Mozės knyga 1
    Footnotes
    Theme

    Ištraukos iš Mozės knygos

    Ištrauka iš Biblijos vertimo, kaip tai buvo apreikšta pranašui Džozefui Smitui nuo 1830 m. birželio iki 1831 m. vasario.

    1 Skyrius

    (1830 m. birželis)

    Dievas apsireiškia Mozei – Mozė atmainomas – Jis susiduria su Šėtonu – Mozė mato daug apgyvendintų pasaulių – Sūnus sukūrė begalę pasaulių – Dievo darbas ir šlovė yra įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.

    1 Dievo žodžiai, kuriuos jis akalbėjo bMozei tuo metu, kai Mozė buvo pagautas aukštyn į nepaprastai aukštą kalną,

    2 ir jis amatė Dievą bveidas į veidą, ir kalbėjo su juo, ir ant Mozės buvo Dievo cšlovė; todėl Mozė galėjo dištverti jo akivaizdą.

    3 Ir Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: Štai aš esu Viešpats Dievas aVisagalis ir mano vardas – bBegalinis; nes aš esu be dienų pradžios ir metų pabaigos; ir argi tai ne begalybė?

    4 Ir štai, tu esi mano sūnus; todėl apažvelk, ir aš parodysiu tau savo brankų dirbinius; bet ne visus, nes nėra cgalo mano ddarbams, taip pat ir mano ežodžiams, nes jie niekada nesibaigia.

    5 Todėl nė vienas žmogus negali pamatyti visų mano darbų, nepamatęs visos mano šlovės; ir nė vienas žmogus negali pamatyti visos mano šlovės ir po to pasilikti kūne žemėje.

    6 Ir aš turiu darbą tau, Moze, mano sūnau; ir tu esi pagal mano aViengimio bpanašumą; ir mano Viengimis yra ir bus cGelbėtojas, nes jis pilnas dmalonės ir etiesos; bet fnėra kito Dievo, išskyrus mane, ir visi dalykai yra priešais mane, nes aš visus juos gpažįstu.

    7 Ir dabar, štai, Moze, mano sūnau, aš tau parodau šitą vieną dalyką, nes tu esi pasaulyje, ir dabar aš parodau jį tau.

    8 Ir buvo taip, kad Mozė pažvelgė ir pamatė apasaulį, kuriame jis buvo sukurtas; ir Mozė bpamatė pasaulį ir nuošaliausias jo vietas, ir visus žmonių vaikus, kurie yra ir kurie buvo sukurti; tuo jis didžiai cžavėjosi ir stebėjosi.

    9 Ir Dievo akivaizda pasitraukė nuo Mozės, tad jo šlovės nebebuvo ant Mozės; ir Mozė buvo paliktas pats sau. Ir kai buvo paliktas pats sau, jis parkrito ant žemės.

    10 Ir buvo taip, kad praėjo daugelis valandų iki Mozė vėl atgavo savo prigimtinę astiprybę kaip žmogus; ir jis tarė sau: Dabar, dėl to aš žinau, kad žmogus yra bniekas, ko aš niekada nemaniau.

    11 Bet dabar mano paties akys matė aDievą; tačiau ne mano bprigimtinės, bet mano dvasinės akys, nes mano prigimtinės akys nebūtų galėjusios pamatyti; nes aš būčiau turėjęs cišdžiūti ir dmirti jo akivaizdoje; bet ant manęs buvo jo šlovė; ir aš mačiau jo eveidą, nes buvau fatmainytas priešais jį.

    12 Ir buvo taip, kad Mozei pasakius šiuos žodžius, štai atėjo aŠėtonas, bgundydamas jį, sakydamas: Moze, žmogaus sūnau, garbink mane.

    13 Ir buvo taip, kad Mozė pažvelgė į Šėtoną ir tarė: Kas tu? Nes štai, aš esu Dievo asūnus, pagal jo Viengimio panašumą; o kur tavo šlovė, kad turėčiau tave garbinti?

    14 Nes štai, aš negalėjau pažvelgti į Dievą, kol ant manęs nebuvo jo šlovės ir nebuvau aatmainytas priešais jį. Bet į tave aš galiu žiūrėti kaip prigimtinis žmogus. Argi ne taip, iš tiesų?

    15 Tebus palaimintas mano Dievo vardas, nes jo Dvasia ne visiškai pasitraukė nuo manęs, arba kitaip, kur tavo šlovė, nes man ji yra tamsa? Ir aš galiu įžvelgti skirtumą tarp tavęs ir Dievo; nes Dievas pasakė man: Dievą agarbink, nes tik jam btarnausi.

    16 Eik šalin, Šėtone; neapgaudinėk manęs; nes Dievas pasakė man: Tu esi pagal mano Viengimio apanašumą.

    17 Ir taip pat jis davė man įsakymus, kai pašaukė mane iš degančio akrūmo, sakydamas: bŠaukis Dievo mano Viengimio vardu ir garbink mane.

    18 Ir dar Mozė tarė: Aš nesiliausiu šauktis Dievo, man dar reikia pasiteirauti jo kitų dalykų: nes ant manęs buvo jo šlovė, todėl aš galiu įžvelgti skirtumą tarp jo ir tavęs. Eik šalin, Šėtone.

    19 Ir dabar, Mozei ištarus šiuos žodžius, Šėtonas sušuko garsiu balsu ir rėkė žemėje, ir įsakė, sakydamas: Aš esu aViengimis, mane garbink.

