Mūsų pranašas: Tomas S. Monsonas

Viljamas R. Volkeris

Iš Septyniasdešimties

Paveikslėlis

BŠS dvasinė valandėlė • 2013 m. gegužės 5 d. • Brigamo Jango Universitetas – Aidahas

„Už pranašą, Dieve, Tau dėkingi“ (GVD, p. 36). Ši giesmė nusako išskirtinį Bažnyčios bruožą. Esame išties dėkingi Dievui už pranašą, kuris veda mus pastarosiomis dienomis.

Tai, kad Dievas pašaukė mums pranašą, yra visų pastarųjų dienų šventųjų tikėjimo pagrindo dalis. Mes žinome, kad Dievas gyvas ir kad Jis myli mus. Mes žinome, jog Jis atsiuntė Savo Sūnų, kad būtų mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas, ir žinome, jog Jis mums davė pranašą.

Tie, kurie gyveno ankstyvaisiais Bažnyčios laikais, buvo nuoširdžiai dėkingi už galimybę gyventi pranašo Džozefo Smito laikais. Daugelis žinių ir liudijimų, kuriais dalinamės, yra apie tai, ką asmeniškai patyrė pirmieji šventieji.

Brigamo Jango prezidentavimo Viešpaties Bažnyčioje laikais įvyko nuostabių dalykų. Šventieji nuvyko į vakarus ir įsikūrė Rocky Mountains kalnų širdyje, kur Bažnyčia suklestėjo. Tais laikais gyvenę žmonės manė, kad gyvenimas Pranašo Brigamo Jango laikais yra didis palaiminimas.

Toks požiūris nesikeitė ir vėliau, kai Viešpats pašaukė didžius ir kilnius vyrus rūpintis Jo Bažnyčios reikalais. Mano tėvai ir seneliai labai pagarbiai ir meiliai kalbėjo apie jų dienų pranašą – Prezidentą Heberį Dž. Grantą.

Kartu su seserimi Volker ir daugumos jūsų tėvais ir seneliais mėgavomės puikiu Pranašo Deivido O. Makėjaus pavyzdžiu ir įsimintinais mokymais. Vėliau jo darbą tęsė kiti Pranašai: Džozefas Fildingas Smitas, Haroldas B. Ly, Spenseris V. Kimbolas, Ezra Taftas Bensonas ir Hovardas V. Hanteris. Visi šie vyrai buvo puikiai paruošti vadovauti Bažnyčiai Viešpaties paskirtu laiku. Kiekvieną iš jų mylėjo ir palaikė Bažnyčios nariai.

Daugelis čia esančių su meile prisiminsite, kaip puikiai vadovavo Prezidentas Gordonas B. Hinklis. Gyventi Jo prezidentavimo Bažnyčiai laikais – tai palaiminimas.

Prieš penkerius metus Viešpats pašaukė Prezidentą Hinklį namo, o Tomą S. Monsoną – tapti Bažnyčios Prezidentu, Viešpaties pranašu šiomis dienomis. Ak, koks didis palaiminimas mums gyventi šiomis nuostabiomis dienomis, kai mus veda toks puikus pranašas.

Tai Viešpaties Bažnyčia. Jis planuoja šių didžių apaštalų gyvenimus ir pašaukia juos vadovauti Jo Bažnyčiai. Tai, kad vienas iš ryškiausių šių dienų Viešpaties Bažnyčios bruožų yra Jo apaštalai ir pranašai, yra faktas.

Apaštalas Paulius apibūdino Bažnyčią, sakydamas, kad ji turi apaštalus ir pranašus ir kad Jėzus Kristus yra jos kertinis akmuo (žr. Efeziečiams 2:20). Taip buvo tuomet ir taip yra dabar. Viešpaties Bažnyčia išsiskiria tuo, kad turi apaštalus bei pranašus ir jos kertinis akmuo yra Pats Jėzus Kristus. Visi Bažnyčios Prezidentai liudijo, kad Jėzus Kristus yra šios Bažnyčios galva.

Nėra sutapimų, nėra klaidų ir nėra balotiravimosi. Visiems reikalams, susijusiems su Viešpaties Bažnyčios prezidentūros paskyrimu, vadovauja Viešpats ir, be abejonės, yra vykdoma Jo valia.

Aš liudiju, jog tai Viešpaties valia, kad šiomis dienomis mus veda Prezidentas Tomas S. Monsonas, kuris yraViešpaties pranašas žemėje šiomis dienomis.

Apie Prezidentą Monsoną galime pasakyti tą patį, ką sakė Senojo Testamento pranašas Jeremijas. Raštai moko: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau“ (Jeremijo 1:5).

Šiandien noriu papasakoti jums apie Pastarųjų dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidento Tomo S. Monsono gyvenimą ir tarnystę.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Prezidento Hinklio paskyrė mane būti Šventyklų departamento vadovu, ir Prezidentas Monsonas suteikė man garbę leisdamas toliau vykdyti šias pareigas. Per pastaruosius šešerius metus buvo didžiai ir nepamirštamai palaimintas, galėdamas padėti Prezidentui Tomui S. Monsonui ir jo patarėjams tvarkyti šventyklos reikalus. Buvau šalia Prezidento Monsono, kai jis gausiai dalijo patarimus ir nurodymus, susijusius su šventyklomis ir jų reikalais visame pasaulyje. Jis kvietė mane vykti kartu į šventyklų pašventinimus, statybų pradžios ceremonijas ir lankyti būsimų šventyklų vietas. Buvau palaimintas galimybe keliauti kartu aplink pasaulį, į tokias tolimas vietas, kaip Kijevas Ukrainoje, Cebu salos Filipinuose, ir į kitas įdomias vietas, pavyzdžiui, į Romą Italijoje.

