Amžinam atminimui. Liahonos priedas
Prezidentas Džeimsas E. Faustas
Mylimas Ganytojas
1920 m. liepos 31 d. – 2007 m. rugpjūčio 10 d.
Džeimsas E. Faustas visada prisiminė savo išsigandusio avinėlio bliovimą. Kai buvo mažas, vieną vakarą kilus audrai jis užmiršo uždaryti savo gyvulėlį daržinėje.
„Žinojau, jog turėčiau padėti savo gyvulėliui, bet norėjau likti lovoje, kur buvo saugu, šilta ir sausa. Aš neatsikėliau, ką turėjau padaryti, – pasakojo jis per visuotinės konferencijos kunigystės sesiją. – Kitą rytą išėjęs laukan, radau savo avinėlį negyvą. Šuo taip pat išgirdo jo bliovimą ir papjovė jį.“
„Man suspaudė širdį“, – sakė jis. Jis suvokė, kad nebuvo geras ganytojas. Jo tėvo su meile ištartas priekaištas kėlė dar daugiau skausmo: „Sūnau, nejaugi negaliu tau patikėti rūpintis net vienu avinėliu?“1
Tą dieną Džeimsas pasiryžo daryti viską, ką gali, kad niekada neapleistų savo pareigų, jei vėl turės progą būti ganytoju. Būdamas nuolatiniu misionieriumi Brazilijoje, atsidavusiu vyru ir tėvu, sėkmingu teisininku, politiniu vadovu, Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu ir antruoju patarėju Pirmojoje prezidentūroje jis nepamiršo šio savo pasiryžimo. Iki pat savo tarnystės pabaigos, kuri baigėsi 2007 m. rugpjūčio 10 d. jam mirus dėl priežasčių, susijusių su amžiumi, prezidentas Faustas liko ištikimas Viešpaties pamokymui: „Ganyk mano avinėlius.“ (Jn 21:15.)
Šeima ir tikėjimas
Džeimsas Esdras Faustas gimė Deltoje, Jutos valst., 1920 m. liepos 31 d. ir buvo vienas iš penkių Džordžo A. bei Ami Finlinson Faust sūnų. Vėliau šeima persikėlė į Solt Leik Sitį, kur Džordžas dirbo teisininku bei apygardos teismo teisėju. Namuose bei savo senelių ūkiuose centrinėje Jutoje jaunasis Džeimsas juto Kristų į pirmą vietą statančios šeimos meilę ir palaikymą, ugdė sąžiningumo, sunkaus darbo ir tarnavimo dorybes.
„Joks žmogus neturėjo geresnio tėvo, negu turėjau aš“2, – sakė jis. Apie savo motiną jis pasakojo: „Ji buvo giliai dvasinga, šventa moteris, visokeriopai rodanti gyvenimo pagal Kristų pavyzdį.“3
Suaugęs prezidentas Faustas stengėsi gerbti ir mėgdžioti savo gimdytojus, visada skirdamas pirmumą šeimai ir Bažnyčiai. „Nėra didesnės atsakomybės negu būti vyru ir tėvu“4, – mokė jis. Apie Bažnyčią ir jos misiją jis skelbė: „Niekas pasaulyje neprilygsta šiam darbui.“5
Po vidurinės mokyklos, kur pasižymėjo amerikietiškame futbole ir bėgime, jis buvo pašauktas tarnauti Brazilijos misijoje nuo 1939 iki 1942 m. Tarnaujant Brazilijoje jo meilė Dievo vaikams ir rūpestis jų gerove sužydėjo. „Gimiau dalinai neskiriantis spalvų, – sakė jis. – Išmokau mylėti visus žmones šalyse, kuriose buvau kaip misionierius, kareivis ar visuotinis įgaliotinis, nepriklausomai nuo jų odos spalvos. Tikiuosi būti [Viešpaties] mokiniu… ypač nuolankiesiems, paniekintiesiems, vargšams, prispaustiesiems, beturčiams ir vargšams dvasia. Suvokiu, kad jeigu pamirštame juos, jokiu būdu negalime būti [Viešpaties] mokiniai.“6
Grįžęs iš misijos, po šešių savaičių prezidentas Faustas įstojo į JAV armijos aviacijos dalinį. Atostogų metų 1943-iais Solt Leiko šventykloje jis vedė Rūtą Rait, kurią pažinojo nuo vidurinės mokyklos laikų. Tarnaudamas armijoje Antrojo pasaulinio karo metu, jis rašė jai laiškus kiekvieną dieną.7 Apie Faustų šeimos santykius vyresnysis Džozefas B. Virtlinas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Jų santuoka yra tikras gražios santuokos pavyzdys.“8
Jo gilus atsidavimas Rūtai ir savo 5 vaikams, 25 vaikaičiams bei 27 provaikaičiams, ir jos nuolatinis jo palaikymas buvo akivaizdūs visiems, kas juos pažinojo.
