Seminarija – laikas pasirinkti ir veikti!
Prezidentas Boidas K. Pakeris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Tėvai, skatinkite ir net primygtinai raginkite, kad jūsų vaikai užsiregistruotų į seminariją ar institutą. Prezidentai, vyskupai, jaunimo vadovai – jūs esate atsakingi už tai, kad paskatintumėte kiekvieną jaunuolį, be išimties, užsiregistruoti. Nedaug kas iš to, ką darote, jiems bus taip naudinga“ („Agency and Control,“ Ensign, May 1983, 67).
Ką šie žodžiai reiškia? Kaip jaučiamės girdėdami kartojamą pranašų, regėtojų ir apreiškėjų raginimą? Ar veikiame pagal šį raginimą? Vis dėlto, kodėl taip svarbu kiekvieną jauną žmogų skatinti, primygtinai raginti ir drąsinti dalyvauti seminarijos ir instituto pamokose?
Raštuose, Etero 2:25, Gelbėtojas sako: „Ir štai, aš paruošiu jus šitam; nes jūs negalite persikelti per šitą didžiąją gelmę, jeigu aš neparuošiu jūsų jūros bangoms ir vėjams, kurie išėjo, ir potvyniams, kurie užeis. Todėl ką norėtum, kad paruoščiau, idant turėtum šviesą, kada būsi paniręs jūros gelmėse?“ Taigi, reikėjo, kad Viešpats paruoštų jareditus persikelti į kitą žemyną. Šiais laikais nesiveržiame persikelti į kitą žemyną, bet savo kraštuose darbuojamės statydami Sionę ir siekiame kada nors patekti ten, kur yra mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus. Ar tam mums ir mūsų brangiems jaunuoliams reikia Viešpaties paruošimo? Atsakymas akivaizdus – taip! Galima tik įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei jareditai būtų atmetę Gelbėtojo siūlomą parengimą ir būtų pasikliovę vien tik savo jėgomis. Ar jie būtų galėję persikelti? Be Dievo pagalbos tai buvo neįmanoma! Tačiau tai nereiškia, kad jiems nereikėjo uoliai darbuotis. „Ir Viešpats tarė: Imkis darbo ir pasistatyk baržas“ (Etero 2:16). O kad išspręstų apšvietimo problemą, Jaredo brolis turėjo įkopti į kalną, išlydyti akmenis, užnešti juos į kalno viršūnę ir šauktis Viešpaties (žr. Etero 3: 1).
Kodėl tėvai ir vadovai turėtų toliau skatinti, primygtinai raginti ir drąsinti jaunuolius dalyvauti seminarijos ir instituto pamokose? Esmė ta, kad tai yra įrankis, kurį Viešpats paruošė tam, kad mūsų dienomis jaunuoliai galėtų būti pasiruošę.
Prezidentas Boidas K. Pakeris kartą pasakė: „Bažnyčios istorijoje nėra geresnio pranašiško žmonių paruošimo pavyzdžio nei seminarijos ir instituto programos pradžia. Tos programos buvo pradėtos, kada buvo gera jas turėti, bet jos nebuvo būtinos. Joms buvo duotas laikas vystytis ir tapti Bažnyčios apsauga. Dabar, kritinę valandą, jos tampa Dievo siųstos šiuolaikiniam Izraeliui išgelbėti. Dabar esame jų prieglobstyje. Mūsų jaunimui kilo baisi grėsmė. Tai yra paskutinės dienos, kurias senovės laikais numatė pranašai.“
Taigi, turime galimybę padėti vaikams pasiruošti „sunkiausių išbandymų valandai“. Kaip tai padaryti? Vyresnysis Ričardas G. Skotas mokė: „Kasdienis maitinimasis Dievo žodžiu yra daug svarbesnis už miegą, mokslus, darbą, televiziją, vaizdo žaidimus ar socialinius tinklus. Galbūt prireiks pergrupuoti savo prioritetus, kad atrastumėte laiko studijuoti Dievo žodį. Jei taip yra, pergrupuokite“ (2014 m. spalio Visuotinės konferencijos medžiaga). Tėvų ir vadovų vaidmuo yra padėti jaunuoliams tinkamai susidėlioti prioritetus, skiriant laiko kasdienėms seminarijos pamokoms. Žinau, kad tai yra Viešpaties darbas, ir Jis įkvėps šiame kelyje.
Žinome, kaip sunku buvo prezidentui Nelsonui, kai jam buvo pavesta įsteigti Bažnyčią Rytų Europoje. Sesuo Dju apibūdino tai tokiais žodžiais: „Kai vėliau jo paklausė, kokią konkrečią pamoką jis iš tikrųjų išmoko iš savo pavedimo atverti Rytų Europos šalis Evangelijos skelbimui, atsižvelgiant į daugybę apribojimų, nedrąsius pirmuosius žingsnius, nepavykusius susitikimus, pakilimus ir nuosmukius, vyresnysis Nelsonas tiesiog atsakė: „Viešpačiui patinka, kai dedamos pastangos. Jis galėjo pasakyti Mozei: „Aš pasitiksiu tave pusiaukelėje.“ Bet Mozei teko kopti į pačią Sinajaus kalno viršūnę. Jis reikalavo pastangų iš Mozės ir Jozuės, iš Džozefo Smito ir visų kitų Bažnyčios prezidentų po jo […] Ar esate pasiruošęs atlikti tikrai sunkų darbą? Kai parodysite, kad esate pasirengęs atlikti savąją dalį, Jis jums padės.“
Kas iš tikrųjų nutinka mums, kai pasitikime Viešpačiu ir paklūstame Jo tarnų balsui? Raštuose apie tai yra daug pasakojimų. Vienas iš jų apie Naamano išgydymą, kai jis „nuėjo […] ir pasinėrė [Joradno upėje] septynis kartus, kaip Dievo vyras buvo liepęs. Jo kūnas pasidarė kaip mažo vaiko, ir jis tapo švarus“ (2 Karalių 5:14). Gijimo kelias buvo parengtas, tačiau reikėjo jį pasirinkti ir elgtis pagal tuos žodžius.
Čadas Vebas, Seminarijų ir religijos institutų administratorius, mokė: „Gyvename laikais, kai daug jaunuolių ir jaunų vienišų suaugusiųjų kenčia nuo neišspręstų problemų ir juos glumina daugybė pasaulio balsų. Norėdami prasiskverbti per šį triukšmą, turime suprasti tikrąją doktriną.“ Viena seminarijos mokinė, besiskverbianti per šį triukšmą ir studijuodama praleistos pamokos medžiagą, patyrė tikros doktrinos grožį. Gatvėje sutikusi pagyvenusią su kriukiu einančią moterį, prisiminė seminarijos pamokos principą, kad reikia įsiklausyti į Šventosios Dvasios raginimus, kai kam nors reikia pagalbos. Nepaisydama to, kad skubėjo, ši mokinė padėjo vienišai senutei nusipirkti maisto produktų. Ji taip pat palydėjo senolę namo ir davė jai savo telefono numerį, jei kartais prireiktų pagalbos. Apmąstydamas šią istoriją galvoju, kokie palaiminti yra jos tėvai, padėję dukrai pasiskirstyti įvairių užsiėmimų bei pamokų prioritetus ir paskatinę ją dalyvauti seminarijos pamokose. Kokį nuostabų paruošimą mūsų brangūs jaunuoliai gali gauti iš Viešpaties, kai su bendraamžiais dalyvauja seminarijos pamokose ir įgyja reikiamos patirties kelyje į amžinąjį gyvenimą.