2010
Niekas nėra tobulas
kovas 2010


jaunimas

Niekas nėra tobulas

Visada troškau būti tokia kaip Nefis: visiškai paklusni, ištikima ir giliai dvasinga. Mano manymu, Nefis buvo aukščiausias gėrio pavyzdys. Beveik labiau už viską norėjau tapti tokia pat tobula kaip jis, ar bent jau dalinai tokia tobula.

Vieną dieną išgyvenau nedidelę krizę, kurią sukėlė nepasitenkinimo savimi jausmai. Buvau ambicinga ir turėjau tiek daug siekių. Bet atrodė, kad nieko negaliu pasiekti. Verkdama iš nevilties, išsakiau tuos jausmus savo tėčiui. Jis greitai atsistojo, nuėjo prie knygų lentynos ir išsitraukė vieną iš savo Mormono Knygų. Netardamas nė žodžio, jis atvertė 2 Nefio 4 skyrių ir ėmė skaityti 17 eilutę.

Mane tarsi elektra nupurtė, kai klausiausi šių galingų žodžių: „O koks apgailėtinas aš žmogus!“ Kilo minčių audra. Kaip galėjo Nefis, mano herojus ir pavyzdys, sakyti, kad jis apgailėtinas? Jei jis apgailėtinas, tai kokia gi aš?

Mane ir vėl tarsi elektra nupurtė, kai tėtis perskaitė 28 eilutę: „Pabusk, mano siela! Daugiau nesugniužk nuodėmėje.“ Pasijutau tarsi juodi debesys mano prote išsisklaidė ir mane užliejo atviro žydro dangaus ir skaisčios saulės šiluma bei didybė. Negaliu apsakyti, kaip ši eilutė nušvietė mano sielą. Nedaug kitų Raštų ištraukų yra suteikę man tiek vilties, įkvėpimo ir džiaugsmo kaip ši.

30-oje eilutėje Nefis išreiškia tai, ką aš galvojau, tik iškalbingiau: „Mano siela džiūgaus tavimi, mano Dieve ir mano išgelbėjimo uola.“ Ši eilutė atnešė ramybę ir dėkingumą už švelnų Viešpaties gailestingumą ir meilę.

Tėtis užvertė knygą ir paaiškino, kad šios eilutės kartais vadinamos Nefio psalme. Tada jis švelniai mokė mane, kad net didžiausi žemės žmonės yra netobuli, ir šie žmonės turi pripažinti savo netobulumus, nes antraip jie taptų išdidūs ir todėl nebebūtų didūs.

Supratau, kad vien tai, jog turiu silpnybių, nereiškia, kad negaliu tapti tokia kaip Nefis. Pripažindama savo silpnybes, tapau panašesnė į Nefį. Jis buvo didis todėl, kad, būdamas paklusnus ir ištikimas, buvo nuolankus ir pripažindavo savo klaidas.

Nuo tada aš nepamiršau šių Nefio žodžių. Kiekvieną kartą juos skaitydama patiriu tą patį jaudulį ir įkvėpimą, kaip ir skaitydama pirmą kartą. Ši ištrauka byloja, kad esu Dievo dukra, galinti daugiau, nei sugebu įsivaizduoti. Žinau, kad, jei būsiu ištikima ir veršiuos pirmyn, man paruošti neapsakomi palaiminimai.