„Visa širdimi trokštu, jog mano vaikai žinotų, kad negalėsiu sėkmingai vykdyti šio pašaukimo, jei nebūsiu taip pat ir geras tėvas, ir kad jie visada bus svarbiausi mano gyvenime“9, – sakė jis po to, kai buvo pašauktas Dvylikos Apaštalų Kvorumo padėjėju 1972 metais. Po šešerių metų, kai jis buvo palaikytas Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, pirmoji jam kilusi mintis buvo susirasti Rūtą,10 kuri, pasak jo, buvo „tokia pat dalelė manęs kaip mano širdis ir siela.“11
Moralės kompasas
Tuoj pat po dokumentų į karininkų mokyklą pateikimo 1942 metais prezidentą Faustą pakvietė atvykti į priėmimo komisiją. Beveik visi komisijos jam užduoti klausimai buvo apie jo standartus ir įsitikinimus. Ar jis rūko? Ar geria? Ar jis meldžiasi? Nors ir baimindamasis, kad ko nors neįžeistų, prezidentas Faustas į visus klausimus atsakė be išsisukinėjimų. Tada jo paklausė, ar moralinio elgesio normos turėtų sušvelnėti karo metu.
„Suvokiau, kad štai galbūt proga pasakyti ką nors ir pasirodyti plačių pažiūrų žmogumi“, – pasakojo jis. – Įtariau, jog šį klausimą man uždavę žmonės negyveno pagal tuos standartus, kurių buvau išmokytas. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad galbūt galėčiau pasakyti, jog turiu savo įsitikinimus, tačiau nenoriu jų primesti kitiems. Bet atrodė, jog mintyse pralekia veidai daugybės žmonių, kuriuos būdamas misionierius mokiau skaistybės įstatymo. Galų gale aš tiesiog pasakiau: „Netikiu, jog yra dvejopas moralės standartas.“12
Savo nuostabai jis praėjo apklausą ir buvo išrinktas į karininkų mokyklą.
„Per visus ilgus savo gyvenimo metus aš stengiausi neslėpti, kas esu ir ką tikiu, – sakė jis paskutinėje jo dalyvautoje visuotinėje konferencijoje. – Negaliu atsiminti nė vieno atvejo, kai nuolankus pripažinimas, jog esu šios Bažnyčios narys, pakenkė mano karjerai arba kad dėl to praradau brangius draugus.“13
Sąžiningumas, kurį prezidentas Faustas vadino „moralės kompasu“, gerai jam tarnavo 24 metus dirbant teisininku. Jo dorumas – kartu su teisingo, darančio protingus sprendimus ir rodančio užuojautą bei besirūpinančio kitais žmogaus reputacija – išskyrė jį iš jo kolegų ir suteikė progų profesiniam, pilietiniam bei visuomeniniam tarnavimui. Jis tarnavo Jutos valstijos įstatymų leidžiamojoje valdžioje nuo 1949 iki 1951 m., kaip Jutos advokatų asociacijos prezidentas nuo 1962 iki 1963 m., tarnavo JAV prezidento Džono F. Kenedžio Teisininkų komitete pilietinių teisių ir rasinių neramumų klausimais bei kaip Jutos konstitucinių pataisų komiteto narys.
