Seminarija, institutas ir kiti efektyvūs dalykai
Metinė SI transliacija, 2023
2023 m. sausio 27 d., penktadienis
Prezidentas Styvenas Dž. Landas. Ak, koks džiaugsmas būti paprašytam paliudyti jums, kuriais šiandien taip žaviuosi, ir būti tarp šių dviejų galbūt didžiausių man žinomų mokytojų Bažnyčioje.
Neseniai lankiausi Harvardo profesoriaus Artūro Brukso paskaitoje. Jis sakė: „Žinote, mes per daug spaudžiame savo mokytojus: prašome jų pakeisti žmonijos istorijos kryptį.“ Jis nesuvokė šios tiesos masto. Tik, jūsų atveju, mes nerimaujame ne dėl žmonijos istorijos, o dėl amžinybės. Taigi mes daug tikimės iš jūsų ir dėkojame už tai, kas esate, už tai, ką darote, ir už tai, kad primygtinai siekiate rezultato.
Paskutinėje visuotinėje konferencijoje kalbėjau apie norą uždėti savo rankas ant uolaus grįžusio misionieriaus pečių ir perteikti jo sielai savo širdies jausmus. Kartu su šiuo pavedimu kalbėti jums sulaukiau pasiūlymo, kad tai padaryčiau čia: kad tartum uždėčiau savo rankas ant jūsų pečių, pažvelgčiau jums į akis ir išsakyčiau, ką jaučiu galvodamas apie jūsų galimybes ir iššūkius. Galbūt nepasieksime tokio artumo, bet, jums žinant tai, ką jaučiu jums, jei mums pavyktų, norėčiau išgirsti, kas yra jūsų širdyse, ką turėčiau žinoti.
Aš – vaisius ankstyvo ryto seminarijos, kurios pamokos dažniausiai vyko nedidelėje kilnojamoje klasėje prie Kalifornijos dvimečio koledžo. Mus paeiliui mokė mūsų vyskupijos nario žmona švedė, atsivertusioji, o vėlesniais metais, pakeisdamos viena kitą, aštuntą dešimtį metų einančios senelės – visos trys geriausiai tiko dėl pasišventimo, kuris padėjo joms keltis prieš 5 val. ryto, ir absoliutaus įsitikinimo dėl Sugrąžinimo teisingumo. Didžiąją dalį to, ką žinau apie Evangeliją, – sakau tai tiesiogine prasme – didžiąją dalį to, ką žinau apie Evangeliją, sužinojau seminarijoje. O daugelis naujų dalykų, kurių dabar mokausi apie Evangeliją, yra tiesiog iš naujo atrandama tai, ko jos mėgino mane išmokyti tada.
Taigi pradėkime nuo svarbiausių žodžių, kuriuos galiu pasakyti: ačiū už tai, ką darote, ir už tai, kas esate. Ačiū už jūsų ryžtą atlikti neįkainojamą darbą, kurio reikia norint pakeisti mokymo programą, pamokos planus bei kalendorių ir suderinti su Ateik ir sek paskui mane. Nedaug kas Bažnyčioje iki galo suprato, ko jūsų buvo prašoma. Ačiū, kad taip stipriai užgulėte irklus, kad įgyvendintumėte šią permainą, žinodami, kad toliau tobulinate mokymo planus. Jūsų darbai pradėjo nešti vaisių.
Mūsų biurą pasiekė vienas komentaras, nusakantis bendrą tendenciją. Buvo rašoma: „Tiesą sakant, mano šeima paprastai nerengia šeimos namų vakarų. Mes neskaitome Raštų nei savarankiškai, nei visa šeima, kartu nestudijuojame Evangelijos. Esame aktyvūs Bažnyčioje; tačiau pastaruoju metu, nuo tada, kai pradėjau lankyti seminariją, galėjau su jais pasidalyti tuo, ko joje išmokau. Manau, kad seminarija padeda man skaityti Raštus, bet taip pat padeda man daryti įtaką ir savo šeimai.“
Na, juk to ir tikėjomės, ar ne taip? Bažnyčios palaikymas mažės, kad stiprėtų Bažnyčios orientavimasis į namus. Šis procesas yra besitęsiančio Sugrąžinimo dalis, tai yra protokolas, pagal kurį veikiama. Bažnyčia labai stengiasi suprasti, kas efektyvu, o kas ne. Tiesą sakant, jūs sūkuryje darbų, kurie, kaip žinome, sukuria ilgalaikius ryšius su Viešpačiu.
