Religijos mokymas jaunimui ir jauniems suaugusiesiems. Ekspertų diskusija

Diskusijos 2-a dalis. Prezidentas Ouksas, Čadas Vebas, Adamas Smitas

Prezidentas Dalinas H. Ouksas. Broli Vebai, gera būti su jumis. Broli Smitai. Pradėkime.

Brolis Čadas Vebas. Ačiū. Mums malonu šiandien būti su jumis. Ir ačiū jums už tą nuostabią žinią. Tiesą sakant, klausantis jūsų patarimų iškilo nemažai klausimų, kuriuos norėtume aptarti. Pradėsime nuo tokio klausimo: kalbėjote apie meilę mokiniams, studentams, o mokinių mylėjimo dalis yra mokyti juos Evangelijos ir padėti suprasti tai, kas bus jiems vertingiausia. Kaip galime užtikrinti, kad tarp visų tų skirtingų dalykų, kurių galėtume mokyti, pasirinktume būtent tai, kas mūsų mokiniams bus vertingiausia?

Prezidentas Ouksas. Mūsų Bažnyčios švietimo sistemai išskirtinumo suteikia Raštuose mums nurodyta pareiga siekti mokytumo ne tik mokymusi, bet ir tikėjimu.

Brolis Adamas N. Smitas. Kai galvoju apie tai, ko galėtume mokyti mokinius, kas būtų jiems vertingiausia, vadovaujuosi prezidento Airingo mokymu, kuriuo norėčiau pasidalyti. Prezidentas Airingas sakė: „Kurios iš visų tiesų, kurias galima pabrėžti šioje nagrinėjamoje Raštų dalyje, padės mano mokiniams priartėti prie Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo ir ves prie išgelbėjimo?“ Tada prezidentas Airingas patarė: „Ruošdami pamoką ieškokite joje atverčiančių principų. […] Atsivertimo principas yra tas, kuris skatina paklusti Dievo valiai.“¹ Iš šio nuostabaus prezidento Airingo mokymo suprantu, kad tai, kas mūsų mokiniams vertingiausia, asmenišku ir nuodugniu būdu sujungs juos su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi. Turime mokyti to, kas padėtų mokiniui pajusti ir suprasti Evangelijos tiesas, ypač su Jėzaus Kristaus, Jo Apmokėjimo ir prisikėlimo tikrumu susijusias tiesas, ir padėti jiems pajusti praktiškai, kad Jėzus Kristus turi galią jiems padėti, juos išgydyti apvalyti ir paguosti. Manau, tai svarbiausia, į ką galėtume susitelkti.

Prezidentas Ouksas. Galinga tiesa.

Brolis Vebas. Ačiū. Ir tai darniai siejasi su idėja pasirūpinti, kad jie mokytųsi tikėjimu: kad jie veiktų tikėjimu, o tada pajustų tą patvirtinimą iš Šventosios Dvasios, kad tai, ko jie mokosi ir pagal ką gyvena, iš tiesų yra iš Tėvo danguje. Dėkui už tai. Prezidente, taip pat minėjote Šventosios Dvasios vaidmenį mūsų mokyme. Taigi norėčiau paklausti, kokiomis kitomis tiesomis apie Šventąją Dvasią ir Jos įtaką bei vaidmenį mūsų klasėse galėtumėte pasidalyti.

Prezidentas Ouksas. Manau, kad svarbiausia, nuo ko priklauso Šventosios Dvasios įkvėpimas, yra sakramento priėmimas. Kadangi sandorose, kurias sudarome, kai priimame sakramentą, yra pažadas, kad „Jo Dvasia visuomet [bus] su [mumis]“. Tai esmė.

Brolis Vebas. Man labai patinka tai, ką pasakėte. Tai primena man, kad būdamas jaunas mokytojas mėnesių mėnesius studijavau principus, kaip pakviesti Šventąją Dvasią. Ir manau, kad visiems mums labai gera proga toliau tai pastudijuoti. Bet svarbiausias dalykas, kurį supratau, yra tai, ką pasakėte: sakramento maldose sakoma, kad jei visada Jį atminsime, Jo Dvasia bus su mumis. Ir ne tik per sakramentą ar sekmadienį, bet visada, įskaitant ir mūsų klases. Jei susitelksime į Gelbėtoją – atminsime Jį kaip pavyzdį, kaip gyventi pagal Evangeliją, ir remsimės Jo galia ir mokymais, – atmindami Jį, kviesime Šventąją Dvasią būti toje mokymosi vietoje. Manau, kad pagrindinė Šventosios Dvasios pareiga arba vaidmuo yra liudyti apie mūsų mylintį Dangiškąjį Tėvą ir apie Jėzų Kristų, kaip apie centrinę figūrą Dangiškojo Tėvo plane. Todėl, jeigu norime į klases pakviesti Šventąją Dvasią, susitelkiame į tuos dalykus, apie kuriuos Ji liudytų. Man tai labai patinka! Ačiū.

