Raštai
Doktrina ir Sandoros 134
ankstesnis kitas

134 Skyrius

Tikėjimo pareiškimas dėl valdžių ir įstatymų apskritai, priimtas vieningu balsavimu visuotiniame Bažnyčios susirinkime, surengtame Kirtlande, Ohajo valst., 1835 m. rugpjūčio 17 d. (History of the Church, 2:247–249). Tai įvyko per Bažnyčios vadovų, sušauktų apsvarstyti siūlomą Doktrinos ir Sandorų pirmojo leidimo turinį, susirinkimą. Tuo metu prie šio pareiškimo buvo pridėtas toks įvadas: „Kad mūsų tikėjimas dėl žemiškų valdžių ir įstatymų apskritai nebūtų iškraipytas ar neteisingai suprastas, manėme esant tinkama šios knygos pabaigoje pateikti mūsų nuomonę dėl jų“ (History of the Church, 2:247).

1–4 Valdžios turi užtikrinti sąžinės ir garbinimo laisvę; 5–8 Visi žmonės turėtų palaikyti savo valdžias, gerbti įstatymą ir nepažeidinėti jo; 9–10 Religinės bendruomenės neturėtų naudoti civilinių galių; 11–12 Žmonės, ginantys save ir savo nuosavybę, yra išteisinami.

1 Mes tikime, kad avaldžias įsteigė Dievas žmogaus labui; ir kad jis laiko žmones batsakingais už savo veiksmus jų atžvilgiu, tiek leidžiant įstatymus, tiek ir juos vykdant, dėl visuomenės gerovės ir saugumo.

2 Mes tikime, kad jokia valdžia negali ramiai egzistuoti, jei nebus suformuluoti ir laikomi nepažeidžiamais tokie įstatymai, kurie kiekvienam individui užtikrintų asąžinės blaisvę, teisę turėti ir valdyti nuosavybę, ir gyvybės capsaugą.

3 Mes tikime, kad visoms valdžioms būtinai reikalingi civiliniai apareigūnai ir valdininkai, kad priverstų vykdyti jų įstatymus; ir kad tokių, kurie vykdys įstatymą bešališkai ir teisingai, reikia ieškoti ir juos palaikyti liaudies balsu, jei tai respublika, arba monarcho valia.

4 Mes tikime, kad religiją įsteigė Dievas, ir kad žmonės už jos praktikavimą atsakingi jam ir tik jam, jei tik jų religiniai įsitikinimai neskatina jų pažeisti kitų teises ir laisves; bet mes netikime, kad žmonių įstatymas turi teisę kištis, nurodydamas agarbinimo taisykles, kad apribotų žmonių sąžines, ar diktuoti viešo ar asmeninio garbinimo formas; mes tikime, kad civilinis valdininkas turėtų sutramdyti nusikaltimą, bet jokiu atveju nekontroliuoti sąžinės; turėtų bausti kaltę, bet niekada neužgniaužti sielos laisvės.

5 Mes tikime, kad visų žmonių pareiga yra palaikyti ir remti atitinkamas valdžias, prie kurių jie gyvena, kol šių valdžių įstatymai gina jų prigimtines ir neatimamas teises; ir kad kurstymas bei amaištavimas nedera nė vienam taip ginamam piliečiui ir turi būti atitinkamai baudžiamas; ir kad visos valdžios turi teisę įvesti tokius įstatymus, kurie jų pačių nuomone geriausiai užtikrina visuomenės interesus, tačiau tuo pat metu laikydamos šventa sąžinės laisvę.