Prezidento Fausto nepaprastas atjautos ir gabumų derinys taip pat padėjo jam veiksmingai tarnauti vyskupu, aukštuoju tarėju, kuolo prezidentu, regiono atstovu, Dvylikos padėjėju, septyniasdešimties nariu bei apaštalu. „Kiekviename iš šių pašaukimų, – pastebėjo vyresnysis Nylas A. Maksvelas (1926–2004) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, – jis rodė, jog geras vadovas visada yra geras klausytojas.“14
Supratimo tiltų statymas
Nors buvo kuklus ir nepriimdavo pagyrų, prezidentas Faustas per tarnystės dešimtmečius daugelį kartų reikšmingai prisidėjo prie Bažnyčios stiprinimo. Tarnaudamas Bažnyčios ryšių su visuomene komiteto nariu, jis naudojo savo kompetenciją teisiniuose dalykuose tvarkydamas kai kuriuos politinius ginčus, turinčius moralinę potekstę, tokius kaip siūlytas totalizatoriaus loterijos Jutoje organizavimas. Jis taip pat palaikė Bažnyčios logotipo pakeitimą, siekiant pabrėžti Jėzų Kristų. Be to, jis padėjo Bažnyčiai priimti sprendimą neatsisakyti pasaulinio masto ryšių su visuomene firmos paslaugų, kas padėjo Bažnyčiai skleisti savo žinią, taisyti neteisingas pažiūras ir pagerinti ryšius su žiniasklaida.
Taip pat jis dirbo su kitų tikėjimų vadovais bei nariais, kad būtų statomi tarpusavio supratimo tiltai. Tuose mėginimuose jis buvo lėtas įsižeisti, bet greitas parodyti kantrumą, geranoriškumą bei supratimą.
Viename bendruomenės renginyje, kuriame dalyvavo jis bei sesuo Faust, kito tikėjimo vadovas kritikavo Bažnyčią. Sesuo Faust prisiminė: „Jam vis kritikuojant, manyje vis labiau stiprėjo apmaudas, bet Džeimsas tiesiog kantriai klausėsi. Po to jis priėjo prie to žmogaus ir tarė: „Ką gi, pastoriau, jeigu jūs tikrai taip manote, mes tikriausiai kažką darome neteisingai. Norėčiau kartu su jumis papietauti, kad galėtumėte išsakyti man savo susirūpinimą.“ Jie taip ir padarė, ir nuo to laiko jie tapo gerais draugais.“15
Aštuntame praeito šimtmečio dešimtmetyje prezidentas Faustas glaudžiai bendradarbiavo su prezidentu Hovardu V. Hanteriu (1907–1995), tuo metu tarnavusiu Dvylikos Apaštalų Kvorume, ir vyresniuoju Džefriu R. Holandu, tuo metu buvusiu Brigamo Jango universiteto prezidentu, kad įgyvendintų savo viziją dėl BJU Artimųjų Rytų studijų centro Jeruzalėje. Prezidentas Faustas ir prezidentas Hanteris perėjo per intensyvias derybas ir užsitęsusį pasipriešinimą išsinuomojant žemę ir prižiūrint centro statybą.
