Pasirinkimas: būti gera dailininke ar gera mama?
Visi man sakė, kad neįmanoma būti ir gera dailininke, ir gera mama. Ar tikrai taip?
Pamenu, kaip nejaukiai jaučiausi universitete mokydamasi apie didžių dailininkų gyvenimą. Atrodė, kad išties dėmesio verti ir žymūs dailininkai tokie tapo apleidę savo šeimą ir paaukoję sveiką protą. Didieji dailininkai tapydavo Kalėdų rytą, kai jų vaikai išpakuodavo dovanas. Vienas iš jų buvo vedęs šešis kartus. Kitas nusipjovė ausį ir nusiuntė savo artimiesiems. Dar vienas net žmogų nužudė! Ėmiau svarstyti, ar išvis įmanoma tapti gera dailininke, tuo pat metu būnant gera žmona ir mama (ir neprarandant sveiko proto!).
Mano profesoriai mokė, kad, jeigu norime tapti išties geri, turėsime dėl to kažką paaukoti. Turėsime stengtis labiau nei kiti. Menui savo gyvenime turėsime atiduoti pirmenybę. Dažnai kildavo klausimas: „Bet jeigu dailininkas laikosi įsakymų, pirmenybę teikia tam, kam priklauso, ir savo darbe vadovaujasi Viešpaties Dvasia, ar jis negali tapti toks pat geras, o gal net geresnis?“ Šis klausimas nedavė man ramybės visus studijų metus.
Kai mudu su vyru baigėme universitetą, buvome susituokę vienus metus. Vyresnysis Raselas M. Nelsonas (tuo metu jis buvo Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys) atvyko kalbėti baigimo ceremonijoje. Po jos buvo surengtas priėmimas, į kurį buvo pakviesta tik 16 studentų. Kad ir labai keista, mudu abu su vyru buvome tarp pakviestųjų. Kai atėjo laikas klausimams ir atsakymams, pakėliau ranką, pažvelgiau vyresniajam Nelsonui į akis ir išliejau savo nuogąstavimus dėl buvimo dailininke ir mama. Studijuodama iš visų jėgų stengiausi puoselėti savo talentus ir nenorėjau liautis, bet taip pat žinojau, kad motinystė yra svarbesnė. Ar galima tuos dalykus suderinti? Vyresniojo Nelsono akys sužibo tariant: „Be abejo!“ Jis paragino mane puoselėti savo talentus ir melsti Dangiškąjį Tėvą pagalbos, kad žinočiau, kaip suderinti tuos du dalykus. Man buvo pažadėta, kad su Juo galėsiu padaryti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma. Įsidėmėjau šį patarimą.
Pasišventę Jo tikslams
Mudu su vyru dabar turime keturis vaikus. Išmokome vienu metu atlikti kelias vaikų auginimo pareigas. Iš pradžių dieną dažniausiai pradėdavau 4:00 ryto, kad galėčiau tapyti, kol vaikai atsikels. Stengiausi tapyti šešias dienas per savaitę, net jei kartais turėdavau vos 30 minučių. Prieš pradėdama tapyti, kiekvieną kartą pasimelsdavau, suvokdama, kad be Viešpaties pagalbos esu niekas. Meldžiau ne vien pagalbos savo menui puoselėti, bet ir pagalbos žinoti, kas tądien buvo svarbiausia. Buvau pasiryžusi pirmiausia pasišvęsti Jo tikslams. Tobulėjau lėtai, bet nuosekliai.
Praėjus 12 metų po to, kai baigiau universitetą, mane užklupo nevilties akimirka. Gyvenimas atrodė per sunkus. Būti mama buvo daug sunkiau, nei tikėjausi. Sėdėjau prie molberto ir verkiau galvodama, ar išties kada nors galėsiu tapti gera dailininke, kokia svajojau būti. Pajutau įkvėpimą atsiversti lentynoje gulintį savo seną dienoraštį ir atsiverčiau 2006 m. balandžio 30 dienos, dienos po to, kai baigiau universitetą, įrašą. Buvau visiškai pamiršusi tą nepakartojamą akimirką su prezidentu Nelsonu! Kažkaip gyvenimo vėjai išpūtė ją iš atminties. Prieš mano akis buvo dabartinio pranašo žodžiai: „Be abejo!“ Žvelgiant į visa, ką sugebėjau nuo tol pasiekti, ašaros virto dėkingumu, o širdis prisipildė vilties dėl ateities.
Darykite tai, kas neįmanoma
Po keleto mėnesių man paskambino vienas žurnalo Ensign dailininkas ir paklausė, ar galėtų mano paveikslą išspausdinti 2018 m. lapkričio visuotinės konferencijos žurnalo vidinėje viršelio pusėje. Buvau priblokšta! Kai augau, vos gavusi Bažnyčios žurnalus pirmiausia apžiūrėdavau visus paveikslus. Dabar vienas iš mano darbų bus žurnale! Po to, kai pasakė, kad ant mano paveikslo kopijos nori užrašyti prezidento Nelsono žodžius, pamačiau Dievo ranką, raginančią veržtis pirmyn.
Manęs, kaip dailininkės, dar laukia ilga kelionė, bet esu dėkinga už prezidento Nelsono tikėjimą Viešpačiu ir mumis. Esu dėkinga už jo optimizmą ir pasitikėjimą. Žinau, kad naudodami tikėjimą Viešpačiu galėsime nuveikti daug didžių dalykų, net tai, kas atrodė neįmanoma. „Nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Luko 1:37).