Mokytojo kontrolinis sąrašas

Mokymas Gelbėtojo būdu su vyresniuoju Uchtdorfu

Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

2022 m. birželio 12 d., sekmadienis

Mano mėgstamiausi žmonės!

Mano brangūs broliai ir seserys, mano brangūs draugai, kokia nuostabi akimirka būti kartu ir žiūrėti šį puikų, nuostabų ir gražų vaizdo įrašą, kuriame parodoma, kaip Bažnyčios nariai ir pasaulio žmonės gali mokyti kiekvieną amžių, kiekvieną kartą Gelbėtojo kelio.

Mano brangūs draugai, jaučiuosi labai dėkingas, kad šiandien esu tarp savo mėgstamiausių žmonių: mokytojų – buvusių, dabartinių ir būsimų! Kadangi visi esame vienokie ar kitokie mokytojai, manau, kad mano mėgstamiausių žmonių grupė yra gana plati. Myliu mokytojus. Man patinka būti šalia jų. Myliu savo mokytojus ir esu jiems skolingas daugiau, nei kada nors galėsiu grąžinti.

Mokslininkai šimtus metų tyrė, ko reikia norint būti puikiu mokytoju, ir plačiai siūlė, propagavo ir skelbė savo teorijas apie tai, kas mokymąsi padaro sėkmingą.

Mes visi esame palaiminti, kad galime mokytis iš didžiausio visų laikų mokytojo Jėzaus Kristaus. Manau, kad per didžiąją pastarųjų dviejų tūkstantmečių dalį nebuvo nė sekundės, kada kur nors pasaulyje Jo mokymai nebuvo branginami, tyrinėjami, apmąstomi, kartojami ir modeliuojami.

Argi tai ne visų mokytojų siekis? Padaryti ilgalaikius pokyčius į gera? Palaiminti kitų gyvenimus tokiu būdu, kuris veikia kur kas plačiau nei pamoka ar klasė?

Jėzus iš Nazareto daro būtent tokią įtaką – praeityje, dabartyje ir ateityje. Tad iš ko mums geriau mokytis? Jei mokysimės iš Jo, tobulėsime ne tik kaip mokytojai (nepriklausomai nuo mūsų gyvenimo aplinkybių), bet ir labai tobulėsime kaip žmonės.

Taigi, man privilegija ir garbė šiandien jums kalbėti apie Gelbėtoją, nes geriausias būdas tapti geresniu mokytoju yra tapti geresniu Jėzaus Kristaus pasekėju.

Patikrinimų prieš skrydį svarba

Kai buvau avialinijų pilotas, kiekvieną kartą atsisėdęs į orlaivio vado kėdę turėdavau tik vieną svarbiausią siekį – saugiai nuskraidinti save, įgulą ir keleivius į tikslą. Šis siekis reikalavo dėmesingumo ir budrumo.

Kad paremtų šį dėmesingumą, pilotai prieš skrydį atlieka daugybę patikrinimų, peržiūri saugos procedūras, patikrina prietaisų veikimą ir mechaninį patikimumą. Kiekvienas kontrolinio sąrašo punktas yra tai, ką pilotas atliko šimtus (jei ne tūkstančius) kartų.

Patyręs pilotas niekada nemano, kad, kadangi jis jau skrido šimtus kartų, nebereikia vargintis su patikrinimu prieš skrydį ar pakanka jį atlikti atsainiai.

Patikra prieš skrydį pratina pilotus sutelkti dėmesį į esminius dalykus, kurie užtikrina sėkmingą skrydį.

Kaip pilotas turi konkretų vadovaujantį tikslą, taip ir mes, Žodžio mokytojai, – atvesti sielas arčiau Kristaus. Kai tik mums tenka galimybė mokyti, šis tikslas turėtų būti svarbiausias mūsų mintyse.

Ar, kaip mokytojai, turime kontrolinį sąrašą, kuris padėtų susitelkti į savo šventą tikslą? Taip!

Mokymas Gelbėtojo būdu

Šį mėnesį Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia išleis pataisytą knygos Mokymas Gelbėtojo būdu versiją. Tai vadovėlis visiems, kurie moko Evangelijos – namuose ir Bažnyčioje. Programėlėje „Evangelijos biblioteka“ jis bus pasiekiamas 70-čia kalbų. Spausdintos kopijos bus išleistos ateinančiais mėnesiais.

