18 skyrius

Gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų

„Svarbiausias garbinimo veiksmas yra laikytis Dievo įsakymų, sekti Dievo Sūnaus pėdomis ir visada daryti tai, kas Jam patinka.“

Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas pareiškė: „Aš siekiu savo išgelbėjimo ir žinau, kad jį galiu rasti tik paklusdamas Viešpaties įstatymams ir laikydamasis įsakymų, vykdydamas teisumo darbus ir sekdamas savo voros vedlio Jėzaus, mūsų visų pavyzdžio ir vadovo, pėdomis.“¹

Prezidentas Smitas ne tik siekė savo išgelbėjimo, bet uoliai darbavosi, kad ir kitiems padėtų jo siekti. Vyresnysis Francis M. Gibonsas, tarnavęs Pirmosios Prezidentūros sekretoriumi, pastebėjo, kad Prezidentas Smitas „laikė savo pareiga pakelti įspėjantįjį balsą, kai žmonės pradėdavo krypti nuo Raštuose nužymėto kelio. Ir jis visai neketino tos pareigos apleisti, kad ir ką kalbėjo kiti. Toks elgesys darė jį nepopuliarų tam tikruose sluoksniuose, bet atrodė, kad tai visai neatbaido jo; jis nesiekė tapti populiarus ar įžymus žmonių akyse. Greičiau jis save įsivaizdavo kaip sargybinį bokšte, kurio pareiga šaukti ir įspėti apačioje esančius žmones, negalinčius matyti besiartinančio pavojaus.“²

Kartą Prezidentas Smitas papasakojo atsitikimą, kuris iliustruoja, koks širdies pasikeitimas gali įvykti žmogui, jei šis įsiklauso į tokį įspėjimą:

„Prieš kurį laiką dalyvavau kuolo konferencijoje ir kalbėjau apie Išminties Žodį. <…> Kai [pasibaigus konferencijai] nuėjau į pastato galinę dalį, beveik visi jau buvo išėję, tačiau vienas vyriškis ištiesė ranką ir tarė:

„Broli Smitai, tai pirmoji man kada nors patikusi kalba apie Išminties Žodį.“

Aš pasiteiravau: „Argi nesate girdėjęs kitų kalbų apie Išminties Žodį?“

Jis atsakė: „Esu girdėjęs, bet tai pirmoji, kuri man patiko.“

Paklausiau: „Kodėl?“

Jis atsakė: „Na, suprantate, dabar aš laikausi Išminties Žodžio.“³

Džozefo Fildingo Smito mokymai

Dievas visatą valdo įstatymu, ir mes esame pavaldūs tam įstatymui

Visi žmonės turėtų pripažinti, kad Visagalis ištisą visatą valdo nekintamu įstatymu, todėl žmogus, didžiausias iš visų Jo kūrinių, turi būti pavaldus šiam įstatymui. Viešpats apreiškime Bažnyčiai išdėstė šią tiesą glaustai ir įtikinamai:

„Visos karalystės turi nustatytą įstatymą;

ir yra daug karalysčių; nes nėra erdvės, kurioje nebūtų jokios karalystės; ir nėra karalystės, aukštesnės ar žemesnės, kurioje nebūtų erdvės.

Ir kiekvienai karalystei nustatytas įstatymas; ir kiekvienam įstatymui yra tam tikros ribos ir sąlygos.

Visos esybės, negyvenančios pagal tas sąlygas, yra neišteisintos“ (DS 88:36–39).

Ši tiesa akivaizdi. Todėl visiškai pagrįstai galime manyti, jog Dievo karalystė yra valdoma įstatymu ir visi, norintieji ten įeiti, yra pavaldūs tam įstatymui. „Štai, mano namai yra tvarkos namai, – sako Viešpats Dievas, – o ne sumaišties namai“ (DS 132:8).