Prezidentas Ouksas. Prezidentas Nelsonas viso to dabartinę svarbą patvirtino tokiais žodžiais. Jis sakė: „Ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos.“²

Brolis Vebas. Ačiū. Labai vertinu tai, kas buvo pasakyta, ir tai veda mane prie tokio klausimo: truputį kalbėjome apie tai, kaip mokytojai prioretizuoja tai, kas pakviestų Šventąją Dvasią. Kaip galime padėti mokiniams prioretizuoti tai, kas svarbiausia jų gyvenime?

Prezidentas Ouksas. Kai apie tai galvoju šiomis dienomis, kai yra tiek daug mus ir mūsų mokinius veikiančių pasaulietinių veiksnių, manau, turime atminti, kad pasaulio dalykai – tai, ką pasaulis vertina, kad ir kas tai būtų, – turi laikiną vertę. Ilgainiui jie taps mažiau vertingi nei principai, kurie būtini, kad sužinotume šio gyvenimo tikslą ir savo likimą amžinybėje. Ką galėtumėte prie to pridurti, broli Smitai?

Brolis Smitas. Prezidente Ouksai, jums mokant, man į galvą atėjo Raštų eilutė, kur Gelbėtojas, prieš eidamas į Getsemanę, sukalbėjo šventą maldą ir pasakė: „Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų.“³ Manau, jei padėsime mokiniams suprasti, kad jie turi apsispręsti, kur leisti laiką ir kam skirti dėmesį, tai padės jiems pažinti ir pamilti Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų. Kita mintimi pratęsiu tai, ko jūs, prezidente Ouksai, mokėte pastarojoje visuotinėje konferencijoje, o būtent klausti: „Kur tai nuves?“ Ir apmąstyti tai klausimo „Ar tai veda mane arčiau Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus?“ kontekste. „Ar tai veda mane prie dieviškos tapatybės ugdymo ar dieviškos paskirties atlikimo?“ Manau, tai visiems mums suteikia nuostabų filtrą. Taip pat ir mokiniams galime padėti suprasti šį filtrą, kai jie renkasi, kur leis savo laiką, ką žiūrės, ko klausysis ar į ką atsižvelgs. Jie turi patys pasirinkti. Bet galėtume padėti jiems paklausti: „Kur tai nuves, ir ar tai nuves mane arčiau Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus?“

Prezidentas Ouksas. O, tai labai svarbu, ir tai būtų dar svarbiau, jeigu visi mokiniai suprastų šį principą.

Brolis Vebas. O mokytojai pabrėžtų tai ir liudytų apie tai, kad pakviestų Šventąją Dvasią patvirtinti svarbą – ne vien šių principų tikrumą, bet ir jų svarbą mūsų gyvenime. Dar, jei galėčiau, noriu pridėti vieną su aktualumu susijusią idėją. Galvoju apie visa tai, ką galime daryti, kad padėtume kviesti mokinius atrasti šių principų aktualumą savo gyvenime. Manau, kartais apie tai kalbame tarsi konkuruodami dėl jų laiko ir dėmesio. Ir kartais iš tikro turime vertingiausius dalykus suskirstyti pagal svarbą. Bet, manau, taip pat galime padėti jiems pamatyti, kaip Evangelija įsilieja į jų kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, būdamas studentas sužinojau, kad jei švenčiu šabo dieną ir studijuoju Raštus prieš studijuodamas universiteto medžiagą, aš iš tiesų geriau mokausi nei mėgindamas atskirti šiuos dalykus ir sakyti: „Skirsiu laiko dvasingumui ir laiko pasaulietiškumui.“ Tačiau kai į visas savo gyvenimo sritis įtraukiu Dangiškąjį Tėvą – kai pagalbon pasikviečiu Jo Dvasią – tada net tame, kas galėtų labiau materialus dalykas, mūsų mokiniai pamato, kuo Evangelija yra aktuali jų gyvenimo siekiams. Tie dalykai nebekonkuruoja dėl laiko, jie veikia išvien.