Kartu keliaujant po visą pasaulį buvau palaimintas galimybe tapti jo didžios meilės žmonėms – ne tik Bažnyčios nariams, bet visiems žmonėms, liudininku. Mačiau jo neišsenkančius šilumą ir draugiškumą, jo krisčionišką švelnumą ir jautrumą, ypač vaikams, senoliams ir silpniesiems. Daug kartų, stebint Prezidentą Monsoną, kildavo tokios mintys: „Jis elgiasi taip, kaip elgtųsi Gelbėtojas. Jis elgiasi su žmonėmis taip, kaip su jais elgtųsi Gelbėtojas.“

Mačiau jo begalinį entuziazmą, jo motyvaciją ir ryžtą, jo džiūgavimą gyvenimu bei troškimą tarnauti Viešpačiui ir vykdyti Jo valią. Jis niekada nepavargta nuo Viešpaties darbo.

Doktrinos ir Sandorų 52 skyriuje, 14 eilutėje, Viešpats sako: „Duosiu jums modelį, kad nebūtumėte apgauti.“

Man labai patinka ši Raštų ištrauka, nes ji moko, kad Viešpats duos man modelį ir parodys, kaip atlikti darbus, kaip elgtis ir kaip gyventi. Bet ji skirta ne tik man. Ji skirta visiems. Viešpats parodo mums kelią. Jis duoda modelį kiekvieno gyvenimui, kad parodytų mums, kaip gyventi.

Tikiu, kad vienas svariausių mūsų gyvenime modelių yra pranašas, kuris veda ir vadovauja Viešpaties Bažnyčiai šiomis dienomis. Kaip minėjau anksčiau, kai buvau jaunas, tas modelis buvo Prezidentas Deividas O. Makėjus. Aš jį mylėjau ir palaikiau, meldžiausi dėl jo, atidžiai studijavau jo žodžius ir norėjau tapti kuo panašesnis į jį.

Įtariu, kad daugumai mūsų tėvų, kai jie buvo jauni, modelis buvo Prezidentas Spenseris V. Kimbolas. Žinoma, kiekvienas iš mūsų labiausiai trokštame sudėlioti savo gyvenimą pagal Gelbėtojo modelį – sekti Juo, laikytis Jo įsakymų ir būti kuo panašesni į Jį.

3 Nefio 27:27 Jėzus mokė: „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti? Iš tiesų sakau jums — tokie, kaip aš esu.“

Tai mūsų pagrindinis tikslas – būti kaip Jis.

Prezidentas Monsonas nuo pat tada, kai buvo pašauktas tarnauti vyskupu, savo kabinete visada pasikabina žinomą Gelbėtojo paveikslą, kurį nutapė Hainrichas Hofmanas. Tai gražus Gelbėtojo paveikslas.

Kalbėdamas apie šį paveikslą Prezidentas Monsonas sakė: „Man labai patinka šis paveikslas, kurį turiu nuo tada, kai 22-iejų tarnavau vyskupu [.] <…> ir kurį atsigabendavau ten, kur būdavau paskirtas darbuotis. Stengiausi tvarkyti savo gyvenimą pagal Mokytojo modelį. Kaskart, prireikus priimti sunkų sprendimą, žiūrėdavau į šį paveikslą ir klausdavau savęs: „Ką Jis darytų?“ Po to ir aš mėgindavau tai daryti“ (Heidi S. Swinton, To the Rescue: The Biography of Thomas S. Monson [2010], 135).

Aš žinau, kad Prezidentas nuolatos galvoja, kaip sekti Jėzaus pavyzdžiu. Kartą drauge su Prezidentu Monsonu dalyvavau renginyje, vykusiame prieš šventyklos pašventinimą. Tądien jis tik ką atskrido lėktuvu, ir vakaro susitikimui einant į pabaigą maniau, jog Prezidentas Monsonas bus pavargęs, ir norėjau pasirūpinti, kad jis pailsėtų prieš kitos dienos renginius. Giedant baigiamąją giesmę aš pasilenkiau prie Prezidento Monsono ir tariau: „Prezidente, po baigiamosios maldos, jei prasmuktume pro galines duris, galėtume jus greitai nugabenti į viešbutį ir ten galėtumėte šiek tiek pailsėti.“

Suglumusiu žvilgsniu jis tarė man: „Vyresnysis Volkeri, jei Kristus būtų čia, ar manote, kad Jis prasmuktų pro galines duris pasibaigus susirinkimui?“

Nuo tada nieko panašaus nebesiūlau. Kaip ir Gelbėtojas, jis norėjo būti su žmonėmis. Jis visiškai negalvojo apie save. Jis galvojo, ką gero galėtų nuveikti.

Aš visuomet jaučiau, kad galiu būti geresnis žmogus, jei tvarkysiu savo gyvenimą pagal teisių asmenų modelį, kuriuos Viešpats paruošė mano kelyje: mano senelius, mano tėvus, mano misijos prezidentą, ir, žinoma, Dievo pranašą, kurį matau ir girdžiu ir dėl kurio meldžiuosi kiekvieną dieną. Neabejoju, kad dauguma jūsų daro tą patį.

Gyventi stengiantis būti panašesniam į Viešpatį ir į Jo pranašą – Prezidentą Tomą S. Monsoną – yra nuostabus palaiminimas.

Norėčiau pasidalinti su jumis kai kuriomis Prezidento Monsono gyvenimo akimirkomis bei jo mokymais ir tikiuosi, kad tuo padėsiu jums rasti tam tikrus dalykus, kuriuos galėtumėte pritaikyti savo gyvenime. Mes visi būsime palaiminti, jei sieksime tvarkyti savo gyvenimą pagal Viešpaties pranašo modelį ir mokymą.