Viešpats žmogui davė įstatymų rinkinį, kurį vadiname Jėzaus Kristaus Evangelija. Dėl to, kad trūksta įkvėpimo ir dvasinio vadovavimo, žmonės gali skirtingai suprasti ir taikyti šiuos įstatymus, bet sunku būtų nuginčyti faktą, kad tokie įstatymai tikrai egzistuoja ir kad visi, norintieji įeiti į tą karalystę, yra pavaldūs jiems.⁴

Mes turime visą tiesą, visas doktrinas, visą įstatymą ir reikalavimus, visus ritualus ir apeigas, kurie reikalingi, kad būtume išgelbėti ir išaukštinti aukščiausiame celestialinio pasaulio danguje.⁵

Įstatymų laikymasis yra mūsų meilės Viešpačiui išraiška

Mūsų pareiga Bažnyčioje – garbinti Viešpatį dvasia ir tiesa, ir taip siekiame daryti visa širdimi, galia ir protu. Jėzus sakė: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mato 4:10.)

Mes tikime, kad garbinti yra kur kas daugiau nei melstis, pamokslauti ir laikytis Evangelijos. Svarbiausias garbinimo veiksmas yra laikytis Dievo įsakymų, sekti Dievo Sūnaus pėdomis ir visada daryti tai, kas patinka Jam. Viena yra tarnauti Viešpačiui žodžiais ir visiškai kita – gerbti Jo valią ir sekti Jo mums duotu pavyzdžiu. <…> Džiaugiuosi privilegija sekti Jo pėdomis. Esu dėkingas už amžinojo gyvenimo žodžius, kuriuos savo didžiam džiaugsmui išgirdau šiame gyvenime, ir už viltį amžinojo gyvenimo, kuris bus mano ateinančiame pasaulyje, jei išliksiu ištikimas ir atsidavęs iki galo.⁶

„Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jono 14:15)

Štai įstatymas Bažnyčios nariams, išsakytas Gelbėtojo žodžiais: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. <…>“ (Jono 14:21.) Dar Gelbėtojas sakė: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jono 14:15). <…>

Gelbėtojas niekada nepadarė jokios nuodėmės ir nepatyrė sąžinės graužaties. Jam nereikėjo atgailauti taip, kaip reikia jums ir man, bet kažkokiu man nesuprantamu būdu Jis nešė mano ir jūsų nuodėmių naštą. <…> Jis atėjo ir atnašavo save kaip auką, kad apmokėtų skolą už kiekvieną iš mūsų, pasiryžusį atgailauti už savo nuodėmes, grįžti pas Jį ir laikytis Jo įsakymų. Jei galite, pagalvokite apie tai. Gelbėtojas nešė tą naštą kažkokiu mums nesuprantamu būdu. Tai žinau, kadangi priimu Jo žodį. Jis mums pasakoja apie tą kančią, kurią patyrė; ta kančia buvo tokia didelė, kad Jis maldavo Savo Tėvą, kad galėtų, jei tai įmanoma, negerti tos karčios taurės ir atsitraukti: „<…> Tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42.) Iš Savo Tėvo Jis gavo tokį atsakymą: „Turi ją išgerti.“

Ar galiu susilaikyti Jo nemylėjęs? Ne, negaliu. Ar jūs mylite Jį? Tada laikykitės Jo įsakymų.⁷

Jei nusisukame nuo Viešpaties įsakymų, negalime tikėtis Jo palaimų

Kai nusisukame nuo įsakymų, kuriuos Viešpats mums davė, kad mus vestų, netenkame teisės į Jo palaimas.⁸

Ką gero mums duoda malda Viešpačiui, jei visai neketiname laikytis Jo įsakymų? Tokia malda yra tik tuščia pajuoka ir įžeidimas malonės sostui. Kaip drįstame tikėtis palankaus atsakymo, jeigu taip elgiamės? „Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti. Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.“ Taip kalbėjo Izaijas (Izaijo 55:6–7). Bet argi Viešpats ne visuomet būna arti, kai Jį maldaujame? Tikrai ne! Jis sakė: „Jie buvo lėti įsiklausyti į Viešpaties savo Dievo balsą; todėl Viešpats jų Dievas lėtas įsiklausyti į jų maldas ir atsakyti jiems jų vargo dieną. Savo ramybės dieną jie menkai vertino mano patarimą; bet savo vargo dieną, spiriami būtinybės, jie apčiuopomis ieško manęs“ [DS 101:7–8]. Jei artinsimės prie Jo, Jis artinsis prie mūsų, ir mes nebūsime palikti; tačiau, jeigu nesiartinsime prie Jo, neteksime pažado, kad Jis, mums taip maištaujant, atsilieps mums.⁹