Vienas tų įvykių liudytojas pasakojo: „Vyresnysis Faustas tikrai buvo taikos žmogus, visada ieškantis būdų nuraminti mūsų dažnai susijaudinančius draugus – žydus, siekiančius padaryti galą mūsų buvimui Jeruzalėje, arba nuraminti įsiaudrinusius vandenis tarp pastarųjų dienų šventųjų Jeruzalėje, kurie kartais įsižeisdavo dėl tokios priešpriešos.“16
Tiesiant geranoriškumo ranką
Ar tarnaudamas Brazilijoje Pietų Amerikos krašto prižiūrėtoju nuo 1975 iki 1977 m., ar kaip Pirmojo Septyniasdešimties kvorumo prezidentūros narys vadovaudamas Tarptautinei misijai 1977-aisiais, ar tarnaudamas Bažnyčios nariams kaip apaštalas nuo 1978-ųjų, ar kaip antrasis patarėjas prezidentui Gordonui B. Hinkliui nuo 1995-ųjų, prezidentas Faustas visados stengėsi tiesti geranoriškumo ranką gerumo ir brolybės dvasioje.
Jo kalbos konferencijos metu dažnai būdavo apie du didžiuosius Gelbėtojo įsakymus: Mylėti Dievą ir tarnauti Jam bei mylėti Jo vaikus ir jiems tarnauti. Su šiluma, sąmoju bei išmintimi prezidentas Faustas prie sakyklos rodydavo senelio malonę, laimindamas gyvenimus visų, kurie išgirsdavo jo liudijimą ir klausė jo patarimo.
„Visų didingiausias reikalas pasaulyje – kiekvieno mūsų Tėvo vaiko išgelbėjimas17, – sakė jis. –Didžiausias pasitenkinimas gyvenime ateina tarnaujant kitiems.“18
2007 m. rugpjūčio mėn. Pirmosios prezidentūros žinioje prezidentas Faustas sakė, kad tikisi „pasiūlyti progų vystytis ir pajusti laimę visiems nariams, tiek susituokusiems, tiek ir vienišiems.“ Prisiminęs palyginimą apie gerąjį ganytoją jis pridėjo: „Ieškoti tų, kuriems reikia mūsų pagalbos, galima daugeliu būdų.“19
Savo paskutinėje visuotinės konferencijos kalboje jis liudijo apie gydančią atleidimo galią. „Visiems mums, kurie atleidžiame ‚savo kaltininkams‘ [Mato 6:13], netgi įvykdžiusiems rimtus nusikaltimus, Apmokėjimas atneša tam tikrą ramybės ir paguodos saiką, – sakė jis. – Atminkime, jog turime atleisti, kad mums būtų atleista… Visa širdimi ir siela tikiu gydančia galia, ateinančia mums sekant Gelbėtojo patarimu ‚atleisti visiems žmonėms‘ [DS 64:10].“20
Liudijimas
Savo tarnystės metu prezidentas Faustas dažnai liudijo apie Mormono Knygą, Sugrąžinimą, pranašą Džozefą Smitą ir apie Bažnyčios Prezidentų turimus raktus bei įgaliojimą. „Tai prezidento Hinklio balso turime šiandien klausyti, jo patarimu turime sekti, – skelbė jis, – tam, kad galėtume patirti pačius geriausius dalykus.“21
Prezidentas Faustas taip pat karštai liudijo apie Gelbėtoją, parašydamas žodžius giesmei „Tai – Kristus“ ir liudydamas: „Tie iš mūsų, kurie turime šventą apaštalystę, visada norime įvykdyti savo atsakomybę liudydami apie Gelbėtojo dieviškumą. Aš jaučiuos tiesiog verčiamas tai daryti. Visą gyvenimą turėjau liudijimą. Tačiau pastaruoju metu į mano sielą atėjo nenugalimas liudijimas apie šio švento darbo dieviškumą. Šis užtikrinantis liudijimas yra tvirtesnis, nei buvo bet kada anksčiau mano gyvenime.“22
Prezidentas Faustas niekada nepamiršo išsigandusio savo vaikystės avinėlio. Ir niekada nepamiršo savo apsisprendimo būti kaimenės prievaizdu. Stengdamasis sekti Gerojo Ganytojo, apie kurį jis turėjo „nepalaužiamą“23 liudijimą, pavyzdžiu prezidentas Faustas gyveno gyvenimą, tapusį jo geriausiu pamokslu – pamokslu apie mylimą ganytoją.