Šis vadovėlis remiasi Jėzaus Kristaus – mūsų, kaip mokytojų, vadovo ir įkvėpėjo – gyvenimu bei mokymais. Jis padeda mums susitelkti mokyti taip, kaip mokė Jis.

Mokymas Gelbėtojo būdu padės visiems, kurie moko. Jis gali suteikti įkvėpimo ir pamokymų tėvams, kaimynams, tarnaujantiesiems broliams ir seserims, misionieriams ir visiems Jėzaus Kristaus mokiniams. Būti Jo mokiniu reiškia mylėti, rūpintis, laiminti ir pakylėti kitus, o tai reiškia mokyti.

Kitaip tariant, jei bandote mylėti ir tarnauti taip, kaip tai darė Jėzus, jūs esate mokytojas, ir Mokymas Gelbėtojo būdu skirtas jums ir man. Tikiuosi, kad jis jums bus lobis, nesvarbu, ar esate naujokas šioje kelionėje, ar joje dalyvaujate jau daugelį metų.

Trečioje vadovėlio Mokymas Gelbėtojo būdu dalyje yra savęs įvertinimas, – tarsi skrydžio kontrolinis sąrašas, – kuris gali padėti mums labiau susitelkti į savo mokymo pastangas. Tai paskatins savianalizę, atskleis akląsias zonas ir sukels įkvėptų minčių, kaip galime tobulėti. Mokytojams jis gali būti toks pat naudingas, kaip pilotams skrydžio kontrolinis sąrašas.

Jei, taip sakant, leisite man prisėsti šalia jūsų piloto kabinoje, norėčiau su jumis atlikti mokymui skirtą „patikrinimą prieš skrydį“. Kviečiu išsitraukti metaforišką segtuvą ir pagalvoti, kaip įvertintumėte save pagal kiekvieną punktą. Šis savęs įvertinimas gali būti didelis palaiminimas – šiandien ir kiekvieną kartą, kai ruošiamės mokyti Gelbėtojo būdu.

Susitelkite į Jėzų Kristų

Pirmasis mūsų patikrinimo punktas yra „Susitelkite į Jėzų Kristų“. Tai galimybė apmąstyti, ar Gelbėtojas tikrai yra mūsų mokymo centre. Apsvarstykite šiuos klausimus:

Ar mokau apie Jėzų Kristų, kad ir ko mokau?
Ar pabrėžiu Jėzaus Kristaus pavyzdį?
Ar padedu besimokantiesiems atpažinti Viešpaties meilę, galią ir gailestingumą savo gyvenime?
Ar padedu besimokantiesiems sąmoningai stengtis tapti panašesniems į Jėzų Kristų?

Tai gilūs klausimai!

Pripažinkime: Evangelija yra tokia plati, kad galėtume visą gyvenimą studijuoti ir vos paliesti paviršių. Įsivaizduokite, kad piešiate taikinį – tokį aukštą ir platų, kaip milžiniško medinio pastato šonas – galintį atvaizduoti Evangelijos platumą.

Visi turime savo Evangelijos pomėgių – dalykų, kurie mus domina. Istorijos laikotarpiai, Bažnyčios programos, doktrinos temos ar net atskiros Raštų eilutės. Ir mums gali kilti pagunda daugiausia dėmesio skirti šioms savo mėgstamoms temoms.

Bet kad ir koks didelis yra Evangelijos mokymo taikinys, „buliaus akis“ – taikinio centras, į kurį niekada neturime užmiršti susitelkti, – yra maža. Ir tai yra centras, kurį mums nurodė ne komentarai, ne apklausos, ne diskusijos. Jį mums nurodė pats Gelbėtojas.

Kas tas centras?

Mylėk Dievą ir mylėk kitus.

Tai yra centras.

Mums gali būti įdomūs ir kiti dalykai. Jie netgi gali būti svarbūs. Bet jie nėra centras.

Jie yra pagalbiniai veikėjai. Jie yra garnyras mūsų meniu; gal salotos prie pagrindinio patiekalo. Jie pagardina ar paįvairina ir galbūt prideda daug vitaminų, bet jie nėra pagrindinis patiekalas.