Kaip Nefis ir daugelis mūsų, Tomas S. Monsonas yra gimęs iš gerų gimdytojų. Jis gimė Solt Leik Sityje 1927 metų rugpjūčio 21 dieną. Jis augo kukliomis sąlygomis. Jis niekada nesikratė savo šaknų. Prezidentas Monsonas, kukliai juokaudamas ir visiškai nesigėdydamas, kartais sakydavo, kad nesijaudina dėl to, iš kur yra kilęs, nes jis užaugo tarp vargšų ir tarp turtingų.

Mane visada žavi tai, kaip jis visada meiliai kalba apie savo jaunystę. Manau, jis labai panašus į Nefį. Rodės, kad Lamanui ir Lamueliui puikiai sekėsi ieškoti problemų ir visame kame įžvelgti neigiamą pusę. Tačiau Nefis į viską žiūrėjo pozityviai, optimistiškai ir su dėkingumu. Jis įžvelgė gėrį visame, kas jį supo. Taip užaugo ir Tomis Monsonas ir toks išliko visą savo gyvenimą!

Jis buvo geras studentas, ir dar svarbiau tai, kad buvo geras vaikinas. Jis parodė savo troškimą tarnauti Viešpačiui, kai buvo pašauktas tarnauti savo apylinkės diakonų kvorumo sekretoriumi. Po beveik 70-ies metų, būdamas Bažnyčios Prezidentu, jis išdidžiai prisimena savo troškimą diakonų kvorumo laiką panaudoti kaip įmanoma geriau. Jis niekada nesvarstė: „Kodėl esu sekretorius, o ne kvorumo prezidentas?“ Jis tenorėjo gerai atlikti savo darbą. Jis buvo pašauktas į pareigas Viešpaties Bažnyčioje ir norėjo jas atlikti kaip įmanoma geriau. Jis norėjo, kad tie užrašai būtų aiškūs ir tvarkingi, todėl savo kvorumo užrašus spausdino. Būdamas 12-os metų vaikinas, jis parodė mums puikų pavyzdį.

Nesistebiu, jei manote, kad tai nuostabu. Tai padarė įspūdį ir jo kuolo prezidentui, kuris sužinojęs apie puikų jaunojo Tomio darbą, paprašė jo, kaip diakonų kvorumo sekretoriaus, kalbėti kuolo konferencijoje. Ar kada esate girdėję apie diakonų kvorumo sekretorių, kuris kalbėtų kuolo konferencijoje? Koks puikus pavyzdys mums visiems!

Pabaigęs vidurinę mokyklą, jis įstojo į Jungtinių Valstijų laivyną ir tarnavo savo šaliai, ir tai darydamas išliko švarus ir doras. Grįžęs iš karinės tarnybos, sunkiai dirbo, kad įgytų gerą išsilavinimą. Jis buvo geras studentas – dar vienas geras pavyzdys mums visiems! (Gero studento pavyzdys galbūt vieniems yra svarbesnis nei kitiems.)

Jis mergino ir įsimylėjo gražią Bažnyčios narę vardu Francis Džonson, ir neilgai trukus paprašė jos rankos. 1948 metų spalio 7 dieną, būdami 21-erių metų, jie susituokė Solt Leiko šventykloje. Koks geras pavyzdys mums visiems! (Galbūt tai svarbiau jums nei kitiems.)

Nors susituokęs buvo pragyvenęs dar tik 18 mėnesių ir darbe stengėsi, kad būtų paaukštintas pareigose, jis priėmė Viešpaties pašaukimą tarnauti vyskupu didelėje vargingo rajono apylinkėje. Tai buvo apylinkė, kurioje jis užaugo. (Pagalvokite apie tai!) Jis nesakė: „Dabar netinkamas laikas“ arba „aš per jaunas“. Jis tiesiog priėmė pašaukimą, pasikliovė Viešpačiu ir iš visų jėgų ir su Viešpaties duotu talentu kibo į darbą. Pagal išgales jis norėjo tarnauti Viešpačiui kaip įmanoma geriau.

Jaunasis vyskupas Monsonas pamilo Raštų ištrauką, kuri gali palaiminti ir mūsų gyvenimą taip, kaip palaimino jo:

„Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga.

Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius“ (Patarlių 3:5–6).

Iki pat šios dienos Prezidentas Monsonas cituoja šią Raštų ištrauką ir gyvena pagal tai, ko moko mus. Koks puikus pavyzdys mums visiems! Mums visiems vertėtų atsiminti šią Raštų ištrauką ir paversti ją svarbia savo gyvenimo filosofijos dalimi – taip, kaip tai padarė Prezidentas Monsonas.

Prezidento Monsono apylinkėje buvo daugiau nei 1000 narių, įskaitant 84 našles. Buvome palaiminti galimybe per visuotines konferencijas ir kitomis progomis kartais išgirsti apie brangias akimirkas, patirtas globojant šias seseris, kurios buvo palaimintos jo globa.

Kaskart, kai girdžiu jį kalbant apie vieną iš patyrimų, jam būnant vyskupu, suvokiu, ir tai man palieka didžiulį įspūdį, kad jo meilė ir rūpinimasis savo apylinkės nariais nesibaigė, kai buvo atleistas iš vyskupo pareigų. Jis buvo pašauktas tarnauti kuolo prezidentūroje, kai jam buvo 27-eri, tačiau net po daugelio metų (po to kai buvo pašauktas misijos prezidentu ir apaštalu) jis nesiliovė mylėti, globoti ir rūpintis vyresniais savo apylinkės nariais. Buvo aišku, kad jis myli ir rūpinasi ne iš pareigos. Jo meilė ir rūpestis jiems kilo iš širdies gelmių ir nedingo pasikeitus pareigoms.