Pagrindiniai prezidento Džeimso E. Fausto gyvenimo faktai
1920 m. liepos 31 d.
Gimė Deltoje, Jutos valst., Džordžo A. ir Ami Finlinson Faustų šeimoje
1937–1939
Studijavo Jutos universitete Solt Leik Sityje
1939–1942
Tarnavo misijoje Brazilijoje
1943 m. balandžio 21 d.
Solt Leik šventykloje vedė Rūtą Rait
1942–1945
Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo JAV armijos aviacijos dalinyje, garbingai išleistas į atsargą kaip vyresnysis leitenantas
1948
Baigė Jutos universitetą, įgydamas bakalauro ir teisės daktaro laipsnius, pradėjo teisininko karjerą Solt Leik Sityje
1949 m. gegužės 8 d.
Palaikytas kaip Big Cottonwood apylinkės vyskupas
1949–1951
Tarnavo Jutos Atstovų rūmuose
1956 m. kovo 18 d.
Palaikytas kaip Cottonwood kuolo prezidentas
1962 m. gegužės 31 d.
Išrinktas Jutos valstijos advokatų asociacijos prezidentu
1962
JAV prezidento Džono F. Kenedžio paskirtas į Teisininkų komitetą pilietinių teisių ir rasinių neramumų klausimais
1968 m. gruodžio 14 d.
Pašauktas tarnauti regiono atstovu
1970 m. sausis
Paskirtas į Deseret News direktorių valdybą
1972 m. spalio 6 d.
Palaikytas kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo padėjėjas
1976 m. spalio 1 d.
Palaikytas į Pirmojo Septyniasdešimties kvorumo prezidentūrą
1977 m. birželis
Pašauktas pirmininkauti Tarptautinei misijai.
1978 m. rugsėjo 30 d.
Palaikytas Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu
1995 m. kovo 12 d.
Paskirtas antruoju patarėju Pirmojoje prezidentūroje
1998 m. balandžio 27 d.
Gavo Brazilijos valstybinį pilietybės apdovanojimą – garbę, suteiktą tik keliems pasaulio vadovams
2000
Pašventino septynias šventyklas: Oachakos Meksikos, Tukstlos Gutierezo Meksikos, Medfordo Oregono, Memfio Tenesio, Našvilio Tenesio, San Chosė Kosta Rikos ir Oklahomos Sičio Oklahomos šventyklą
2007 m. rugpjūčio 10 d.
Mirė Solt Leik Sityje, Jutoje, būdamas 87 metų amžiaus
Pirmosios prezidentūros pagarbos žodžiai laidotuvėse
„Jo išmintis buvo tikrai gili, kylanti iš didelės patirties daugelyje sričių. Jis turėjo teisininko protą ir Bažnyčios vadovo užuojautą… Jo tikėjimas sugrąžintosios evangelijos tiesa buvo neblėstantis. Jame nebuvo jokios abejonės dėl pranašiško Džozefo Smito pašaukimo, jokios abejonės dėl Mormono Knygos tikrumo…
Jo išėjimas buvo ramus, pilnas meilės ir šviesos. Ramybė tebūna jo atminimui. Visi esame turtingesni dėl bendravimo su juo.“
Prezidentas Gordonas B. Hinklis
„Jis buvo patirties, išminties ir meilės žmogus. Jis buvo tikėjimo, maldos žmogus, bet daugiausia jis buvo Dievo žmogus. Nebuvo jokio plyšio jo šarvuose, jokios klastos jo sieloje, jokios ydos jo charakteryje.
Prezidentas Faustas mylėjo Viešpatį visa širdimi ir siela bei tarnavo Jam visomis išgalėmis iki pat savo mirtingojo gyvenimo pabaigos… Jis buvo tiesos mokytojas. Jis paliko garbės palikimą ir meilės paveldą. Šviesaus jam atminimo.“
Prezidentas Tomas S. Monsonas, pirmasis patarėjas Pirmojoje prezidentūroje