Taigi, kol mano rankos ant jūsų pečių (arba prie jūsų kaklų, kaip irgi gali būti), ar galiu pabrėžti keletą dalykų, kurie, kaip žinome, veikia, kad galėtumėte remtis tuo, kas jūsų mokyme svarbiausia? Yra sakoma, kad pirmasis sėkmės ingredientas yra ateiti. Apskritai paėmus, į seminariją ateinantys jaunuoliai visą gyvenimą pasiekia geresnių rezultatų. Labiau tikėtina, kad jie gaus endaumentą, tarnaus misijoje, susituoks šventykloje. Tie, kurie lanko ketverius seminarijos metus, užmezga tokį ryšį su Evangelija, kuris retai nutrūksta. Antra, mokėdamas visą dešimtinę jaunimas sukuria ilgalaikį ryšį su Dangiškuoju Tėvu. Kaskart, kai jie paklūsta tam įsakymui ir atlieka mokėjimą, sukuriami nauji aukos ir ryšio saitai.
Viliuosi, kad kiekvienas seminarijos ir instituto mokytojas nuolat tobulina mokymo apie saistančią dešimtinės galią būdus. Mano tėvas kartą, kai man buvo maždaug 10 metų, paklausė manęs, ar visada moku dešimtinę. Mokėjau visada. Ji buvo menka, nes gyvenome prie negrįsto kelio, kur prekyba nebuvo išvystyta. Tačiau jis tęsė: „Žinai, jei nuspręsi, gali nugyventi gyvenimą tobulai to laikydamasis. Vienas iš mano apgailestavimų, – sakė tėvas, – kad kelis mėnesius pratarnavęs laive, kur nebuvo kam mokėti dešimtinės, netekau šio įpročio. Po to mokėjau tobulai. Tačiau gėdijuosi to laikotarpio, kai to nedariau. Jei nuspręsi, galėsi tai daryti tobulai.“ Na, jūsų mokiniai taip pat gali tai daryti.
Trečia, į ką norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, yra tai, kad JSV konferencijos tikrai veikia. Šios JSV konferencijos yra nuostabios. Praėjusią vasarą daug arba dauguma iš 200 000 keturiolikos–aštuoniolikos metų jaunuolių visame pasaulyje iš jų išvyko turėdami aiškesnį ir labiau motyvuojantį supratimą apie tai, kas jie yra ir kodėl Viešpats prašo to, ko Jis prašo. JSV tokia sėkminga, kad turėjome savęs paklausti, kas tas slaptas ingredientas? Kas gi lemia JSV poveikį?
Sakyčiau, iš dalies tai, kad dalyviai, savaitei atitraukti nuo kasdienių trukdžių, gali daug lengviau mokytis ir sukaupti dėmesį. Ir visą laiką, kol jie yra ramiame uoste, kaip vaikas namuose, jie turi bendrauti su jumis, mokytojais ir sesijų vadovais, daugiausia iš seminarijų ir institutų, kai jūs apšviečiate juos tokia tyra ir naudinga doktrina, kad ji skatina širdies permainą.
Parūpinate įrankius, kurių jiems reikia, kai šeštadienį išvyksta į kultūrinį kataklizmą, t. y. savo gyvenimą. Jūsų pamokos, pavyzdys ir visos kalbos pateks į jų gyvenimo įgūdžių įrankių dėžutę. Kai kuriems iš jų JSV galbūt bus paskutinė geriausia proga susitaikyti su savimi ir su Dievu. Ačiū už jūsų pasiryžimą skirti jiems savo geriausias dvasines, intelektualines ir pedagogines pastangas. Bažnyčios tyrimai patvirtina, kad vienas galingiausių visą gyvenimą trunkančios mokinystės veiksnių yra ryšiai su tokiais tikinčiais suaugusiaisiais kaip jūs, kurie suprato, kaip keliauti per gyvenimo sunkumus ir rasti džiaugsmą Kristuje.
