Učenia prezidentov
Skyrius 11: Tikrosios ir gyvosios Bažnyčios suorganizavimas ir likimas
predchádzajúce ďalej

Skyrius 11

Tikrosios ir gyvosios Bažnyčios suorganizavimas ir likimas

„Apie šios Bažnyčios ir karalystės likimą jūs žinote ne daugiau už kūdikį ant motinos kelių. Jūs to nesuvokiate… Ši Bažnyčia pripildys Šiaurės ir Pietų Ameriką, ji pripildys pasaulį.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1829 m. birželį pranašas Džozefas Smitas baigė versti Mormono Knygą. Pranašas sakė: „Mūsų vertimui einant į pabaigą nuvykome į Palmyrą, Veino apygardoje, Niujorko valstijoje, gavome autorines teises ir sutarėme su ponu Egbertu B. Grandinu dėl penkių tūkstančių egzempliorių išspausdinimo už tris tūkstančius dolerių.“1 Egbertas B. Grandinas buvo jaunas vyras, metais jaunesnis už Džozefą Smitą, Palmyroje turintis spaustuvę. Jis buvo ką tik nusipirkęs naujas spausdinimo stakles, galinčias palyginti greitai spausdinti. Tai nuostabu, kad kaimo gyvenvietėje pranašas galėjo rasti spaustuvininką, galintį išspausdinti tiek daug tokios didelės knygos, kaip Mormono Knyga, egzempliorių. Kadangi Mormono Knygos spausdinimas buvo didelis ir brangus projektas, Martinas Harisas ponui Grandinui užstatė savo ūkį, kad užtikrintų spausdinimo išlaidų apmokėjimą.

1829 m. vasaros pabaigoje Džozefas Smitas, Martinas Harisas ir keletas kitų susirinko spaustuvėje pažiūrėti Mormono Knygos titulinio puslapio, pirmojo spausdinamos knygos puslapio, bandomojo spaudinio. Pranašui pareiškus, kad jis patenkintas tuo, kaip atrodo puslapis, spausdinimas vyko taip sparčiai, kaip tik buvo įmanoma. Tas darbas truko apie septynis mėnesius, ir 1830 m. kovo 26 d. Mormono Knyga tapo prieinama plačiajai visuomenei.

Užbaigęs Mormono Knygos vertimo ir išleidimo darbą, Džozefas Smitas ėmėsi organizuoti Bažnyčią. Apreiškime, kuris dabar užrašytas Doktrinos ir Sandorų 20 skyriuje, Viešpats pranašui apreiškė „tikslią dieną, kurią, pagal Jo valią ir įsakymą, turėtume imtis dar kartą organizuoti Jo Bažnyčią čia žemėje“2. Konkrečiai tai buvo 1830 m. balandžio 6 d.

Pranašas pasakojo: „Pranešėme … broliams, kad gavome įsakymą organizuoti Bažnyčią; tuo tikslu tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimtųjų mūsų Viešpaties metų balandžio šeštąją dieną susirinkome (šešiese) pono Piterio Vitmerio vyresniojo name.“ Iš viso Vitmerio namuose Fajete, Niujorko valstijoje, susirinko, apie 60 žmonių. Jie visiškai užpildė du to namo kambarius. Laikantis Niujorko valstijos įstatymo, šeši ten dalyvavę vyrai buvo įvardinti kaip Bažnyčios steigėjai: pranašas Džozefas Smitas, Oliveris Kauderis, Hairumas Smitas, Piteris Vitmeris jaunesnysis, Samuelis Smitas ir Deividas Vitmeris.4

Nors pradžioje Bažnyčia buvo labai maža, Džozefas Smitas pranašiškai suvokė jos didingą likimą. Vilfordas Vudrufas prisiminė, kad 1834 m. balandį per kunigystės susirinkimą Kirtlande, Ohajo valst., pranašas bandė pažadinti brolių suvokimą apie Dievo karalystės žemėje ateitį:

