Gerosios žinios pasiuntiniai
Metinė SI transliacija, 2023
2023 m. sausio 27 d., penktadienis
Brolis Čiadas H Vebas. Senovėje buvo laikoma didele garbe, jeigu jus pasirinkdavo būti geros žinios pasiuntiniu, ypač pergalės mūšyje šaukliu. 490 metais prieš Kristų jaunuoliui vardu Feidipidas buvo suteikta garbė nerimaujantiems Graikijos piliečiams nunešti žinią, kad jų armijos išgelbėjo tautą ir nugalėjo įsiveržusius persus. Legenda byloja, kad, norėdamas paskelbti tą gerą naujieną, Feidipidas bėgo visą kelią nuo Maratono slėnio iki Atėnų. Po daugiau nei 2500 metų žmonės, daug geresnės fizinės būklės nei mano, toliau pamini tą bėgimą ir bėga savo maratonus.
Izaijas vartojo šią gerą žinią nešančio pasiuntinio įvaizdį, sakydamas:
„Ir tai yra tie, kurie skelbė taiką, kurie atnešė gerąją žinią apie gėrį, kurie skelbė išgelbėjimą; ir sakė Sionei: Tavo Dievas viešpatauja! […]
O, kokios gražios kalnuose buvo jų kojos!
Ir […] kokios gražios kalnuose kojos tų, kurie [vis dar tebeskelbia] taiką!“1
Šios Raštų eilutės man viską pakeitė, kai buvau jaunas, namų pasiilgęs ir drąsą praradęs misionierius. Šių eilučių dvasia atvėrė mano širdį ir protą tam faktui, kad man patikėta būti didingiausios žinios, kokią pasaulis kada nors galėtų išgirsti, pasiuntiniu. Neviltį ir savigailą pakeitė viltis ir dėkingumas, ir aš niekada nepamiršiu to ryto, kai per Šventąją Dvasią pirmą kartą supratau, kad turiu atstovauti Gelbėtojui ir perduoti gerąją žinią apie Jo neprilygstamą meilę, Jo apmokančiąją auką ir Jo pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.
Kasdien, įžengę į klasę, esate gerosios Jėzaus Kristaus Evangelijos naujienos pasiuntiniai. Ačiū už tai, kad skelbiate taiką susiskaldžiusiame ir nesutariančiame pasaulyje ir nešate šviesą bei tiesą į pasaulį, kuris kupinas tamsos ir sąmyšio. Tai yra tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Buvote paruošti ir išrinkti būti taikos pasiuntiniais Viešpaties Bažnyčios jaunimui ir jauniems suaugusiesiems. Kokia tai garbė – atstovauti Jėzui Kristui, mokyti Jo Evangelijos ir stengtis jos mokyti Jo būdu!
Praeitais metais turėjome galimybę mokytis iš vyresniojo Dyterio F. Uchtdorfo, jam pristačius naująjį vadovėlį Mokymas Gelbėtojo būdu. Man labai patinka, kad šiame naujame vadovėlyje dėmesys sutelkiamas į Jėzaus Kristaus, Mokytojų Mokytojo, pavyzdį. Kaip vyresnysis Uchtdorfas pasakė: „Geriausias būdas tapti geresniu mokytoju yra tapti geresniu Jėzaus Kristaus pasekėju.“2
Atsiradus vadovėliui Mokymas Gelbėtojo būdu, atsisakysime Evangelijos mokymo ir mokymosi vadovėlio. Mokymas Gelbėtojo būdu nėra skirtas būti mokymo priemone; jo paskirtis – pateikti veiksmingo mokymosi ir mokymo apibrėžimus ir paaiškinimus. Mokymo priemonės buvo ir toliau bus kuriamos, kad padėtų jums gyvenime taikyti vadovėlyje Mokymas Gelbėtojo būdu pateiktus principus. Šios priemonės apima kai kurias Evangelijos mokymo ir mokymosi vadovėlio dalis, kurios metų metus laimino mokinius.
Žinau, kad daugelis jūsų jau nemažai laiko skyrėte, kad studijuotumėte Mokymą Gelbėtojo būdu ir apmąstytumėte savęs įvertinimo klausimus. Ačiū už viską, ką darote, kad būtumėte į Kristų panašūs sugrąžintosios Evangelijos mokytojai.
Kad toliau tobulintume mūsų mokymo medžiagą, taip pat norėčiau pranešti apie oficialios Seminarijų ir institutų tikslo formuluotės pakeitimą. Prieš pasakant jums mūsų naują tikslo formuluotę, leiskite pateikti šiek tiek konteksto. Per praėjusius dvejus metus dėmesį telkėme į tai, kaip suteikti mokymosi patirtis, kurios vestų į atsivertimą, padėtų pamatyti tiesioginį ryšį ir pajusti bendrystės bei priklausymo jausmą, ir kad daugiau jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų įgytų šias patirtis. Būtina suvokti, kad šie principai nėra vienodos vertės. Galutinis tikslas yra suteikti patirčių, kurios kviestų mokinius mokytis Evangelijos ir stiprinti savo atsivertimą į Jėzų Kristų.
