Atgaila ir tikroji meilė

Sju L. Clark

Vakaras su vyresniuoju Kimu B. Klarku

Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2017 m. gegužės 7 d. • Solt Leiko Tabernakulis

Kartu su vyresniuoju Klarku esame laimingi galėdami būti su jumis šioje pasaulinėje dvasinėje valandėlėje.

Noriu pasidalyti su jumis keliomis mintimis, kurios yra artimos mano širdžiai, kurios, viliuosi, bus reikšmingos ir jums.

Pirmiausia, noriu išreikšti savo meilę: savo širdyje išsiugdžiau ypatingus jausmus Bažnyčios jauniems suaugusiesiems. Esate tokiame savo gyvenimo etape, kai priimate svarbiausius sprendimus: tęsiate studijas, siekiate įsidarbinti, tarnaujate misijoje, einate į pasimatymus, tuokiatės ir kuriate šeimas. Jutau ir stebėjau galingą jėgą, kurią jūs neabejotinai turite, kai sudarote šventas sandoras bei laikotės jų ir kai siekiate vykdyti Viešpaties valią priimdami šiuos sprendimus. Jūs esate nuostabūs! Ir Viešpats jus myli. Aš tai žinau.

Taip pat noriu paliudyti jums ir pasakyti keletą padrąsinančių žodžių. Noriu, kad žinotumėte, jog Dievas yra mūsų Tėvas, kuris gyvena Danguje. Žinau, kad Jis davė mums išgelbėjimo planą ir tą nuostabią Savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo ir Atpirkėjo, dovaną. Žinau, kad pranašas Džozefas Smitas yra laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio pranašas. Žinau, kad Kristus vėl ateis ir kad mums reikia būti pasiruošusiems tam atėjimui.

Kaip galime pasiruošti tokiam didžiam įvykiui? Tai gali atrodyti neįveikiama užduotis! Tiek daug reikia padaryti! Per du principus – atgailą ir tikrąją meilę – padėsiančius mums pasiruošti, norėčiau padrąsinti jus ir suteikti vilties.

Praėjusį spalį visuotinėje konferencijoje prezidentas Monsonas mokė: „Svarbiausias asmuo tame plane yra mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus. Be Jo apmokančios aukos viskas būtų prarasta. Tačiau nepakanka vien tik tikėti Juo ir Jo misija. Turime dirbti ir mokytis, tyrinėti ir melstis, atgailauti ir tobulėti.“¹

Turime atgailauti. Ir koks tai nuostabus palaiminimas! Per Apmokėjimą ir Jėzaus Kristaus galią galime įveikti kiekvieną silpnybę, skausmą, sielvartą ir nuodėmę. Supratau, kad nors atgaila dažniausiai reiškia liautis darius kažką, ji taip pat gali reikšti šį tą, ką reikia pradėti daryti, kas nebuvo daroma.

Viena svarbiausių atgailos dalių, kurią turėtume pradėti daryti – tai tarnauti kitiems. Tarnaudami kitiems, dirbdami petys į petį su Viešpačiu ir patirdami Jo tyrą meilę, mes galime tikrai pažinti Gelbėtoją. Vos prieš mėnesį sakramento susirinkime mačiau meilės, kylančios iš tarnystės kitiems, galią.

Į sakramento salę įėjau su drauge, kuri stabtelėjo pasisveikinti su mergaite iš jos Pradinukų klasės. Sakramento susirinkime mano draugė buvo palaikyta naująja kuolo Paramos bendrijos prezidente. Mergaitė, su kuria ji pasisveikino įeidama į sakramento salę, atsisuko ir pažvelgė į mano draugę, savo mokytoją. Ta miela mergaitė žinojo, kad jos mokytoja bus atleista ir ėmė verkti. Ji nuskubėjo į kitą suolo pusę, kur įsikniaubė į savo mamos glėbį! Pažvelgiau į savo draugę, naująją kuolo Paramos bendrijos prezidentę, ir pamačiau ją pravirkstant! Tas meilės liudijimas man buvo galingas. Pajutau besikaupiančias ašaras savo akyse. Stebėjau tyrą Kristaus meilę, ateinančią iš Gelbėtojo Jo tikriesiems pasekėjams, tarnaujantiems Jo karalystėje.

Moronio 7 skyriuje Moronis moko:

„Todėl, mano mylimi broliai, jeigu neturite tikrosios meilės, esate niekas, nes tikroji meilė niekada nesibaigia. Todėl glauskitės prie tikrosios meilės, kuri yra didesnė už viską, nes visa kita turi baigtis,

bet tikroji meilė yra tyra Kristaus meilė ir išlieka per amžius.“²

Mano brangūs broliai ir seserys, meldžiu, kad kiekvienas iš mūsų veiktume tikėjimu Jėzumi Kristumi, kad atsigręžtume į Jį, kad atgailautume už savo nuodėmes ir tarnautume Jam visa savo širdimi. Žinau, kad jei tai darysime, iš tiesų tapsime Jo pasekėjais. Ir jei mes melsimės „savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumė[me] pripildyti šitos meilės“³, žinau, kad sustiprės mūsų tikėjimas bei viltis ir pajusime didingesnę meilę, netgi tyrąją Kristaus meilę. Jėzaus Kristaus vardu, amen.