Maždaug prieš mėnesį mudu su prezidente Bone H. Kordon buvome prašomi duoti ataskaitą Pirmajai Prezidentūrai apie JSV programą ir kaip praėjusią vasarą pavyko ją įgyvendinti Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje. Užbaigėme savo pristatymą, atsakėme į kelis apgalvotus klausimus apie mūsų planus atlikti tolesnius patobulinimus ir susirinkimas, regis, buvo baigtas. Tačiau mums pradėjus kilti nuo kėdžių, prezidentas Nelsonas pasilenkė į priekį ir tarė: „Turime juos mokyti melstis.“ Iškart vėl atsisėdome. Jis sakė: „Turime juos mokyti melstis, jie turi žinoti, kam meldžiasi, ir mokėti maldos kalbą.“ O tada jis pasakė, kad nerimauja, jog mes pradedame pernelyg atsainiai kreiptis į Dangiškąjį Tėvą. Ir paskui pakartojo frazę: „Turime juos mokyti melstis, jie turi žinoti, kam meldžiasi, ir mokėti maldos kalbą.“ Tad mokykime juos melstis. Kaskart melsdamiesi kviečiame Dangiškąjį Tėvą įsikišti į mūsų gyvenimą. Kiekviena malda – tai meldimas stebuklo. Net dėkingumo maldos skirtos sustiprinti mūsų ryšius su Dievu.
Tad pakalbėkime apie kitą veiksmingą liudijimo priemonę. Knygelė Jaunimo stiprybės vardan. Atsiprašau, tai Jaunimo stiprybės vardan. Pasirinkimų vadovas, mokantis mus susitelkimą į taisykles pakeisti susitelkimu į mūsų ryšį su Gelbėtoju ir į tapimą panašesniems į Jį. Senas posakis „Ką darytų Jėzus?“ vis dar yra nuostabi gyvenimo taisyklė. Mūsų sprendimų priėmimo fonas bus ne knygelė, o Dievo mums duota misija.
Prezidentas Nelsonas mums vėl ir vėl sako, kad svarbiausias dalykas, vykstantis šiame pasaulyje, ir priežastis, kodėl mes buvome išsaugoti, kad ateitume į šį pasaulį šiuo metu, yra Izraelio surinkimas. Taigi, priimdami sprendimus kaip gyvensime, turėtume vadovautis klausimu „Ar šis sprendimas padės ar trukdys man įgyvendinti mano mirtingojo gyvenimo tikslus?“ Stengdamiesi gyventi tokį gyvenimą, kuris būtų vertas Viešpaties batalionų, gyvenimo pasirinkimus bandome suderinti su savo gyvenimo misija.
Kiekvienam iš mūsų kyla klausimas, ar tikime Kristumi, kuris per savo pranašus apreiškia mūsų dieviškus tikslus? Nes jei tikime Juo, norėsime priimti didžius sprendimus. Jūs, dėvintys SI mantijas, esate įvaldę būdus, kaip padėti jiems atsakyti į šį klausimą. Besikeičiančiame pasaulyje mūsų neapsaugos griežtų nurodymų sąrašas, bet tai padarys Evangelijos principai.
Naujajame Jaunimo stiprybės vardan vadove, kaip priimti sprendimus, mūsų jaunuolių prašoma žvelgti į gyvenimą per dvasinio jautrumo, o ne per labai įtartino kultūrinio jautrumo lęšį. Šis naujas JSV vadovas yra kai kas kita nei dar viena proga suaugusiesiems kalbėti jaunimui apie vertybes. Veikiau tai naujas būdas žvelgti į gyvenimą, pažįstant tikrą savo, kaip Dievo sūnų ir dukterų tapatybę, Dievo, kuris turi jiems darbo, kuris atsiuntė juos čia su konkrečiais tikslais, jų gyvenimui suteiksiančiais pulsuojančią prasmę. Jų kojos bus tvirtai pastatytos ant Evangelijos žemės.
Šis naujas vadovas, kaip priimti sprendimus, yra dalis prieš dešimtmečius apreikšto modelio, vedančio mus link gilesnio dvasingumo; tai naujausias ilgo atstatymo skliautas, apimantis apylinkės mokymą, sėkmingai pereinantį prie namų mokymo, o po to prie tarnystės: šeimos namų vakaro, o ne šeimos vakarėlio, kiekvieno nario misionieriaus, pakeliant kartelę, atmintinai išmoktas misionierių pamokas praturtinant Skelbti mano evangeliją mokymais ir skautų programą ir Asmeninį tobulėjimą pakeičiant Vaikų ir jaunimo programa, kai jaunimo prašoma kontroliuoti savo dvasinį gyvenimą.