Tiesioginis susiejimas ir priklausymo jausmas yra svarbūs, bet netiesioginiai rezultatai. Jie yra priemonės tikslui pasiekti, kurios, veiksmingai panaudotos, gali atvesti prie mūsų tiesioginio tikslo – atsivertimo. Tiesioginis susiejimas, vedantis į atsivertimą, yra ne tik kalbėjimas apie dominančius dalykus su mūsų mokiniais. Nėra nieko labiau susijusio su mūsų amžinuoju tobulėjimu ir laime ir nieko svarbesnio nei Jėzus Kristus ir Jo sugrąžintoji Evangelija. Išgelbėjimo planas – tai Dievo planas visiems Jo vaikams. Jis tiesiogiai susijęs su kiekvienu Dievo vaiku ir kiekvienam turi amžiną svarbą.
Tiesioginis susiejimas, vedantis į atsivertimą, įsitvirtina, kai Šventoji Dvasia padeda mokiniams suprasti Dievo planą, centrinį Jėzaus vaidmenį tame plane ir Evangelijos svarbą mūsų kasdieniame gyvenime. Tiesioginis susiejimas, vedantis į atsivertimą, padeda mokiniams matyti, kaip Raštai ir šiuolaikinių pranašų mokymai siejasi su jų aplinkybėmis ir poreikiais. Jis padeda jiems suprasti, kaip Evangelija atsako į jų sielos klausimus. Tai įvyksta, kai jie jaučiasi įkvėpti veikti tikėdami Jėzų Kristų ir patiria Dangiškojo Tėvo pažadėtų palaimų išsipildymą. Toks tiesioginis susiejimas veda į atsivertimą.
Taip pat tiesa tai, kad pats savaime priklausymo jausmas nėra galutinis tikslas. Iš tiesų, dėl to, kad žodis priklausymas vartojamas tokiai daugybei prasmių išreikšti, kartais gali būti neteisingai suprantama, ką turime omenyje, kai apie priklausymą kalbame Evangelijos kontekste. Daugelis iš mūsų pajutome bendrystės ir priklausymo jausmą įvairiomis aplinkybėmis. Man augant tai įvyko, kai priklausiau sporto komandai. Mano komandos nariai buvo mano artimiausi draugai, ir aš, be abejo, jaučiausi prisidedąs prie bendros sėkmės. Toks priklausymas yra sveikas ir netgi svarbus. Bet į atsivertimą vedantis priklausymas yra daug daugiau nei vien tai.
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas paskiausioje visuotinėje konferencijoje mokė, kad priklausymo doktrina turi tris dalis: tai priklausymo vaidmuo surenkant Viešpaties sandoros žmones, tarnavimo ir aukos svarba priklausant ir Jėzaus Kristaus svarba priklausymo kontekste. 3 Šios sąvokos yra būtent tai, ką turime omenyje, kai kalbame apie į atsivertimą vedantį priklausymą. Be abejo, priklausymas apima meilę ir pagarbą vieno kitam. Taip pat jis apima principus, kurie artina mus prie Gelbėtojo ir įtraukia į Jo reikalą, kai vieni kitiems padedame eiti sandoros keliu atgal pas Jį.
Tikrojo į Evangeliją nukreipto priklausymo palaimos taip pat apima sandoros ryšius. Per sugrąžintosios Evangelijos prizmę apibrėžtas priklausymas padeda mums suvokti savo tikrąją tapatybę ir amžinąjį ryšį su mūsų Tėvu danguje. Mūsų sandoros tampa prieinamos dėl Jo meilės mums ir sujungia mus su Juo, su mūsų šeimomis ir bendruomene tikinčiųjų, kurie pažadėjo nešti vieni kitų naštas. Toks priklausymas veda prie atsivertimo į Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintąją Evangeliją.
