1 Mano mylimas sūnau, aš vėl tau rašau, kad žinotum, jog aš vis dar gyvas; bet tai, apie ką šiek tiek rašau, kelia sielvartą.

2 Nes štai, aš kovojau nuožmų mūšį su lamanitais, kuriame mes nenugalėjome; ir Archeantas krito nuo kalavijo ir taip pat Luramas, ir Emromas; taip, ir mes praradome daugybę savo rinktinių vyrų.

3 Ir dabar štai, mano sūnau, bijau, kad lamanitai sunaikins šituos žmones, nes šie neatgailauja ir Šėtonas nuolat kursto juos pykčiui vienas prieš kitą.

4 Štai aš nuolat darbuojuosi su jais; ir kada aš ^agriežtai kalbu Dievo žodį, jie dreba ir pyksta ant manęs; o kada nevartoju griežtumo, jie užkietina savo širdis prieš žodį; todėl bijau, kad Viešpaties Dvasia liovėsi ^bplūktis su jais.

5 Nes jie taip smarkiai pyksta, jog man atrodo, kad jie visai neturi mirties baimės; ir jie prarado tarpusavio meilę bei nuolat ^atrokšta kraujo ir keršto.

6 Ir dabar, mano mylimas sūnau, nepaisant jų užkietėjimo, ^astropiai darbuokimės; nes jei liausimės ^bdarbuotis, užsitrauksime pasmerkimą; nes kol esame šitoje molio palapinėje mes turime atlikti darbą, kad nugalėtume viso teisumo priešą ir duotume poilsį savo sieloms Dievo karalystėje.

7 Ir dabar aš šiek tiek rašau apie šių žmonių kentėjimus. Nes remiantis žiniomis, kurias gavau iš Amorono, štai lamanitai turi daug belaisvių, kuriuos paėmė iš Šerizo bokšto; ir tai buvo vyrai, moterys ir vaikai.

8 Ir tų moterų bei vaikų vyrus ir tėvus jie nužudė; ir moteris maitino jų vyrų mėsa ir vaikus jų tėvų mėsa; ir beveik neduodavo vandens, tik truputėlį.

9 Ir nepaisant šito didelio lamanitų bjaurumo, jis neviršija mūsų žmonių bjaurumo Moriantame. Nes štai, jie paėmė į nelaisvę daug lamanitų dukterų; ir atėmė iš jų tai, kas brangiausia ir vertingiausia, tai yra ^askaistybę ir ^bnekaltybę;

10 ir tai padarę, jie nužudė jas žiauriausiu būdu, kankindami jų kūnus netgi iki mirties; ir tai padarę, dėl savo širdžių kietumo jie rijo jų mėsą kaip laukiniai žvėrys; ir jie tai darė narsumo ženklan.

11 O mano mylimas sūnau, kaip gali tokie žmonės kaip šitie, kurie necivilizuoti

12 (o dar vos prieš keletą metų jie buvo civilizuota ir pasigėrėtina liaudis)…

13 Bet, o mano sūnau, kaip gali tokie žmonės, kurie pamėgo tokią gausybę bjaurumų…

14 Kaip galime tikėtis, kad Dievas ^asulaikys savo ranką, teisiančią mus?

15 Štai mano širdis šaukia: Vargas šitiems žmonėms. Išeik su teismu, o Dieve, ir paslėpk jų nuodėmes, nelabumą ir bjaurumus nuo savo veido!

16 Ir dar, mano sūnau, Šerize likę daug ^anašlių ir jų dukterų; ir tą atsargų dalį, kurios neišsivežė lamanitai, štai išsivežė Zenefio armija ir paliko jas klajoti, kad susirastų maisto; ir daugelis senų moterų pakeliui netenka jėgų ir miršta.

17 Ir armija, esanti su manimi, silpna, o tarp Šerizo ir manęs yra lamanitų armijos; ir visi, kurie bėgo į ^aAarono armiją, tapo jų baisaus žiaurumo aukomis.

18 O mano žmonių sugedimas! Jie yra be tvarkos ir gailestingumo. Štai, aš tik vyras ir turiu tik vyro jėgą ir daugiau nebegaliu priversti vykdyti mano įsakymus.

19 Ir jų iškrypimas sustiprėjo; ir jie tokie pat žiaurūs, nesigailintys nė vieno, nei seno, nei jauno, ir jie gėrisi viskuo, išskyrus gėrį; o baisesni už viską yra mūsų moterų ir mūsų vaikų, esančių ant viso šios žemės veido, kentėjimai; taip, liežuvis negali to apsakyti, ir neįmanoma to aprašyti.

20 Ir dabar, mano sūnau, aš ilgiau nebeapsistosiu ties šituo siaubingu vaizdu. Štai tu žinai šitų žmonių nelabumą; žinai, kad jie yra be moralės ir bejausmiai; ir jų nelabumas ^aviršija lamanitų nelabumą.

21 Štai, mano sūnau, aš negaliu jų rekomenduoti Dievui, nes bijau, kad jis neištiktų manęs.

22 Bet štai, mano sūnau, tave aš rekomenduoju Dievui ir pasitikiu Kristumi, kad tu būsi išgelbėtas; ir aš meldžiu Dievą, kad jis ^aišsaugotų tavo gyvybę, kad pamatytum jo žmonių sugrįžimą pas jį arba visišką jų sunaikinimą; nes aš žinau, kad jie turi žūti, jeigu ^bneatgailaus ir nesugrįš pas jį.

23 Ir jeigu jie pražus, tai bus kaip jareditams, nes dėl savo širdžių savivalės jie ^aieškojo kraujo ir ^bkeršto.

24 Ir jei bus taip, kad jie žus, mes žinome, kad daug mūsų brolių ^aperbėgo pas lamanitus, ir taip pat dar daugiau perbėgs pas juos; todėl šiek tiek parašyk, jeigu išliksi gyvas, o aš žūsiu ir nepamatysiu tavęs; bet aš tikiu, kad netrukus tave pamatysiu; nes turiu šventus metraščius, kuriuos norėčiau ^bperduoti tau.

25 Mano sūnau, būk ištikimas Kristuje; ir tai, ką tau parašiau, teneliūdina tavęs taip, kad mirtinai tave prislėgtų; bet tegul Kristus tave iškelia ir tebūna per amžius tavo ^aatmintyje jo ^bkentėjimai ir mirtis, ir tai, kad jis parodė savo kūną mūsų tėvams, ir jo gailestingumas, ir didis kantrumas, ir jo šlovės ir ^camžinojo gyvenimo viltis.

26 Ir tegul Dievo Tėvo, kurio sostas aukštai danguose, ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris sėdi jo galios ^adešinėje, kol viskas bus jam pajungta, malonė būna ir pasilieka su tavim per amžius. Amen.