Prezidentas Ouksas. Nepamirškime, kad Viešpats yra mus mokęs, jog Jis mums niekada nėra davęs laikinųjų įsakymų. Visi Jo įsakymai ir nurodymai yra dvasiniai.

Brolis Smitas. Dar viena mintis, kuri man atėjo į galvą, kai apie tai užsiminėte, – bent jau mūsų seminaristams – yra Bažnyčios Vaikų ir jaunimo programa. Tai galingas būdas Evangeliją padaryti svarbią ir nusistatyti praktinius tikslus, kaip bet kurioje mūsų gyvenimo srityje Evangeliją pritaikyti taip, kad ji mums padėtų tapti panašesniems į Gelbėtoją.

Prezidentas Ouksas. Tikrai. Dabar norėčiau užduoti klausimą dviems profesionaliems religijos mokytojams: Broliai, ką jūs ir jūsų bendradarbiai sužinojote apie Jėzaus Kristaus Evangelijos mokymą per pandemiją, kurią visi išgyvename?

Brolis Smitas. Pirmiausia pasakyčiau, kad sužinojome, – net sakyčiau, kad mums buvo priminta ir pabrėžta, – kokius turime nuostabius mokytojus, kad jie tikrai myli Dievą ir mokinius, ir jie darė viską, kas įmanoma, ir esame jiems labai dėkingi. Taip pat manau, kad pandemija išryškino Evangelijos mokymui būdingą tarnavimo elementą. Manau, kad mums vis geriau sekasi įsiklausyti į mokinius, suprasti jų poreikius ir gebėjimus, juos patenkinti, mylėti juos ten, kur jie yra, ir rasti kūrybiškų būdų, kaip jiems padėti artėti prie Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus. Manau, kad pandemijos metu, kai buvo daug sunkumų, taip pat matėme, kad dieviškoji pagalba ateina mokytojui, kuris tikrai stengiasi mylėti Dievą, savo mokinius ir daryti viską, ką gali.

Brolis Vebas. Puikiai pasakyta. Tiesiog norėčiau padėkoti ir pasakyti, kad tai vertinu. Žinote, turime mokytojų, kurie bando mokyti veidas į veidą ir mokosi mokyti internetu. Jie dėvi kaukes, kurios kartais būna nepatogios. Kartais jie prisiima riziką ir tai daro su tokia didele meile mokiniams ir Dangiškajam Tėvui, su tokiu dideliu atsidavimu. Tiesiog noriu padėkoti už jūsų pasiaukojimą ir pastangas tai daryti labai sunkiu metu.

Prezidentas Ouksas. Pirmosios Prezidentūros vardu aš irgi prisidedu prie jūsų ką tik išsakytų padėkų. Mes mylime jus, broliai ir seserys, kurie religijos mokote mūsų seminarijose, institutuose, universitetuose ir kolegijose.

Brolis Vebas. Ačiū; man tai labai svarbu. Dar vienas klausimas, kurį nekantravau jums užduoti dėl kai kurių dalykų, kurių mokėte kitoje aplinkoje: Kodėl svarbu mokyti principų, o ne taisyklių?

Prezidentas Ouksas. Džiaugiuosi, kad to paklausėte. Tai mano mėgstamiausias klausimas. Tedas R. Kalisteris, buvęs mūsų Sekmadieninės mokyklos prezidentas, štai ką šia tema parašė vienoje dėmesį patraukusioje Bažnyčios žinių rubrikoje: „Pirma, taisyklės dažnai apsiriboja viena ar galbūt keliomis konkrečiomis situacijomis, o principai paprastai taikomi daug plačiau. Antra, principai sukuria aplinką, kuri leidžia maksimaliai padidinti valios laisvę, o taisyklės yra linkusios tą laisvę sumažinti, nes riboja, o kartais net diktuoja, ką rinktis.“ Norėčiau pridurti, kad Gelbėtojas Mozės įstatymą, kuris buvo grindžiamas taisyklėmis, pakeitė aukštesniu Kristaus įstatymu, grindžiamu principais. Brolis Kalisteris šį principą paaiškino taip. Jis sakė: „Principai dera su aukštesniuoju įstatymu, o taisyklės – su žemesniuoju. Mūsų nuolatinis tikslas turėtų būti mokyti doktrinos principų. Kodėl? Nes būtent principai labiausiai gali mus pakylėti link dangiškų aukštumų. Juk celestialinėje karalystėje bus valdoma principais, o ne taisyklėmis.“⁴ Citatos pabaiga.

