Sareptos našlė gyveno labai vargingai, tačiau buvo labai savarankiškas žmogus savo bado ir sausros apimtoje šalyje. Galbūt prisimenate, kad jos maisto atsargos seko ir ji rinko šakas laužui, kad pasigamintų paskutinį kąsnį. Atrodė, kad tai nepanašu į savarankiškumą. Tačiau jos dvasinės šaknys buvo tokios gilios, kad Dievo pranašui paprašius paskutinio kąsnelio „ji padarė, kaip Elijas sakė“ (1 Karalių 17:15). Raštai byloja, kad paskutiniais grūdais pamaitinus pranašą „statinaitėje miltai nesibaigė ir aliejaus puodelyje nesumažėjo“ (16 eilutė) „ir valgė ji, jis ir jos namai kasdien“ (15 eilutė). Jai buvo besibaigiąs maistas, bet jis nesibaigė – ne dėl to, kad jai netrūko pinigų, bet dėl to, kad turėjo pakankamai tikėjimo. Kai iš visų jėgų stengiamės gyventi pagal Evangeliją ir darome viską, ką galime, kad save išlaikytume, Viešpats atlygins už mūsų tikėjimą ir stropumą.