Vardas, kuriuo esate pavadinti
Ką jums reiškia būti vadinamam Kristaus vardu?
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad, jei Viešpats su mumis kalbėtų tiesiogiai, pirmiausia Jis pasirūpintų, kad mes suprastume, kokia yra mūsų tikroji tapatybė: esame Dievo vaikai, sandoros vaikai ir Jėzaus Kristaus mokiniai. Bet koks kitas požymis galiausiai mus apvils.
Tuo įsitikinau pats, kai mano vyriausias sūnus gavo pirmą mobilųjį telefoną. Su dideliu jauduliu į savo kontaktus jis ėmė vesti savo šeimos narių ir draugų vardus. Vieną dieną pastebėjau, kad skambina jo mama. Ekrane pasirodė vardas „Mama“. Tai buvo protingas ir kilnus pasirinkimas – ir, prisipažinsiu, pagarbos geresniam iš tėvų mūsų namuose ženklas. Natūralu, kad man pasidarė smalsu. Kokį vardą jis davė man?
Naršiau jo kontaktuose, manydamas, kad, jei Vendi buvo „Mama“, aš turiu būti „Tėvas“. Neradau. Ieškojau vardo „Tėtis“. Vis dar nieko. Mano smalsumas virto lengvu nuogąstavimu. „Ar jis mane vadina „Koriu“? Ne. Bandydamas paskutinį kartą pagalvojau: „Mes esame futbolininkai – galbūt jis mane vadina Pelė (Pelé).“ Mąsčiau pernelyg optimistiškai. Galiausiai pats paskambinau jo numeriu ir ekrane pasirodė du žodžiai: „Ne mama“!
Broliai ir seserys, kokiu vardu esate vadinami?
Jėzus savo pasekėjus vadino daugybe vardų: mokiniai, sūnūs ir dukros, pranašų vaikai, avys, draugai, pasaulio šviesa, šventieji. Kiekvienas turi amžiną reikšmę ir pabrėžia asmeninį ryšį su Gelbėtoju.
Tačiau tarp šių vardų vienas iškyla virš kitų – Kristaus vardas. Mormono Knygoje karalius Benjaminas galingai mokė:
„Nėra duota kito vardo, per kurį ateina išgelbėjimas; todėl norėčiau, kad priimtumėte Kristaus vardą. […]
Ir bus taip, kad kiekvienas, kuris tai daro, atsidurs Dievo dešinėje, nes jis žinos vardą, kuriuo vadinamas; nes jis bus vadinamas Kristaus vardu.“
Tie, kurie priima Kristaus vardą, tampa Jo mokiniais ir liudytojais. Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad po Jėzaus Kristaus prisikėlimo Dievo išrinktiems liudytojams buvo įsakyta liudyti, kad kiekvienas, įtikėjęs Jėzų, pakrikštytas ir priėmęs Šventąją Dvasią, gaus nuodėmių atleidimą. Tie, kas priėmė šias šventas apeigas, rinkosi su Bažnyčia, tapo mokiniais ir buvo vadinami krikščionimis. Mormono Knygoje tikintieji Kristumi taip pat aprašomi kaip krikščionys ir sandoros žmonės, kaip „Kristaus vaik[ai], jo sūn[ūs] ir dukr[os]“.
Ką jums reiškia būti vadinamam Kristaus vardu? Tai reiškia sudaryti sandoras ir jų laikytis, visuomet Jį atminti, laikytis Jo įsakymų ir būti „pasiryž[usiems] […] būti Dievo liudytojais visada ir visame“. Tai reiškia būti su pranašais ir apaštalais, kai jie neša Kristaus žinią – su Jo doktrina, sandoromis ir apeigomis – po visą pasaulį. Tai taip pat reiškia tarnauti kitiems, stengiantis palengvinti kančias, būnant šviesa ir nešant viltį Kristuje visiems žmonėms. Žinoma, tai visą gyvenimą trunkantis siekis. Pranašas Džozefas Smitas mokė, kad „tai būsena, kurios iki šiol nepasiekė joks žmogus“.
Kadangi mokinystės kelionė reikalauja laiko ir pastangų, dedamų „eilut[ė] po eilutės, priesak[as] po priesako“, lengva susipainioti tarp pasaulietiškų vardų. Jie turi tik laikiną vertę ir jų vienų niekada nepakaks. Išpirkimas ir tai, kas susiję su amžinybe, „ateina [tik] šventajame Mesijuje ir per jį“. Todėl būtų pats metas ir išmintinga sekti pranašo patarimu mokinystę pasirinkti svarbiausiu prioritetu, ypač amžiuje, kai yra tiek daug konkuruojančių balsų ir įtakų. Tai buvo karaliaus Benjamino mokymo esmė, kai jis sakė: „Norėčiau, kad prisimintumėte išlaikyti [Kristaus] vardą, visuomet užrašytą jūsų širdyse, […] kad girdėtumėt ir pažintumėt balsą, kuriuo būsite pavadinti, ir taip pat vardą, kuriuo jis pašauks jus.“
Tai mačiau savo šeimoje. Mano prosenelis Martinas Gasneris pasikeitė amžiams, nes nuolankus skyriaus prezidentas atsiliepė į Gelbėtojo kvietimą. Vokietijoje 1909 m. laikai buvo sunkūs ir trūko pinigų. Martinas dirbo suvirintoju vamzdžių gamykloje. Kaip jis pats pripažino, dažniausiai atlyginimo mokėjimo dienos baigdavosi geriant, rūkant ir perkant gėrimus kitiems bare. Galiausiai žmona jį perspėjo, kad, jei jis nepasikeis, ji išeis.