Brolis Vebas. Dar kartą dėkoju. Įžvelgiu dar vieną naudą. Neseniai buvau su grupe mokytojų, kurie man pasakojo, kad jų klasėse, kaip jiems atrodo, yra daugiau, jų žodžiais tariant, „nesutarimų“, nes mokiniai užduoda daugiau klausimų ir turi skirtingą požiūrį ir suvokimą. Man patiko tai, ko jūs ką tik mus mokėte, nes prisiminiau tą pokalbį ir tai padėjo suprasti, kad vienas iš sprendimų galėtų būti ne mokyti pritaikymo, kai jie aptarinėja pritaikymą asmeninėse aplinkybėse, o mokyti Evangelijos principo. Eiti prie pagrindų – mokyti apie išgelbėjimo planą, mokyti Kristaus doktrinos, mokyti Evangelijos principų, ir visa tai asmeniškai taikyti padedant Šventajai Dvasiai.

Prezidentas Ouksas. Gerai pasakyta.

Brolis Vebas. Prezidente, manau, kad tai, ką stengiamės daryti, yra tikrai praktiška ir naudinga. Ačiū. Broli Smitai, ar turite ką pridurti?

Brolis Smitas. Manau, kad tai panašu į tai, ką jūs pabrėžėte, broli Vebai. Be to, mokydami principo, o ne jo taikymo, mokinį kviečiame veikti kaip mokymosi proceso dalyvį, kaip savo augimo proceso dalyvį, kad jis, paėmęs principą, galėtų siekti asmeninio apreiškimo, pats principą geriau išstudijuoti ir nuspręsti, kokius žingsnius geriausia žengti tą principą taikant savo asmeninėms aplinkybėms.

Brolis Vebas. Ačiū. Natūralus paskesnis klausimas būtų toks: „Turint omenyje visas įtakas – visus pasaulio balsus, – kaip savo mokiniams padėti susiorientuoti tokioje daugybėje visuomenės įtakų?“

Prezidentas Ouksas. Turime suprasti, kad velnias yra melų tėvas, – pasak Raštų, „melagis nuo pradžios“⁵. Gudriausias jo melas – sumaišyti jį su tiesa. Taip savo tiesos ir melo mišiniu jis pritraukia ir užkrečia gerų žmonių ieškojimus. Todėl vienas brangiausių dalykų, kurių galime stengtis išmokti mirtingajame gyvenime, yra Šventosios Dvasios mokymai, padedantys mums atidžiai stebėti, kas yra ir kas nėra tiesa.

Brolis Smitas. Panašiai, maišydamas tiesą ir melą, priešininkas taip pat ištraukia tiesą iš jos amžinybės konteksto ir iš jos vietos Dievo plane. Tai didina tikimybę, kad tiesa bus neteisingai pritaikyta arba neteisingai suprasta. Pavyzdžiui, vos prieš kelias minutes, prezidente Ouksai, nuostabiai mus mokėte apie meilės principą ir jos vietą Dievo plane – kaip svarbu mylėti Dievą ir mylėti savo artimą, – kad meilė iš tiesų yra motyvuojanti jėga, skatinanti Dangiškojo Tėvo troškimą ruošti mus amžinajam gyvenimui, kuris, kaip žinome, yra didžiausia iš visų Dievo dovanų. Ir būtent meilė Dievui mus skatina mylėti nesavanaudiškai ir tarnauti kitiems. O kai priešininkas meilės principą sėkmingai ištraukia iš konteksto, jį galima lengvai iškraipyti. Tad žmonės, neteisingai suprantantys meilę, gali imti burtis vardan neteisingo tikslo. Jie netgi gali atsidurti Dievo įstatymų ir Jo pranašų priešingybėje, nes tiesos atskyrimas nuo amžinybės konteksto gali lemti netikrą arba dekontekstualizuotą supratimą. Priešininkas taip elgiasi su daugeliu principų.

