2017
Antram šansui niekada ne vėlu
October 2017


Mes kalbame apie Kristų

Antram šansui niekada ne vėlu

Autorė gyvena Virdžinijos valst., JAV.

Vienos iš mano sunkiai besimokančių mokinių tėvas savo dukrai tarė: „Tau dar ne vėlu pasitempti.“ Viešpats mums siunčia tokią pačią žinią.

Paveikslėlis
father and daughter at a parent teacher conference

Kelio Makmoriso iliustracija

Sandra mokėsi sustiprinto anglų kalbos mokymosi klasėje. Mokslo metams įsibėgėjus, ji dar nebuvo atlikusi jokių namų darbų ar projektų. Sėdėdama suole ji tik svajodavo. Neatlikusi užduočių ji imdavo visaip teisintis, nerodydavo jokio noro ar darbštumo, taip reikalingo norint sėkmingai mokytis sustiprinto mokymosi kurse.

Kartu su jos klasės auklėtoja nutarėme pasikviesti Sandrą, jos tėvą bei kelis kitus jos mokytojus ir nutarti, kokių veiksmų reiktų imtis: ar iš sustiprinto mokymosi kurso ją perkelti į paprastą? Bet pats svarbiausias visus mus neraminęs klausimas buvo toks: ar galėtume Sandrą kaip nors motyvuoti pasitempti?

Manydama, kad Sandra jau ne kartą turėjo progų pasitempti, tačiau tuo nepasinaudojo, į tą susitikimą ėjau nieko nesitikėdama. Slapta vyliausi, kad ji nuspręs nebelankyti mano pamokų ir man nereikės dėl jos jaudintis. Maniau, kad padariau viską ir kad jau per vėlu.

Per tą susitikimą Sandros kūno kalba bylojo, jog ji taip pat abejoja savo gebėjimais pasitempti. Man vardijant jos nesėkmes anglų kalbos pamokose ji tik įbedė žvilgsnį į stalą. O jos istorijos mokytojui ėmus pasakoti apie Sandros nesėkmes jo pamokose, ji dar labiau susigūžė kėdėje ir pamačiau jos skruostu riedančias ašaras.

Sukaupusi užuojautą, ėmiau jai ir jos tėvui aiškinti, kad jei Sandra nori sėkmingai baigti šiuos sudėtingus kursus, jai reikia keisti savo elgesį, taip giliai ją įklampinusį į šią duobę, o tai padaryti bus labai sunku.

Jos tėvo žinia

Tada klasės auklėtoja atsisuko į Sandros tėvą, nedaug mokslų ragavusį vyriškį, kuriam mokyklos aplinka neatrodė jauki. Auklėtoja jo paklausė, ar jis turi kokių nors klausimų mokytojams. Jis atsakė neturįs ir padėkojo jiems už jų rūpestį Sandra. Tačiau po to jis pasakė tai, kas buvo skirta jo dukrai.

Man suspaudė širdį. Esu ne kartą dalyvavusi tokiuose tėvų ir mokytojų susitikimuose, kuriuose tėvai mokytojų ir klasės auklėtojų akivaizdoje balsu peikdavo savo vaikus, plūsdavo juos už jų tingėjimą, nedėmesingumą ir motyvacijos stoką. Ruošiausi išgirsti kažką panašaus.

Tačiau labai nustebau dėl to, ką išgirdau. Nuolankusis Sandros tėvas atsigręžė į savo apsiverkusią 16-metę, prislėgtą gėdos ir apgailestavimų, ir tarė jai: „Dar ne vėlu. Tau dar ne vėlu pasitempti. Tikrai, dar ne vėlu.“

Iš to susitikimo išėjau dėkinga už jo meilės kupiną reakciją ir rūpestį, nors net neįsivaizdavo, ko reikia, kad jo dukra mokytųsi bent patenkinamai. Atrodė, kad tai neįmanoma. Vėliau sužinojau, kad ji nusprendė atsisakyti istorijos pamokų, tačiau likti mano anglų kalbos klasėje.

Vėliau tą dieną aš atsiklaupiau melstis, apmąsčiau savo pačios trūkumus ir prašiau Dangiškojo Tėvo man atleisti. Supratau, kad turiu daug ko pasimokyti iš Sandros tėvo. Kartais gyvenime mane apimdavęs netikrumas ir nevisavertiškumas versdavo mane abejoti, ar esu verta ir ar užsitarnavau antrojo šanso. Tokiomis akimirkomis Viešpats, kaip ir Sandros tėvas, renkasi ne plūsti mane, o patikinti: „Dar ne vėlu, dukra mano. Dar ne vėlu.“

Evangelijos žinia

Kaip dažnai tikėjome priešininko žinia, kad mums nebėra vilties? Tačiau pranašai mums sako ką kita. Izaijas skelbia: „Tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas“ (Izaijo 55:7). Mormonas papildo savo liudijimu: „Kiekvieną kartą, kai tik jie su tikru ketinimu atgailaudavo ir siekdavo atleidimo, jiems būdavo atleidžiama“ (Moronio 6:8). Evangelijos džiaugsmas yra tai, kad niekada nėra per vėlu. Nes kiekvieną kartą siekdami atleidimo dėl Viešpaties išpirkimo galime pradėti iš naujo.

Sandra, turėdama motyvacijos pradėti iš naujo, ėmė pamažu daryti reikšmingus pokyčius. Tie pokyčiai nebuvo lengvi, nes ji kasdien turėjo stengtis įveikti savo blogus įpročius. Tačiau ji matė savo pastangų atpildą – jos pažymiai ėmė pamažu gerėti.

Žvelgiant iš Evangelijos perspektyvos, mūsų galutinis pažymys neatspindės to, kiek ilgai klaidžiojome ar kaip giliai kapstėmės duobėse. Viešpats mūsų gyvenimus vertins pagal tai, kuria linkme ėjome, kaip atgailavome ir kaip dažnai kliovėmės Viešpaties Apmokėjimu.

Dėl savo riboto supratimo aš abejojau Sandros gebėjimu įveikti savo praeities klaidas. Tačiau mūsų tobulas Tėvas niekada nepraranda vilties dėl savo vaikų gebėjimo pasiekti išgelbėjimą per tobulėjimą Kristuje. Nesvarbu, kaip toli esame nuklydę, – Jis visada eis ieškoti to vienintelio. Viešpats prašo, kad neklaidžiotume lyg pašaliečiai nuodėmėje, o su viltimi ieškotume Jo ir mėgautumės Jo beribio Apmokėjimo palaimomis. Tikrai, niekada ne per vėlu.