Problema dėl vakarėlio
Autorė gyvena Korjentese, Argentinoje
Iš dalies Luz norėjo vykti į vakarėlį. Tačiau jos nerimas neblėso.
„Ištirti tai savo protu; tada […] manęs paklausti, ar tai teisinga“ (Doktrinos ir Sandorų 9:8).Šiame pasakojime aprašyti įvykiai vyko Korjentese, Argentinoje.
Luz jautėsi laiminga. Mokslo metai ėjo į pabaigą ir vyko daug džiugių dalykų. Netrukus ji turėjo baigti šeštą klasę. Kitais metais ji turėjo pradėti eiti į vidurinę mokyklą.
Ją pačią stebino tai, kaip ji užaugo. Ji ūgtelėjo ir nebebuvo mažas vaikas. Šie pokyčiai teikė džiaugsmo, bet taip pat ir nerimo.
Ji nusprendė pasikalbėti apie tai su savo tėveliais.
Tėtis sakė: „Tai nuostabus metas tavo gyvenime, Luz. Tai metas mokytis, iš visų jėgų stengtis ir siekti tikslų, kurie padės tau tapti tokiu žmogumi, kokiu Dievas žino, kad tu gali būti.“
Mama sakė: „Tačiau gyvename po vieną dieną. Tu augsi ir tokiu žmogumi tapsi kas kartą priėmusi nežymų, gerą sprendimą.“
Tai padėjo Luz pasijusti geriau. Ji džiaugėsi, kad nereikės užaugti iš karto.
Vieną dieną mokykloje Luz draugės jai pasakė, kad rengia mokyklos baigimo vakarėlį. Jos labai tuo džiaugėsi. Buvo ruošiama vakarienė, muzika, apšvietimas ir net šokiai!
Luz klausydamasi savo draugių šnekų apie vakarėlį pradėjo nepatogiai jaustis. Neatrodė, kad tai bus vakarėlis, kuriame ji galės jausti Šventąją Dvasią.
„Luz, ateisi ar ne?“ – paklausė viena draugė.
„Tu privalai ateiti! – pritarė kita. – Pasakysiu savo tėvams, kad pasikalbėtų su tavaisiais. Tuomet jie leis tau ateiti.“
„Galbūt, – Luz pilvukas gurgė iš jaudulio. – Aš… jums pranešiu.“
Visą savaitgalį Luz galvojo apie vakarėlį. Ji galvojo apie jį skambindama pianinu. Galvojo apie jį žaisdama su savo mažuoju broliuku. Kad ir ką darė, vakarėlis buvo jos mintyse.
Iš dalies Luz norėjo vykti į vakarėlį. Tačiau jos nerimas neblėso. Jos pilvuką vis dirgino neramus jausmas.
„Ar viskas gerai, hija?“ – paklausė mama sekmadienio popietę. Ji perbraukė ranka ilgus tamsius Luz plaukus.
„Na…“, – išspaudė Luz.
„Ar vis dar galvoji apie vakarėlį?“ – pasiteiravo mama.
„Aš nežinau, ką daryti, – atsakė Luz. – Noriu eiti. Bet žinau, kad ten gerai nesijausiu.“
Mama nusišypsojo. „Žinau, kad priimsi gerą sprendimą, – tarė ji. – Pagalvok apie tai, priimk sprendimą ir pasakyk Dangiškajam Tėvui, ką nusprendei. Jis padės tau žinoti, ar tai teisinga. Pajusi tai savo širdyje.“
Luz palinksėjo. Ji giliai įkvėpė ir nuėjo į savo kambarį pasimelsti.
Luz kuždėjo: „Dangiškasis Tėve, draugės pakvietė mane į vakarėlį, bet dėl jo mane aplanko blogas jausmas. Pasakysiu joms, kad negaliu ateiti. Ar tai teisingas sprendimas?“
Luz užliejo šiluma. Sąmyšis išgaravo. Ji jautėsi pilna šviesos. Ji žinojo, kad jos sprendimas teisingas.
Kai Luz išėjo iš kambario, stipriai apkabino mamą.
Luz jai pasakė: „Nusprendžiau neiti.“
„Didžiuojuosi tavimi“, – pasakė mama.
Tėtis taip pat apkabino Luz. „Turiu idėją, – pasakė jis. – Patys surenkime mokyklos baigimo vakarėlį. Galime valgyti ledus ir švęsti kaip šeima.“
Luz nusišypsojo. Ji labai mėgo ledus! Jai labai patiko tai, jog žino, kad gali daryti tai, kas teisu, nors ir sunku. Kiekvienas nežymus, geras jos priimtas sprendimas padėjo jai augant būti tokiu žmogumi, kokiu Dievas žinojo ją galint tapti.
Temės Lajon iliustracijos