Suderinkime savo širdį su Dvasios balsu

Linda K. Burton

Paramos bendrijos visuotinė prezidentė

Paveikslėlis

BŠS dvasinė valandėlė • 2014 m. kovo 2 d. • Brigamo Jango Universitetas – Aidahas

Man didelė garbė būti kartu su jumis šioje dvasinėje valandėlėje. Meldžiau Viešpatį palaiminti jus, kad išgirstumėte tai, kas padės jums geriau atpažinti Dvasios balsą. Gali būti, kad klausydamiesi ką tik nuskambėjusios nuostabios muzikos jau pajutote tai, kas buvo skirta tik jums.

Maždaug prieš 41 metus nenoriai ėjau į Šventyklos aikštėje vykusią dvasinę valandėlę jauniems suaugusiesiems. Mano tikėjimą bandė didžiulė tos dvasinės valandėlės popietę kilusi pūga. Bet, kadangi buvau paprašyta pagelbėti, nuėjau kad atlikčiau savo pareigą. Bėgant metams suvokiau, kad tai, apie ką kalbėjo Prezidentas Airingas, yra tiesa: „Žmogus Viešpačiui negali duoti net kriaukšlelio duonos už tai negaudamas viso duonos kepaliuko.“¹ Mano nuostabusis vyras yra tasai „duonos kepalėlis“, kurį gavau už savo dalyvavimo „kriaukšlelį“. Būtent toje dvasinėje valandėlėje sutikau savo vyrą. Jis giedojo chore, o susirinkimo pabaigoje drąsiai priėjo prie manęs, ir mudu susipažinome. Esu tokia dėkinga, kad tą vakarą jaučiau pareigą dalyvauti dvasinėje valandėlėje ir kad gailestingas mūsų Dangiškasis Tėvas priėmė neryžtingas mano pastangas būti ten, kur privalėjau būti.

Esu dėkinga, kad šį vakarą drauge su mumis yra keli mūsų vaikai ir vyriausia anūkė. Makeila griežia altu. Būdama 3 metukų ji pradėjo mokytis griežti violončele ir dabar, būdama 16-kos, yra talentinga muzikantė. Taip galiu sakyti dėl to, kad esu jos močiutė, o močiutės nemeluoja. Jos laipsniškas tobulėjimas yra tikras įkvėpimas. Ji mokosi naudoti instrumentą ne tik savo, bet ir kitų gyvenimams laiminti. Ji įvaldė instrumento derinimo įmantrybes, žino kasdienio uolaus repetavimo svarbą, patyrė koks džiaugsmas koncertuoti ir savo instrumento garsą suderinti su kitais.

Kai prieš kelerius metus drauge su vyru tarnavome misijoje, išmokau skaityti korėjiečių simbolius ir tarti jų abėcėlės garsus. Išmokau elementarių sveikinimosi frazių, posakių, kelis Evangelijos terminus ir išgirdusi galėjau atskirti korėjiečių kalbą nuo kitų. Korėjiečių kalba mintinai išmokau kelias mano mėgstamiausias giesmes ir pradinukų daineles. Tačiau mano sugebėjimas kalbėti arba suprasti tą gražią kalbą buvo labai ribotas.

Kodėl pasakoju jums šiuos, regis, nesusijusius pavyzdžius? O gi todėl, kad norėčiau aptarti Dvasios kalbos mokymąsi – kaip Ji kalba mums ir kaip mes galime ugdyti savo sugebėjimą girdėti Jos balsą. Lygiai kaip mokymasis groti instrumentu arba kalbos mokymasis yra procesas, taip ir Dvasios kalbos mokymasis reikalauja laiko. Gyvybiškai svarbu, kad kiekvienas išmoktume tą kalbą nepriklausomai nuo to, ar esame seni Bažnyčios nariai ar ką tik pasikrikštiję.

Gelbėtojas Mormono Knygoje mokė, kad lamanitai „buvo pakrikštyti su ugnimi ir Šventąja Dvasia, ir jie to nežinojo“.² Labai trokštu, kad visi sugebėtume geriau girdėti ir suprasti Šventosios Dvasios raginimus, bei panaudoti tikėjimą jiems paklūstant. Tam visų pirma reikia išmokti atpažinti Jo balsą.

Minutėlę panagrinėkime mūsų situaciją. Kadangi mūsų čia susirinkusi auditorija tokia didelė ir mus taip pat stebi jauni suaugusieji visame pasaulyje, norėčiau pakviesti jus kai ką padaryti. Ar galėtumėte, per daug nesileisdami į smulkmenas, Twitter'yje su kitais pasidalinti savo patirtimi šiais klausimais? Radę sekundėlę Twiter'yje išsiųskite savo atsakymą su #cesdevo.

Štai klausimas į kurį galite atsakyti: Kaip žinoti, kad išgirdome Dvasios balsą?