Koks tada yra mūsų mokymo tikslas?

Mūsų tikslas yra padėti tiems, kuriuos mokome, priartėti prie Kristaus, didinti jų pažinimą ir meilę Dievui bei tarnauti Jam, ištiesiant gailestingumo ranką visiems Jo vaikams.

Tai yra centras.

O kur mes rasime didžiausią pavyzdį, kaip mylėti Dievą ir kitus?

Mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo gyvenime ir mokymuose.

Vesdami žmones arčiau Kristaus, padedame jiems sustiprinti tikėjimą ir meilę Dievui. Taip pat padedame jiems didinti atjautą ir meilę kitiems.

Kai mums kyla pagunda nukrypti prie kitos temos, kuri mums gali pasirodyti įdomi, turėtume savęs nuoširdžiai paklausti:

„Ar susitelkiu į Gelbėtoją, kad ir ko mokau?“

„Ar tai, ko mokau, padeda kitiems augti meile Dievui ir rodyti tą meilę mylint ir tarnaujant, ir pritaikant Gelbėtojo mokymus savo gyvenime?“

Kaip mokytojai galime kalbėti angelų kalbomis; galime linksminti, džiuginti, juokinti ir stebinti. Bet jei mums nepavyko susitelkti į Jėzų Kristų, mes nepataikėme į tikslą¹ ir mūsų mokymas yra tik šešėlis to, kas jis turėtų būti.

Visada susitelkite į mūsų Gelbėtoją ir Išpirkėją Jėzų Kristų.

Mylėkite tuos, kuriuos mokote

Antras kontrolinio sąrašo punktas yra „Mylėkite tuos, kuriuos mokote“. Šis kontrolinio sąrašo punktas leidžia apmąstyti savo, kaip mokytojų, motyvus ir primena, kad mūsų širdys būtų sutelktos mylėti ir branginti tuos, kuriuos mokome. Štai keli klausimai apsvarstymui:

Ar besimokančiuosius stengiuosi matyti taip, kaip juos mato Gelbėtojas?
Ar siekiu pažinti tuos, kuriuos mokau, – suprasti jų aplinkybes, poreikius ir stipriąsias puses?
Ar meldžiuosi už mokinius pavardžiui?
Ar sukuriu saugią aplinką, kurioje visi būtų gerbiami ir žinotų, kad jų indėlis yra vertinamas?
Ar randu tinkamų būdų savo meilei išreikšti?

Girdėjau apie vieną moterį, kuri buvo patyrusi vidurinės mokyklos mokytoja. Ji daug metų tobulino savo mokymo metodiką ir labai prisidėjo prie vidurinės mokyklos mokinių gyvenimo. Ji puikiai mokėjo susitvarkyti su šia amžiaus grupe.

Vienais metais ji dalyvavo vasaros mokyklos programoje, pagal kurią mokė daug jaunesnius, visai kitokius mokinius – penkiamečius vaikus. Žinoma, vaikai buvo įsiaudrinę ir kupini energijos, kai suplūdo į jos klasę. Jie labai triukšmavo ir juokavo, šaukė, lakstė tarp stalų ir vaikėsi vieni kitus. Ši mokytoja, norėdama suvaldyti klasę, panaudojo savo „mokytojos balsą“, kuris buvo veiksmingas siekiant, kad vidurinės mokyklos vaikai nurimtų ir atsisėstų. Bet kas atsitiko?

Klasė nuščiuvo. Vaikai tuoj pat liovėsi daryti tai, ką darė, ir išplėtę akis puolė prie laisvų suolų. Visi, išskyrus du.

Pirmas vaikas, maža mergaitė, parkrito ant grindų ir ėmė verkti. Nors mokytoja nejautė jai jokio pykčio, ta maža mergaitė pamanė, kad padarė kažką tikrai blogo ir pavirto ašarų klanu.

Antrasis vaikas, mažas, bet stiprus berniukas, išsigandęs pažvelgė į mokytoją, puolė pro duris ir dingo koridoriuje. Mokytoja svarstė, ar jis kada nors grįš.

Tą dieną mokytoja išmoko svarbią pamoką: paaugliams taikytos technikos netiko mažiems vaikams.

Tai pamoka mums, jums ir man.

