1 Dabar, Alma buvo perspėtas Viešpaties, kad karaliaus Nojaus armijos užpuls juos, ir apie tai pranešė savo žmonėms, todėl jie surinko savo kaimenes ir pasiėmė savo grūdų, ir pasitraukė į tyrus nuo karaliaus Nojaus armijų.

2 Ir Viešpats stiprino juos taip, kad karaliaus Nojaus žmonės negalėjo jų pavyti, idant sunaikintų juos.

3 Ir jie aštuonias dienas bėgo į tyrus.

4 Ir jie atėjo į žemę, taip, būtent labai gražią ir malonią žemę, tyro vandens žemę.

5 Ir jie pasistatė savo palapines ir pradėjo dirbti žemę, ir pradėjo statyti pastatus; taip, jie buvo darbštūs ir labai daug plušėjo.

6 Ir žmonės norėjo, kad Alma būtų jų karalius, nes jo žmonės jį mylėjo.

7 Bet jis jiems tarė: Štai, nereikalinga, kad mes turėtume karalių; nes taip sako Viešpats: ^aNevertinkite vieno kūno labiau už kitą, arba niekas tenelaiko savęs viršesniu už kitą; todėl sakau jums, jog nereikalinga, kad turėtumėte karalių.

8 Tačiau, jei būtų įmanoma, kad visuomet jūsų karaliais galėtų būti teisūs vyrai, jums būtų gerai turėti karalių.

9 Bet prisiminkite karaliaus Nojaus ir jo kunigų ^anedorybę; ir aš pats buvau ^bpagautas į spąstus ir padariau daug dalykų, kurie buvo pasibjaurėtini Viešpaties akyse, kurie atnešė man skausmingą atgailą.

10 Tačiau po daugelio ^asuspaudimų Viešpats išgirdo mano maldavimus ir atsakė į mano maldas, ir padarė mane įrankiu savo rankose, atvedant ^btiek daug jūsų į jo tiesos pažinimą.

11 Tačiau šituo aš nesigiriu, nes nesu vertas girtis savimi.

12 Ir dabar sakau jums: jūs buvote spaudžiami karaliaus Nojaus ir buvote jo ir jo kunigų vergijoje, ir buvote jų atvesti į nedorybę; todėl buvote supančioti nedorybės ^apančiais.

13 Ir dabar, kadangi Dievo galia buvote išvaduoti iš šių pančių, taip, būtent iš karaliaus Nojaus ir jo žmonių rankų ir taip pat iš nedorybės pančių, lygiai taip noriu, kad tvirtai ^astovėtumėte šitoje ^blaisvėje, kuria buvote išlaisvinti, ir kad ^cjokiam žmogui nepatikėtumėte būti jūsų karaliumi.

14 Ir taip pat niekam nepatikėtumėte būti jūsų ^amokytoju ar vadovu, nebent jis būtų Dievo žmogus, vaikščiojantis jo keliais ir vykdantis jo įsakymus.

15 Taip Alma mokė savo žmones, kad kiekvienas ^amylėtų savo artimą kaip save, kad tarp jų nebūtų ^bnesutarimo.

16 Ir dabar, Alma buvo jų ^aaukštasis kunigas, būdamas jų bažnyčios įkūrėjas.

17 Ir buvo taip, kad niekas negavo ^aįgaliojimo pamokslauti arba mokyti kitaip, kaip tik per jį iš Dievo. Todėl jis pašventė visus jų kunigus ir visus jų mokytojus; ir niekas kitas nebuvo pašvęstas, kaip tik teisūs vyrai.

