Raštai
1 Nefio knyga 3


3 Skyrius

Lehio sūnūs grįžta į Jeruzalę skaistvario plokštelių. Labanas atsisako atiduoti plokšteles. Nefis ragina ir drąsina savo brolius. Labanas pavagia jų turtą ir bando juos nužudyti. Lamanas ir Lemuelis muša Nefį ir Samą ir papeikiami angelo. Apie 600–592 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir buvo taip, kad aš, Nefis, pasikalbėjęs su Viešpačiu, grįžau prie savo tėvo palapinės.

2 Ir buvo taip, kad jis kalbėjo man, sakydamas: Štai aš susapnavau asapną, kuriame Viešpats įsakė man, kad tu ir tavo broliai grįžtumėte į Jeruzalę.

3 Nes štai Labanas turi žydų metraštį ir taip pat mano protėvių agenealogiją, ir tai išraižyta ant skaistvario plokštelių.

4 Todėl Viešpats įsakė man, kad tu ir tavo broliai eitumėte į Labano namus ir gautumėte metraščius bei atneštumėte juos čionai į tyrus.

5 Ir dabar štai tavo broliai murma, sakydami, kad sunku yra tai, ko pareikalavau iš jų; bet juk ne aš to pareikalavau iš jų, bet tai Viešpaties įsakymas.

6 Todėl eik, mano sūnau, ir Viešpats bus tau palankus, kadangi tu anemurmėjai.

7 Ir buvo taip, kad aš, Nefis, pasakiau savo tėvui: Aš aeisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė, nes žinau, kad Viešpats neduoda bįsakymų žmonių vaikams, cneruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako.

8 Ir buvo taip, kad mano tėvas, išgirdęs šiuos žodžius, nepaprastai džiaugėsi, nes suvokė, jog esu palaimintas Viešpaties.

9 Ir aš, Nefis, ir mano broliai leidomės kelionėn tyrais su savo palapinėmis į Jeruzalės žemę.

10 Ir buvo taip, kad atėję į Jeruzalės žemę aš ir mano broliai tarėmės tarpusavyje.

11 Ir mes ametėme burtą, kuris iš mūsų turėtų eiti į Labano namus. Ir buvo taip, kad burtas krito Lamanui; ir Lamanas nuėjo į Labano namus, ir kalbėjo su juo, kai šis sėdėjo savo namuose.

12 Ir jis norėjo iš Labano metraščių, išraižytų ant skaistvario plokštelių, kuriuose buvo mano tėvo agenealogija.

13 Ir štai buvo taip, kad Labanas supyko ir išvijo jį iš savo akivaizdos, ir nenorėjo, kad jis turėtų metraščius. Todėl jis sakė jam: Štai tu esi plėšikas, ir aš nužudysiu tave.

14 Bet Lamanas pabėgo iš jo akivaizdos ir papasakojo mums, ką Labanas padarė. Ir mes nepaprastai nuliūdome, ir mano broliai buvo begrįžtą pas mano tėvą į tyrus.

15 Bet štai aš sakiau jiems: Kaip Viešpats gyvas ir kaip mes gyvi, neisime pas savo tėvą į tyrus, kol neatliksime to, ką Viešpats mums įsakė.

16 Taigi ištikimai laikykimės Viešpaties įsakymų; todėl eikime į savo tėvo apaveldo žemę, nes štai jis paliko auksą ir sidabrą, ir visokias brangenybes. Ir visa tai jis padarė dėl to, kad Viešpats taip bįsakė.

17 Nes jis žinojo, jog dėl žmonių nelabumo Jeruzalė bus asunaikinta.

18 Nes štai jie aatmetė pranašų žodžius. Todėl, jei mano tėvas būtų gyvenęs toje žemėje po to, kai jam buvo bįsakyta bėgti iš tos žemės, štai jis taip pat būtų žuvęs. Todėl būtinai reikėjo, kad jis bėgtų iš tos žemės.

19 Ir štai tai yra Dievo išmintis, kad mes gautume šiuos ametraščius – kad galėtume išsaugoti savo vaikams savo tėvų kalbą.

20 Ir taip pat kad galėtume jiems aišsaugoti žodžius, pasakytus visų šventųjų pranašų burna, perduotus jiems Dievo Dvasia ir galia nuo tada, kai prasidėjo pasaulis, netgi iki šio dabartinio laiko.

21 Ir buvo taip, jog tokia kalba aš įtikinėjau savo brolius, kad jie ištikimai laikytųsi Dievo įsakymų.

22 Ir buvo taip, kad mes nuėjome į savo paveldo žemę ir surinkome savo aauksą ir savo sidabrą, ir savo vertingus daiktus.

23 Ir surinkę tai, mes vėl ėjome į Labano namą.

24 Ir buvo taip, kad mes atėjome pas Labaną ir norėjome, kad jis atiduotų mums metraščius, išraižytus ant skaistvario aplokštelių, už kuriuos mes atiduotume jam savo auksą ir savo sidabrą, ir visus savo vertingus daiktus.

25 Ir buvo taip, kad Labanas, pamatęs mūsų turtą, ir kad jis labai didelis, aužsigeidė jo taip, kad išvijo mus lauk ir pasiuntė savo tarnus nužudyti mus, kad galėtų gauti mūsų turtą.

26 Ir buvo taip, kad mes bėgome nuo Labano tarnų ir buvome priversti palikti savo turtą, ir jis pateko į Labano rankas.

27 Ir buvo taip, kad mes pabėgome į tyrus, ir Labano tarnai nepavijo mūsų, ir mes pasislėpėme uolos ertmėje.

28 Ir buvo taip, kad Lamanas pyko ant manęs, ir taip pat ant mano tėvo; taip pat ir Lemuelis, nes jis klausė Lamano žodžių. Todėl Lamanas ir Lemuelis kalbėjo daug anemalonių žodžių mums, savo jaunesniesiems broliams, ir mušė mus netgi lazda.

29 Ir buvo taip, kad, jiems mušant mus lazda, štai Viešpaties aangelas pasirodė ir atsistojo priešais juos, ir kalbėjo jiems, sakydamas: Kodėl mušate savo jaunesnįjį brolį lazda? Ar nežinote, kad Viešpats išrinko jį būti jūsų bvaldovu, ir tai dėl jūsų nedorybių? Štai jūs vėl eisite į Jeruzalę, ir Viešpats atiduos Labaną į jūsų rankas.

30 Ir baigęs kalbėti mums, aangelas pasišalino.

31 Ir angelui pasišalinus, Lamanas ir Lemuelis vėl pradėjo amurmėti, sakydami: Kaip tai įmanoma, kad Viešpats atiduotų Labaną į mūsų rankas? Štai jis galingas vyras ir gali įsakyti penkiasdešimčiai, taip, jis gali net nužudyti penkiasdešimt; tad kodėl gi ne mus?