Mąstydami apie šį klausimą galime užsiduoti papildomų klausimų:

Ar esu patyręs meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrybės, romumo, švelnumo, tikėjimo, vilties ir paguodos jausmus?
Ar į protą atėjo mintys, arba ar širdyje pajutau tai, ką žinau esant iš Viešpaties, o ne iš manęs?
Ar esu girdėjęs save sakant tiesą, nors negalvojau, ką kalbėsiu?
Ar esu patyręs, kaip buvo išaukštinti mano įgūdžiai ir sugebėjimai?
Ar kada nors jaučiausi vedamas ir saugomas nuo apgaulės?
Ar kada nors įžvelgiau nuodėmę savo gyvenime ir troškau ją ištaisyti?
Ar kada nors jutau Dvasią, šlovinančią Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų ir liudijančią apie Juos? ³

Jei į bet kurį klausimą atsakėte „taip“, tai reiškia, kad savo gyvenime esate jautę Viešpaties Dvasią. Tačiau svarbiausias klausimas yra „Ar galite taip jaustis dabar?“ ⁴

Pranašo Mormono patarimas sekti Kristaus šviesa gali padėti sužinoti, kaip gauti Šventąją Dvasią. Mormonas sakė:

„Nes štai, Kristaus Dvasia duodama kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti, kas gera ir kas pikta; todėl rodau jums būdą nuspręsti: viskas, kas kviečia daryti gera ir įtikinėja tikėti Kristų, siunčiama Kristaus galia ir dovana; todėl galite tobulai pažinti, kad tai iš Dievo.

Bet jeigu kas įtikinėja žmones daryti pikta ir netikėti Kristų, ir neigti jį, ir netarnauti Dievui, – tada galite tobulai pažinti, kad tai iš velnio; nes taip dirba velnias; nes jis nė vieno neįtikinėja daryti gera; ne, nė vieno; nei jo angelai; nei tie, kurie jam pasiduoda.“ ⁵

Prezidentas Gordonas B. Hinklis mokė: „Tai tikrų tikriausias testas. Ar tai įtikina daryti gera, pakilti, išsitiesti, elgtis teisingai, būti maloniam, dosniam? Jeigu taip, tai iš Dievo Dvasios.“ ⁶

Kodėl atskirti Dvasios kuždesius atrodo taip sunku? Galbūt tai dėl to, kad Dvasia kalba tiek mūsų protams tiek širdims. Mokydamiesi Dvasios kalbą kartais savo mintis ir emocijas supainiojame su Dvasios raginimais. Dar viena priežastis yra tai, kad gebėjimas atpažinti Dvasią yra Dvasios dovana. Yra tokių, kuriems lengva mokytis kalbų, ir tokių, kuriems sunku; tas pats taikytina ir gebėjimui suprasti Dvasios kuždesius. Dažniausiai, norint išmokti groti instrumentu arba kalbėti užsienio kalba, reikia didelių pastangų, neapsieinama be repeticijų ir klaidų. Tas pats taikytina ir mokantis Dvasios kalbos.

Būtų pravartu žinoti, kad asmeninis apreiškimas yra procesas – eilutė po eilutės ir priesakas po priesako, kurį net pranašai, regėtojai ir apreiškėjai turi išmokti suprasti. Štai vyresniojo Džefrio R. Holando pavyzdys.

„Kartais vienintelis būdas patekti iš taško A į tašką C yra kirsti tašką B.

Dėl to, kad užaugau Jutos pietuose ir galėjau mėgautis pietinės Jutos ir šiaurinės Arizonos stebuklais ir grožiu, norėjau, kad mano sūnus taip pat tai patirtų, norėjau jam aprodyti vietas, kurias mačiau ir kuriomis mėgavausi būdamas jo amžiaus. Jo mama mums įdėjo maisto pietums, ir įsėdę į senelio pikapą mes patraukėme į Arizonos šiaurėje esančią teritoriją.

Pastebėję kad saulė jau leidžiasi, nusprendėme pasukti namo. Grįždami privažiavome kryžkelę, kuri pasirodė visai nepažįstama. Sūnaus paprašiau pasimelsti ir paklausti, kuriuo keliu patraukti. Jis stipriai pajuto, kad turime sukti į dešinę. Taip ir padariau. Pasukome į dešinę, o ten kelias baigėsi. Pavažiavus kokius keturis ar penkis šimtus metrų, kelias išnyko, ir buvo aišku, kad pasukome ne tuo keliu.

Apsisukome, sugrįžome į kryžkelę ir pasukome į kitą kelią. Buvo aišku, kad kairysis kelias buvo teisingas.

Pakeliui į namus Matas tarė: „Tėti, kodėl pasimeldę jautėme, kad sukti į dešinę buvo teisingas sprendimas, tačiau atsitiko visai priešingai?“ Atsakiau: „Manau, kad Viešpats norėjo, kad mes kuo greičiau patrauktume teisingu keliu, Jis norėjo, kad tai darytume tikrai žinodami, kad važiuojame teisinga kryptimi ir mums nereikia dėl to jaudintis. Dėl to Jis taip ir atsakė. Mūsų atveju, lengviausia buvo leisti mums pavažiuoti 400 ar 500 metrų blogu keliu ir taip greitai nedvejojant suvokti, kad tai buvo klaidingas kelias, ir taip su tokiu pačiu įsitikinimu žinoti, kad kitas kelias teisingas.