Nauji seminarijos skaitymo reikalavimai atitinka šį principais paremtą ir dvasios vadovaujamą metodą. Artėjame link geresnio ir šventesnio dvasiškai motyvuotų sprendimų priėmimo būdo. Tampa vis svarbiau, kad mūsų jaunimas ir mes patys išmoktume nuspręsti, kaip turėtume elgtis, reaguodami į šventus principus, o ne atsižvelgdami į konkrečius draudimus. Mūsų jaunimas jau susiduria su moraliniais klausimais, kurie net nekildavo prieš dešimtmetį ar tris. Jei šiandien jie praras pusiausvyrą priimdami sprendimą dėl tatuiruotės, tada palaukite ir pamatysite, kaip dar pasaulis juos talžys.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas paaiškino, kaip priimti sprendimus. Negalite tik pereiti per atliktinų darbų sąrašą. Jis mokė: „Pažadu jums, kad jei nuoširdžiai ir atkakliai dirbsite dvasinį darbą, kuris yra reikalingas norint išsiugdyti esminį, dvasinį mokymosi įgūdį, kaip išgirsti Šventosios Dvasios kuždesius, turėsite visą vadovavimą, kurio reikės jūsų gyvenime.“1
Plinta pasakojimas apie maždaug 14-metę, kuri kitą dieną po visuotinės konferencijos pasakė motinai, kad naujojoje knygelėje daugybinis auskarų vėrimas nėra draudžiamas, todėl ketvirtadienį ji ketino į savo ausis įsiverti daugiau metalo dirbinių. Mama giliai įkvėpė ir, kaip pranešama, jai pasakė: „Na, žinai, ką apie tai manome, bet tai ne dėl to, ką norime, kad darytum; tai tavo šansas paklausti, ką Dangiškasis Tėvas nori, kad darytum. Turi atlikti darbą, atlikti tyrimą, melstis dėl to ir laukti atsakymo.“ Taigi, ta 14-metė rado atsakymą, o jos motina pakeitė jos gyvenimą.
Grįžęs iš misijos įstojau į Jungtinių Valstijų armiją. Vieną dieną prisistačiau į Ouklando šauktinių centrą, kuriame buvau priimtas į savo naują karinę šeimą. Mano naujai paskirti draugai skyrėsi nuo manęs ir vienas nuo kito, kaip tik galite įsivaizduoti. Bet po 24 valandų visų šukuosenos buvo vienodos ir buvome aprengti vienodomis uniformomis. Tą vakarą žengdami į kareivines visi atrodėme kaip įsigiję „Clean One“. Per ateinančius kartu praleistus mokymosi mėnesius negalėjau pasakyti, kas buvo kas toje maišalynėje, kuri buvo šauktinių centras. Kartu treniravomės, skundėmės ir kartu išsipasakodavome, nebuvome skirstomi į vienokius ar kitokius. Visam gyvenimui išmokau pamoką apie uniformų svarbą: tai, ką dėvime, gali atskirti arba suvienyti. Drabužiai pasako, kieno pusėje esame ir ko galima tikėtis iš juos dėvinčio.
Neseniai skaičiau apie jūrų pėstininką sanitarą, kuris per susišaudymą Artimuosiuose Rytuose kelis sužeistus jūrų pėstininkus nunešė į evakuacinius oro sraigtasparnius, o tada vėl grįžo į mūšio lauką ir sugrįžo su dar vienu sužeistu kareiviu. Kai kurie sąjungininkų kareiviai iš jo šaipėsi: „Ei, jūrų pėstininke, – ir jie tai sakė taip, kad įžeistų, – ei, jūrų pėstininke, argi nepastebėjai, kad neši vieną iš priešų?“ Jis tiesiog pasakė: „Ei, aš esu jūrų pėstininkas; argi nepastebėjai, kad jis taip pat sužeistas?“ Jo uniforma reiškė kai ką nepaprasto.
Pranašas pakvietė šiuos jaunuolius į Viešpaties batalionus. Kai įstojate į kariuomenę, užsivelkate uniformą. Iškilus pavojui ar nelaimei, bataliono uniforma praneša gyventojams, kad atvyko pagalba: teisios armijos išlaisvina engiamuosius, jiems po kojomis metamos gėlės, liejamos ašaros – atvyko pagalba. Misionieriai dėvi uniformas; Dievo armija geriausiai gali atlikti tai, dėl ko siunčiama, kai ji truputį išsiskiria iš tų, kuriuos yra pasiųsta pakylėti ir išlaisvinti.