Taip Prezidentas Monsonas parodė mums kelią. Tai pranašesnis kelias, tai Viešpaties kelias. Jis myli kitus ir jais rūpinasi – visai taip pat, kaip to mus mokė Viešpats. Koks puikus pavyzdys mums visiems!

Būdamas 31-erių, Prezidentas Monsonas buvo pašauktas tarnauti misijos prezidentu Kanados misijoje, įsikūrusioje Ontarijos provincijos sostinėje Toronte. Visai kaip tarnaudamas vyskupu, jis kibo į darbą, atidavė visas jėgas ir visa širdimi pasikliovė Viešpačiu. Visi jį supę žmonės matė jo meilę Viešpačiui, savo žmonai ir vaikams, jo meilę misionieriams ir Bažnyčios nariams, ir jo meilę Kanadai – šaliai, kurioje buvo pašauktas tarnauti. Jo, kaip misijos prezidento, įtaka buvo didžiulė ir neišmatuojama iki pat šios dienos. Jo misionieriai mylėjo jį ir stengėsi gyventi taip, kad jais didžiuotųsi jų misijos prezidentas. Visi iš to galime pasimokyti.

Visai kaip tada, kai buvo atleistas iš vyskupo pareigų, jis nesiliovė mylėjęs savo misionierių ir šventųjų, kurie buvo palaiminti jo prievaizdavimu. Aš mačiau, kaip Prezidentas Monsonas niekada nesiliovė mylėjęs ir rūpinęsis misionieriais, kurie, jo vadovaujami, tarnavo Kanados misijoje. Koks puikus pavyzdys!

Žinau, kad misionieriai, kurie buvo palaiminti galimybe savo misijos prezidentu turėti Tomą S. Monsoną, stengėsi sekti teisios tarnystės Viešpaties karalystėje pavyzdžiu, kurį jiems parodė Prezidentas ir Sesuo Monsonai. Pavyzdžiui, galiu atskleisti faktą, jog iš 141dabar pasaulyje tarnaujančio šventyklos prezidento, penki jaunystėje tarnavo Kanados misijoje, kur jų misijos prezidentas buvo Prezidentas Monsonas.

Tūkstančiai iš čia susirinkusiųjų tarnavote misijoje. Meldžiu, kad visi sektume šių penkių šventyklos prezidentų pavyzdžiu, išliktume ištikimi ir vaikščiotume teisios tarnystės keliais, kuriuos mums parodė mūsų misijos prezidentai.

Neseniai mane sujaudino Church News laikraščio nuotrauka, kurioje Prezidentas Monsonas Toronto ligoninėje lanko vyrą (žr. „Teachings of the Prophet,“ Church News, Feb. 3, 2013, 7). Šis vyras tarnavo kartu su Prezidentu Monsonu prieš 50 metų. Prezidentas Monsonas jo nepamiršo. Daugybė metų ir atstumas neišdildė Prezidento Monsono meilės ir dėkingumo tiems, su kuriais kartu tarnavo Viešpačiui. Tikiuosi, kad kiekvienas iš mūsų seksime jo pavyzdžiu ir nepamiršime tų, kurie kadaise palaimino mūsų gyvenimą.

1963 metais, kai Tomui S. Monsonui buvo 36-eri metai, jį į kabinetą pasikvietė tuometinis Bažnyčios Prezidentas Deividas O. Makėjus. Per tą susitikimą Prezidentas Makėjus pašaukė jį būti Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalu.

Prezidentas Monsonas yra vienintelis apaštalas per pastaruosius 100 metų, pašauktas į Dvylika, būdamas toks jaunas. Be abejonės, Viešpaties ranka buvo nuspręsta pašaukti šį jauną apaštalą, kadangi Viešpats žinojo, kad Tomas S. Monsonas vadovaus Bažnyčiai šiomis dienomis.

Šį spalį per visuotinę konferenciją sukaks 50 metų, kai Tomas S. Monsonas buvo pašauktas apaštalu. Tai nuostabu! (Nuo pat Džozefo Fildingo Smito laikų neturėjome apaštalo, kuris švęstų penkiasdešimtmetį Dvylikoje.)

Prezidentas Monsonas 22-ejus metus tarnavo patarėju trims Bažnyčios Prezidentams: Ezrai Taftui Bensonui, Hovardui V. Hanteriui ir Gordonui B. Hinkliui. 2008 metų vasario 3 dieną Tomas S. Monsonas buvo įšventintas ir paskirtas Bažnyčios Prezidentu. Jis turi kilnius ir didžius patarėjus, kurie stovi šalia: Prezidentą Henrį B. Airingą ir Prezidentą Dyterį F. Uchtdorfą. Jie yra trys pirmininkaujantys aukštieji kunigai, kurie šiomis dienomis vadovauja Viešpaties Bažnyčiai (žr. DS 107:22).

Prezidento Monsono išskirtinė tarnystė dažnai charakterizuojama fraze „į pagalbą“. Heidi Svinton parašė nuostabią jo gyvenimo biografiją ir taikliai ją pavadino To The Rescue (į pagalbą). Biografija buvo išleista 2010 metais. Jei dar neskaitėte, aš labai rekomenduoju perskaityti. Tai palaimins jūsų gyvenimą.

