Raštai
Almos knyga 16


16 Skyrius

Lamanitai sunaikina Amoniho žmones. Zoramas veda nefitus į pergalę prieš lamanitus. Alma ir Amulekas bei daugelis kitų skelbia žodį. Jie moko, kad po savo prisikėlimo Kristus pasirodys nefitams. Apie 81–77 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir buvo taip, kad vienuoliktaisiais teisėjų valdžios Nefio žmonėms metais, penktąją antro mėnesio dieną, po ilgos taikos Zarahemlos žemėje, po to, kai kažkiek metų, netgi iki vienuoliktųjų metų antro mėnesio penktosios dienos, nebuvo karų ir kovų, visoje šalyje pasigirdo karo šauksmas.

2 Nes štai tyrų pusėje lamanitų armijos įėjo į šalies ribas, netgi į aAmoniho miestą, ir pradėjo žudyti žmones ir naikinti miestą.

3 Ir dabar buvo taip, kad kol nefitai sukėlė pakankamą armiją, kad išvytų juos iš šalies, šie asunaikino žmones, buvusius Amoniho mieste, ir taip pat kai kuriuos Nojaus žemės ribose, o kitus paėmė nelaisvėn į tyrus.

4 Dabar buvo taip, kad nefitai norėjo atgauti tuos, kurie buvo išvesti nelaisvėn į tyrus.

5 Todėl tas, kuris buvo paskirtas nefitų armijų vyriausiuoju vadu (ir jo vardas buvo Zoramas, ir jis turėjo du sūnus – Lehį ir Ahą), dabar, Zoramas ir du jo sūnūs, žinodami, jog Alma yra aukštasis bažnyčios kunigas, ir girdėję, kad jis turi pranašystės dvasią, nuėjo pas jį ir norėjo iš jo sužinoti, kur Viešpats norėtų, kad jie eitų tyruose, ieškodami savo brolių, kuriuos lamanitai paėmė nelaisvėn.

6 Ir buvo taip, kad Alma ateiravosi Viešpaties dėl šito reikalo. Ir Alma sugrįžo ir tarė jiems: Štai, lamanitai kelsis per Sidono upę pietiniuose tyruose, už Mančio žemės ribos. Ir štai ten jūs pasitiksite juos, Sidono upės rytinėje pusėje, ir ten Viešpats atiduos tau tavo brolius, kuriuos lamanitai paėmė į nelaisvę.

7 Ir buvo taip, kad Zoramas ir jo sūnūs persikėlė per Sidono upę su savo armijomis ir nukeliavo tolyn už Mančio ribų į pietinius tyrus, kurie buvo Sidono upės pietinėje pusėje.

8 Ir jie užpuolė lamanitų armijas, ir lamanitai buvo išsklaidyti ir nuvyti į tyrus; ir jie atsiėmė savo brolius, kuriuos lamanitai buvo paėmę nelaisvėn, ir neprapuolė nė viena siela iš tų, kurie buvo paimti nelaisvėn. Ir jų broliai parvedė juos užimti savo žemių.

9 Ir taip pasibaigė teisėjų vienuoliktieji metai: lamanitai buvo išvyti iš žemės, o Amoniho žmonės asunaikinti; taip, kiekviena gyva amonihiečių siela buvo bsunaikinta ir taip pat didis jų miestas, kurio, pasak jų, dėl jo galybės Dievas negalėjo sunaikinti.

10 Bet štai per avieną dieną jis liko negyvenamas; ir lavonus darkė šunys bei laukiniai tyrų žvėrys.

11 Vis dėlto po daugelio dienų negyvi jų kūnai buvo sukrauti ant žemės veido ir apkasti plonu sluoksniu. Ir dabar, tokia baisi buvo jų smarvė, kad daugelį metų žmonės nėjo užimti Amoniho žemės. Ir ji buvo pavadinta Nehorų dykyne; nes jie buvo aNehoro išpažinimo, tie kas buvo nužudyti; ir jų žemės liko negyvenamos.

12 Ir lamanitai daugiau nebeatėjo kariauti prieš nefitus iki teisėjų valdžios Nefio žmonėms keturioliktųjų metų. Ir taip trejus metus visoje šalyje Nefio žmonės gyveno nuolatinėje taikoje.

13 Ir Alma ir Amulekas išėjo skelbdami atgailą žmonėms jų ašventyklose ir jų šventovėse, ir taip pat jų bsinagogose, kurios buvo pastatytos pagal žydų būdą.

14 Ir visiems, kas tik klausėsi jų žodžių, jie nuolat skelbė Dievo žodį, visiškai aneatsižvelgdami į asmenį.

15 Ir taip Alma ir Amulekas išėjo, ir taip pat daug daugiau tų, kurie buvo išrinkti šitam darbui, skelbti žodį po visą tą žemę. Ir bažnyčios kūrimas tapo visuotinas visoje žemėje, visoje aplinkinėje srityje, tarp visų nefitų žmonių.

16 Ir tarp jų nebuvo jokios anelygybės; Viešpats išliejo savo Dvasios ant žemės veido, kad paruoštų žmonių vaikų protus, arba paruoštų jų bširdis, priimti žodį, kurio bus mokoma, kai jis ateis,

17 idant jie nebūtų užkietinti prieš žodį, nebebūtų netikintys ir nebeeitų toliau į sunaikinimą, bet kad galėtų priimti žodį su džiaugsmu ir kaip ašaka būtų įskiepyti į tikrąjį bvynmedį, idant galėtų įeiti į Viešpaties, savo Dievo, catilsį.

18 Dabar, šitie akunigai, kurie išėjo tarp žmonių, pamokslavo prieš visokius melus ir bapgaules, ir cpavydus, ir nesutarimus, ir piktumą, ir užgauliojimus, ir vogimą, plėšimą, grobimą, žudymą, svetimavimą ir visokios rūšies geidulingumą, skelbdami, kad to neturėtų būti;

19 skelbdami tai, kas netrukus turi įvykti; taip, skelbdami apie Dievo Sūnaus aatėjimą, jo kentėjimus ir mirtį, ir taip pat prikėlimą iš mirusiųjų.

20 Ir daugelis žmonių teiravosi apie vietą, kur Dievo Sūnus ateis; ir jie buvo mokomi, kad jis apo savo prisikėlimo bpasirodys jiems; ir šito žmonės klausėsi su dideliu džiaugsmu ir linksmybe.

21 Ir dabar, po to, kai bažnyčia buvo įsteigta visoje žemėje, – pasiekus apergalę prieš velnią ir visoje šalyje skelbiant Dievo žodį jo tyrume, ir Viešpačiui išliejant savo palaiminimus ant žmonių, – taip pasibaigė keturioliktieji teisėjų valdžios Nefio žmonėms metai.