„Visus turinčiuosius kunigystę pranašas pakvietė susirinkti ten stovėjusioje mažoje ręstinėje mokykloje. Tai buvo maža trobelė, gal 18 kvadratinių metrų ploto. Bet ten sutilpo visa Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios kunigija, tada buvusi Kirtlande… Mums susirinkus, pranašas paprašė, kad Izraelio vyresnieji paliudytų apie šį darbą… Jiems baigus, pranašas tarė: „Broliai, jūsų liudijimai šį vakarą mane labai įkvėpė ir pamokė, bet noriu jums pasakyti Viešpaties akivaizdoje, kad apie šios Bažnyčios ir karalystės likimą jūs žinote ne daugiau už kūdikį ant motinos kelių. Jūs to nesuvokiate.“ Man tai buvo gana netikėta. Jis tęsė: „Šį vakarą čia matote tik saujelę kunigijos, bet ši Bažnyčia pripildys Šiaurės ir Pietų Ameriką, ji pripildys pasaulį.“5

Džozefo Smito mokymai

Laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu Džozefas Smitas suorganizavo tikrąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią.

Džozefas Smitas papasakojo apie tai, kas įvyko susirinkime, surengtame 1830 m. balandžio 6 d. Bažnyčiai suorganizuoti: „Pradėję susirinkimą iškilminga malda Dangiškajam Tėvui, pagal anksčiau duotą įsakymą kreipėmės į savo brolius su klausimu, ar jie priima mus kaip savo mokytojus Dievo karalystės klausimais ir ar sutinka, kad eitume toliau ir susiorganizuotume kaip Bažnyčia pagal minėtą įsakymą. Su šiais keliais pasiūlymais jie vienbalsiai sutiko.

Tada uždėjau rankas ant Oliverio Kauderio ir įšventinau jį Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vyresniuoju; tada ir jis mane įšventino minėtos Bažnyčios vyresniuoju. Tada paėmėme duonos, palaiminome ir laužėme ją su jais; taip pat vyno, palaiminome ir išgėrėme jo su jais. Po to uždėjome savo rankas ant kiekvieno dalyvaujančio Bažnyčios nario, kad jie gautų Šventosios Dvasios dovaną ir būtų patvirtinti Kristaus Bažnyčios nariais. Ant mūsų buvo išlieta gausybė Šventosios Dvasios – kai kurie pranašavo, tuo tarpu visi šlovinome Viešpatį ir nepaprastai džiūgavome…

Tada ėmėme kviesti kai kuriuos kitus brolius ir įšventinome juos į skirtingas kunigystės pareigybes, pagal tai, kaip mums apreiškė Dvasia; ir po laimingų akimirkų, kurias praleidome matydami ir jausdami per Dievo malonę suteiktas mums Šventosios Dvasios galias ir palaimas, mes išsiskirstėme su džiugiu žinojimu, kad dabar kiekvienas esame narys Dievo pripažintos Jėzaus Kristaus Bažnyčios, suorganizuotos pagal Jo duotus mums įsakymus ir apreiškimus šiomis paskutinėmis dienomis, taip pat pagal Bažnyčios tvarką, aprašytą Naujajame Testamente.“6

Pirmojoje visuotinėje Bažnyčios konferencijoje, surengtoje Fajete, Niujorko valst., 1830 m. birželio 9 d. buvo dalinamas sakramentas, keletas žmonių buvo patvirtinti Bažnyčios nariais, kiti buvo įšventinti į kunigystės pareigybes, ir ant šventųjų buvo išlieta Šventoji Dvasia. Pranašas Džozefas Smitas rašė: „Tokie vaizdai, kaip šie, buvo skirti tam, kad įkvėptų į mūsų širdis neapsakomo džiaugsmo ir pripildytų mus nuostabos bei pagarbos Visagalei Esybei, per kurios malonę buvome pašaukti būti įrankiais įgyvendinant žmonių vaikams tokias šlovingas palaimas, kokios dabar buvo išlietos ant mūsų. Suvokėme, kad esame įvesti į tą pačią tvarką, kokią matė šventieji senovės apaštalai. Suvokėme tokių įvykių svarbą ir didybę. Pamatėme ir savo fiziniais pojūčiais patyrėme tokius pat šlovingus kunigystės galių pasireiškimus. Pamatėme ir pajutome Šventosios Dvasios dovanas ir palaiminimus bei gailestingo Dievo gerumą ir nuolaidumą tiems, kurie paklūsta nesibaigiančiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai. Visa tai buvo skirta sukurti mumyse entuziastingo dėkingumo jausmą ir įkvėpti mums naujo uolumo ir energijos tiesos reikale.“7

Kristaus Bažnyčia suorganizuota pagal Dievo tvarką.