Dabar norėčiau sugrįžti prie mūsų pakeistos tikslo formuluotės, kurią patvirtino Bažnyčios švietimo valdyba. Tam, kad atsivertimas taptų tiesioginiu viso mūsų mokymo ir mokymosi tikslu, dabar mūsų tikslo formuluotė bus tokia: „Mūsų tikslas – padėti jaunimui ir jauniems suaugusiesiems labiau atsiversti į Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintąją Evangeliją, būti vertiems šventyklos palaiminimų, pasiruošti patiems ir paruošti savo šeimas bei aplinkinius amžinajam gyvenimui su savo Tėvu danguje.“ Šis pakeitimas padės mums organizuoti mokymą ir telkti pastangas kuriant mokymosi patirtis, viliantis, kad galėsime padėti mokiniams būti Jėzaus Kristaus mokiniais visą gyvenimą. Vadovėlyje Mokymas Gelbėtojo būdu nustatyti mokytojo vaidmenys išliks ir padės mums geriau suprasti mokytojo vaidmenį padedant mokiniams gilinti savo atsivertimą. Taip pat atnaujinome Gyventi, Mokyti ir Administruoti pastraipas, susijusias su mūsų direktyva, kurią galite rasti SI svetainėje.
Kad ir kas pasikeistų ar kad ir ką imtume pabrėžti stengdamiesi veiksmingai mokyti Evangelijos, niekada nesikeis tai, jog būsime orientuoti į Kristų, susitelkę į mokinius ir remsimės Raštais. Ir visada į savo mokymą ir mokymąsi stengsimės įtraukti Šventosios Dvasios įkvėpimą ir liudijimą. Visa, ką darome, turėtų gilinti mūsų atsivertimą į Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintąją Evangeliją, nes Jis yra atsakymas į jų iššūkius ir klausimus. Jis – jų išvadavimo ir išpirkimo Dievas.
Dabar norėčiau pranešti dar kai ką, ką patvirtino Bažnyčios švietimo valdyba. Vėl norėčiau kaip pranešimo įžangą pateikti šiek tiek konteksto, šį sykį remdamasis principu, kurio mokė Gelbėtojas. Neseniai pastebėjau, jog palyginime apie sėjėją Jėzus sakė, kad vienos sėklos atnešė šimteriopą, kitos – šešiasdešimteriopą, o dar kitos – trisdešimteriopą derlių. Tose eilutėse man pasirodė svarbu tai, kad visos tos sėklos išaugo dirvoje, kurią Gelbėtojas pavadino gera dirva. Tai nebuvo dirva palei kelią, ji nebuvo uolėtoje vietoje ir sėklos nebuvo nukritusios tarp erškėčių; tai buvo gera dirva.
Tai privertė mane susimąstyti, ar dabartinis mūsų požiūris į kurso baigimo reikalavimus nėra analogiškas sėkloms, kurios atnešė šimteriopą derlių, visiškai nepastebint ir nepagiriant už pastangas bei įnašą tų, kurie atneša šešiasdešimteriopą ar trisdešimteriopą derlių. Kiekvienas mokinys turi įvairaus lygio šeimos palaikymą, Evangelijos supratimą ir asmeninį atsidavimą. Žinoma, kad turėtume turėti didelių lūkesčių, bet taip pat turėtume būti atsargūs ir neatimti drąsos iš tų, kurie stengiasi visomis išgalėmis pagal savo aplinkybes.
Tos eilutės privertė mus apsvarstyti, ar įmanoma išlaikyti aukštus standartus ir rasti būdų, kaip suasmeninti mūsų požiūrį į šį reikalą. Ar galėtume rasti būdų, kaip padrąsinti ir pripažinti augimą ir pažangą kiekvieno, einančio sandoros keliu, kad ir koks būtų jo lygis, ir padėti visiems mūsų mokiniams sėkmingai mokytis? Ar galėtume palaikyti jų pastangas studijuoti Raštus ir mokytis Evangelijos užsibrėžiant asmenine motyvacija grįstus tikslus, kad mokiniai išsiugdytų įpročius ir būdus, kurie su jais išliktų ilgą laiką po to, kai baigs lankyti mūsų pamokas?
Turėdamas tai omenyje norėčiau seminarijai paskelbti: žinių patikrinimas iš asmeninio patikrinimo pasikeis į grupės peržiūrą, o tai užtikrins, kad mokiniai išmoktų tai, kas buvo studijuojama. Įvaldžiusieji studijuojamą medžiagą galės padėti kitiems, kad visi turėtų galimybę geriau suprasti. Su tikėjimu ir taikymu gyvenime susijusios patikrinimo dalys vis dar bus skirtos atlikti kiekvienam asmeniškai, kad suteiktų progą refleksijai. Skaitymo reikalavimai taip pat keičiasi, ir daugiau nebus reikalaujama kiekvieną semestrą skaityti 75 procentus dienų.
Toliau, norėdamas, kad kursas jam būtų užskaitytas ir prisidėtų prie seminarijos baigimo, mokinys kiekvieną semestrą privalės perskaityti parinktas Raštų knygos ištraukas. Pavyzdžiui, per pirmąjį Doktrinos ir Sandorų bei Bažnyčios istorijos studijavimo semestrą mokiniai skaitys Džozefą Smitą – Istoriją. Tada jų bus paprašyta nusistatyti sau asmeniškai motyvuotą skaitymo tikslą su dideliais lūkesčiais tobulėti. Šie asmeniniai tikslai turėtų atspindėti mokinio gebėjimus ir parodyti asmenines pastangas ir pažangą.
