Raštai
Almos knyga 1


Almos knyga
Šis Alma buvo Almos sūnus

Tai aprašymas Almos, kuris buvo Almos sūnus, Nefio žmonių pirmasis ir vyriausiasis teisėjas ir taip pat Bažnyčios aukštasis kunigas. Aprašymas apie teisėjų valdymą ir karus bei kovas tarp žmonių. Ir taip pat aprašymas apie karą tarp nefitų ir lamanitų pagal Almos, pirmojo ir vyriausiojo teisėjo, metraštį.

1 Skyrius

Nehoras moko klaidingų doktrinų, įsteigia bažnyčią, įveda piktnaudžiavimą kunigavimu ir nužudo Gideoną. Nehoras nubaudžiamas mirtimi už savo nusikaltimus. Piktnaudžiavimai kunigavimu ir persekiojimai pasklinda tarp žmonių. Kunigai išlaiko save, žmonės rūpinasi vargšais ir bažnyčia klesti. Apie 91–88 m. prieš Kristaus gim.

1 Dabar buvo taip, kad pirmaisiais teisėjų valdžios Nefio žmonėms metais karalius Mozijas anuėjo visos žemės keliu, kovojęs gerą kovą, teisiai vaikščiojęs priešais Dievą ir nieko nepalikęs valdyti vietoje savęs; tačiau jis nustatė bįstatymus, ir jie buvo žmonių patvirtinti; todėl nuo tol jie privalėjo gyventi pagal jo sudarytus įstatymus.

2 Ir buvo taip, kad pirmaisiais Almos valdymo teismo krasėje metais priešais jį teismui buvo atvestas avyras, stambus vyras, žinomas savo didele jėga.

3 Ir jis vaikštinėjo tarp žmonių, skelbdamas jiems tai, ką jis avadino esant Dievo žodžiu, veikdamas bprieš bažnyčią, skelbdamas žmonėms, kad kiekvienas kunigas ir mokytojas turi tapti cpopuliarus ir kad jiems dnereikia dirbti savo rankomis, bet kad jie turi būti išlaikomi žmonių.

4 Ir taip pat jis liudijo žmonėms, kad visa žmonija bus išgelbėta paskutiniąją dieną ir kad jiems nereikia nei bijoti, nei drebėti, bet kad jie gali pakelti savo galvas ir džiūgauti; nes Viešpats sukūrė visus žmones ir taip pat išpirko visus žmones; ir galiausiai visi žmonės turės amžinąjį gyvenimą.

5 Ir buvo taip, kad jis taip stropiai to mokė, jog daugybė patikėjo jo žodžiais, netgi tokia daugybė, kad jie pradėjo išlaikyti jį ir duoti jam pinigų.

6 Ir jis pradėjo aukštintis dėl savo širdies išdidumo ir dėvėti labai prabangius drabužius, taip, ir netgi pradėjo steigti abažnyčią pagal savo pamokslavimą.

7 Ir buvo taip, kad, beeidamas pamokslauti tiems, kurie patikėjo jo žodžiu, jis sutiko vyrą, priklausantį Dievo bažnyčiai, taip, būtent vieną iš jų mokytojų; ir pradėjo šiurkščiai su juo ginčytis, idant galėtų nuklaidinti bažnyčios žmones; bet vyras atrėmė jį, drausmindamas aDievo žodžiais.

8 Dabar, šito vyro vardas buvo aGideonas; ir tai buvo tas, kuris buvo įrankis Dievo rankose išvaduojant Limhio žmones iš vergijos.

9 Dabar, kadangi Gideonas atrėmė jį Dievo žodžiais, jis supyko ant Gideono, išsitraukė kalaviją, ir ėmė kirsti jį. Dabar, Gideonas, slegiamas daugybės metų, negalėjo atremti jo smūgių, todėl ažuvo nuo kalavijo.

10 Ir vyras, kuris nužudė jį, buvo suimtas bažnyčios žmonių ir atvestas priešais Almą, kad būtų ateisiamas už padarytus nusikaltimus.

11 Ir buvo taip, kad jis stovėjo priešais Almą ir labai drąsiai gynėsi.

12 Bet Alma tarė jam: Štai, tai pirmas kartas, kada tarp šitų žmonių prasidėjo apiktnaudžiavimas kunigavimu. Ir štai, tu kaltas ne tik dėl piktnaudžiavimo kunigavimu, bet siekei primesti tai, pasinaudodamas kalaviju; ir jeigu piktnaudžiavimas kunigavimu būtų primestas jėga šiems žmonėms, tai baigtųsi visišku jų sunaikinimu.

13 Ir tu praliejai teisaus vyro kraują, taip, vyro, kuris padarė daug gero šitiems žmonėms; ir jei mes pasigailėtume tavęs, jo kraujas kristų ant mūsų akerštui.

14 Todėl tu nuteisiamas mirti, remiantis įstatymu, kurį mums davė Mozijas, mūsų paskutinysis karalius; ir jį patvirtino šitie žmonės; todėl šitie žmonės turi agyventi pagal šį įstatymą.

15 Ir buvo taip, kad jie suėmė jį; ir jo vardas buvo aNehoras; ir jie nuvedė jį ant Mančio kalvos viršūnės, ir ten jis buvo priverstas, arba, tiksliau, prisipažino prieš dangų ir žemę, kad tai, ko jis mokė žmones, buvo priešinga Dievo žodžiui; ir ten jis iškentėjo gėdingą bmirtį.