Žinia, be abejo, yra ta pati, kurią Jėzus paskelbė mums Evangelijoje pagal Luką: palikite devyniasdešimt devynis ir eikite ieškoti vieno (Luko 15:4). . Tai yra Jėzaus Kristaus Evangelijos pagrindas – mylėti savo artimą ir padaryti viską, ką galime, kad palaimintume jų gyvenimą. Prezidentas Monsonas visada mokė šių principų, tačiau dar svarbiau yra tai, kad jis gyvena pagal juos. Jo gyvenime gausu pavyzdžių, kada jis siekė pagelbėti lankydamas, guosdamas ir padėdamas tiems, kam to reikia: našles, vaikus, ligotus, prislėgtus ir vienišus arba kenčiančius.

Apaštalas Jokūbas sakė, kad „tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jokūbo 1:27).

Taip gyvena Prezidentas Monsonas. Iš to turime išmokti, jog nebūtina būti apaštalu, kad taip gyventume. Galime gyventi pamaldžiai, galime rūpintis našlaičiais ir našlėmis ir galime sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu. Galime imti pavyzdį iš savo pranašo, kaip tai daryti! Galime sau tarti: „Tai žmogus, kokiu aš noriu būti.“

Prieš keletą metų, prieš pat visuotinę konferenciją, Prezidentas Monsonas pateikė dar vieną nuostabią pamoką. Šį kartą tai buvo pamoka susirinkusiems visuotiniams įgaliotiniams, kurie atvyko į Solt Leik Sitį, daugelis iš jų – iš įvairių pasaulio vietų, kur tarnavo krašto prezidentūrose. Tai buvo labai svarbus susirinkimas. Atvykome, kad gautume nurodymų iš Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos.

Prasidėjus susirinkimui dalyvavo visi, išskyrus Prezidentą Monsoną, kuris dar nebuvo atvykęs. Likus kelioms minutėms iki susirinkimo pradžios, mes nustojome bendrauti ir tyliai sėdėjome klausydami preliudo muzikos, tikėdamiesi, kad pranašas ateis bet kurią akimirką.

Mes kantriai laukėme, kol atėjo ir praėjo devinta valanda. Kažkas išėjo pro duris, – matyt patikrinti, ar reikia kokios nors pagalbos. Jam grįžus į kambarį, mums buvo pasakyta, kad „Prezidentas Monsonas netrukus atvyks“.

Praėjus 15-ai minučių nuo susirinkimo pradžios, į kambarį įėjo Prezidentas Monsonas. Kai jis įėjo į kambarį, iš pagarbos atsistojome. Mes buvome laimingi jį matydami ir patenkinti, kad jam viskas buvo gerai. Nepastebėjome akivaizdžios jo vėlavimo priežasties.

Prezidentas Monsonas žengė tiesiai prie pakylos ir tarė: „Broliai, atsiprašau už pavėlavimą, bet šįryt manęs reikėjo mano žmonai.“

Tai mane giliai palietė ir padarė nuolankesnį. Negalėjau nustoti galvojęs apie Prezidento Monsono žodžius. Tai buvo labai svarbus susirinkimas. Susirinko visa vyresnioji Bažnyčios vadovybė, tačiau Prezidentas Monsonas parodė pavyzdį mums visiems. Jo žmonai jo reikėjo ir jis skyrė laiko, kad pasirūpintų ja. Tai buvo puikus pamokslas. Nieko nepamenu iš to susirinkimo išskyrus tą pamokslą: „Manęs reikėjo žmonai.“

Šis pamokslas buvo sutvirtintas kitu atveju, kai Prezidentas Monsonas sakė: „Kai girdžiu vyrus sakančius, kad jie myli savo žmoną, noriu jiems pasakyti: „tuomet įrodykite tai savo elgesiu ir tarnavimu jai“.

Toks yra Prezidentas Monsonas: jis visada rūpinasi kitais. Jis visada malonus su kitais ir rūpestingas.

Užtenka trumpai pabūti šalia Prezidento Monsono, kad pajaustumėte jo gilią meilę ir atsidavimą savo mylimąjai Seseriai Francis Monson. Kaskart, kai kalba apie ją, jo akys nušvinta ir veidas pasipuošia plačia šypsena. Matosi, kad tai vyras, kurio meilė žmonai yra pavyzdys mums visiems. Prezidentas ir Sesuo Monsonai parodė mums pavyzdį, kaip vyras ir moteris neša lygias jungo dalis mylėdami Viešpatį ir trokšdami teisiai Jam tarnauti.

Noriu būti panašesnis į Viešpatį, tačiau taip pat noriu būti panašesnis į Jo pranašą.

Jei svarstote, ko Prezidentas Monsonas trokšta kiekvienam iš mūsų, galbūt jums tai sužinoti padės pasakojimas, kuriuo pasidalinsiu.

Praeitą lapkritį pašventinimui buvo paruošta kerinti Boisi Aidaho šventykla, kuri 18 mėnesių buvo uždaryta gražinimui ir atnaujinimui. Šventyklai, kurią 30 metų nepaprastai naudojo ištikimi šventieji, gyvenantys Aidaho apylinkėse, labai reikėjo remonto. Kai tai pasibaigė, kaip per šventyklos atšventinimą yra įprasta, šventyklos apygardos jaunimas buvo paprašytas surengti kultūrinę šventę. Tą vakarą jie dainavo, šoko ir išreiškė savo tikėjimą bei dėkingumą už šventyklą.

