2018
Stebuklas Viešpaties namuose Kijeve
2018 m. spalis


Stebuklas Viešpaties namuose Kijeve

Dorusas Vasilesas

Bukareštas, Rumunija

Paveikslėlis
President Monson greeting members in the temple

Aleno Garnso iliustracija

Mūsų šeima labai džiaugėsi galimybe automobiliu iš Rumunijos keliauti į Kijevo, Ukrainoje, šventyklos pašventinimą 2010 metų rugpjūtį. Žinodami, kad šioje šventykloje lankysis šventieji iš Rumunijos/Moldovos misijos, mes keliavome 14 valandų vien tam, kad ten nusigautume. Ten nuvykę sutikome kitą grupę, taip pat atkeliavusią iš Rumunijos. Visi džiaugėmės atvykę į Kijevą dalyvauti šiame šventame renginyje.

Pašventinimo dieną Rumunijos grupei buvo paskirta pašventinimo transliaciją stebėti iš apatiniame šventyklos aukšte esančio kambario. Kai kurie ėmė reikšti nepasitenkinimą. Jie vylėsi pašventinime dalyvauti kartu su pranašu celestialiniame kambaryje. Kai kurie net kalbėjo, kad būtų geriau likę namuose ir transliaciją stebėję iš savo maldos namų Rumunijoje.

Širdyje ėmiau melstis: „Dangiškasis Tėve, kaip galėtume padėti šiems nariams iš Rumunijos Tavuosiuose namuose įgyti nepamirštamos patirties?“

Prasidėjus pašventinimo sesijai atsakymo vis dar nebuvau gavęs. Netrukus sužinojome, kad pranašas, prezidentas Tomas S. Monsonas (1927–2018) ketino nusileisti ir įstatyti kertinį akmenį. Galbūt tai mūsų atsakymas! Meldžiau, kad pranašas kaip nors rastų būdą ateiti ir pasveikinti Rumunijos šventuosius.

Meldžiausi: „Prašau šito ne dėl savęs, bet dėl savo brolių ir seserų.“

Po kertinio akmens ceremonijos prezidentas Monsonas grįždamas į celestialinį kambarį ėjo pro mūsų kambarį. Staiga širdyje pajutau, kad turiu atsistoti ir pakviesti jį užeiti į mūsų kambarį.

Atsistojau ir tariau: „Mūsų pranaše! Užeikite pas mus. Mes atvykome iš Rumunijos.“

Rodės, kad jis manęs neišgirdo. Bet po kelių akimirkų jis sugrįžo. „Rumunija!“ – tarė jis ir įžengė į kambarį.

Jis visus pasveikino ir pasakė, kad mus myli. Žiūrint į mūsų brangių narių džiugius veidus mano širdis prisipildė dėkingumo. Meldžiausi: „Ačiū Tau, brangus Tėve, už šį stebuklą Tavuosiuose namuose.“

Pranašui išėjus iš kambario niekas neliūdėjo. Jaučiausi, lyg būtume labiausiai palaimintame šventyklos kambaryje. Šio patyrimo niekada nepamiršiu.