Turiu visiškai tikrą, tobulą pažinimą, kad Dievas mus myli. Jis yra geras. Jis yra mūsų Tėvas ir nori, kad melstumės, pasitikėtume ir tikėtume, o ne pasiduotume, supanikuotume, neatsitrauktume ir nepabėgtume, kai atsitinka kažkas nepageidautino. Mes nebėgame, mes ir toliau stengiamės, tikime, pasitikime, sekame tuo pačiu keliu ir taip sugrįšime į Jo glėbį ir išgirsime Jį sakantį: „Sakiau, kad viskas bus gerai, sakiau, kad nieko blogo nenutiks.“ ⁷

Ar tai ne nuostabu? Ruošdamasi šio vakaro kalbai patyriau kažką panašaus į vyresnojo Holando patyrimą. Buvau pasirinkusi vieną kryptį, tyrinėjau vieną temą ir užsirašiau kilusias mintis, tačiau tai padariusi jaučiausi neramiai. Pajutau, kad vietoj pasirinktos temos turėčiau kalbėti kita. Tik tada prisiminiau prieš dvejus metus patirtą išgyvenimą. Kai buvau pašaukta tarnauti visuotine Paramos bendrijos prezidente, praleidau nemažai bemiegių naktų. Vienos tokios nakties metu mano protą užliejo mintys ir įstrigo mano širdyje. Užsirašiau tas mintis ir atidėjau į šalį, o prisiminiau jas tik prieš porą savaičių, kai pradėjau nerimauti dėl pasirinktos temos. Dangiškasis Tėvas leido man kurį laiką eiti kita kryptimi, tačiau per švelnius jausmus širdyje ir atsiminimą, sužadintą per Šventosios Dvasios dovaną, padėjo sugrįžti prie šios temos.

Kaip galėtumėte geriau įsiklausyti į Dvasios balsą? Galime pradėti pripažindami, kad mūsų Dangiškasis Tėvas nori bendrauti su mumis. Tai žinome, nes visi pastarųjų dienų pranašai mokė doktrinos apie asmeninį apreiškimą. Pagalvokite apie daugelį kitų Viešpaties suteiktų palaimų, padedančių mums bendrauti su Juo ir gauti Jo žodžius: Raštus, patriarchalinį palaiminimą, maldą, apeigas, įkvėptus vadovus ir tėvus bei Šventosios Dvasios dovaną.

Kaip pradėti artintis prie Dievo ir girdėti Jo balsą, kalbantį mums? O gi pradedame nuo pagrindinių dalykų. Tai darome mažomis ir paprastomis priemonėmis, rodydami, kad mūsų gyvenime Jis svarbiausias ir kad norime gauti Jo apreiškimą. Lankydamasi vakarinėje Afrikoje išgirdau tokią man patinkančią frazę, kuri dera šiam asmeninio apreiškimo procesui: „pažanga pasiekiama lėtai, po žingsnelį“. Kokie tie žingsneliai?

Nr. 1: Nuoširdžiai ir nuolankiai melskitės.

Daugelį metų stebint, kaip mano vaikai ir vaikaičiai naudoja tikėjimą nuolankioje ir nuoširdžioje maldoje prašydami Viešpaties pagalbos jų kasdieniuose sunkumuose, buvo paliesta ir mano motiniška širdis. Tai iliustruoja viena brangi šeimos istorija.

Mūsų sūnus yra vyriausias vaikas mūsų šeimoje. Jis turi penkias seseris ir nė vieno brolio. Prieš mūsų trečios dukters gimimą, vyras pažadėjo sūnui padovanoti šunį jei susilauksime dar vienos mergaitės. Mūsų mergaitei gimus, mano gerasis vyras ištesėjo duotą pažadą. Šuo tapo geriausiu mūsų sūnaus draugu. Jis mylėjo tą šunį. Tačiau vieną dieną šuo pasimetė. Mes jo visur ieškojome, tačiau pastangos buvo bergždžios. Paskambinome į Gyvūnų sanitarinę tarnybą. Joje dirbęs tarnautojas mums nesuteikė daug vilties, kadangi gyvenome netoli magistralės. Jis manė, kad praėjo jau daug laiko, ir šuo galėjo išeiti į magistralę, kur galimai buvo partrenktas.

Papasakoję sūnui apie sužinotas naujienas, kiek įmanydami guodėme, tačiau jis buvo sugniuždytas. Pamenu, kai paraginau jį melstis Dangiškajam Tėvui ir prašyti paguodos. Mūsų mielas berniukas pažvelgė man į akis ir tarė: „Mama, jau daug kartų meldžiau ir meldžiausi.“

Praėjo kelios dienos. Tada vieną ankstų rytą kažkas pasibeldė į mūsų duris. Jas atidarė vienas iš mūsų vaikų ir tada atbėgo pakviesti manęs. Sunerimau, kai mūsų kieme pastebėjau mašiną, ant kurios šono buvo užrašyta „Gyvūnų sanitarinė tarnyba“. Prie durų stovintis vyras pažvelgė į mane ir tarė: „Ponia Burton, manau, kad mašinoje turime tai, kas priklauso jūsų sūnui.“

Mano širdis nukrito į kulnus. Pamenu, jog nerimavau, kad jis atvežė mums jau negyvą ar baisiai suluošintą šunį. Mano didžiuliam džiaugsmui, jo mašinoje sėdėjo mūsų šuo – gyvybingas, sveikas ir pasiruošęs sprukti iš mašinos tiesiai į mūsų berniuko glėbį.