Kiekvienas mūsų mokomas žmogus yra Dievo vaikas, asmenybė.

Ar matome juos taip, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas – kaip unikalius asmenis su savo mintimis, jausmais, išbandymais ir sunkumais? Ar kuriame saugią mokymosi aplinką – vietą, kurioje kiekvienas žmogus gali jaustis saugus ir priimtas?

Kad ir kokia būtų mūsų gimtoji kalba, ar mūsų mokiniai žino, kad kalbame visuotine meilės kalba? Kad juos vertiname, kad jaučiame jiems užuojautą ir gerbiame juos?

Gelbėtojas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido su visuomenės paniekintaisiais ir atmestaisiais.

Jis galėjo jiems moralizuoti ir juos smerkti. Užuot tai daręs, Jis juos priėmė, gydė ir guodė.

Taip, Jis mokė juos eiti ir daugiau nenusidėti.² Tačiau ligoniams, nusidėjėliams ir neįgaliesiems Jis kalbėjo ir veikė iš meilės, užuojautos ir pagarbos.

Kiekvieną iš mūsų Jis mato kaip Visagalio Dievo sūnų ar dukterį – turintį amžiną potencialą šlovingai vaikščioti šalia Jo, o ne žemiau Jo.

Didysis krikščionių rašytojas K. S. Luisas pakartojo šį požiūrį sakydamas: „Tai labai rimta: gyventi kandidatų į dievus ir deives visuomenėje, atmenant, kad nuobodžiausias ir neįdomiausias tavo pašnekovas vieną dieną gali tapti esybe, kurią, jei pamatytum dabar, būtum stipriai gundomas garbinti.“ Jis tęsė: „Paprastų žmonių nėra. Jūs niekada nekalbėjote su paprastu mirtinguoju. […] tai nemirtingieji, su kuriais juokaujame, su kuriais dirbame, tuokiamės, kuriuos ignoruojame ir išnaudojame – nemirtingi […] amžini didingi šviesuliai.“³

Kai kitiems rodome tokią pagarbą, atspindime Jėzaus Kristaus pavyzdį. Mylime, kaip Jis mylėjo. Pakylėjame, kaip Jis pakylėdavo. Mokome, kaip Jis mokė.

Nepamirškime mylėti, gerbti ir pakylėti tuos, kuriuos mokome.

Mokykite Dvasia

Trečias kontrolinio sąrašo punktas yra „Mokykite dvasia“. Apsvarstykite šiuos klausimus:

Ar prieš mokydamas pats ruošiuosi dvasiškai?
Ar reaguoju į dvasinius raginimus apie besimokančiųjų poreikius?
Ar sukuriu sąlygas ir galimybes, kad besimokančiuosius mokytų Šventoji Dvasia?
Ar padedu besimokantiesiems siekti asmeninio apreiškimo, jį atpažinti ir veikti pagal jį?
Ar dažnai liudiju ir raginu besimokančiuosius daryti tą patį?

Stengiuosi dažnai sau priminti, kad visomis savo pastangomis mokyti Evangelijos ir vesti žmones pas Jėzų Kristų, pats negaliu nieko atversti.

Tik Šventoji Dvasia gali tai padaryti.

Mes galime kalbėti žodžius, bet atvertimas yra Dvasios reikalas. Tai atsitinka, kai Šventoji Dvasia paliečia širdį ir žmogus atsiliepia į Jos įtaką nuspręsdamas sekti Gelbėtoju.

Jei dėl įtikinamų žodžių ar gerai pagrįstų argumentų kas nors yra „įtikinamas“ sekti Jėzumi Kristumi, tas įtikinimas gali būti toks pat trumpalaikis, kaip sėkla, nukritusi uolėtoje vietoje.⁴

Mūsų darbas nėra atversti. Tai ne mūsų atsakomybė.

O koks mūsų darbas? Mokyti gerosios žinios apie Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją, kuri buvo sugrąžinta mūsų laikais! Mūsų darbas yra patvirtinti ir paremti savo žodžius savo sąžiningais ir nuoširdžiais darbais! Savo gyvenimu, kaip gyvename ir elgiamės.