Prezidentas Ouksas. Matome daugybę to įrodymų mus supančiame pasaulyje, ar ne? Broli Vebai, kaip jums, kaip mokytojams, geriausiai būtų reaguoti į klausimus, susijusius su dabartiniais mokinių nuogąstavimais, pavyzdžiui, nerimą keliančiomis Bažnyčios istorijos temomis, LGBT klausimais, klausimais apie tai, kaip gyventi su valdžios kontrole, susijusia su pandemija, ir t. t.? Klausimų begalė. Kaip geriausiai atsakyti į šiuos klausimus mūsų religijos klasėse?

Brolis Vebas. Tai tikrai geras klausimas, su kuriuo mokytojai nuolat susiduria. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad man patinka, jog apaštalas Paulius mums liepė mokyti arba tiesą kalbėti su meile. Žinoma, turime mokyti Evangelijos. Turime mokyti Raštų ir šių laikų pranašų mokymų. Turime mokyti tiesą. Nebus niekam naudos, jei bus mokoma neteisingų dalykų; į laimę tai neatves. Tačiau kita to dalis (manau, kad ji tikrai reikšminga) – kai Jis sako, kad tai darytume su meile, kaip jau minėjote šį vakarą. Manau, kad būtų svarbu pradėti nuo santykių. Atlikta daug tyrimų, kurie aiškiai rodo, kad mokinių mokymasis labai priklauso nuo santykių. Mano nuomone, šie santykiai prasideda nuo mokytojų, kurie yra pasirengę išklausyti – iš tikrųjų suprasti mokinius ir jų aplinkybes, empatiškai bandyti suprasti jų poreikius. Taip pat manau, kad svarbu pripažinti, jog kiekvienas gali kažkuo prisidėti, kad mes vertiname vieni kitus ir kad mums reikia vieni kitų patirties, iš kurios galėtume semtis ir mokytis. Taigi, šiuo klausimu galima daug ką pasakyti, ir man šis klausimas labai patinka. Mano manymu, svarbiausia tiesą kalbėti su meile, o tai reiškia santykius, kurie padeda žmonėms pasitikėti, mokytis kartu ir į bendrą potyrį įtraukti Šventąją Dvasią.

Prezidentas Ouksas. Tai, ką pasakėte apie santykius, man priminė neseniai perskaitytą nuostabią mūsų Vaikinų organizacijos visuotinio prezidento Styveno Dž. Lando kalbą, neseniai pasakytą BJU Moterų konferencijoje. Santykius jis apibūdino kaip motyvuojančią įtaką, kurią galime daryti tiems, kurie ieško sektinų pavyzdžių ir mentorių. Jis sakė, kad mūsų tyrėjai nustatė, jog PDŠ jaunuolių dvasinė raida labai priklauso nuo jų santykių su tėvais, bendraamžiais ir mokytojais kokybės. O tokie santykiai su vadovais geriausiai užsimezga seminarijos, Sekmadieninės mokyklos ir kvorumų pamokose, kuriose jie pradės gerbti ir mylėti savo vadovus ir kitus šventuosius.⁶ Citatos pabaiga. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad visa tai įspūdingai patvirtina, kaip svarbu, kad mokytojai mylėtų savo mokinius ir dirbtų su jais. Tokiu būdu įgyjamas pasitikėjimas turės įtakos mentorystei ir padės jiems patiems rasti atsakymus į nerimą keliančius klausimus.