Paklausiau Gyvūnų sanitarinės tarnybos darbuotojo, kur šis rado mūsų šunį. Jis atsakė: „Šį rytą išvažiuojant iš namų, įvyko kažkas neįprasto. Priešais mano namus stovėjo šuo, kuris atitiko jūsų telefonu duotus apibūdinimus. Šuo sureagavo, kai pašaukiau jį vardu. Taigi pamaniau, kad parvešiu jį namo ir taip prieš mokyklą nuraminsiu jūsų sūnų.“

Žinau, kad Viešpats atsako į nuoširdžias, švelnias, vaikiškas maldas. Dangiškasis Tėvas nori, jog vaikai nuo mažens žinotų, kad Jis jais rūpinasi, kad ir toliau augdami pasitikėtų Juo. Kadangi vaikai dažniausiai yra pilni nuolankumo, jie būna verti Dangiškojo Tėvo pažado, duoto Doktrinoje ir Sandorose: „Būk nuolankus, ir Viešpats, tavo Dievas, ves tave už rankos ir atsakys tau į tavo maldas.“⁸

Kai skaitysiu prezidento Spenserio V. Kimbolo klausimus pateiktus panašiai grupei, įvertinkite savo maldų nuolankumą ir nuoširdumą: „Ar norite būti vedami? Ar meldžiate Viešpaties įkvėpimo? Ar norite daryti tai, kas teisinga, arba tai, kas jums patinka nepriklausomai nuo to ar tai teisinga? Ar norite daryti tai, kas atneš teigiamų rezultatų per tam tikrą laiko tarpą, ar tai, ko trokštate šią akimirką? Ar meldžiatės? Kiek trunka jūsų maldos? Kaip meldžiatės? Ar meldžiatės pagal Gelbėtojo pavyzdį… o gal prašote tai, ko norite, nepaisydami, ar dera tai daryti ar ne?“

Prezidentas Kimbolas tęsė: „Ar maldose sakote: „Tebūnie tavo valia“? Ar sakote: „Dangiškasis Tėve, jei įkvėpsi mane daryti tai, kas teisinga, aš taip ir padarysiu“? O gal sakote taip: „Dangiškasis Tėve, aš myliu Tave, tikiu Tavimi, žinau, kad esi visažinis. Esu sąžiningas. Nuoširdžiai trokštu daryti gera. Žinau, kad matai viską nuo pradžios iki pabaigos. Tu matai ateitį. Tu žinai, ar šioje situacijoje jausiu ramybę ar sumaištį, džiaugsmą ar širdgėlą, ar man pasiseks ar ne. Prašau, pasakyk man, mylimas Dangiškasis Tėve, ir pažadu padaryti tai, ką tu liepsi.“ Ar kada taip meldėtės? Ar nemanote, kad tai būtų išmintinga? Ar turite tiek drąsos, kad taip melstumėtės?“⁹

Galime nuoširdžiai melstis jei išmoksime suformuluoti nuoširdžius klausimus ir juos pateikti Viešpačiui. Apmąstykite Džozefo Smito klausimus: „Ką daryti? Kuri iš visų šių grupių teisinga; o gal visos jos neteisingos? Jei kuri nors iš jų teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?“¹⁰ Atsakymų jis išmintingai ieškojo Raštuose, dieviškos tiesos šaltinyje, kas privertė jį „giliai mąstyti“, dėl ko jis „nusprend[ė] prašyti Dievą.“¹¹ Jis tikėjo, kad į jo maldą bus atsakyta.

Nuoširdžiai melstis reiškia, kad esame pasirengę veikti sulig gautuoju atsakymu. Pasakodamas apie savo karštą maldą šventojoje giraitėje Džozefas Smitas sakė: „Mano tikslas, dėl kurio ketinau teirautis Viešpaties, buvo sužinoti, kuri iš visų sektų teisinga, idant žinočiau, prie kurios jungtis.“¹² Akivaizdu, kad Džozefas buvo pasirengęs veikti sulig tuo, ką Viešpats jam apreikš. Tačiau dar prieš paklausdamas jis gavo daug daugiau, nei tikėjosi. Jam buvo suteikta nepakartojama privilegija matyti Dangiškąjį Tėvą ir Jo mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų. Šis šlovingas atsakymas į paprastą ir nuoširdų berniuko pranašo Džozefo Smito troškimą gauti pažinimą teikia man daug džiaugsmo.

Nr. 2: Greitai pakluskite dvasiniam įkvėpimui.

Rimtas mūsų mylimo pranašo prezidento Tomo S. Monsono nutikimas iliustruoja, kaip gyvybiškai svarbu bemat reaguoti į Dvasios poveikius.

[Pasakotojas:] Bręsdamas savo pašaukime, vyskupas Monsonas išmoko daug pamokų, viena iš jų apie svarbą sekti Dvasia ir pasitikėti Viešpačiu.

