojo draugais, pažinti Jį asmeniškai, ir įgyti pasitikėjimą Juo.

Myliu Viešpatį Jėzų Kristų, kuriam stengiuosi tarnauti. Myliu mūsų Dangiškąjį Tėvą, kuriam taip rūpėjome, kad Jis atsiuntė mums Kristų. Žinau, kad dėl šios dovanos, šiomis pastarosiomis dienomis Dievas kviečia Izraelį, ir tikisi mūsų atsakymo į tą kvietimą, tikisi, kad tapsime panašesni į Kristų, būsime šventesni, nei esame dabar, pasiryžę gyventi pagal Evangeliją ir įkurti Sionę. Taip pat žinau, kad jis suteiks mums jėgų ir šventumo būti tikrais mokiniais, jei to prašysime. Liudiju, apie šio darbo dieviškumą, didingo Visagalio Dievo meilę ir begalinį Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimą už kiekvieną iš mūsų, net mažiausiai to vertą. Laiminu jus šia laimės ir šventumo viltimi šį vakarą ir rytoj, ir per amžius, šventojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.