Sėdėjau šalia Prezidento Monsono, kai stebėjome nuostabius įvairių kuolų pasirodymus. Vieną šokio pasirodymą atliko miela merginų grupė. Prezidentas Monsonas mėgaudamasis pasirodymu pasilenkė prie manęs ir išreiškė savo širdies jausmus. Jis sakė: „Aš tikiuosi, kad kiekviena iš jų susituoks šventykloje. Aš labai noriu, kad kiekviena iš jų turėtų tą palaiminimą – santuoką šventykloje.“

Aš pamaniau: „Argi tai nėra nuostabu. Dievo pranašas čia stebi jaunimo šventimą dainomis bei šokiais ir aiškiai mato sąsają su šventykla, kurią jis pašventins kitą rytą. Jis vylėsi, kad kiekvienas iš jų susituoks šventykloje.“ Jei to mums trokšta pranašas, o to jis ir trokšta, tuomet to paties turėtume norėti ir patys, ir tai turėtų būti labai svarbus mūsų gyvenimo tikslas.

Norėčiau su jumis pasidalinti dar vienu patyrimu.

2010 metų lapkritį Prezidentas Monsonas, Prezidentas Airingas ir Vyresnysis Kventinas L. Kukas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo keliavo į Havajų miestą Lai, kad pašventintų didingą šventyklą. Vakarą prieš šventyklos pašventinimą susirinkome Kenon centre, Havajų Brigamo Jango Universiteto studentų miestelyje, kad sudalyvautume kultūrinėje šventėje. Buvo nuostabi programa. Pasitelkę dainą, šokį ir pasakojimą, šventyklos apygardos jaunimas pasidalino pasakojimu apie Bažnyčios istoriją Havajuose. Jie pasakojo apie pirmuosius misionierius ir atsivertusiuosius. Jie pasidalino nepaprastu pasakojimu apie būsimą pranašą Džozefą F. Smitą, 1854 metais pašauktą tarnauti misijoje Havajuose, kai jam buvo vos 15 metų. Jaunasis Džozefas F. Smitas grįžo iš trejus metus trukusios misijos prieš pat savo 19-ąjį gimtadienį. (O jūs manėte, kad neseniai įvykęs amžiaus cenzo pakeitimas buvo įspūdingas, ar ne?)

Kultūrinė šventė tęsėsi, jaunimas pavaizdavo, kaip Bažnyčia augo tarp polineziečių ir kaip Prezidentas Džozefas F. Smitas po 50-ies metų, būdamas Bažnyčios Prezidentu, sugrįžo į Havajus, pašventino žemę ir davė pradžią Havajų Lai šventyklos statybai.

Kultūrinė šventė buvo nuostabi, ir Prezidentas Monsonas mėgavosi kiekviena jos dalimi. Jam patiko pasirodymas, kuriame buvo atliktas populiarus Antrojo pasaulinio karo šokis pavadinimu „Boogie Woogie Bugle Boy“, nes jam tai priminė dienas Jungtinių Valstijų laivyne. Kiti pasirodymai buvo sutelkti į įvairius salos gyventojų šokius.

Buvo atliktas hula šokis. Viena iš merginų, dalyvavusių šiame šokyje, buvo invalido vežimėlyje. Ji buvo labai graži ir net negalėdama šokti kojomis, ji gražiai atliko šokį. Prezidentas Monsonas atkreipė mano dėmesį į ją ir pakomentavo, kaip žaviai ir gražiai ji šoka.

Pasibaigus programai visi džiaugėsi puikiais pasirodymais. Mums nulipus nuo pakylos visi šokėjai, taip pat ir hula šokėjos jau buvo grįžę į savo vietas. Prezidentas Monsonas užuot ėjęs planuotu išėjimo keliu, nuėjo tiesiai prie jaunimo, kad išreikštų savo dėkingumą, ir įdomu tai, kad nuėjo tiesiai prie gražiosios mergaitės invalido vežimėlyje, norėdamas pagirti ją ir išreikšti jai savo meilę.

Net šventės ir minios sūkuryje Prezidentas Monsonas vėl parodė tyrą Gelbėtojo meilę. Jis nuėjo pas vieną. Jis pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą. Aš pamaniau: „Argi tai nėra nuostabu. Dar kartą Dievo pranašas parodo mums, kaip padėti mus supantiems, kaip būti maloniems ir mylintiems ir kaip padrąsinti ir pakelti.“ Aš pamaniau: „Taip elgtųsi Jėzus. Gelbėtojas norėtų, kad mes taip elgtumėmės su kitais.“

Man patinka pradinukų giesmė, kurioje sakoma: „Aš stengiuosi būti kaip Jėzus.“ Norėčiau pridurti: „Aš stengiuosi būti panašus į Jo pranašą.“

Norėčiau pasiūlyti penkis būdus, kaip galime sekti Prezidento Monsono pavyzdžiu:

Pirmiausia, galime būti pozityvūs ir džiugūs.

Brangiajame Perle rašoma, kad Pranašas Džozefas Smitas buvo linksmo būdo (žr. Džozefas Smitas – Istorija 1:28). Tą patį galima pasakyti ir apie Prezidentą Monsoną. Jis išties yra linksmo būdo.

Kartą Prezidentas Monsonas yra pasakęs: „Galime nuspręsti būti pozityvūs. Negalime pakeisti vėjo krypties, bet galime sureguliuoti bures. Kitaip tariant, galime nuspręsti būti laimingi ir pozityvūs, nepaisant sunkumų“ („Messages of Inspiration from President Monson,“ Church News, Sept. 2, 2012, 2).