    20 Ir buvo taip, kad Mozė pradėjo nepaprastai bijoti; ir pradėjęs bijoti, jis išvydo apragaro kartėlį. Tačiau, bšaukdamasis Dievo, jis įgavo stiprybės ir įsakė, sakydamas: Eik šalin nuo manęs, Šėtone, nes aš garbinsiu tik šį vienintelį Dievą, kuris yra šlovės Dievas.

    21 Ir dabar aŠėtonas pradėjo tirtėti, ir žemė sudrebėjo; ir Mozė įgavo stiprybės ir šaukėsi Dievo, sakydamas: Viengimio vardu, eik šalin, Šėtone.

    22 Ir buvo taip, kad Šėtonas šaukė garsiu balsu, verkdamas ir aimanuodamas, ir agrieždamas dantimis; ir jis pasišalino iš ten, būtent iš Mozės akivaizdos, tad šis jo nebematė.

    23 Ir dabar apie tai Mozė paliudijo; bet dėl nelabumo tai nežinoma tarp žmonių vaikų.

    24 Ir buvo taip, jog kada Šėtonas pasišalino iš Mozės akivaizdos, Mozė pakėlė savo akis į dangų, būdamas pripildytas aŠventosios Dvasios, liudijančios apie Tėvą ir Sūnų;

    25 ir šaukdamasis Dievo vardo, jis vėl išvydo jo šlovę, nes ji buvo ant jo; ir jis išgirdo balsą, sakantį: Palaimintas tu, Moze, nes aš, Visagalis, išrinkau tave, ir tu būsi padarytas stipresnis už daugybę avandenų; nes jie paklus tavo bįsakymui, tarsi tu būtum cDievas.

    26 Ir štai, aš esu su tavimi, net iki tavo dienų pabaigos; nes tu aišvaduosi mano liaudį iš bvergijos, būtent cIzraelį, mano dišrinktąją liaudį.

    27 Ir buvo taip, kad balsui dar tebekalbant, Mozė pažvelgė ir apamatė žemę, taip, netgi ją visą; ir nebuvo nė jos dalelės, kurios jis nepamatė, įžvelgdamas ją Dievo Dvasia.

    28 Ir jis taip pat pamatė jos gyventojus, ir nebuvo nė vienos sielos, kurios jis nepamatė; ir jis juos įžvelgė Dievo Dvasia; ir jų buvo gausybė, netgi nesuskaičiuojama kaip pajūrio smiltys.

    29 Ir jis pamatė daug žemių; ir kiekviena žemė buvo pavadinta ažeme, ir ant jos veido buvo gyventojai.

    30 Ir buvo taip, kad Mozė šaukėsi Dievo, sakydamas: Meldžiu, pasakyk man, kodėl šitie dalykai yra tokie, ir kuo tu juos sutvėrei.

    31 Ir štai, ant Mozės buvo Viešpaties šlovė, taigi Mozė stovėjo Dievo akivaizdoje ir kalbėjo su juo aveidas į veidą. Ir Viešpats Dievas tarė Mozei: Savo paties btikslui aš sutvėriau šiuos dalykus. Čia išmintis, ir jis pasilieka manyje.

    32 Ir aš juos sukūriau savo galios ažodžiu, kuris yra mano Viengimis Sūnus, pilnas bmalonės ir ctiesos.

    33 Ir aš sukūriau begalę apasaulių; ir juos taip pat bsukūriau savo paties tikslui; ir aš juos sukūriau Sūnumi, kuris yra mano cViengimis.

    34 Ir apirmąjį žmogų iš visų žmonių aš pavadinau bAdomu, kas yra cdaugybė.

    35 Bet tau aš pasakoju tik apie šią žemę ir jos gyventojus. Nes štai yra daug pasaulių, kurie praėjo mano galios žodžiu. Ir yra daug, kurie dabar egzistuoja, ir žmogui jie yra nesuskaičiuojami; bet man viskas suskaičiuota, nes jie yra mano ir aš juos apažįstu.

    36 Ir buvo taip, kad Mozė kalbėjo Viešpačiui, sakydamas: Būk gailestingas savo tarnui, o Dieve, ir papasakok man apie šią žemę ir jos gyventojus, ir taip pat apie dangus, ir tada tavo tarnas bus patenkintas.

    37 Ir Viešpats Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: aDangūs – jų yra daug, ir žmogui jie nesuskaičiuojami; bet man jie suskaičiuoti, nes jie yra mano.

    38 Ir kaip praeis viena žemė ir jos dangūs, lygiai taip ateis kita; ir nėra agalo mano darbams, nei mano žodžiams.

    39 Nes štai, tai yra mano adarbas ir mano bšlovė – įgyvendinti žmogaus cnemirtingumą ir damžinąjį gyvenimą.

    40 Ir dabar, Moze, mano sūnau, aš tau kalbėsiu apie šią žemę, ant kurios tu stovi; ir tu aužrašysi tai, ką aš kalbėsiu.

    41 Ir tą dieną, kai žmonių vaikai laikys mano žodžius už nieką ir daugelį jų aišims iš knygos, kurią tu parašysi, štai, aš pakelsiu kitą btokį kaip tu; ir cjie vėl bus žinomi tarp žmonių vaikų – tarp visų tų, kurie tikės.

    42 (Šie žodžiai buvo apasakyti Mozei ant kalno, kurio pavadinimas bus nežinomas žmonių vaikams. Ir dabar jie pasakyti tau. Nerodyk jų niekam kitam, kaip tik tiems, kurie tiki. Būtent taip. Amen.)