Ateik ir sek paskui mane

Sukūrimas

Žemę sukūrė Jėzus Kristus, vadovaujamas Dangiškojo Tėvo, kad mes turėtume kur gyventi, mokytis ir naudodamiesi turima valios laisve daryti gerus pasirinkimus (žr. Abraomo 3:24–26).

Pranašas Džozefas Smitas mokė, kad „žodis „kurti“ […] visai nereiškia kurti kažką iš nieko; jis reiškia organizuoti, surinkti taip, kaip žmogus surenka medžiagas ir pastato laivą“¹. Žodis „kurti“ hebrajų kalboje reiškia apipavidalinti, modeliuoti, organizuoti ir formuoti (žr. Pradžios 1:1; Abraomo 3:24).

Prezidentas Raselas M. Nelsonas paaiškino, kad „pats fizinis sukūrimas vyko nuosekliais tarpsniais“, o ne kalendorinėmis dienomis. „Ar būtų vadinamas diena, laikotarpiu ar amžiumi, kiekvienas [sukūrimo] tarpsnis buvo tarpsnis tarp dviejų aiškių įvykių – amžinybės sudėtinė dalis.“²

Pirmoji diena. Šviesa ir tamsa

„Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa!“ Jis „atskyrė šviesą nuo tamsos“, taip sukurdamas dieną ir naktį (žr. Pradžios 1:3–5).

Antroji diena. Vandenys ir dangus

Dievas atskyrė vandenis ir dangų. „Dievas tarė: „Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų. […] Dievas pavadino tvirtumą dangumi.“ (Žr. Pradžios 1:6–8.)

Trečioji diena. Vandenynai ir žemė

„Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį – jūromis“ (Pradžios 1:10). Tada žemė buvo paruošta augalams (žr. Pradžios 1:11–12).

Ketvirtoji diena. Saulė ir metų laikai

Dievas sukūrė saulę, mėnulį ir žvaigždes „dienai nuo nakties atskirti“ ir kad tai būtų „ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus“ (žr. Pradžios 1:14–16).

Penktoji diena. Visi gyviai

Dievas sukūrė „visus kitus gyvius“ (Pradžios 1:21). Šiems gyviams buvo įsakyta daugintis ir pripildyti žemę bei jūrą (žr. Pradžios 1:22).

Šeštoji diena. Adomas ir Ieva

Kurdamas gyvybę Dievas ir toliau kūrė „žemės gyvulius“, „galvijus“ ir „roplius“ (Abraomo 4:24–25). Tada „pagal savo paties kūno atvaizdą“ (Mozės 6:9) Jis sukūrė Adomą ir Ievą ir įsakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir […] viešpataukite […] kiekvienam gyvam padarui“ (Pradžios 1:28).

Septintoji diena. Poilsio diena

Baigęs darbą, septintąją dieną Dievas ilsėjosi. „Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė“ (Pradžios 2:3).

Vėliau Dievas mums įsakė: „Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum“ (Išėjimo 20:8).

Švęsti šabo dieną galime skirdami laiko, kad aplankytume bažnyčią, priimtume sakramentą ir prisimintume Gelbėtoją. Viešpats mokė: „nes iš tiesų tai yra diena, skirta tau pailsėti nuo savo darbų ir atnašauti savo garbinimus Aukščiausiajam“ (Doktrinos ir Sandorų 59:10).

Per šabą „mūsų mintys, veiksmai ir elgesys yra mūsų ženklai Dievui, rodantys mūsų meilę Jam“³.