„Kristus buvo Bažnyčios galva, pagrindinis kertinis akmuo, dvasinė uola, ant kurios pastatyta Bažnyčia, ir pragaro vartai jos nenugalės [žr. Mato 16:18; Efeziečiams 2:20]. Jis pastatė karalystę, išsirinko apaštalus ir įšventino juos į Melchizedeko kunigystę, suteikdamas jiems galią tarnauti Evangelijos apeigose.“8

„[Kristus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais.“ [Efeziečiams 4:11.] Ir kaip gi apaštalai, pranašai, ganytojai, mokytojai ir evangelistai buvo išrinkti? Pranašyste (apreiškimu) bei rankų uždėjimu – per dievišką bendravimą ir Dievo paskirtas apeigas – naudojantis pagal Dievo tvarką suorganizuota kunigyste, dievišku paskyrimu.“9

„Mormono Knyga] mums pasakoja, kad mūsų Gelbėtojas po prisikėlimo apsireiškė šiame [Amerikos] žemyne; kad čia Jis pasodino Evangeliją su visa jos pilnatve, apstybe, galia ir palaiminimais; kad čia buvo apaštalai, pranašai, ganytojai, mokytojai ir evangelistai; ta pati tvarka, ta pati kunigystė, tos pačios apeigos, dovanos, galios ir palaiminimai, kokiais buvo džiaugiamasi rytų žemyne.“10

„Evangelistas yra patriarchas… Kur tik Kristaus Bažnyčia įsteigiama žemėje, ten turi būti patriarchas, kad laimintų šventųjų ainiją, kaip tai darė Jokūbas, suteikdamas patriarchalinį palaiminimą savo sūnums.“11

Tikėjimo Teiginiai 1:6: „Mes tikime ta pačia organizacija, kuri egzistavo pirmykštėje Bažnyčioje, būtent: apaštalais, pranašais, ganytojais, mokytojais, evangelistais ir taip toliau.“12

Bažnyčiai vadovauja Pirmoji prezidentūra, Dvylikos Apaštalų Kvorumas ir Septyniasdešimties kvorumai.

„Tvirtai tikiu pranašais ir apaštalais, Jėzui Kristui esant pagrindiniu kertiniu akmeniu, ir kalbu, kaip turintis įgaliojimą tarp jų, o ne kaip rašto žinovas.“13

„Bažnyčiai vadovauja Prezidentai, arba [Pirmoji] prezidentūra; ir Dievo minties ir valios apreiškimai Bažnyčiai turi ateiti per tą Prezidentūrą. Tokia dangaus tvarka bei [Melchizedeko] kunigystės galia ir privilegija.“14

„Kuo svarbesni Dvylikos Apaštalų pašaukimai, lyginant su kitais Bažnyčios pašaukimais ar pareigūnais?.. Jie yra Dvylika Apaštalų, kurie pašaukti Keliaujančios Aukštosios Tarybos pareigybėn, kurie turi pirmininkauti šventųjų bažnyčioms… Jie turi turėti šios tarnystės raktus, kad atrakintų dangaus karalystės duris visoms tautoms ir skelbtų Evangeliją kiekvienam kūriniui. Tai yra jų apaštalystės galia, įgaliojimas ir svarba.“15

Orsonas Pratas, tarnavęs Dvylikos Apaštalų Kvorume, sakė: „Viešpats… nurodė, kad turi būti suorganizuotas Dvylikos Apaštalų Kvorumas, kurio pareigos būtų skelbti Evangeliją tautoms, pirma kitataučiams ir po to žydams. Pastačius Kirtlando šventyklą, buvo sušaukta kunigija, ir kalbėdamas apie Dvylika Apaštalų pranašas Džozefas sakė, kad jie gavo apaštalystę su visomis jai priklausančiomis galiomis, lygiai kaip senovės apaštalai.“16