Vieną vakarą per kuolo kunigijos vadovų susirinkimą jis gavo stiprų įkvėpimą tuoj pat išeiti iš susirinkimo ir vykti į veteranų ligoninę, esančią Solt Leik Sičio šiaurės rytuose. Tą vakarą, prieš išeidamas iš namų, jis sulaukė skambučio, kuriuo jam buvo pranešta, kad apsirgo ir buvo ligoninėn paguldytas pagyvenęs jo apylinkės narys. Kitame laido gale esantis žmogus paklausė, ar vyskupas negalėtų rasti laiko nuvykti į ligoninę ir suteikti palaiminimą. Užsiėmęs jaunasis vyskupas paaiškino, kad dabar vyksta į susirinkimą, tačiau po jo tikrai nuvyks į ligoninę. Dvasios raginimas buvo be galo stiprus. „Bemat išeik iš susirinkimo ir vyk į ligoninę.“

Vyskupas Monsonas pažvelgė į sakyklą. Prie jos kalbėjo kuolo prezidentas. Jis neįsivaizdavo, kaip įpusėjus prezidento kalbai galės atsistoti ir išeiti per visą eilę sėdinčių vyrų. Sukandęs dantis jis išlaukė paskutinių kuolo prezidento žinios akordų ir dar prieš baigiamąją maldą pašokęs nubėgo prie durų. Bėgdamas per ilgą koridorių ketvirtajame ligoninės aukšte jaunasis vyskupas pamatė sujudimą prie paskirtos palatos.

Slaugė sustabdė jį ir paklausė: „Ar jūs vyskupas Monsonas?“

„Taip,“ – atsakė jis.

„Atsiprašau, – pasakė ji, – pacientas prieš pat mirtį šaukėsi jūsų.“

Tvardydamas ašaras vyskupas Monsonas patraukė laukan. Tą akimirką jis prisiekė, kad niekuomet nedels paklusti Viešpaties įkvėpimui. Jis pasižadėjo iškart paklusti visiems Dvasios įkvėpimams.

[Vyresnysis Džefris R. Holandas: ] „Niekas, kas nesupranta, kaip dažnai prezidento Tomo S. Monsono gyvenime kartojosi tokie dvasiniai raginimai, kas nesupranta visiško jo atsidavimo šiems raginimams, negali suprasti ir prezidento Tomo S. Monsono.“¹³

Nr. 3: Kasdien tyrinėkite Raštus.

Vyresnysis Robertas D. Heilsas mokė: „Kai norime kalbėtis su Dievu, meldžiamės. „Kai norime, kad mums kalbėtų Jis, studijuojame Raštus; nes Jo žodžius išsako Jo pranašai.“¹⁴

Kai buvau 20-ties, reikėjo priimti sunkų sprendimą, tačiau atrodė, kad negaunu atsakymo į savo maldą. Vieną vėlų vakarą mano tėvas grįžo namo po Bažnyčios susirinkimo ir pamatė, kad mano miegamajame dega šviesa. Prisėdęs ant lovos krašto, suvokdamas, kad patiriu kažką sunkaus, paklausė, ar negalėsiąs man padėti. Išliejau jam savo širdį. Jis pasiūlė pagalbos ieškoti Raštuose ir apmąstyti konkrečias jų ištraukas bei pasimelsti. Padariau, kaip jis liepė tame įkvėptame patarime, ir pasinėriau į Raštus. Po kurio laiko ir nuoširdžių pastangų gavau palaimingą nenuginčijamą atsakymą į savo maldą. Papasakojusi Viešpačiui, ką esu sugalvojusi ir ką nusprendžiau, nuoširdžiai paprašiau patvirtinti tą sprendimą ir giliai širdyje pajutau tylų, ramų patikinimą.

Raštuose sužinome, kad teisieji Helamano sūnūs Lehis ir Nefis kasdien gaudavo „daug apreiškimų“.¹⁵ Kasdien sotindamiesi Kristaus žodžiais, esančiais Raštuose, ir apmąstydami tai, ką perskaitėme, taip pat galime kasdien gauti apreiškimus per Šventosios Dvasios dovaną. Tai labiau tikėtina, jei kruopščiai užsirašome ateinančias mintis ir jausmus.

Nr. 4: Gyvenkite pagal pasninko įstatymą.

Kad galėtume geriau girdėti Dvasios balsą, būtų gerai, kad kiekvieną pasninko sekmadienį visi parą pasninkautume ir dosniai aukotume pasninko atnašas, kad padėtume vargšams. Prezidentas Haroldas B. Ly patarė: „Viešpats sakė Izaijui, kad tie, kurie pasninkauja ir išdalina savo duoną alkanam, galės šauktis ir Viešpats atsilieps, prašytis pagalbos ir Viešpats tars: Aš čia!“[Žr. Izaijo 58:6–9.] Tai vienas būdas, kaip galime prakalbinti Viešpatį. Išmėginkite tai šiais metais. Tobulai gyvenkite pagal pasninko įstatymą.“¹⁶.

Almos knygoje sužinome, kad Mozijo sūnūs „daug meldėsi ir pasninkavo; todėl turėjo pranašavimo dvasią ir apreiškimo dvasią, ir kai mokė, jie mokė su galia ir įgaliojimu iš Dievo“.¹⁷ Jie atsidavė pasninkui, tai turėtų padėti mums įvertinti, kaip mes patys pasninkaujame.