16 Tačiau tai nepadarė galo piktnaudžiavimo kunigavimu plitimui šalyje; nes buvo daugybė tokių, kurie mėgo tuščius pasaulio dalykus, ir jie vaikščiojo mokydami klaidingų doktrinų; ir tai jie darė dėl aturtų ir garbės.

17 Nepaisant to, jie nedrįso akivaizdžiai ameluoti, bijodami įstatymo, nes melagiai buvo baudžiami; todėl jie dėjosi pamokslaują pagal savo tikėjimą; ir dabar, įstatymas neturėjo galios jokiam žmogui dėl bjo tikėjimo.

18 Ir jie nedrįso avogti, bijodami įstatymo, nes tokie buvo baudžiami; nedrįso jie nei plėšti, nei žudyti, nes tas, kuris bnužudydavo, būdavo baudžiamas cmirtimi.

19 Bet buvo taip, kad nepriklausiusieji Dievo bažnyčiai pradėjo persekioti tuos, kurie priklausė Dievo bažnyčiai ir buvo priėmę Kristaus vardą.

20 Taip, jie persekiojo juos ir įžeidinėjo visokiais žodžiais, ir tai dėl jų nuolankumo, kadangi šie nebuvo išdidūs savo akyse ir dalinosi Dievo žodžiu vienas su kitu be apinigų ir be kainos.

21 Dabar, tarp bažnyčios žmonių buvo griežtas įstatymas, kad joks žmogus, priklausantis bažnyčiai, neimtų ir anepersekiotų tų, kurie nepriklausė bažnyčiai, ir kad nebūtų persekiojimų tarp jų pačių.

22 Nepaisant to, tarp jų buvo daugybė tokių, kurie pradėjo didžiuotis ir karštai ginčytis su savo priešininkais, net iki smūgių; taip, jie mušė vienas kitą kumščiais.

23 Dabar, tai buvo antraisiais Almos valdymo metais, ir tai buvo daugelio išmėginimų bažnyčiai priežastis; taip, tai buvo daugelio bažnyčios išbandymų priežastis.

24 Nes daugelio širdys buvo užkietintos, ir jų vardai buvo aištrinti, tad jie daugiau nebebuvo minimi tarp Dievo žmonių. Ir taip pat daugelis patys bpasitraukė iš jų tarpo.

25 Dabar, tai buvo didelis išbandymas tiems, kurie buvo tvirti tikėjime; nepaisant to, jie tvirtai ir nepajudinamai vykdė Dievo įsakymus ir akantriai kentė jiems užkrautą persekiojimą.

26 Ir kada kunigai palikdavo savo adarbą, kad perduotų Dievo žodį žmonėms, žmonės taip pat palikdavo savo darbus, kad išgirstų Dievo žodį. Ir kai kunigai perduodavo jiems Dievo žodį, jie visi stropiai sugrįždavo prie savo darbų; ir kunigai nelaikė savęs pranašesniais už savo klausytojus, nes pamokslautojas nebuvo geresnis už klausytoją, o mokytojas nebuvo geresnis už mokinį; ir taip visi jie buvo lygūs, ir visi darbavosi, kiekvienas bpagal savo jėgas.

27 Ir jie asuteikdavo savo turto, kiekvienas pagal tai, ką turėjo, bvargšui ir beturčiui, ir ligotam, ir prislėgtam; ir jie nedėvėjo prabangių drabužių, tačiau jie buvo tvarkingi ir dailūs.

28 Ir taip jie sutvarkė bažnyčios reikalus; ir taip jie vėl pradėjo gyventi nuolatinėje taikoje, nepaisant visų persekiojimų.

29 Ir dabar, dėl bažnyčios tvirtumo jie tapo nepaprastai aturtingi, turėdami gausybę visko, ko tik jiems reikėjo: gausybę kaimenių ir bandų bei kiekvienos rūšies penimų jauniklių, ir taip pat gausybę grūdų, ir aukso, ir sidabro, ir vertingų daiktų, ir apsčiai bšilko, ir plonos suktų siūlų drobės, ir visokio gero namudės audinio.

30 Ir taip savo aklestėjimo aplinkybėmis jie nepavarydavo nė vieno, kuris buvo bnuogas ar kuris buvo alkanas, ar kuris buvo ištroškęs, ar kuris buvo ligotas, ar kuris buvo nepamaitintas; ir širdimis neprisirišo prie turtų; taigi, kas dėl skurstančiųjų, jie buvo dosnūs visiems, cneatsižvelgdami į asmenis, tiek seniems, tiek ir jauniems, tiek vergams, tiek ir laisviesiems, tiek vyrams, tiek ir moterims, ar ne bažnyčioje, ar bažnyčioje.

31 Ir taip jie klestėjo ir tapo žymiai turtingesni už tuos, kurie nepriklausė jų bažnyčiai.

32 Nes tie, kas nepriklausė jų bažnyčiai, atsidavė burtams ir astabmeldystei, ir btinginystei, ir ctauškalams, ir dpavydams, ir nesantaikai, dėvėdami prabangius drabužius, eaukštindamiesi dėl savo akių išdidumo, persekiodami, meluodami, vogdami, plėšdami, paleistuvaudami ir žudydami, ir darydami visokias nedorybes; tačiau įstatymas, kiek tai buvo įmanoma, buvo taikomas visiems, kurie prasižengdavo.

33 Ir buvo taip, kad šitaip taikant įstatymą jiems, kiekvienam atsiimant pagal tai, ką padarė, jie tapo tykesni ir nedrįso atvirai daryti jokios nedorybės; todėl didelė taika buvo tarp Nefio žmonių iki teisėjų valdžios penktųjų metų.