Vieną dieną laukiau prie Pirmosios Prezidentūros posėdžių salės. Buvau pakviestas dalyvauti šventyklų reikalų aptarime. Aš tyliai sėdėjau prie salės. Maniau, kad Pirmoji Prezidentūra jau posėdžiauja ir už kelių minučių būsiu pakviestas prisidėti. Sėdėdamas išgirdau, kaip kažkas eina koridoriumi švilpaudamas. Pamaniau sau: „Kažkas nesupranta tinkamo elgesio tvarkos. Niekas nevaikšto aplink švilpaudamas šalia Bažnyčios Prezidento kabineto ir Pirmosios Prezidentūros posėdžių salės.“ Po akimirkos iš už kampo pasirodė švilpautojas – tai buvo Prezidentas Monsonas. Jis buvo laimingas ir pozityvus. Jis šiltai mane sutiko ir tarė: „Tikriausiai už poros minučių pradėsime susirinkimą.“ Net nešdamas ant pečių visos Bažnyčios naštą, jis yra laimingo žmogaus pavyzdys, ir jo požiūris visada išlieka pozityvus. Mes turėtume būti tokie.

Antra, galime būti malonūs ir mylintys vaikus taip kaip Prezidentas Monsonas.

Jėzus dažnai kalbėjo apie vaikus. Jo pranašas Prezidentas Monsonas taip pat dažnai kalba apie vaikus, ir matau, ypač per šventyklų pašventinimus, kaip jis myli vaikus, ir savo pavyzdžiu moko, kaip su jais elgtis. Per kiekvienos šventyklos pašventinimą jis susitelkia į vaikus. Jam patinka pasikviesti juos per kertinio akmens ceremoniją ir visada pasikviečia kelis iš jų įdėti skiedinio į kertinį akmenį, ir taip sudalyvauti simboliniame šventyklos užbaigime. Jis pasirūpina, kad jiems būtų smagu. Jis pasirūpina, kad jiems tai būtų įsimintina. Jis visada jiems plačiai šypsosi. Jis juos padrąsina ir pagiria. Nuostabu tai matyti.

Jo šiltus sutikimus dažnai sudaro susiplojimas delnais, ausų judinimas, raginimas tarnauti misijoje ir susituokti šventykloje. Jis tikrai mėgaujasi gyvenimu, ir argi neturėtume visi daryti tą patį.

Prieš keletą metų Prezidentas Monsonas planavo pašventini Okvairo kalnų šventyklą per savo gimtadienį. Kai jis atvyko į šventyklą ir ruošėsi žengti pro duris, susibūrė jaunuolių grupelė. Jie, be abejonės, žinojo apie Prezidento Monsono gimtadienį, nes pradėjo dainuoti gimtadienio dainą. Jam labai patiko. Jis sustojo ir plačiai jiems šypsojosi. Jis net pradėjo mojuoti rankomis lyg būtų jiems dirigavęs. Baigdami jie palinkėjo sulaukti dar daug gimtadienių. Prezidentui Monsonui tai taip pat patiko ir jis tarė man: „Tai mano mėgstamiausia dalis.“

Bažnyčios vaikai ir jaunimas myli jį, ir, manau, jog taip yra, nes jie neabejoja jo meile jiems! Jėzus mylėjo mažus vaikus, ir Jo pranašas myli mažus vaikus. Tai puikus pavyzdys mums visiems!

Trečia, galime sekti Dvasios kuždesiais kaip Prezidentas Monsonas.

Prezidento Monsono pasišventimas Viešpačiui ir jo įsipareigojimas sekti Dvasios kuždesiais puikiai apibūdinami jo paties žodžiais: „Maloniausias man žinomas šio gyvenimo patyrimas tai išgirsti kuždesį ir jam paklusti, o vėliau sužinoti, kad tai buvo atsakymas į kažkieno maldą ar problemą. Ir aš visada noriu, kad Viešpats žinotų, kad, jei Jam reikia, kad kas atliktų pavedimą, Tomas Monsonas atliks tą Jo pavedimą.“ (On the Lord’s Errand [DVD, 2008]). Tai pavyzdys, kuriuo visi turėtume norėti sekti.

Ketvirta, galime mylėti šventyklą taip, kaip Prezidentas Monsonas myli šventyklą.

Prezidentas Monsonas išliks istorijoje kaip vienas iš didžiausių šventyklos statytojų per visą Bažnyčios istoriją. Nuo pat tada, kai 2008 metų vasarį tapo Bažnyčios prezidentu, jis tęsė didžiulį šventyklų statymo darbą. Kai kurios jo paskelbtos šventyklos yra tarp pačių istoriškiausių: „Šį rytą man malonu paskelbti apie penkias naujas šventyklas, kurioms įgyta žemė ir kurios per ateinančius mėnesius ir metus bus pastatytos šiose vietose: Kolgaryje, Torontas, Kanada; Kordoboje, Argentina; didžiojoje Kanzas Sičio dalyje; Filadelfijoje, Pensilvanija; ir Romoje, Italija (Thomas S. Monson, „Sveiki atvykę į konferenciją“ 2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Per penkerius buvimo pranašu metus Prezidentas Monsonas paskelbė apie planus pastatyti 33 naujas šventyklas. Vien per balandžio mėnesį vykusią konferenciją, jis paskelbė planus pastatyti dvi naujas šventyklas: vieną – Sedar Sityje, Jutoje; ir vieną – Rio de Žaneire, Brazilijoje.

Kovo mėnesį pašventinus Tegusigalpos šventyklą Hondūre, dabar iš viso Bažnyčioje turime 141 šventyklą, ir dar 29 šventyklos statomos arba planuojamos statyti. Tai puikus metas Bažnyčioje, kai statomos šventyklos ir jose garbinama. Girdėjau, kaip Prezidentas Monsonas jaunuoliams, kurie per jauni įžengti į šventyklą, liepia eiti paliesti šventyklos sieną ir sako: „Leiskite šventyklai paliesti jus.“

Prezidentas Monsonas yra pasakęs: „Kiekvienas gyvenkime vertai, švariomis rankomis ir tyromis širdimis, kad šventykla paliestų mūsų gyvenimą ir šeimą“ („Blessings of the Temple“, Ensign, Oct. 2010, 19).