Ar žmonės atsiliepia į tai, ko mokome, yra tarp jų ir Dievo. Bet mes galime būti tarpininku, sujungiančiu juos su Šventąja Dvasia. Mes galime būti langu, pro kurį Šventoji Dvasia įeis į jų gyvenimą. Mūsų žodžiai ir veiksmai gali mokyti Kristaus doktrinos tokiu būdu, kuris padėtų mokiniams patirti Šventosios Dvasios užtarimą.

Kaip mokė tuometinis vyresnysis Dalinas H. Ouksas: „Studijavimas ir protavimas gali rasti tiesą, […] bet tik apreiškimas gali ją patvirtinti.“⁵

Leiskite pakartoti tą sakinį: „Studijavimas ir protavimas gali rasti tiesą, […] bet tik apreiškimas gali ją patvirtinti.“

Kartais per gyvenimą vaikštome tarsi per miegus. Ką nors pamatome, bet aiškiai neprisimename. Reklamos, Pinterest citatos, net kelio ženklai. Dauguma jų nuteka nuo mūsų protų, nepasiekdami širdies.

Bet jei Šventoji Dvasia kalba jūsų sielai, mano sielai, jūs ir aš negalime to pamiršti, nes tai jus pakeičia; tai mus pakeičia. Prisiminkite, ką Džozefas Smitas pasakė perskaitęs Jokūbo 1:5: „Dar niekada jokia Raštų ištrauka su tokia galia neatėjo į žmogaus širdį, kaip ši tuomet atėjo į manąją.“⁶

Dvasia gali paimti paprastą mintį, pasakytą įprastu būdu, ir priversti ją liepsnoti.

Kito žmogaus atsivertimas nepriklauso nuo mūsų iškalbos ar Raštų žinojimo. Jis nepriklauso nuo to, kaip gerai mokome ar giname doktriną. Jis nepriklauso nuo mūsų intelekto, charizmos ar kalbos žinojimo.

Viskas, ką turime daryti, tai žinoti patys. Tada mūsų Dangiškasis Tėvas kviečia mus visuomet atverti savo burną, džiaugsmingai skelbti Jo Evangeliją.⁷ Jei tai darysime, Šventoji Dvasia paliudys tiesą.

Neturime būti kuo nors daugiau ar mažiau, nei iš tikrųjų esame, – Dievo vaikai ir Jėzaus Kristaus sekėjai.

Ar galite su džiaugsmu reikšti savo meilę Gelbėtojui, Jo Evangelijai ir Jo Bažnyčiai?

Jei atliksite savo dalį, Dvasia atliks savo. Taip mes „mokome Dvasia“.

Mokykite doktrinos

Ketvirtas kontrolinio sąrašo punktas yra „Mokykite doktrinos“ – žinoma, ne bet kokios doktrinos, bet doktrinos, kurią Jėzus Kristus gavo iš savo Tėvo. Gelbėtojas sakė: „Mano mokslas ne iš manęs, bet iš To, kuris mane siuntė“.⁸ Norėdami įvertinti, kaip sekasi sekti Jo pavyzdžiu, apsvarstykite šiuos klausimus:

Ar aš pats mokausi doktrinos?
Ar mokau iš Raštų ir pastarųjų dienų pranašų žodžių?
Ar padedu besimokantiesiems atpažinti ir suprasti Raštų tiesas?
Ar susitelkiu į tas tiesas, kurios stiprina tikėjimą Jėzumi Kristumi?
Ar padedu besimokantiesiems suvokti doktrinos aktualumą jiems asmeniškai?

Mūsų Evangelijos laikotarpyje Viešpats pasakė: „Aš duodu jums įsakymą mokyti vienas kitą karalystės doktrinos. Mokykite stropiai, ir mano malonė bus su jumis.“⁹

Kokios doktrinos turime mokyti?

Tai žodis, užrašytas Šventuosiuose Raštuose ir ištartas apaštalų bei pranašų lūpomis. Būtent jie turi teisę ir įgaliojimus dėstyti ir aiškinti doktriną. Ir būtent per juos Dievas visada skelbė savo žodį, teikdamas nurodymus ir supratimą savo vaikams.