Negalime melstis Viešpačiui ir sakyti: „Išklausyk, ko mums reikia, suteik mums pergalę, padaryk tai, ką mes norime, kad padarytum, bet neprašyk mūsų daryti tai, ką Tu nori, kad darytume.“¹⁰

Mums būtina vaikščioti visos tiesos šviesoje, ne tik dalinėje tiesoje. Neturiu privilegijos vienus Evangelijos principus atmesti, o kitais tikėti ir tada manyti, kad turiu teisę į visas išgelbėjimo ir išaukštinimo Dievo karalystėje palaimas. Jei norime išaukštinimo, jei norime teisingiesiems ir patikimiesiems Viešpaties paruoštos vietos, tada turime būti pasiryžę vaikščioti visoje Jėzaus Kristaus Evangelijos šviesoje ir laikytis visų Dievo įsakymų. Negalime sakyti, kad kai kurie iš jų tėra maži ir nereikšmingi principai, todėl Viešpačiui bus vis vien, jeigu juos laužysime. Mums įsakyta gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos [žr. Pakartoto Įstatymo 8:3; DS 98:11]. „Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, o nedarote, ką sakau?!“ [Žr. Luko 6:46.]¹¹

Gimdytojai gali padėti savo vaikams „vaikščioti visoje tiesos šviesoje“

Laikydamiesi Viešpaties įsakymų esame kelyje į tobulumą

Viešpats tikisi, kad tikėsime Jį, priimsime Jo nesibaigiančiąją Evangeliją ir gyvensime pagal Jo sąlygas ir reikalavimus. Tai ne mūsų kompetencija – rinktis mums patinkančius Evangelijos principus ir jiems paklusti, o likusiuosius pamiršti. Neturime tokios teisės nuspręsti, jog kai kurie principai daugiau netaikytini mūsų socialinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis.

Viešpaties įstatymai yra amžini, mes turime Jo nesibaigiančiosios Evangelijos pilnatvę ir esame įpareigoti tikėti visais Jo įstatymais bei tiesomis ir vaikščioti pagal juos. Kiekvienam žmogui nėra nieko svarbiau nei laikytis Viešpaties įsakymų. Jis tikisi, kad būsime ištikimi kiekvienam tikram principui, į pirmą vietą savo gyvenime statysime Jo karalystės reikalus, veršimės pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, ir tarnausime Jam visa savo galia, protu ir stiprybe. Tad išklausykime viso šio reikalo išvadą Raštų kalba: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (Mokytojo 12:13).¹²

Aš, manau, kad ir jūs, dažnai galvoju apie tą didingą ir nuostabų pamokslą – didingiausią iš visų kada nors skelbtų pamokslų – vadinamą Kalno pamokslu. <…> Jei tik įsiklausytume į tuos mokymus, galėtume vėl grįžti Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus akivaizdon.

Dažnai apmąstau šią dalį, kuri iš tiesų yra santrauka:

„Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ [Mato 5:48].

<…> Manau, kad Viešpats būtent tai ir turėjo omenyje sakydamas, kad turime būti tokie tobuli, kaip mūsų Tėvas danguje yra tobulas. Tai įvyks ne iš karto, bet eilutė po eilutės ir priesakas po priesako, pavyzdys po pavyzdžio ir netgi ne šio mirtingo gyvenimo metu, nes turėsime pereiti kapą, kol pasieksime tokį tobulumą ir būsime kaip Dievas.