Brolis Vebas. Ačiū. Taip, manau, kad iš tiesų to ir yra svarbiausia siekti – kurti santykius. Iš to, ką mums ką tik pasakėte, galima suprasti, kaip seminarijoje galėtume jiems padėti stiprinti kitus santykius. Paminėjote Jaunimo ugdymo programą. Galime juos nukreipti bendrauti su jaunimo vadovais, vyskupais, Merginų organizacijos vadovėmis. Ar jiems padėsime stiprinti santykius su savo tėvais, priklausys nuo to, ką kalbame apie šeimas ir kaip nukreipiame juos bendrauti su tėvais. Manau, kad visa tai tikrai svarbu – ne tik užmegzti santykius su jais, bet ir stiprinti jų santykius su tais žmonėmis, kurie juos ves teisinga linkme. Tad ačiū, kad apie tai užsiminėte. Todėl norėjau paklausti, ar galėtume plačiau pasikalbėti apie tai, kaip šių esminių dalykų mokyti taip, kad jaunuolių neužgautume, neatstumtume jų nuo Evangelijos ir nenugręžtume nuo jos. Pasidalysiu trumpu pavyzdžiu, padėsiančiu suprasti mano omenyje turimą klausimą. Štai praėjusią savaitę man paskambino mokytojas, kuris pasakė, kad vienas iš tėvų atėjo išbraukti savo dukters iš seminarijos, nes jis mokė tam tikrų principų apie šeimą ir šeimos svarbą. Ir šis tėvas įsižeidė dėl savo šeimos santykių dinamikos ir nenorėjo, kad vaikas būtų mokomas apie svarbiausią šeimos vaidmenį – net išgelbėjimo plano kontekste. Šis mokytojas labai liūdėjo netekęs mokinės ir uždavė klausimą: „Kaip turėčiau mokyti tiesos?“ Kaip su tuo susitvarkyti pasaulyje, kuriame nenorime atstumti žmonių, bet privalome savo mokinius mokyti tyros Evangelijos?“

Prezidentas Ouksas. Koks nuostabus pavyzdys! Broli Smitai, ką galėtumėte pasakyti šia tema?

Brolis Smitas. Vėl galvojau apie mūsų ką tik aptartus santykius. Manau, kad mokinys, kuris pasitiki mokytoju ir jaučiasi jo mylimas, atvers savo širdį. Gynybinės sienos kartais išdygsta tuomet, kai mokome apie idealą, kuris neatitinka mokinio realybės. O tokios gynybinės sienos ima tirpti tada, kai mokinys pamilsta savo mokytojus ir jais pasitiki. Vėlgi, tai labai svarbu. Noriu atkreipti dėmesį į ankstesniojo klausimo komentarą – su mokiniais užmegzti santykius.

Prezidentas Ouksas. Tikrai. Manau, labai svarbu suprasti, kad neprivalome sutikti su viskuo, ką mums sako mokinys, jo tėvai ar kiti visuomenės nariai. Mūsų tikslas nėra patvirtinti visus įsitikinimus idėjų rinkoje. Mums pavesta mokyti tiesos. Tačiau tai darydami turime būti labai atsargūs, kad niekada nenutoltume nuo Gelbėtojo mums duotos pareigos mylėti savo artimą. Viską turime daryti meilės kontekste, kad nekonfrontuotume su žmogumi, bet savo mokymus skelbtume taip, kad būtent tie mokymai konfrontuotų su klaidingais įsitikinimais. Brigamas Jangas, kuris kaip asmenybė buvo gana konfrontuojantis, labai gerai išskyrė vieną dalyką, apie kurį neseniai perskaičiau Brigamo Jango mokymuose ar pasisakymuose. Vienoje iš savo kalbų jis sakė, cituoju: „Aš niekada nekeičiau savo jausmų žmonėms, vyrams ar moterims, nesvarbu, ar jie tiki tuo, kuo tikiu aš, ar netiki. Ar galite gyventi su manimi kaip kaimynai? Aš galiu su jumis; man visiškai nesvarbu, ar jūs tikite kartu su manimi, ar ne.“⁷ Tai Brigamo Jango citatos pabaiga. Pagalvojau, kad tai buvo netikėtas šaltinis, kuriame taip atvirai deklaruojamas faktas, kad galime su meile gyventi su tais, su kuriais nesutinkame.

Brolis Vebas. Taip, dabar tai labai aktualu mūsų mokytojams. Manau, kad šiandien viena svarbiausių Gelbėtojo mokinio savybių yra gebėti nesutikti su žmonėmis, bet ir toliau juos mylėti bei palaikyti nuoširdžius santykius su jais, nepaisant nesutarimų dėl įsitikinimų.

Prezidentas Ouksas. Kita to dalis – turime stengtis, kad mūsų meilė ir priėmimas – netgi toleravimas tų, su kuriais bendraujame, – nebūtų suprantamas kaip pritarimas. Tai plonutė riba, kurią reikia nubrėžti. Mes matome, kad politikos ir viešųjų ryšių pasaulyje, įvairiuose šaltiniuose, tai nepripažįstama. Dažnai atrodo, kad žmonės daro prielaidą, jog mes kažkam pritarėme, nes atitinkamiems žmonėms parodėme meilę.