Vieną dieną Martino bendradarbis pasitiko jį, einantį į barą, rankoje laikydamas suglamžytą religinę brošiūrą. Jis rado ją gatvėje ir pasakė Martinui, kad pasijuto kitaip, kai perskaitė brošiūrą, pavadintą Was wissen Sie von den Mormonen?, arba Ką žinote apie mormonus? Esu tikras, kad pavadinimas dabar yra pasikeitęs.
Kitoje pusėje buvo vos įskaitomas adreso antspaudas, bet jame buvo galima perskaityti, kur yra bažnyčia. Ji buvo gana toli, tačiau, sujaudinti to, ką perskaitė, jie nusprendė tą sekmadienį nuvažiuoti traukiniu ir patyrinėti. Atvykę jie pamatė, kad tuo adresu buvo ne bažnyčia, kurios jie tikėjosi, o laidojimo namai. Martinas dvejojo, nes iš tiesų bažnyčia laidojimo namuose buvo per daug panašu į paslaugą „du viename“.
Tačiau antrame aukšte, nuomojamoje salėje, jie rado nedidelę šventųjų grupę. Vienas vyras pakvietė juos dalyvauti liudijimų susirinkime. Martiną paveikė Dvasia, ir jis buvo taip sužavėtas paprastų, karštų liudijimų, kad pats paliudijo. Ir būtent ten, toje mažiausiai tikėtinoje vietoje, jis sakė, kad jau žino, jog tai turi būti tiesa.
Vėliau juos pakvietęs vyras prisistatė esąs skyriaus prezidentas ir paklausė, ar jie dar sugrįš. Martinas paaiškino, kad gyvena per toli ir neišgali tokios kelionės kiekvieną savaitę. Skyriaus prezidentas tiesiog pasakė: „Sekite paskui mane.“
Už kelių kvartalų jie paėjėjo iki netoliese esančios gamyklos, kurioje dirbo skyriaus prezidento draugas. Po trumpo pokalbio Martinui ir jo draugui buvo pasiūlytas darbas. Tada skyriaus prezidentas nusivedė juos į daugiabutį ir parūpino būstą jų šeimoms.
Visa tai įvyko per dvi valandas. Kitą savaitę Martino šeima persikraustė. Praėjus šešiems mėnesiams jie buvo pakrikštyti. Žmogus, anksčiau žinomas kaip beviltiškas girtuoklis, tapo toks aistringas savo naujajame tikėjime, kad miesto žmonės jį, ko gero, nelabai meiliai ėmė vadinti kunigu.
Deja, negaliu pasakyti skyriaus prezidento vardo – jo tapatybė laikui bėgant buvo prarasta. Bet aš jį vadinu mokiniu, ambasadoriumi, krikščioniu, geruoju samariečiu ir draugu. Jo įtaka vis dar jaučiama po 116 metų, ir aš stoviu ant jo, kaip mokinio, pečių.
„Yra toks posakis: įmanoma suskaičiuoti sėklas obuolyje, tačiau neįmanoma suskaičiuoti obuolių iš vienos sėklos.“ Skyriaus prezidento pasodinta sėkla davė nesuskaičiuojamus vaisius. Jis nenutuokė, kad po 48 metų kelios Martino šeimos kartos abiejose uždangos pusėse bus užantspauduotos Šveicarijos Berno šventykloje.
Galbūt geriausi pamokslai yra tie, kurių niekada negirdime, bet kuriuos matome tyliuose, kukliuose veiksmuose ir darbuose, pastebimuose gyvenime paprastų žmonių, kurie, stengdamiesi būti kaip Jėzus, vaikšto darydami gera. Tai, ką padarė šis maloningas skyriaus prezidentas, nebuvo įtraukta į darbų sąrašą. Jis tiesiog gyveno pagal evangeliją, kaip aprašyta Almos knygoje: „Jie nepavarydavo nė vieno, […] kuris buvo alkanas, ar kuris buvo ištroškęs, ar kuris buvo ligotas, […] jie buvo dosnūs visiems, […] tiek seniems, tiek ir jauniems, […] tiek vyrams, tiek ir moterims.“ Ir nereikėtų pamiršti, kad jie nepavarydavo nė vieno „ar ne bažnyčioje, ar bažnyčioje“.
Apie priėmusius Kristaus vardą pranašas Džozefas Smitas sakė: „Dievo meilės kupinas žmogus, neapsiribos vien savo šeimos laiminimu, bet apkeliaus visą pasaulį, trokšdamas laiminti visą žmoniją.“
Taip gyveno Jėzus. Tiesą sakant, Jis padarė tiek daug, kad Jo mokiniai nepajėgė viso to užrašyti. Apaštalas Jonas rašė: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos.“
Stenkimės sekti Kristaus pavyzdžiu, darydami gera ir mokinystę paversdami viso gyvenimo prioritetu, kad, mums bendraujant su kitais, kas kartą jie jaustų Dievo meilę ir patvirtinančią Šventosios Dvasios galią. Tada galėsime prisijungti prie mano prosenelio ir milijonų kitų, kurie, kaip ir mokinys Andriejus, pareiškė: „Radome Mesiją.“
Galiausiai mūsų tapatybė nėra nustatoma pasaulio. Mūsų mokinystę apibūdina priimamos apeigos, sandoros, kurių laikomės, ir meilė, kurią rodome Dievui ir artimui tiesiog darydami gera. Kaip mokė prezidentas Nelsonas, tikrai esame Dievo vaikai, sandoros vaikai ir Jėzaus Kristaus mokiniai.
Liudiju, kad Jėzus Kristus gyvas ir mus išpirko. Jis yra Tas, kuris pasakė: „Aš […] pašaukiau tave vardu; tu esi mano.“ Jėzaus Kristaus vardu, amen.