Nr. 5: Būkite verti ir garbinkite šventykloje.

Pasak prezidento Džordžo Alberto Smito, „Kiekvienas iš mūsų įgyjame teisę į Viešpaties įkvėpimą tiek, kiek gyvename dievobaimingą gyvenimą.“¹⁸ Prašau atkreipti dėmesį, kad jis nesakė, jog norėdami gauti įkvėpimą turime tobulai gyventi. Tačiau mums reikia iš visų jėgų stengtis gyventi vertai.

Prisiminkite neigiamą karaliaus Limhio žmonių pavyzdį ir pasimokykite iš jo: „Viešpats buvo lėtas išgirsti jų šauksmą dėl jų nedorybių.“¹⁹

Atrodo, kad vertumas tėra maža kaina, padėsianti atverti dangaus langus. Dėl to, kad laikomės savo sandorų ir vertai priimame sakramentą, mums pažadėta, kad Dvasia visuomet bus su mumis.²⁰ Tačiau tai pasiekiama tik po to, kai pasižadame ir laikomės sandoros visuometatminti Gelbėtoją. Taip pat, stengdamiesi gyventi taip, kad būtume verti įžengti į šventyklą ir kaip įmanoma dažniau joje lankydamiesi, tampame verti „užaug[ti] [Viešpatyje], ir įgyt[i] Šventosios Dvasios pilnatvę“.²¹

Nr. 6: „Nejuokauk su tuo, kas šventa.“ ²²

Suvokite, kad Viešpaties apreiškimas yra šventas pasitikėjimas. Vyresnysis Ričardas G. Skotas mokė, kad, cituoju, „atidžiai užrašytas įkvėpimas rodo Dievui, kad Jo žodžiai mums šventi … Tokie užrašai … turėtų būti apsaugomi, kad nebūtų prieinami kitiems.“²³

Antrasis liudijimas apie šį mokymą randamas prezidento Haroldo B. Ly žodžiuose: „Kartais pabusdavau vidurnakty ir negalėdavau užmigti tol, kol neišlipdavau iš lovos ir neužsirašydavau tai, apie ką mąstydavau. Reikia daug drąsos paklusti nurodymams, duotiems atsakant į maldą.“²⁴

Nr. 7: Būkite pasiruošę žengti tikėjimo žingsnį.

Kai su vyru dar buvome susižadėję, daug kalbėdavomės apie bendrą ateitį. Ką darysime dėl mokslų? Kada turėtume susilaukti vaikų? Kokia karjera užtikrintų, kad mūsų šeimos reikmės bus patenkintos ir leistų tarnauti Bažnyčioje? Kadangi tikėjome gyvojo pranašo patarimu, teigiančiu, kad siekiant išsilavinimo ir dirbant galima susilaukti vaikų, žengėme tikėjimo žingsnį.

Tai nebuvo lengva. Mano vyrui reikėjo dirbti nepilnu etatu trijuose darbuose ir tuo pačiu metu studijuoti universitete, ir taip leisti man pradėti naują motinos ir auklėtojos karjerą. Toks pasirinkimas net ir tais laikais prieštaravo visai pasaulio logikai. Žvelgdami atgal matome, kaip tie tikėjimo žingsniai atnešė amžinąsias palaimas, palaimas, kurių būtume neturėję, jei būtume nepaklusę Dvasios balsui, išgirstam per Viešpaties išrinktą pranašą.

Kad geriau pailiustruočiau, ką noriu tuo pasakyti, papasakosiu apie vyresniojo Roberto D. Heilso potyrį. Jis buvo paskirtas būti jaunesniu prezidento Ezros Tafto Bensono porininku kuolo konferencijos, kurioje turėjo būti pašauktas naujas kuolo prezidentas. Štai ką jis papasakojo: „Pasimeldęs, pasišnekėjęs su kandidatais, studijavęs ir vėl pasimeldęs, vyresnysis Bensonas paklausė, ar aš žinau, kas turėtų būti naujasis prezidentas. Atsakiau, kad tokio įkvėpimo dar negavau. Jis ilgai į mane žiūrėjo ir pasakė, kad ir pats neturi atsakymo. Mes gavome įkvėpimą paprašyti trijų vertų kunigystę turinčių asmenų kalbėti konferencijos vakarinėje šeštadienio sesijoje. Vos tik, kai pradėjo kalbėti trečiasis asmuo, Dvasia mane įkvėpė, kad jis turėtų būti naujasis kuolo prezidentas. Pažvelgiau į prezidentą Bensoną ir pamačiau, kaip jo skruostais rieda ašaros. Abu gavome apreiškimą, tačiau tai nutiko tik dėl to, kad nenustojome ieškoję Dangiškojo Tėvo valios ir su tikėjimu žengėme pirmyn.“²⁵

Nr. 8: Leiskite Viešpačiui nuspręski, ką ir kada tai apreikšti.