Vilfordas Vudrufas, ketvirtasis Bažnyčios prezidentas, sakė: „Džozefas pašaukė Dvylika Apaštalų. Kas jie tokie? Viešpats pasakė jam: „Dvylika yra tie, kurie visa širdimi nori priimti mano vardą; ir jeigu jie visa širdimi nori priimti mano vardą, jie yra pašaukti eiti į visą pasaulį skelbti mano Evangeliją kiekvienam kūriniui [DS 18:27–28]… Organizuodamas Dvylikos Apaštalų Kvorumą pranašas Džozefas mokė juos vienybės principo. Jis davė jiems suprasti, kad jie turi būti vienos širdies bei vienos minties ir turi visa širdimi priimti Kristaus vardą; kad jeigu Dievas įsako jiems ką nors padaryti, jie turi eiti ir padaryti.“17

„Septyniasdešimčių nariai turi sudaryti keliaujančius kvorumus, kad keliautų po visą žemę, kur tik Dvylika Apaštalų juos pašauks.“18

„Septyniasdešimties nariai pašaukti, ne kad tarnautų prie stalų [žr. ApD 6:1-2],.. bet skelbti Evangeliją, stiprinti [bažnyčias] ir skirti kitus, nepriklausančius šiems kvorumams, kurie yra aukštieji kunigai, pirmininkauti [toms bažnyčioms]. Dvylika taip pat turi… nešti karalystės raktus į visas tautas, ir atrakinti jiems Evangelijos duris bei šaukti Septyniasdešimties narius sekti paskui juos ir padėti jiems.“19

Nors blogio jėgos gali siekti sunaikinti Bažnyčią, „jokia nešventa ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos.“

Nuo Kristaus Bažnyčios suorganizavimo 1830 m. balandžio 6 d. su pasitenkinimu stebėjome, kaip tiesa sklinda į įvairias mūsų šalies dalis, nepaisant to, kad Bažnyčios priešai nepaliaudami stengėsi užkirsti jai kelią ir sustabdyti jos pažangą; nors pikti ir klastingi žmonės susijungė sunaikinti nekaltuosius,… šlovingoji Evangelija savo pilnatve sklinda ir kasdien laimi atsivertusiuosius; meldžiame Dievą, kad tai tęstųsi toliau ir prisidėtų daug tokių, kurie būtų amžinai išgelbėti.“20

„Tiesos vėliava iškelta; jokia nešventa ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos; gali siautėti persekiojimai, gali burtis nedorėlių gaujos, gali rinktis armijos, gali šmeižti apkalbos, bet Dievo tiesa žengs pirmyn išdidžiai, didingai ir nepriklausomai, kol persmelks kiekvieną žemyną, aplankys kiekvieną šalį, užlies kiekvieną kraštą ir nuskambės kiekvienoje ausyje, kol Dievo tikslai bus įvykdyti ir didysis Jehova pasakys, kad darbas padarytas.“21

„Ir dar vieną palyginimą pateikė jiems [Gelbėtojas], užsimindamas apie karalystę, kuri turi būti įsteigta prieš pat pjūtį ar jos metu. Jis skamba taip: „Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose.“ [Mato 13:31–32.] Dabar galime aiškiai suprasti, kad šis įvaizdis simbolizuoja Bažnyčią, kokia ji iškils paskutinėmis dienomis. Atkreipkite dėmesį, kad dangaus karalystė lyginama su ja. Tad kokia gi ji?

Nagi paimkime Mormono Knygą, kurią žmogus paėmė ir paslėpė savo lauke, saugodamas ją savo tikėjimu, kad išdygtų paskutinėmis dienomis arba tinkamu metu; pažvelkite, kaip ji kyla iš žemės, ta, kuri tikrai laikoma mažiausia iš visų sėklų; štai ji leidžia šakas, taip netgi aukštas šakas ir dievišką didybę, kol, kaip ir garstyčios grūdelis, tampa didžiausiu iš visų augalų. Ir tai yra tiesa, ir ji išdygo ir iškilo iš žemės, ir teisumas ima žvelgti iš dangaus [žr. Psalmyno 85:12; Mozės 7:62], ir Dievas siunčia savo galias, dovanas ir angelus, kad apsigyventų jos šakose.

Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį. Tad pažvelkite, argi tai ne dangaus karalystė kelia savo galvą paskutinėmis dienomis savo Dievo didybėje, būtent Pastarųjų Dienų Šventųjų Bažnyčia, kaip neįveikiama, nepajudinama uola vidur gilių vandenų, veikiama Šėtono audrų ir uraganų, kuri iki šiol išliko tvirta ir toliau narsiai sutinka didžiules žlungančių klastų keliamų siautulingų vėjų genamas priešiškumo bangas, kurios didžiai putodamos dužo ir tebedužta į pergalingą jos briauną, vis įnirtingiau varomos teisumo priešo?“22

Pašventindamas Kirtlando šventyklą, pranašas Džozefas Smitas pasakė žodžius, kurie vėliau buvo užrašyti Doktrinos ir Sandorų 109:72–76: „Prisimink visą savo bažnyčią, o Viešpatie, su visomis jų šeimomis ir visais jų artimaisiais, su visais jų ligoniais ir suspaustaisiais, su visais žemės vargšais ir romiaisiais; kad karalystė, kurią tu įkūrei ne rankomis, taptų dideliu kalnu ir pripildytų visą žemę; kad tavo bažnyčia išeitų iš tamsos tyrų ir sušvistų šviesi kaip mėnuo, ryški kaip saulė ir bauginanti kaip armija su vėliavomis; ir būtų išpuošta kaip nuotaka tai dienai, kada tu atidengsi dangus ir padarysi, kad kalnai tekėtų nuo tavo akivaizdos ir slėniai iškiltų, ir nelygios vietos taptų lygios; kad tavo šlovė pripildytų žemę; kad, kai mirusiesiems suskardės trimitas, mes būtume pagauti aukštyn debesyje tavęs pasitikti, kad visada būtume su Viešpačiu; kad mūsų apdarai būtų skaistūs, kad mes būtume aprengti teisumo rūbais, su palmėmis rankose ir šlovės karūnomis ant galvų ir pjautume amžinąjį džiaugsmą už visus savo kentėjimus.“23

Kiekvieno iš mūsų pareiga – stiprinti Bažnyčią ir daryti savo dalį statant Dievo karalystę.

„Dievo reikalas yra vienas bendras reikalas, vienodai svarbus visiems šventiesiems; visi esame vieno kūno nariai, visi esame tos pačios dvasios dalininkai, pakrikštyti vienu krikštu ir turime tą pačią šlovingą viltį. Dievo reikalo pažanga ir Sionės kūrimas yra tiek pat vieno žmogaus reikalas, kaip ir kito. Vienintelis skirtumas yra tas, kad vienas pašauktas atlikti vieną pareigą, o kitas – kitą. Bet „jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“, ir akis negali pasakyti ausiai: „man tavęs nereikia“, nei galva kojai: „man tavęs nereikia“. Dėl vieno bendro tikslo, bendram labui reikia atsisakyti partinių jausmų, skirtingų interesų, nesuderinamų planų [žr. 1 Korintiečiams 12:21, 26].“24

„Broliai ir seserys, būkite ištikimi, būkite stropūs, kovokite už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems [žr. Judo 1:3]; tegul kiekvienas vyras, moteris ir vaikas suvokia šio darbo svarbą ir veikia taip, lyg sėkmė priklausytų tik nuo jo pastangų; tegul visi mato savo dalį jame ir tada suvokia, kad jie gyvena dienomis, mintys apie kurias įkvėpdavo karalius, pranašus ir teisius žmones dar prieš tūkstančius metų, kurių perspektyva įkvėpė jausmingiausias jų gaidas ir kilniausias giesmes bei paskatino juos pasakyti pačias nuostabiausias kalbas, kokios tik užrašytos Šventraščiuose; netrukus ir mes įkvėpta kalba turėsime sušukti:

„Viešpats atstatė Sionę;

Viešpats išpirko savo liaudį, Izraelį.“ [DS 84:99.]“25

Vilfordas Vudrufas pasakojo, kad 1839 metais Džozefas Smitas Dvylikos nariams, išvykstantiems misijon į Didžiąją Britaniją, pasakė tokius žodžius: „Kad ir kokia našta jus užgriūtų, įtempkite pečius ir neškite tai, ir visada palaikykite ir ginkite Dievo Bažnyčios ir Karalystės interesus.“26

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

  • Įsivaizduokite, kaip žmonės jautėsi dalyvaudami 132 puslapyje aprašytame kunigystės susirinkime. Kaip, jūsų manymu, jaustumėtės jūs, girdėdamas Džozefą Smitą pranašaujant, kad vieną dieną Bažnyčia pripildys pasaulį? Ką manote ir jaučiate, žvelgdami į tą pranašystę iš mūsų laikų?

