Krašto prezidentūros žinia
Kaip pasinerti į Kalėdų dvasią? Kokios būna kalėdinės dovanos?
Kalėdos – ypatingas metas žmonių gyvenime. Jį galima pavadinti ypatinga vidine būsena, kuri susijusi su troškimu Gelbėtoją, Jo gimimo išvakarėse, apdovanoti savo kukliomis dovanomis. Kalėdiniu laikotarpiu jaučiame didžiulį dėkingumą už mūsų gyvenime esantį Gelbėtoją.
Ilgus šimtmečius prieš Jėzaus Kristaus atėjimą į šį pasaulį žmonės skirtinguose žemynuose kliovėsi ateisiančiu Gelbėtoju. Atima amą, kad pranašas Izaijas, likus 760 metų iki Gelbėtojo gimimo, visus būsimus Jo gyvenimo įvykius nusakė, tarsi jie jau būtų praėję. Tai stiprino ir guodė Izaiją. Jis liudijo: „Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.“ (Izaijo 53: 3–5)
Žmonės tikėjo Gelbėtojo gimimu ir Jo išperkančiąją galia. Jie tikėjo, kad „nėra jokio kito vardo duoto po dangumi, išskyrus šį – Jėzus Kristus, apie kurį kalbėjau, kuriuo žmogus gali būti išgelbėtas.“ (2 Nefio 25:20) Šiais žodžiais pranašas Nefis, likus 560 metų iki Gelbėtojo gimimo, apibūdino žmonių tikėjimą. Visoje Mormono Knygoje pilna nepakartojamų liudijimų žmonių, kurie visą savo gyvenimą laukė Gelbėtojo gimimo, kurie matė Jį savo akimis arba įtikėjo Jį mačiusiųjų žmonių žodžiais, kad Jis atėjo į šį pasaulį ir kad Jis gyvas.
Mes išties diena iš dienos stengiamės būti dėmesingi ir rūpestingi, bet per Kūčias mūsų širdį užplūsta ypatinga meilė savo artimui, begalinis dėkingumas Dievui ir ramybė žinant, kad turime Gelbėtoją.
Tarnaudami Baltijos misijoje matėme, kad Kalėdų metas nepaprastas visiems. Mes dalyvavome daugybėje linksmų ir džiaugsmingų renginių, kurie padėjo pajusti išskirtinį džiugesį ir artumą Gelbėtojui. Prie jų priskirčiau bendrą kalėdinių giesmių giedojimą žiemiškose Rygos, Vilniaus, Talino ir kitų miestų gatvėse. Kai Bažnyčios nariai ir misionieriai drauge giedodavo giesmes, daugelis praeivių sustodavo, suklusdavo, imdavo giedoti drauge, padėkodavo ir patraukdavo savo keliu, dar stipriau jausdami šventinę nuotaiką. Kai giedodavome kalėdines giesmes, visada turėdavome galimybę pakviesti žmones apsilankyti vietiniuose skyriuose ir sudalyvauti ypatingose kalėdinio sekmadienio pamaldose, drauge paminėti Gelbėtojo gimimą. Taip pat drauge tarnavome tiems, kurie patiria finansinius sunkumus, neturi šiltų drabužių, maisto ar pastogės. Šeštadieninis maisto ruošimas tiems žmonėms padėjo praskaidrinti jų niūrias aplinkybes ir žvarbiomis žiemos dienomis pajusti Kalėdų dvasią.
Dar kartą įsitikinau, kad giesmėse glūdi ypatinga galia, kurią juntame giedodami jas drauge. Kviesdami žmones daugiau sužinoti apie Kristų, mes patys prie Jo priartėjame. Rūpindamiesi stokojančiais darome tai, ko mūsų prašo Viešpats. Nėra geresnių Kalėdų už tas, per kurias padedame kam nors pajusti Dievo meilę, kai kuo nors pasidalijame ir nieko už tai negauname.
Per šias Kalėdų šventes džiaugiamės Gelbėtojo atėjimu į šį pasaulį ir prisidedame prie Nefio žodžių, užrašytų Mormono Knygoje: „Ir mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo.“ (2 Nefio 25:26)
Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus, kuriuo pasitikime, yra mūsų pagalbos, paramos ir apsaugos šaltinis. Mes artinamės prie Jo kasdien atsiversdami Raštus ir juos studijuodami, melsdami atsakymų į mums rūpimus klausimus ir iš visų jėgų stengdamiesi Jo klausyti.