Čia dera rašytojos Kori Ten Bum (Corrie Ten Boom) pastebėjimas. Cituoju: „Kiekvienas Dievo suteiktas išgyvenimas, kiekvienas į mūsų gyvenimus atsiųstas žmogus tobulai ruošia mus ateičiai, kurią mato tik Jis.“²⁶

Galbūt patyrėte kažką panašaus į tai, ką patyrė mūsų šeši vaikai, ieškodamiesi sau verto amžinojo bendražygio. Kadangi žvelgdami atgal tobulai suprantame, koks buvo tinkamiausias sprendimas, dabar jie mato, kad kiekvienam reikėjo tam tikros patirties, kad sugebėtų atpažinti Viešpaties ranką, vedančią juos pas jų išrinktuosius. Tam tikra patirtis pareikalavo metų metus kantriai laukti ir žengti pirmyn su tikėjimu. Kartais jiems atrodydavo, kad dangūs nebegirdi jų maldų. Kai Viešpats siunčia mums išbandymus, patikėkite, tai gali būti išgyvenimai, kuriuos Jis nori, kad mes patirtume prieš tai, kai mūsų maldos bus išklausytos.

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas mokė:

„Turime suvokti, kad Viešpats mums kalbės per Dvasią savo laiku ir savo būdu. Daugelis žmonių nesupranta šito principo. Jie mano, kad, kai yra pasiruošę ir kai jiems yra patogu, jie gali šauktis Viešpaties ir Jis iškarto atsilieps, netgi tiksliai taip, kaip jie nurodė. Apreiškimai taip neateina. …

dvasinių dalykų negalime gauti jėga.“²⁷

Maždaug prieš penkiolika metų apako mano mama. Ilgus mėnesius ji negalėjo susitaikyti su šiuo sunkiu išbandymu. Paguodą ji rado pradėjusi karštai melsti supratimo. Tai išreikšta jos eilėse, kurias labai pamėgome. Prezidentas Monsonas neseniai jas citavo.

„Aš nežinau, kaip veikia ši tiesa,
Tačiau žinau, atsako Dievas į maldas.
Jo žodis tvirtas moko mus,
Kad nuolat girdi mus dangus,
Atsakymas ateis tuoj pat, o gal ir ne.
Todėl ramiai meldžiu ir laukiu čia.
Neaišku, ar palaima trokštama
Bus tokia pat kaip galvoje;
Bet aš meldžiuosi vien tik Jam,
Jo valioj išminties apstu net man.
Žinau palaimins Jis mane kely,
Atsiųs atsakymą palaimingą širdy.“28

Kaip ir daugelio iš mūsų atveju, mano motina vis dar stengiasi pasitikėti Jo valia ir laiku. Tai darydami turėtume prisiminti vyresniojo Ričardo G. Skoto mokymą: „Ką darote, jei rūpestingai pasiruošėte, karštai meldėtės, ilgą laiką laukėte atsakymo ir vis dėlto jo nejaučiate? Kai tai atsitinka, jūs galite padėkoti, nes tai [Dangiškojo Tėvo] pasitikėjimo įrodymas. Kai gyvenate vertai ir jūsų pasirinkimas atitinka Gelbėtojo mokymus, ir jums reikia veikti, darykite tai pasitikėdami. Jei būsite jautrūs Dvasios kuždesiams, deramu metu tikrai nutiks vienas iš dviejų dalykų: ištiks arba minčių sąstingis, rodantis, kad pasirinkimas neteisingas, arba pajusite ramybę arba širdies degimą, patvirtinantį, kad pasirinkote teisingai. Kai gyvenate dorai ir veikiate pasitikėdami, Dievas neleis jums įsibėgėti, neduodamas perspėjančio jausmo, jeigu pasirinkote neteisingai.“²⁹

Šis įspėjantis Dvasios balsas dažnai girdimas per Viešpaties išrinktus tarnus, kas atveda mus prie mūsų kito patarimo.

Nr. 9: Pakluskite pranašiškiems įspėjimams.

Atidžiai apmąstykite kelis mūsų dienų įspėjimus. Pirma keli prezidento Boido K. Pakerio įspėjimai.

„Dabar įspėjimas! Tam tikra muzika naikina dvasią. … Jos tempas, garsas ir atlikėjų gyvenimo būdas atbaido Dvasią. Ji daug pavojingesnė, nei gali atrodyti, ji gali užslopinti jūsų dvasinius jausmus.“

Dar vienas įspėjimas:

„Joje gali būti netikri apreiškimai, raginimai iš velnio, pagundos! …

Jeigu jausite raginimą daryti kažką, kas vers jus jaustis nepatogiai, kažką, ką savo protu suvoksite esant neteisinga ir priešinga teisumo principams, nepakluskite jam!“

Ir dar vienas: „Dvasia pasitrauks, jeigu žmogus taps kritiškas ir savyje kaups neigiamus jausmus.“³⁰

Mūsų brangus pranašas prezidentas Tomas S. Monsonas perspėjo sakydamas: „Saugokitės bet ko, kas iš jūsų pavogtų amžinybės palaimas.“³¹

Kodėl turėtume suderinti savo širdis su Dvasios balsu? Kaip dėl to būsime palaiminti?