  • Peržvelkite 133–134 puslapius, atkreipdami dėmesį į tai, kas buvo daroma organizuojant Bažnyčią ir pirmojoje visuotinėje konferencijoje. Džozefas Smitas sakė: „Tokie vaizdai, kaip šis, buvo skirti tam, kad įkvėptų į mūsų širdis neapsakomo džiaugsmo ir pripildytų mus nuostabos bei pagarbos [Dievui].“ (133 p.). Kada jūs patyrėte Džozefo Smito aprašytus jausmus?

  • Peržvelkite Džozefo Smito mokymus apie Bažnyčią Jėzaus dienomis ir Mormono Knygos laikais (134–135 p.). Kaip Bažnyčia laikosi to paties modelio šiais laikais?

  • Kodėl, jūsų manymu, mums reikia vadovų, kurie pirmininkautų pasaulinei Bažnyčiai? (Kai kurių pavyzdžių rasite 135–136 p.) Kaip buvote palaiminti per Pirmosios prezidentūros, Dvylikos Apaštalų Kvorumo, Septyniasdešimties kvorumus ir Pirmininkaujančią vyskupiją?

  • Kokios mintys ir jausmai jums kyla skaitant Džozefo Smito pranašystes apie Bažnyčios likimą? (Žr. 137–138 p.) Kokiais būdais galime dalyvauti šiame darbe? (Kai kurių pavyzdžių rasite 137–138 p.)

  • Džozefas Smitas mokė: „Tegul kiekvienas vyras, moteris ir vaikas suvokia šio darbo svarbą ir veikia taip, lyg sėkmė priklausytų tik nuo jo pastangų.“ (139 p.) Pagalvokite apie konkrečius būdus, kaip galėtumėte pritaikyti šį patarimą savo gyvenime.

  • Ką atsakytumėte, jei kas nors paklaustų, kodėl esate Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys?

Giminingos Raštų ištraukos: Danieliaus 2:31–45; Mozijo 18:17–29; DS 20:1–4; 65:1–6; 115:4–5

Išnašos

  1. History of the Church, 1:71; iš „History of the Church“ (rankraštis), book A-1, p. 34, Bažnyčios archyvai, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, Solt Leik Sitis, Juta.

  2. History of the Church, 1:64; iš „History of the Church“ (rankraštis), book A-1, p. 29, Bažnyčios archyvai.

  3. History of the Church, 1:75–77; iš „History of the Church“ (rankraštis), book A-1, p. 37, Bažnyčios archyvai.

  4. Pagal Niujorko valstijos įstatymus Bažnyčiai organizuoti ir jos reikalams tvarkyti reikėjo nuo trijų iki devynių žmonių. Pranašas nusprendė, kad bus šeši žmonės.

  5. Vilfordas Vudrufas, Conference Report, 1898 m. balandis, p. 57; skyryba ir didžiųjų raidžių rašyba sušiuolaikintos.

  6. History of the Church, 1:77–79; suskirstymas į pastraipas pakeistas; iš „History of the Church“ (rankraštis), book A-1, p. 37–38, Bažnyčios archyvai.

  7. History of the Church, 1:85–86; iš „History of the Church“ (rankraštis), book A-1, p. 42, Bažnyčios archyvai.

  8. Džozefo Smito pamokslas, pasakytas 1843 m. liepos 23 d. Navū, Ilinojaus valst.; Džozefas Smitas, raštai, pamokslai, 1843 m. liepos 23 d., Bažnyčios archyvai.

  9. History of the Church, 4:574; iš redakcijos straipsnio „Try the Spirits“, išspausdinto Times and Seasons 1842 m. balandžio 1 d., p. 744–745; to žurnalo redaktoriumi buvo Džozefas Smitas.

  10. History of the Church, 4:538; iš Džozefo Smito laiško, parašyto Džono Ventvorto ir Džordžo Barstou prašymu, Navū, Ilinojaus valst., išspausdino Times and Seasons, 1842 m. kovo 1 d., p. 707–708.

  11. History of the Church, 3:381; iš Džozefo Smito pamokslo, kurį jis pasakė 1839 m. birželio 27 d. Komercyje, Ilinojaus valst.; pateikė Vilardas Ričardsas.