18 Todėl jie prižiūrėjo savo žmones ir ^amaitino juos tuo, kas siejasi su teisumu.

19 Ir buvo taip, kad jie pradėjo nepaprastai klestėti toje žemėje; ir jie pavadino tą žemę Helamu.

20 Ir buvo taip, kad jie nepaprastai dauginosi ir klestėjo Helamo žemėje; ir jie pastatė miestą, kurį pavadino Helamu.

21 Tačiau Viešpats mato esant tinkama ^adrausminti savo žmones; taip, jis tikrina jų ^bkantrybę ir tikėjimą.

22 Tačiau, kas tik sudeda savo ^aviltis į jį, tas bus ^biškeltas paskutiniąją dieną. Taip, ir taip buvo su šitais žmonėmis.

23 Nes štai, aš parodysiu jums, kad jie buvo atvesti į vergiją ir išvaduoti jų negalėjo niekas, išskyrus Viešpatį, jų Dievą, taip, būtent Abraomo ir Izaoko, ir Jokūbo Dievą.

24 Ir buvo taip, kad jis išvadavo juos ir parodė savo didžią galią jiems, ir didis buvo jų džiūgavimas.

25 Nes štai, buvo taip, kad jiems bebūnant Helamo žemėje, taip, Helamo mieste, jiems bedirbant aplinkinę žemę, štai šalies pakraščiuose pasirodė lamanitų armija.

26 Dabar, buvo taip, kad Almos broliai bėgo iš savo laukų ir susirinko Helamo mieste; ir juos didžiai išgąsdino lamanitų pasirodymas.

27 Bet Alma išėjo ir atsistojo tarp jų, ir drąsino juos, kad jiems nereikia bijoti, bet kad jie prisimintų Viešpatį, savo Dievą, ir jis juos išvaduos.

28 Todėl jie nuramdė savo baimes ir pradėjo šauktis Viešpaties, kad jis suminkštintų lamanitų širdis, kad šie pasigailėtų jų ir jų žmonų, ir jų vaikų.

29 Ir buvo taip, kad Viešpats suminkštino lamanitų širdis. Ir išėjo Alma ir jo broliai ir pasidavė į jų rankas; ir lamanitai užvaldė Helamo žemę.

30 Dabar, lamanitų armijos, kurios vijosi karaliaus Limhio žmones, buvo pasiklydusios tyruose daugelį dienų.

31 Ir štai, jie aptiko tuos karaliaus Nojaus kunigus vietovėje, kurią šie pavadino Amulonu; ir šie buvo pradėję kurtis Amulono žemėje ir pradėję dirbti žemę.

32 Dabar, tų kunigų vadovo vardas buvo Amulonas.

33 Ir buvo taip, kad Amulonas maldavo lamanitų; ir jis taip pat pasiuntė pirmyn jų žmonas, kurios buvo lamanitų ^adukros, maldauti savo brolių, kad šie nesunaikintų jų vyrų.

34 Ir lamanitai ^apasigailėjo Amulono ir jo brolių ir jų nesunaikino dėl jų žmonų.

35 Ir Amulonas bei jo broliai prisijungė prie lamanitų, ir jie keliavo tyrais, ieškodami Nefio žemės, ir tada atrado Helamo žemę, apgyventą Almos ir jo brolių.

36 Ir buvo taip, kad lamanitai pažadėjo Almai ir jo broliams, kad jei šie parodys jiems kelią, vedantį į Nefio žemę, tai jie dovanos jiems gyvybę ir laisvę.

37 Bet kai Alma parodė jiems kelią, kuris vedė į Nefio žemę, lamanitai nesilaikė savo pažado; bet jie pastatė ^asargybinius aplink Helamo žemę saugoti Almos ir jo brolių.

38 Ir likusieji iš jų nuėjo į Nefio žemę; o dalis jų sugrįžo į Helamo žemę ir taip pat atsivedė šioje žemėje paliktų sargybinių žmonas ir vaikus.

39 Ir lamanitų karalius leido Amulonui būti jo žmonių, kurie buvo Helamo žemėje, karaliumi ir valdovu; tačiau šis neturėjo galios daryti ką nors priešinga lamanitų karaliaus valiai.