Vadove yra sakoma: „Jis žino, – kalbama apie Dangiškąjį Tėvą, – Jis žino, kad galite pakeisti pasaulį, o tam dažnai reikia skirtis nuo pasaulio.“2
Dar tebetarnaudami kariuomenėje, mudu su draugu Riču išvykome atostogų ir nusigavome į Jeruzalę. Mums einant Jeruzalės gatvėmis su „Levis“ džinsais ir golfo marškinėliais, vienas arabas, krautuvės savininkas, pasakė, kad esame iš BJU Jeruzalės centro. Atsakėme jam, kad nesame, – mes tik du amerikiečių kareiviai.
„Taip, bet jūs taip pat esate iš Jeruzalės centro.“
„Kodėl taip manote?“
„Pažvelgę į jus, galime tai matyti iš tolo.“
Mes pažvelgėme vienas į kitą: atrodėme lygiai taip pat, kaip pro mus praėję Izraelio gynybos pajėgų kareiviai, dėvintys tuos pačius drabužius, kuriuos dėvėjome mes, su tokiomis pačiomis šukuosenomis ir visa kita. Bet akivaizdu, kad buvo dar kai kas.
Visais amžiais Viešpaties pasekėjai dažniausiai gyveno tarp kitų žmonių, kurių kultūra, vertybės ir prioritetai skyrėsi. Taigi, kaip gerbti savo kaimynus ir tikslingai gyventi pagal unikalią Evangelijos kultūrą? Esame prašomi būti šviesa pasauliui, kai Viešpats šį paskutinį kartą surenka Izraelį ruošdamas savo sugrįžimui. Bažnyčios nariai dažnai neša šviesą, kuri mums patiems nematoma, bet kitiems įžiūrima. Manau, kad tai Kristaus šviesa, kurią jie gali matyti, kartais labai blankiai, bet tikrai prasiskverbiančią pro mūsų puolusią būseną. Galų gale Kristus yra jaunimo stiprybė. Viskas, ką darome, kad atitrauktume dėmesį nuo Jo, sumenkintume, užmaskuotume arba paslėptume tą šviesą, žlugdo gimimo šiuo metu tikslus.
Vadovas Jaunimo stiprybės vardan gali padėti mums nešti tą šviesą siekiant įkvėpimo, sprendžiant, kaip savo gyvenimu ir gyvensena galime geriausiai pasiekti mums unikaliai Dievo paskirtus tikslus. Būti atsiųstiems, kad būtume ypatingi Dievo žmonės, yra komplimentas. Tai gali reikšti, kad teks išsiskirti iš minios, kai savo pasirinkimais parodysime kuo sekame. Mūsų užduotis Bažnyčios švietimo sistemoje ir Vaikų ir jaunimo programoje, ir Dievo karalystėje žemėje yra ne tik neleisti šiai kartai prarasti savo tikėjimo ir nuklysti į tokį gyvenimo būdą, kuris yra jų nevertas, – pranašas kviečia vaikinus ir merginas gebėti atgaivinti pasaulį.
Viešpaties pranašas kviečia moteris, galinčias pakilti ir vadovauti pasaulyje, kuriame daugybė moterų deramai sieks įtvirtinti savo teisėtą vietą, ketindamos būti svarbios ir įtakingos, bet daugumai jų atrodo, kad religingumas kertasi su jų prasmingais siekiais. Ir vis dėlto Sionės moterys apsirengs dieviškumo galia ir išjudins branduolį.
Ir Jam reikia, kad ugdytume didžios galios vyrus, įgyjančius visas Raštuose minimas Dievo sūnų savybes. Ar žemiškajame gyvenime gali būti tik vienas vadas Moronis? Girdžiu prezidentą Raselą M. Nelsoną sakant „Ne“, kai jis kalba apie šią karališkąją kartą. Jis sušunka jiems, kad „mūsų Dangiškasis Tėvas išsaugojo daugumą Savo kilniausių dvasių – tikriausiai […] Savo geriausią komandą – šiam paskutiniam etapui. Tos kilnios dvasios – tie geriausi žaidėjai, didvyriai – esate jūs!“3
Tad dar kartą dėkoju jums už tai, kad šios Viešpaties Bažnyčios ir karalystės jaunimui esate nepakeičiama galia siekiant ilgalaikio atsivertimo. Jėzaus Kristaus vardu, amen.