Raštai
1 Nefio knyga 7


7 Skyrius

Lehio sūnūs sugrįžta į Jeruzalę ir pakviečia Izmaelį ir jo namiškius prisijungti prie jų kelionėje. Lamanas ir kiti maištauja. Nefis ragina savo brolius tikėti Viešpatį. Jie suriša jį virvėmis ir ketina nužudyti. Jis išsilaisvina tikėjimo galia. Jo broliai prašo atleidimo. Lehis ir jo bendrakeleiviai atnašauja auką ir deginamąsias atnašas. Apie 600–592 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir dabar, noriu, kad žinotumėte, jog po to, kai mano tėvas Lehis baigė apranašauti apie savo sėklą, buvo taip, kad Viešpats vėl jam kalbėjo, sakydamas, kad nedera jam, Lehiui, vienam pasiimti savo šeimą į tyrus; bet kad jo sūnūs turi paimti bdukteris į cžmonas, kad išaugintų sėklą Viešpačiui pažado žemėje.

2 Ir buvo taip, jog Viešpats aįsakė jam, kad aš, Nefis, ir mano broliai vėl grįžtume į Jeruzalės žemę ir atsivestume į tyrus Izmaelį bei jo šeimą.

3 Ir buvo taip, kad aš, Nefis, su savo broliais avėl leidausi keliauti tyrais link Jeruzalės.

4 Ir buvo taip, kad mes nuėjome į Izmaelio namą ir įgijome palankumo Izmaelio akyse, tiek, kad kalbėjome jam Viešpaties žodžius.

5 Ir buvo taip, kad Viešpats suminkštino Izmaelio ir taip pat jo namiškių širdį tiek, kad jie leidosi kelionėn su mumis į tyrus link mūsų tėvo palapinės.

6 Ir buvo, kad, mums bekeliaujant tyruose, štai Lamanas ir Lemuelis ir dvi Izmaelio dukterys bei du Izmaelio asūnūs ir jų šeimos maištavo prieš mus; taip, prieš mane, Nefį, ir Samą, ir savo tėvą Izmaelį, ir jo žmoną, ir kitas tris jo dukteris.

7 Ir buvo taip, kad maištaudami jie norėjo grįžti į Jeruzalės žemę.

8 Ir dabar, mane, Nefį, anuliūdino jų kietaširdiškumas, todėl kalbėjau jiems, taip, būtent Lamanui ir Lemueliui, sakydamas: Štai jūs esate mano vyresnieji broliai, ir kaip yra, kad jūs tiek kieti savo širdimis ir taip akli savo protais, jog jums reikia, kad aš, jūsų jaunesnysis brolis, kalbėčiau jums, taip, ir duočiau jums pavyzdį?

9 Kaip yra, kad jūs neįsiklausėte į Viešpaties žodį?

10 Kaip yra, kad apamiršote, jog matėte Viešpaties angelą?

11 Taip, ir kaip yra, kad pamiršote, kokius didžius darbus Viešpats padarė dėl mūsų, aišvaduodamas mus iš Labano rankų, ir taip pat kad mes gautume metraštį?

12 Taip, ir kaip yra, kad pamiršote, jog pagal savo valią Viešpats gali padaryti aviską dėl žmonių vaikų, jei tik jie panaudoja btikėjimą juo? Todėl būkime jam ištikimi.

13 Ir jei bus taip, kad būsime jam ištikimi, mes gausime pažado ažemę; ir jūs sužinosite kada nors ateity, kad Viešpaties žodis dėl Jeruzalės bsunaikinimo bus įvykdytas; nes visa, ką Viešpats yra kalbėjęs apie Jeruzalės sunaikinimą, turi būti įvykdyta.

14 Nes štai Viešpaties Dvasia netrukus liausis plūktis su jais; nes štai, jie aatmetė pranašus ir bJeremiją įmetė į kalėjimą. Ir jie kėsinosi atimti mano tėvo cgyvybę tiek, kad išvarė jį iš žemės.

15 Dabar štai sakau jums, kad jei sugrįšite į Jeruzalę, jūs taip pat žūsite su jais. Ir dabar, jeigu jau taip nusprendėte, eikite į tą žemę ir atminkite žodžius, kuriuos sakau jums, kad jei eisite, jūs taip pat žūsite; nes taip Viešpaties Dvasia verčia mane kalbėti.

16 Ir buvo taip, jog man, Nefiui, pasakius šiuos žodžius savo broliams, jie supyko ant manęs. Ir buvo taip, kad jie sučiupo mane, nes štai jie buvo nepaprastai įniršę, ir asurišo mane virvėmis, nes kėsinosi atimti mano gyvybę, palikdami mane tyruose laukiniams žvėrims suėsti.

17 Bet buvo taip, kad aš meldžiausi Viešpačiui, sakydamas: O Viešpatie, pagal mano tikėjimą tavimi, išvaduok mane iš mano brolių rankų; taip, netgi duok man jėgos, kad galėčiau asutraukyti šituos raiščius, kuriais esu surištas.

18 Ir buvo taip, jog, man pasakius šiuos žodžius, štai raiščiai atsirišo nuo mano rankų bei kojų, ir aš stovėjau priešais savo brolius ir vėl kalbėjau jiems.

19 Ir buvo taip, kad jie vėl supyko ant manęs ir kėsinosi mane sučiupti; bet štai, viena iš Izmaelio adukterų, taip, ir taip pat jos motina ir vienas iš Izmaelio sūnų maldavo mano brolius tiek, kad suminkštino jų širdis; ir jie liovėsi kėsintis į mano gyvybę.

20 Ir buvo taip, kad jie gailėjosi dėl savo nelabumo tiek, kad nusilenkė priešais mane ir maldavo mane, kad atleisčiau jiems už tai, ką man padarė.

21 Ir buvo taip, kad aš nuoširdžiai aatleidau jiems visa, ką jie buvo padarę, ir paraginau juos melsti Viešpatį, savo Dievą, atleidimo. Ir buvo taip, kad jie taip ir padarė. Ir po to, kai jie pasimeldė Viešpačiui, mes vėl leidomės kelionėn link savo tėvo palapinės.

22 Ir buvo taip, kad mes atėjome prie savo tėvo palapinės. Ir kai aš ir mano broliai, ir visi Izmaelio namai atėjome prie mano tėvo palapinės, jie reiškė apadėkas Viešpačiui, savo Dievui, ir atnašavo jam bauką bei deginamąsias atnašas.