Neseniai grįžau iš Filipinų, kur mačiau taifūno Haiyan padarinius. Girdėjau apie mūsų mylimų brolių ir seserų, gyvenančių Filipinuose, išgyvenimus. Jie liudijo, kaip reikiamą akimirką juos vedė Dvasia ir padėjo žinoti, ką daryti ir kur eiti. Jie pasakojo apie būtinybę eiti pirmyn su tikėjimu net tuo atveju, kai nesimato kelio. Girdėjau pasakojimus apie mūsų jaunuosius misionierius, seseris ir vyresniuosius, paklususius Dvasios raginimams, kurie juos apsaugojo vidur baisaus kataklizmo. Esu be galo dėkinga už „neapsakom[ą] Šventosios Dvasios dovan[ą],“³² kuri perspėja, nukreipia, paguodžia ir vadovauja tiems, kurie trokšta vertai gyventi.

Mūsų Dangiškasis Tėvas nusprendė apdovanoti savo sūnus ir dukteris šiomis dovanomis, Jis nusprendė suteikti mums Šventosios Dvasios dovaną, kai išeiname iš krikšto vandenų.

„Šventoji Dvasia veikia išvien su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi. …

Ji „liudija apie Tėvą ir Sūnų“.(2 Nefio 31:18) Ji apreiškia ir moko „ties[os] apie viską“. (Moronio 10:5) Tik Šventosios Dvasios galia galime gauti neginčijamą liudijimą apie Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų. Tai, ką Jis kalba mūsų dvasiai, yra daug patikimiau už tai, ką galime gauti per savo įgimtus pojūčius.“³³

Broliai ir seserys, gerai žinote, kad dideliame ir erdviame pastate daug besityčiojančių, išjuokiančių ir su panieka rodančių pirštais. Jie visur. Pasaulio balsas yra garsus, negailestingas, įtikinantis ir nepaliaujamas. Jei neišmoksime suderinti širdis su Dvasios balsu ir patobulinti savo gebėjimą ieškoti, gauti ir paklusti asmeniniam apreiškimui, mūsų pagrindas nebebus toks tvirtas. Reikia, kad Dvasios balsas mus nuvestų nuo viso, kas bjauru, paika, vulgaru, žiauru, savanaudiška ir nuodėminga. Mums reikia, kad Šventoji Dvasia vestų mus ne tik į visa, kas „dora, mylėtina ar verta pritarimo, ar girtina“,³⁴bet ir padėtų to trokštiir taip išvengti pasaulio nuosmukio.

Vienas iš geriausių palaiminimų, kurių galime sulaukti mokydamiesi išgirsti Dvasios balsą, yra gebėjimas išvysti save Dangiškojo Tėvo akimis ir „lėtai, po žingsnelį“ tapti geriausia savo versija.

Apmąstykite šiuos gražius paskutiniųjų dienų apaštalo žodžius. Cituoju: „Šventosios Dvasios dovana… stimuliuoja visus intelektinius gebėjimus, padaugina, padidina, praplečia ir išskaistina visas prigimtines aistras ir jausmus, ir išminties dovanos dėka pritaiko juos teisėtam naudojimui. Ji įkvepia, ugdo, vysto ir brandina visus gerus jausmus, džiaugsmus, pomėgius, broliškus ir prigimtinius jausmus. Ji įkvepia dorybę, maloningumą, gerumą, meilingumą, švelnumą ir tikrąją meilę. Žmoguje ji išvysto jo grožį, formą ir savybes. Ji rūpinasi sveikata, galia, gyvybingumu ir žmogaus savijauta. Ji ugdo ir stimuliuoja intelektualiuis žmogaus sugebėjimus. Ji sustiprina, stimuliuoja ir tonizuoja nervus. Trumpai tariant, ji buvo ir yra smegenys kaulams, džiaugsmas širdžiai, šviesa akims, muzika ausims ir gyvybė visai esybei.“³⁵

Šventoji Dvasia gali padėti mums fiziškai, dvasiškai, emociškai, psichologiškai ir intelektualiai, ir to negali atkartoti joks žmogaus sukurtas vaistas.

Ar nesutinkate, kad norint tokių palaiminimų verta daryti visa, kas reikalinga, net jeigu tam prireiktų didelės aukos? Ji yra „duonos kepalėlis“, kurį gauname už „duono kriaukšleliui“ prilygstančias pastangas. Kviečiu mus visus jau šį vakarą suderinti savo širdį su Šventosios Dvasios balsu.

Tai ne sutapimas, kad Viešpats išugdė prezidentą Tomą S. Monsoną būti Jo gyvuoju pranašu, vadovaujančiu mums šiomis pastarosiomis dienomis. Prezidentas Monsonas gerai išmoko išgirsti ir reaguoti į Dvasios kuždesius. Stenkimės sekti jo pavyzdžiu.

Liudiju, kad jis yra Viešpaties ruporas mūsų dienomis. Taip pat liudiju, kad mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad sugrįžtume Jo akivaizdon, ir paruošė kelią – savo Viengimį Sūnų ir Šventosios Dvasios dovaną, kurie padės mums tai padaryti. Liudiju, kad verta dėti visas pastangas, kad gautume ir išlaikytume šią nepakartojamą dovaną, Jėzaus Kristaus vardu, amen.

© 2014 by Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Originalas anglų kalba patvirtintas: 1/14. Vertimas patvirtintas: 1/14. Tuning Our Hearts to the Voice of the Spirit vertimas. Lithuanian. PD10050686 156