Mokytojai taip pat ragins mokinius stebėti asmeninių tikslų siekimo pažangą ir skatins tuos tikslus pasiekti. Jie skatins mokinius per seminarijos savaitę asmeniškai ar su šeima skaityti „Ateik ir sek paskui mane“ paskirtas Raštų ištraukas. Jie taip pat skatins mokinius nuosekliai studijuoti Mormono Knygą asmeniškai ar su šeima. Artimoje ateityje jums bus atsiųsta daugiau informacijos apie abu šiuos pakeitimus, įskaitant įgyvendinimo detales, laiką ir kokią įtaką tai gali daryti ankstesniems semestrams, kai reikalavimai nebuvo įvykdyti.
Dabar norėčiau jums perskaityti, ką prezidentas Henris B. Airingas sakė, kai buvo aptariamas šis pakeitimas. Jis sakė: „Norint gerai tai atlikti, reikės didesnio asmeninio mokytojų dėmesio kiekvienam mokiniui. Tai bus dar viena našta, bet šią naštą mokytojai turėtų nešti su džiaugsmu, nes jų asmeninė tarnystė yra toks pat svarbus dalykas, kaip ir pamokoje jų duodami nurodymai. Jei kas ir gali tai atlikti, tai tik jūsų mokytojai. Jie nuostabūs.“
Sutinku su prezidentu Airingu; jūs esate nuostabūs. Taip pat suvokiu, kad perėjimas nuo griežtų standartų prie asmeninių tikslų iš jūsų pareikalaus daugiau laiko ir dėmesio. Tačiau ką galėtume daryti, kas galėtų palaiminti mokinius daugiau, nei pagalba padedant jiems suformuoti asmeninį kasdienį įprotį studijuoti Raštus, kurį motyvuoja teisingos priežastys?
Galiausiai lankomumo reikalavimas liks toks pat. Prašome padėti mokiniams suprasti, kad tai, ką jie patiria per pamoką, praplečia jų supratimą apie Evangeliją ir stiprina tikėjimą. Štai kodėl jie nori lankyti pamokas ne vien tam, kad gautų įskaitą. Mokinys, kuris tai supranta, norės ten būti 100 procentų laiko.
Institute toliau laikysimės tų pačių kurso užskaitymo reikalavimų, bet pabrėšime asmeniškai motyvuotas pamokų lankymo ir įsitraukimo į mokymosi procesą priežastis. Tokios priežastys, kaip tikėjimo stiprinimas, artinimasis prie Gelbėtojo ir Jo doktrinos mokymasis padeda mokiniams suprasti kodėl – padėkite jiems nusistatyti tikslus, kurie artintų juos prie Jo, ir skatinkite juos būti atskaitingus Jam.
Daugelis mūsų mokinių tik pradeda savo kelionę ir yra kviečiami, galbūt pirmą kartą, atrasti savo gyvenime vietos tikėjimo sėklai. Užuot nerimavę, kad jie dar nepatyrė visko, ką patyrė labiau subrendę mokiniai, turėtume džiaugtis jų troškimu tikėti. Kai jie pamatys, kad vaisius yra geras, turėtume džiūgauti su jais ir švęsti tą dovaną iš Dangiškojo Tėvo. Tada drauge galime kantriai laukti dienos, kai sėkla taps medžiu, augančiu nesibaigiančiam gyvenimui.
Kviečiu jus toliau įdėmiai studijuoti Mokymą Gelbėtojo būdu ir apmąstyti, ko dar Viešpats norėtų jus pamokyti apie atsivertimą, tiesioginį ryšį ir priklausymą. Taip pat įdėmiai apsvarstykite principus, kuriais pagrįsti mūsų tikslo formuluotės ir kurso reikalavimų pakeitimai. Apgalvotai įtraukite šiuos pakeitimus taip, kad tai įkvėptų ir palaimintų visus jūsų mokinius.
Galiausiai kviečiu jus visa tai darant ir toliau likti sutelkus dėmesį į Jėzų Kristų. Pamaldžiai apsvarstykite, kaip galėtumėte, stengdamiesi laiminti tuos, kuriuos mylite, mokytis iš Jo, mokytis sekti Jo, Mokytojų Mokytojo, pavyzdžiu ir išmokti labiau pasikliauti Jo malone ir meile. Liudiju, kad Jis yra kelias. Jėzaus Kristaus vardu, amen.