6 Mes tikime, kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas savo padėtyje, – valdovai ir valdininkai kaip tokie, būdami pastatyti ginti nekaltuosius ir bausti kaltuosius; ir kad visi žmonės turi gerbti aįstatymus ir nepažeidinėti jų, kadangi be jų ramybę ir harmoniją pakeistų anarchija ir smurtas; žmonių įstatymai buvo įsteigti konkrečiam tikslui – kad reguliuotų mūsų interesus kaip individų ir tautų, tarp vieno žmogaus ir kito; ir iš dangaus buvo duoti dieviški įstatymai, nustatantys taisykles dvasiniais klausimais, dėl tikėjimo ir garbinimo – pagal abejus žmogus atsiskaitys savo Sutvėrėjui.

7 Mes tikime, kad valdovai, valstybės ir valdžios turi teisę ir pareigą įvesti įstatymus, kad gintų visus piliečius, laisvai praktikuojančius savo religinius įsitikinimus; bet mes netikime, kad jie turi teisę teisėtai atimti iš piliečių šią privilegiją arba uždrausti jų įsitikinimus, kol yra paisomi ir gerbiami įstatymai ir tokie religiniai įsitikinimai nepateisina maišto kurstymo ar sąmokslo.

8 Mes tikime, kad įvykdytas nusikaltimas turėtų būti abaudžiamas pagal nusikaltimo esmę; kad žmogžudystė, išdavystė, plėšimas, vagystė ir viešosios tvarkos laužymas visais atžvilgiais turėtų būti baudžiami pagal jų turinį ir tai, kiek jie skatina pikta tarp žmonių, pagal įstatymus tos valdžios, kur įvykdytas tas nusikaltimas; ir vardan viešosios tvarkos bei ramybės visi žmonės turėtų rodyti iniciatyvą ir kuo galėdami prisidėti, kad nusikaltusieji prieš gerus įstatymus būtų nubausti.

9 Mes netikime, jog yra teisinga maišyti religinę įtaką su civiline valdžia, dėl ko viena religinė bendruomenė yra globojama, o kita draudžiama jos dvasinių privilegijų atžvilgiu, ir neigiamos jos narių, kaip piliečių, asmeninės teisės.

10 Mes tikime, kad visos religinės bendruomenės turi teisę dėl nederamo elgesio pasielgti su savo nariais pagal tokių bendruomenių taisykles ir įstatus, su sąlyga, kad tokie aiškinimaisi būtų dėl narystės ir geros reputacijos; bet mes netikime, kad kokia nors religinė bendruomenė turi teisę teisti žmones dėl teisės į nuosavybę ar dėl gyvybės, atimti iš jų šio pasaulio gėrybes ar statyti juos į pavojų netekti gyvybės ar galūnės, ar taikyti jiems bet kokią fizinę bausmę. Jos gali tik apašalinti juos iš savo bažnyčios ir atskirti juos nuo savo bendrystės.

11 Mes tikime, kad žmonės dėl visų skriaudų ir nuoskaudų atlyginimo turi kreiptis į civilinį įstatymą, kai padaryta asmeninė žala ar isžeista turto ar moralinė teisė, kur egzistuoja tai ginantys įstatymai; bet mes tikime, kad visi žmonės yra išteisinami, kai gina save, savo draugus ir nuosavybę, ir valdžią nuo neteisėtų visų asmenų užpuolimų ir pasikėsinimų kritiškais atvejais, kai nėra galimybės nedelsiant kreiptis į įstatymus ir gauti pagalbą.

12 Mes tikime, kad yra teisinga askelbti evangeliją žemės tautoms ir įspėti teisiuosius, kad gelbėtųsi nuo pasaulio sugedimo; bet mes netikime, kad yra teisinga kištis į vergų gyvenimą ar skelbti jiems evangeliją, ar krikštyti juos prieš jų šeimininkų valią ir norą, ar kištis, ar bent kiek juos įtakoti, skatinant jų nepasitenkinimą savo padėtimi šiame gyvenime, tuo pastatant į pavojų žmonių gyvybes; toks kišimasis, mes tikime, būtų neteisėtas ir neteisingas, ir pavojingas ramybei kiekvienos valdžios, leidžiančios laikyti žmones vergijoje.