Tačiau čia mes klojame pagrindą. Čia, šioje bandomoje būsenoje, esame mokomi šių paprastų Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesų, kad pasiruoštume tam tobulumui. Mano pareiga, taip pat ir jūsų, šiandien būti geresniam, nei buvau vakar, o jums šiandien būti geresniems, nei buvote vakar, ir rytoj būti geresniems, nei esate šiandien. Kodėl? Todėl, kad esame tame kelyje, jei laikomės Viešpaties įsakymų, esame kelyje į tobulumą, ir tai gali įvykti tik per paklusnumą ir mūsų širdyse esantį troškimą nugalėti pasaulį. <…>

Jei turime trūkumą, jei turime silpnybę, būtent į ją turime susitelkti, trokšdami nugalėti, kol ją suvaldome ir įveikiame. Jei žmogus jaučia, kad jam sunku mokėti dešimtinę, būtent tai jis ir turi daryti, kol išmoks mokėti dešimtinę. Jei tai Išminties Žodis, būtent jo jis turi laikytis, kol pamils tą įsakymą.¹³

Kai laikomės Viešpaties įsakymų, Jis mus guodžia, laimina ir stiprina, kad taptume išaukštinimo vertais vyrais ir moterimis

Kad [Viešpats] būtų patenkintas, turime Jį garbinti ne tik dėkingumu ir šlovinimu, bet noriu paklusnumu Jo įsakymams. Jei taip darome, Jis yra įpareigotas suteikti Savo palaiminimus, nes šiuo principu (paklusnumu įstatymui) viskas pagrista [žr. DS 130:20–21].¹⁴

Dievas mums davė [įsakymus], kad galėtume artintis prie Jo, augti tikėjimu ir stiprėti. Niekada Jis nedavė mums įstatymo, kuris nebūtų mūsų paguodai ir palaiminimui. Jie duodami ne vien tam, kad Viešpačiui taip patinka, bet tam, kad mus padarytų geresniais vyrais ir moterimis, vertais išgelbėjimo ir išaukštinimo Jo karalystėje.¹⁵

Jei einame į šventyklą, keliame savo ranką ir sudarome sandorą, kad tarnausime Viešpačiui, laikysimės Jo įsakymų ir sergėsime save nesuterštus šiuo pasauliu. Jei suvokiame, ką darome, tada endaumentas mums bus apsauga visą gyvenimą – apsauga, kurios nebuvęs šventykloje žmogus neturi.

Esu girdėjęs savo tėvą sakantį, kad išmėginimo valandą, gundymo valandą, jis galvoja apie pažadus, Viešpaties Namuose sudarytas sandoras, ir jos yra jo apsauga. <…> Iš dalies būtent šiai apsaugai ir yra skirtos tos ceremonijos. Jos gelbsti mus dabar ir jos išaukštins mus ateityje, jeigu jas gerbsime. Žinau, kad ši apsauga yra suteikiama, nes ir aš tai patyriau, kaip patyrė tūkstančiai kitų žmonių, kurie prisiminė savo įsipareigojimus.¹⁶

Šventykloje sudarome sandorą, kad „tarnausime Viešpačiui, laikysimės Jo įsakymų ir sergėsime save nesuterštus šiuo pasauliu“

Viešpats suteiks mums dovanų. Jis apšvies mums protą. Jis suteiks mums pažinimo, kuris išspręs visus sunkumus ir suderins mus su Jo mums duotais įsakymais; Jis suteiks mums pažinimo, kuris taip giliai įsišaknys mūsų sielose, kad jo niekada nebebus galima išrauti, jei tik ieškosime šviesos, tiesos ir supratimo, kurie pažadėti mums ir kuriuos galime gauti, jei tik būsime atsidavę ir ištikimi kiekvienai su Jėzaus Kristaus Evangelija susijusiai sandorai ir įsipareigojimui.¹⁷

Šios Bažnyčios nariams, pasiryžusiems tvirtai laikytis įstatymo ir vykdyti Viešpaties įsakymus, yra duotas didysis pažadas, kad jie ne tik gaus vietą Dievo karalystėje, bet ir bus Tėvo ir Sūnaus akivaizdoje; ir tai dar ne viskas, nes Viešpats pažadėjo, kad viskas, ką Jis turi, bus atiduota jiems [žr. DS 84:33–39].¹⁸

Per paklusnumą tiems Jėzaus Kristaus Evangelijoje išdėstytiems įsakymams ir per nuolatinį jų laikymąsi, gausime nemirtingumą, šlovę, amžinąjį gyvenimą ir gyvensime Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus akivaizdoje, kur iš tiesų juos pažinsime.¹⁹