Brolis Vebas. Visa tai tikrai susiję, tiesa? Tai vėl siejasi su santykiais, įsiklausymu ir empatija. Tačiau tai taip pat siejasi su principo mokymu. Tai sugrąžina prie to, kodėl tikime tuo, kuo tikime, remdamiesi išganymo planu ir Kristaus doktrina, susiedami šiuos dalykus ir žengdami per tą plonutę ribą, apie kurią užsiminėte.

Prezidentas Ouksas. Manau, kad tai taip pat susiję su pirmuoju ir didžiuoju įsakymu mylėti Dievą ir Gelbėtojo mokymu „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.“⁸ O antrasis įsakymas yra mylėti savo artimą. Tai, kad mylime savo artimą, nereiškia, jog pirmenybės neteikiame Dievo mylėjimui ir Jo įsakymų laikymuisi.

Brolis Vebas. Ačiū.

Brolis Smitas. Mintyse įsivaizduoju mokytoją, kuris su meile kalba tiesą ir drąsiai gina Kristaus doktriną, bet kartu myli savo mokinius, todėl mokiniai jaučiasi saugūs, pasitiki mokytoju ir jį myli. Galbūt yra mokinys, kuris nesutinka su kokiu nors Kristaus doktrinos elementu ar Evangelijos principu, bet jis vis tiek lanko pamokas. Jie vis tiek lanko institutą ar seminariją, nes jaučiasi saugūs ir mano, kad toje aplinkoje gali stiprinti tikėjimą Jėzumi Kristumi. Todėl manau, kad ši mūsų aptariama pusiausvyra yra labai svarbi: drąsiai ginti tiesą ir mylėti tuos, kurie galbūt nesutinka su tiesa, kad klasė, seminarija ar institutas būtų saugi vieta mokiniams.

Prezidentas Ouksas. Ir noriu pasakyti, kad mūsų dalyviams, tarnaujantiems institute ir mokantiems religijos universitetuose ir kolegijose, tai rimtas iššūkis. Brandesni studentai labiau linkę patys galvoti ir priešintis nei, pavyzdžiui, mokiniai seminarijoje. Tačiau principai išlieka tie patys. Taikymo būdai šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo aplinkos ir asmens brandos, tačiau principai yra tie patys, kuriuos aptarėme.

Brolis Vebas. Ačiū.

Prezidentas Ouksas. Štai klausimas, kuris šiek tiek keičia temą, bet yra gana aktualus mūsų dienomis: Kaip galime įtikinti mokinius atidėti mobiliuosius telefonus į šalį tuo metu, kai bandome juos mokyti?

Brolis Vebas. Tai iš tikrųjų puikus klausimas, susijęs su konfrontacija ar nesutarimais klasėje, nes kartais būtent taip ir nutinka, tiesa? Broli Smitai?

Brolis Smitas. Taip, manau, kad mokymosi aplinkoje tikrai būna akimirkų, kai mokiniams reikia atsijungti ir padėti telefonus į šalį. Manau, kad labiausiai jiems padėtų įdomus ir uždegantis mokymas. Prezidentas Balardas kartą mums pasakė, jog reiktų užtikrinti, kad mūsų mokymas uždegtų. Tačiau taip pat manau, kad kai kada galime pakviesti besimokantįjį naudotis telefonu mokymosi metu. Turėdami išteklių svetainėje ChurchofJesusChrist.org ir programėlėje „Evangelijos biblioteka“, tikrai galėtume kartais pakviesti mokinius įsitraukti į mokymosi patirtį naudojantis tikėjimą ugdančiu turiniu telefone. Manau, kad tai gali būti palaiminimas – teigiamas poveikis jiems ne pamokų metu, nes jie gali pradėti žiūrėti į šį prietaisą ne tik kaip į žaidimų ar socialinės medijos prietaisą, ar net, kaip kai kuriais atvejais, – kaip į pagundos šaltinį. Jiems gali paaiškėti, kad kartais tas pats prietaisas gali būti naudojamas tikėjimui į Jėzų Kristų stiprinti. Manau, kad mokytojas turi veikti sulig įkvėpimu ir išlaikydamas pusiausvyrą. Tačiau manau, kad Viešpats mums padės rasti galimybių stiprinti tikėjimą naudojantis šiuo prietaisu ir, aišku, suprasti, kada jį reikia išjungti ir atidėti į šalį.