  12. Tikėjimo Teiginiai 1:6.

  13. Džozefo Smito laiškas Aizekui Galandui, 1839 m. kovo 22 d., Liberčio kalėjimas, Libertis, Misūrio valst., išspausdinta Times and Seasons, 1840 m. p. 53; skyryba ir didžiųjų raidžių rašyba sušiuolaikintos.

  14. History of the Church, 2:477; iš Džozefo Smito pamokslo, kurį jis pasakė 1837 m. balandžio 6 d. Kirtlande, Ohajo valst.; pateikė Messenger and Advocate, 1837 m. balandis, p. 487.

  15. History of the Church, 2:200; suskirstymas į pastraipas pakeistas; iš Bažnyčios tarybos susirinkimo, įvykusio 1835 m. vasario 27 d. protokolo, Kirtlandas, Ohojo valst.; pateikė Oliveris Kauderis.

  16. Orsonas Pratas, Millennial Star, 1869 m. lapkričio 10 d., p. 732.

  17. Vilfordas Vudrufas, Deseret Weekly, 1890 m. rugpjūčio 30 d., p. 306; didžiųjų raidžių rašyba sušiuolaikinta.

  18. History of the Church, 2:202; iš „History of the Church“ (rankraštis), book B-1, p. 577, Bažnyčios archyvai.

  19. History of the Church, 2:431–432; iš Džozefo Smito nurodymų, duotų 1836 m. kovo 30 d., Kirtlande, Ohajo valst.

  20. History of the Church, 2:22; iš „The Elders of the Church in Kirtland, to Their Brethren Abroad“, 1834 m. sausio 22 d., išspausdinta Evening and Morning Star, 1834 m. balandis, p. 152.

  21. History of the Church, 4:540; iš Džozefo Smito laiško, parašyto Džono Ventvorto ir Džordžo Barstou prašymu, Navū, Ilinojaus valst., išspausdino Times and Seasons, 1842 m. kovo 1 d., p. 709.

  22. History of the Church, 2:268; paskutiniai skliaustai pagal originalą; didžiųjų raidžių rašyba, skyryba ir rašyba sušiuolaikintos; iš Džozefo Smito laiško Bažnyčios vyresniesiems, 1835 m. gruodis, Kirtlandas, Ohajo valst., išspausdino Messenger and Advocate, 1835 m. gruodis, p. 227.

  23. Doktrina ir Sandoros 109:72–76; malda, kurią Džozefas Smitas sukalbėjo 1836 m. kovo 27 d., pašventindamas Kirtlando šventyklą Ohajo valst.

  24. History of the Church, 4:609; iš redakcijos straipsnio „The Temple“, išspausdinto Times and Seasons, 1842 m. gegužės 2 d., p. 776; to žurnalo redaktoriumi buvo Džozefas Smitas.

  25. History of the Church, 4:214; iš Džozefo Smito ir jo patarėjų Pirmojoje prezidentūroje ataskaitos, 1840 m. spalio 4 d., Navū, Ilinojaus valst., išspausdinta Times and Seasons, 1840 m. spalis, p. 188.

  26. Citavo Vilfordas Vudrufas, Deseret News: Semi-Weekly, 1883 m. kovo 20 d., p. 1.

1829 m. vasaros pabaigoje Džozefas Smitas, Martinas Harisas ir keletas kitų susitiko su Mormono Knygos leidėju Egbertu B. Grandinu pažiūrėti Mormono Knygos titulinio puslapio, pirmojo spausdinamos knygos puslapio, bandomojo spaudinio.

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią pranašas Džozefas Smitas oficialiai suorganizavo 1830 m. balandžio 6 d. Piterio Vitmerio vyresniojo namuose Fajete, Niujorko valst. Pastarųjų dienų Bažnyčia suorganizuota taip pat, kaip Bažnyčia Gelbėtojo laikais, su „apaštalais, pranašais, ganytojais, mokytojais, evangelistais ir taip toliau.“

„Dievo reikalo pažanga ir Sionės kūrimas yra tiek pat vieno žmogaus reikalas, kaip ir kito. Vienintelis skirtumas yra tas, kad vienas pašauktas atlikti vieną pareigą, o kitas – kitą.“