Jei vaikščiosime doros ir šventumo takais, Viešpats išlies ant mūsų tiek palaimų, kiek niekada neįsivaizdavome, kad galime gauti. Savo darbais būsime, kaip Petras išsireiškė, „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės“ (1 Petro 2:9, Biblija, Vilnius: Tikėjimo žodis, 1996). Ir mes būsime ypatingi, kadangi nebūsime kaip kiti žmonės, negyvenantys pagal šiuos standartus. <…>

Mūsų, kaip Viešpaties tarnų, tikslas yra vaikščioti keliu, kurį Jis mums nubrėžė. Mes ne tik trokštame daryti ir sakyti tai, kas Jam patinka, bet stengiamės taip gyventi, kad mūsų gyvenimas būtų toks, kaip Jo.

Jis Pats parodė mums pavyzdį visame kame ir sakė: „Sek paskui mane!“ Savo nefitų mokinių Jis klausė: „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti?“ Ir tada Pats atsakė: „Iš tiesų sakau jums — tokie, kaip aš esu“ (3 Nefio 27:27).

Dabar mes esame užsiėmę didingiausiu pasaulyje darbu. Ši mūsų turima kunigystė yra paties Viešpaties galia ir įgaliojimas; ir Jis mums pažadėjo, kad, jeigu išaukštinsime savo pašaukimus ir vaikščiosime šviesoje, kaip Jis yra šviesoje, su Juo patirsime šlovę ir garbę per amžius Jo Tėvo karalystėje.

Tokios šlovingos vilties vedami, argi galime nepalikti piktų pasaulio kelių? Argi nestatysime į pirmą vietą savo gyvenime su Dievo karalyste susijusių dalykų? Argi nesistengsime gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos?²⁰

Liudiju, kad Viešpats kalbėjo mūsų dienomis; kad Jo žinia yra vilties, džiaugsmo ir išgelbėjimo žinia; ir aš pažadu jums, jeigu vaikščiosite dangaus šviesoje, būsite ištikimi jums patikėtam reikalui ir laikysitės įsakymų, patirsite ramybę ir džiaugsmą šiame gyvenime ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje.²¹

Laikykitės įsakymų. Vaikščiokite šviesoje. Ištverkite iki galo. Būkite ištikimi kiekvienai sandorai ir įsipareigojimui ir Viešpats jus laimins labiau, nei galite įsivaizduoti.²²

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Dar kartą perskaitykite pasakojimą poskyrio „Iš Džozefo Fildingo Smito gyvenimo“ pabaigoje. Kodėl mūsų jausmai Evangelijai keičiasi, kai stengiamės laikytis Dievo įsakymų?
Ką sužinojote iš 1 poskyryje cituotų Raštų ištraukų?
Kodėl įstatymų laikymasis yra mūsų meilės Jėzui Kristui išraiška? Kaip tai tampa dėkingumo už Jo apmokančiąją auką išraiška? Kodėl tai yra garbinimo išraiška? (Žr. 2 poskyrį.)
Apmąstykite 3 poskyryje pateiktus mokymus. Kodėl yra klaidinga tikėtis, kad Viešpats mus laimins, jei nesistengsime būti paklusnūs?
Kuo jums naudinga žinia, kad neturėtume tikėtis tapti tobulais iš karto arba dar šiame gyvenime? (Žr. 4 poskyrį.) Pagalvokite, ką galite daryti kasdien, kad Viešpaties padedami išliktume „kelyje į tobulumą“.
5 poskyryje Prezidentas Smitas pateikia bent 10 būdų, kaip Viešpats laimins mus, jei laikysimės Jo įsakymų. Papasakokite atsitikimus, kai gavote kurias nors iš tų palaimų.

Susijusios Raštų ištraukos

Mato 4:4; 2 Nefio 31:19–20; Omnio 1:26; DS 11:20; 82:8–10; 93:1; 130:20–21; 138:1–4

Pagalba mokytojui

„Paprašykite mokinių papasakoti, ko jie išmoko individualiai studijuodami šį skyrių. Gal būtų pravartu per savaitę susisiekti su keliais mokiniais ir paprašyti jų ateiti pasiruošus papasakoti ko išmoko“ (iš šio vadovėlio vii puslapio).