Prezidentas Ouksas. Jūsų pasiūlymas nebūti priešiškai nusiteikusiems prieš telefonus man primena vieną ankstesnį nutikimą prieš 10 ar 15 metų, kuomet užsukau į Sekmadieninės mokyklos pamoką, kurioje mokėsi seminarijos amžiaus jaunuoliai. Tąkart buvau nusiteikęs prieš telefonus. Tačiau apsižvalgęs po klasėje su keliolika mokinių supratau, kad visoje klasėje buvo tik viena popierinė Raštų knyga. Visi Raštus skaitė ir pamoką sekė mobiliuosiuose telefonuose. Tuomet pradėjau suprasti, kad esmė yra ne draudimai, o pusiausvyra.

Brolis Vebas. Gerai pasakyta, ačiū. Prezidente, mums labai patiko būti su jumis. Dėkojame už jūsų šiandienos patarimus. Broli Smitai, galbūt galėtume pirmiausia skirti minutėlę jūsų liudijimui, tada ir aš mielai tai padarysiu, o po to paliksime laiko jums, prezidente.

Brolis Smitas. Ačiū. Galvodamas apie mūsų šventą galimybę mokyti Bažnyčios jaunimą ir jaunus suaugusiuosius, taip pat tuos, kurie mokosi mūsų BŠS institucijose, prisimenu vieną mūsų brangaus pranašo, prezidento Raselo M. Nelsono mokymą. Jis pasakė: „Dauguma Dievo kilniausių dvasių – tikriausiai Jo geriausia komanda – buvo atsiųsti į žemę būtent šiuo metu. Jie yra vieni geriausių, ką Viešpats kada nors atsiuntė į šį pasaulį.“⁹ Norėčiau pasidalyti savo įsitikinimu, kad jaunuoliai, su kuriais mums tenka bendrauti, yra būtent tie, apie kuriuos mus moko Dievo pranašai. Kokia šventa privilegija mums yra liudyti jiems apie Jėzaus Kristaus, Jo Apmokėjimo ir prisikėlimo tikrumą. Šiandien liudiju, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas ir Prisikėlimas yra tikri, kad tai Jo Bažnyčia, kad mums vadovauja Jo gyvieji pranašai, regėtojai ir apreiškėjai ir kad mokydami pastarųjų dienų jaunimą esame įsitraukę į Jo reikalą. Apie tai jums liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Brolis Vebas. Amen. Norėčiau paliudyti apie mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus, kaip pasaulio Gelbėtojo ir Išpirkėjo, realumą – kad tai yra Jo Bažnyčia ir karalystė žemėje. Esu labai dėkingas, kad kiekvieną savo gyvenimo dieną galiu leisti liudydamas apie Jį ir mokydamas kitus Jo Evangelijos. Esu dėkingas mane mokiusiems ir palaiminusiems savo tikėjimu ir liudijimu apie Gelbėtoją; esu labai dėkingas, kad galiu kartu su jumis dalyvauti šiame darbe mokant sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos. Taip pat, galvodamas apie Dangiškojo Tėvo meilę, norėčiau trumpai pasakyti, kad dažnai kalbame apie tai, kaip Dangiškasis Tėvas myli mūsų mokinius. Tačiau noriu tik pridurti, kad žinau, jog mūsų Tėvas Danguje myli jus, kad Jis labai dėkingas už tai, jog norite savo gyvenimą praleisti mokydami Jo vaikus, kad Jis myli jūsų šeimas ir kad kai toliau ištikimai tarnausite mokydami Jo vaikus, Jis palaimins jus ir jūsų šeimą, nes savo mokymais, liudijimais ir pavyzdžiais laiminsite Jo vaikus. Tad dėkoju jums už tai, kas esate ir ką darote. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Prezidentas Ouksas Amen. Prie šių nuostabių Viešpaties tarnų liudijimo pridėsiu savąjį. Šventosios Dvasios galia liudiju apie Tėvą ir Sūnų, kad tai yra Jo darbas ir kad jūs esate Jo tarnai, Jėzaus Kristaus Evangelijos mokytojai. Meldžiu dangaus palaiminimų jums tarnaujant Viešpačiui ir kartu su savo šeimomis žengiant link to likimo, kurį Dievas paskyrė Savo vertiems vaikams, – link amžinojo gyvenimo. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Visi. Amen.