Taip pat jis davė šį nuostabų pažadą: „Kai mylėsime, liesime ir lankysime šventyklą, mūsų gyvenimas atspindės mūsų tikėjimą. Kai ateisime į šiuos šventus Dievo namus, atminsime juose sudarytas sandoras, būsime pajėgūs iškęsti visus sunkumus ir įveikti visas pagundas“ (Be Your Best Self [1979], 56; kursyvas pridėtas).

Sekime pranašo pavyzdžiu, kaip mylėti šventyklą.

Penkta, galime būti malonūs, dėmesingi ir mylėti kitus kaip Prezidentas Monsonas.

Prezidentas Monsonas yra puikus pavyzdys, kaip mylėti kitus. Jo tarnystė kupina namų lankymų, rankų uždėjimų ant galvos ir palaiminimų suteikimų, netikėtų paguodos ir padrąsinimo skambučių, padrąsinimo, pagyrimo ir padėkos laiškų siuntimų, apsilankymų ligoninėse ir slaugos namuose ir šermenų bei laidotuvių lankymo, nepaisant labai užimto tvarkaraščio.

Prieš tai minėjau 84 našles, kurios buvo Prezidento Monsono apylinkėje, jam būnant vyskupu. Per jo tarnavimo vyskupu dešimtmečius, dėl nepaprasto atsidavimo ir kitų maldoms padedant, Prezidentas Monsonas sugebėjo dalyvauti kiekvienos iš jų laidotuvėse. Tik pagalvokite apie tai.

Visai kaip Gelbėtojas, Tomas Monsonas daro gera, laimina ir myli kitus, taip lyg tai būtų jo gyvenimo varančioji jėga. Visi galime iš to pasimokyti patys sekdami jo žingsniais.

Praeitais metais pamatėme nepaprastą Prezidento Monsono gerumo pavyzdį. Einant į pabaigą kerinčios Brigam Sičio šventyklos Jutoje statyboms, susitikau su Pirmąja Prezidentūra, kad aptartume šventyklos pašventinimo planus. Kadangi Brigam Sitis tėra už valandos kelio nuo Solt Leik Sičio, Prezidentui Monsonui būtų buvę labai lengva nukeliauti ten į pašventinimą. Tačiau Prezidentas Monsonas pasakė: „Brigam Sityje užaugo Prezidentas Boidas K. Pakeris, šis puikus apaštalas daugybę metų sėdėjo šalia manęs Dvylikoje. Noriu, kad jis turėtų garbę ir palaiminimą pašventinti tėviškės šventyklą. Aš užleisiu vietą ir paskirsiu Prezidentą Pakerį pašventinti Brigam Sičio Šventyklą. Noriu, kad tai būtų jo diena.“

Tai buvo nuostabi diena Prezidentui Pakeriui ir Seseriai Paker, kuri taip pat užaugo Brigam Sityje. Aš buvau labai sujaudintas Prezidento Monsono geru ir kilniaširdišku gestu, parodytu artimam apaštalui. Visi galime būti tokie. Galime dalintis ir būti malonūs ir mažiau galvoti apie save ir daugiau galvoti apie mus supančius žmones.

Man labai patinka giesmė „Pranašu seki“. Joje yra devyni nuostabūs stulpeliai, tačiau dėl laiko stokos perskaitysiu tik paskutinį:

Mūsų meto žmonės žūsta sumaišty,
Nes nežino, ko turėtų jie klausyt.
Tikrą kelią rodo Dievo pranašai –
Jeigu jų klausysim, viskas bus gerai.
… … … … … … … … … .
Pranašu seki ir nenuklysk.
… … … … … … … … … .
Pranašu seki, kelią žino jis.
(Children’s Songbook, 111)

Prezidentas Monsonas tikrai žino kelią. Teisingas kelias yra Viešpaties kelias. „Teisingas kelias yra tikėti Kristų“ (2 Nefio 25:29).

Prezidentas Monsonas mokė mus, kaip gyventi, kai pasidalino nuostabia ir įkvepiančia žinia Visuotinėje konferencijoje. Jis savo įsimintinu ir nuostabiu asmeniniu pavyzdžiu mokė mus, kaip sekti Jėzumi Kristumi. Išties Viešpats davė mums pavyzdį visuose dalykuose ir vienas iš pavyzdžių, kuriuo turėtume sekti, tai mūsų mylimas pranašas.

Aš liudiju, kad danguje yra Dievas, kuris mus pažįsta ir myli. Jis davė mums pranašą, kad mus vestų, mokytų ir vadovautų mums šiomis dienomis. Aš liudiju, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir šio pasaulio Gelbėtojas. Tikiu, kad Viešpats tikisi, jog mylėsime pranašą, palaikysime jį ir seksime jo pavyzdžiu.

Už pranašą, Dieve, Tau dėkingi. Už šį pranašą, Dieve, Tau dėkingi. Galimybę gyventi tuo metu, kai Tomas S. Monsonas yra Viešpaties pranašas, laikau dideliu palaiminimu. Kai seksime pranašu ir stengsimės būti panašesni į jį, mes tikrai sėkmingai tapsime ištikimesni Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniai.

Man buvo garbė šį vakarą jums kalbėti ir meldžiu Viešpaties gausiai palaiminti kiekvieną iš jūsų, ir liudiju, kad tai Viešpaties darbas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.