2019
Kaip galėtume kurti bendrystės kultūrą Bažnyčioje?
2019 m. liepa


Paveikslėlis
ministering

Tarnystės principai. 2019 m. liepa

Kaip galėtume kurti bendrystės kultūrą Bažnyčioje?

Žiūrėdami į mūsų apylinkes ir skyrius matome iš pažiūros lengvai pritampančius žmones. Galime nė nenumanyti, kad tarp šių žmonių yra daug tokių, kurie jaučiasi nepastebėti. Pavyzdžiui, vieno neseniai atlikto tyrimo duomenimis, maždaug pusė suaugusiųjų JAV jaučiasi vieniši, kitų nepastebėti arba ignoruojami.1

Jausti bendrystę svarbu. Tai esminis žmogaus poreikis, todėl jaustis pašaliniam yra skaudu. Jausmas, kad tavęs nepastebi, gali sukelti liūdesį arba pyktį.2 Jausdami, kad nepritampame, imame dairytis vietų, kuriose jaustumės jaukiau. Turime padėti visiems jausti, kad pritampa Bažnyčioje.

Gelbėtojui būdinga bendrystė

Gelbėtojas yra tobulas pavyzdys, kaip branginti ir priimti kitus. Rinkdamasis apaštalus Jis nekreipė dėmesio į padėtį, turtą ar aukštas pareigas. Jis brangino prie šulinio sutiktą samarietę ir liudijo jai apie Savo dieviškumą, nors žydai žiūrėjo į samariečius iš aukšto (žr. Jono 4). Jis žiūri į širdį ir neatsižvelgia į asmenis (žr. 1 Samuelio 16:7; Doktrinos ir Sandorų 38:16, 26).

Gelbėtojas sakė:

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.

Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:34–35).

Ką mes galime padaryti?

Kartais sunku suprasti, kad kažkas jaučiasi esąs pašalinis. Dažniausiai žmonės to neišreiškia arba išreiškia labai subtiliai. Tačiau mylinčia širdimi, padedant Šventajai Dvasiai ir stengdamiesi būti pastabūs, galime suprasti, kad vienas ar kitas nejaučia bendrystės būdamas Bažnyčios susirinkimuose ar veiklose.

Požymiai, galintys reikšti, kad žmogus jaučiasi pašalinis:

  • Uždara kūno kalba, pavyzdžiui, tvirtai sukryžiuotos rankos arba žemyn nudelbtas žvilgsnis.

  • Sėdėjimas salės gale arba atskirai nuo kitų.

  • Bažnyčios nelankymas arba nepastovus lankymas.

  • Išėjimas iš susirinkimų arba veiklų jiems dar nesibaigus.

  • Nedalyvavimas pokalbiuose arba pamokose.

Tai taip pat gali reikšti, kad žmogus drovisi, nerimauja ar jaučiasi nepatogiai. Žmonės gali jaustis „kitokie“, jei neseniai pasikrikštijo, yra iš kitos šalies ar kultūros arba neseniai patyrė traumuojančią gyvenimo permainą, pavyzdžiui, skyrybas, šeimos nario mirtį ar grįžo iš misijos anksčiau, nei buvo numatyta.

Kad ir kas būtų nutikę, neturėtume delsti mylėti ir padėti. Tai, ką sakome ir darome, gali prisidėti prie to, kad visi jaustųsi laukiami ir reikalingi.

Keli būdai, kaip ugdyti bendrystę ir svetingumą:

  • Nesėdėkite visuomet su tais pačiais žmonėmis Bažnyčioje.

  • Nekreipkite dėmesio į žmonių išorę, pamatykite asmenybę. (Daugiau informacijos šia tema ieškokite straipsnyje „Tarnauti reiškia matyti kitus Gelbėtojo akimis“, Liahona, 2019 m. liepa.)

  • Įtraukite kitus į pokalbius.

  • Pakvieskite kitus į savo gyvenimą. Galite įtraukti juos į veiklas, kurias planuojate.

  • Išsiaiškinkite bendrus interesus ir palaikykite vienas kitą.

  • Nesusilaikykite nuo draugystės vien todėl, kad žmogus neatitinka jūsų lūkesčių.

  • Pastebėję žmogaus kitoniškumą, pasidomėkite juo, užuot praleidę pro pirštus ar vengę.

  • Reikškite meilę ir nuoširdžiai girkite.

  • Skirkite laiko pamąstyti, ką iš tikrųjų reiškia teiginys, kad Bažnyčia skirta visiems be išlygų. Kaip tai įgyvendinti?

Šiame pasaulyje ne visada lengva jaustis patogiai šalia tų, kurie kuo nors nuo mūsų skiriasi. Tačiau lavindamiesi galime išmokti vertinti skirtybes ir kiekvieno žmogaus įnašą. Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad skirtybės gali padėti mums tapti geresniais ir laimingesniais žmonėmis: „Ateikite ir padėkite mums kurti ir stiprinti gydymo, gerumo ir gailestingumo visiems Dievo vaikams kultūrą.“3

Laiminami bendryste

Kristlė Fechter persikėlė į kitą šalį, nes jos gimtinė buvo suniokota karo. Ji prastai mokėjo vietos kalbą ir nepažinojo savo naujųjų kaimynų, todėl iš pradžių jautėsi ignoruojama ir vieniša.

Būdama Bažnyčios narė, ji sutelkė drąsą ir pradėjo lankytis savo naujojoje apylinkėje. Ji jaudinosi, kad dėl stipraus akcento žmonės nenorės su ja kalbėti ir kad į ją bus nepalankiai žiūrima, nes yra netekėjusi moteris.

Visgi ji susipažino su žmonėmis, kurie nekreipė dėmesio į jos kitoniškumą ir priėmė į savo draugų ratą. Jie meiliai su ja bendravo ir neilgai trukus ji pradėjo mokyti Pradinukų organizacijoje. Vaikai buvo puikus draugiškumo pavyzdys; jai pajautus meilę ir supratus, kad yra reikalinga, atgijo jos tvirta ištikimybė Viešpačiui.

Išnašos

  1. Žr. Alexa Lardieri, „Study: Many Americans Report Feeling Lonely, Younger Generations More So“, U.S. News, May 1, 2018, usnews.com.

  2. Žr. Carly K. Peterson, Laura C. Gravens, and Eddie Harmon-Jones, „Asymmetric Frontal Cortical Activity and Negative Affective Responses to Ostracism“, Social Cognitive and Affective Neuroscience, vol. 6, no. 3 (June 2011), 277–285.

  3. Dyteris F. Uchtdorfas, Tikėkite, mylėkite, darykite, 2018 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.