Pagrindinė ir išganinga Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios doktrina yra ta, kad Jėzus Kristus yra visų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Apaštalas Paulius, kuris matė prisikėlusį Gelbėtoją ir su Juo bendravo, rašė korintiečiams: „Aiškinu jums Evangeliją, kurią jums paskelbiau, […] kad [Jėzus Kristus] numirė už mūsų nuodėmes […] ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną […], ir kad Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai.“¹⁰

Mums įsakyta „laikytis Dievo žodžio, kuris yra gyvas ir galingas […] ir ves Kristaus žmogų ankštu ir siauru keliu […] ir atves jų sielas, taip jų nemirtingas sielas [atsisėsti] Dievo dešinėn dangaus karalystėje“¹¹.

Mes, kaip mokytojai, privalome nesigėdyti Jėzaus Kristaus Evangelijos.¹² Atvirkščiai, turime džiaugsmingai pakelti savo balsą mokydami Jo doktrinos, net kai vieniems tai atrodys papiktinimas, o kitiems – kvailystė.¹³ „Nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki.“¹⁴

Skatinkite uoliai mokytis

Paskutinis mūsų kontrolinio sąrašo punktas yra „Skatinkite uoliai mokytis“. Šis punktas primena, kad mūsų stropus mokymas yra tik pusė lygties. Kita pusė – galbūt svarbesnioji – yra stropus mūsų mokinių mokymasis. Štai keletas klausimų, kurie padės mums įvertinti, ar mūsų stropus mokymas skatina stropų mokymąsi:

Ar padedu besimokantiesiems prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi?
Ar skatinu besimokančiuosius kasdien studijuoti Evangeliją?
Ar skatinu besimokančiuosius dalytis tiesomis, kurių jie mokosi?
Ar kviečiu besimokančiuosius gyventi tuo, ko jie mokosi?

Mūsų dvasioms reikia nuolatinio maitinimo, kad galėtume tapti šviesos ir šlovės būtybėmis, kuriomis Dievas mus sukūrė tapti. Kai studijuojame ir apmąstome Dievo pranašų žodžius, geriame gyvąjį vandenį ir sotinamės Kristaus žodžiu.

Neužtenka vien perskaityti žodžius. Turime į juos įsiklausyti; turime juos apmąstyti ir įsisavinti.¹⁵

Perfrazuosiu patarlę: „Pamokyk žmogų Evangelijos, tai palaiminsi jį vienai dienai. Išmokyk žmogų sotintis Dievo žodžiu ir bendrauti su Šventąja Dvasia, tai palaiminsi jį visam gyvenimui.“

Būtent per šį įkvėpimo ir asmeninio apreiškimo procesą statome savo gyvenimą ant mūsų Išpirkėjo uolos.¹⁶ Būtent tada Jėzaus Kristaus Evangelija gali tapti „sielos inkaru“¹⁷.

Evangelijos mokymas yra svarbus. Ne mažiau svarbu yra mokyti kitus pasinerti į maldą, siekti Dvasios ir taikyti tai, ką išmoko.

Pažadas & Palaiminimas

Mano brangūs broliai ir seserys, mano mylimi draugai, brangūs mokytojai – o visi esame mokytojai – dėkoju jums už ištikimybę ir troškimą daryti gera. Dėkoju už daugybę valandų, kurias praleidžiate ruošdamiesi, tarnaudami ir džiaugsmingai mokydami Evangelijos kitus.

Kviečiu jus išstudijuoti naują vadovėlį Mokymas Gelbėtojo būdu ir naudoti savęs vertinimą, kad primintų jums apie jūsų tikslą.

Laikydamiesi Dievo žodžio ir mokydami tai daryti kitus – mokydami Gelbėtojo būdu – parodome savo meilę Dievui ir savo artimui bei visiems žmonėms. Eidami tuo ankštu ir siauru keliu, dalyvaujame tame švenčiausiame pašaukime vesti savo ir kitų nemirtingas sielas „Dievo dešinėn dangaus karalystėje atsisėsti su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu, ir su visais mūsų šventais tėvais, kad daugiau iš ten nebeišeitų“¹⁸.

Telaimina jus Dievas, mano kolegos mokytojai, mano brangūs draugai, mano bendratarniai, už jūsų nuoširdžias pastangas mokyti Gelbėtojo vardu. Šventu visų laikų didžiausio mokytojo vardu, mūsų Mokytojo vardu, Jėzaus Kristaus vardu, amen.