2017
Karas tęsiasi
April 2017


Karas tęsiasi

Danguje prasidėjęs karas tęsiasi ir šiandien. Tiesą sakant, šventiesiems ruošiantis Gelbėtojo sugrįžimui kova tik aršėja.

Paveikslėlis
clouds

Katarinos Stefanovic © iStock/Getty Images; Moment/Getty Images nuotrauka

Visi, sekantys tarptautines naujienas, sutiks, kad gyvename „kar[ų] ir karų gand[ų]“ laikais (DS 45:26). Laimei, visi, esantieji žemėje, yra karo veteranai. Mes kaunamės prieš blogio pulkus kare, kuris prasidėjo ikimirtingajame gyvenime, dar prieš mūsų gimimą.

Kadangi nebuvome gavę fizinių kūnų, kare danguje kovėmės be kardų, šautuvų ar bombų. Bet kova buvo tokia pat arši kaip ir mūsų dienų karas, jame buvo milijardai aukų.

Ikimirtingajame kare buvo kaunamasi žodžiais, idėjomis, debatais ir įtikinimu (žr. Apreiškimo 12:7–9, 11). Šėtono strategija buvo įbauginti žmones. Jis žinojo, kad baimė yra geriausia tikėjimą naikinanti priemonė. Galbūt jis naudojo tokius argumentus: „Tai per sunku.“ „Neįmanoma sugrįžti švariam.“ „Tai per daug rizikinga.“ „Kaip žinoti, ar galima pasitikėti Jėzumi Kristumi?“ Jis labai pavydėjo Gelbėtojui.

Laimei, Dievo planas nugalėjo Šėtono melus. Dievo planas apėmė moralės laisvę žmonijai ir didžiąją auką. Jehova, mums žinomas kaip Jėzus Kristus, pasisiūlė tapti ta auka – kentėti už visas mūsų nuodėmes. Jis buvo pasiryžęs atiduoti gyvybę už savo brolius ir seseris, kad atgailaujantys galėtų sugrįžti švarūs ir galiausiai tapti kaip jų Dangiškasis Tėvas. (Žr. Mozės 4:1–4; Abraomo 3:27.)

Kitas, Jehovai padėjęs laimėti Dievo vaikų širdis, pranašumas buvo galingi liudijimai Jo rėmėjų, kuriems vadovavo archangelas Mykolas (žr. Apreiškimo 12:7, 11; DS 107:54). Ikimirtingajame gyvenime Adomas buvo vadinamas Mykolu, o Šėtonas – Liuciferiu, vardu, reiškiančiu „šviesnešį“.1 Tai gali pasirodyti keistas vardas tam, kuris yra tamsos princas (žr. Mozės 7:26), tačiau Raštai moko, kad Šėtonas prieš nupuldamas buvo „Dievo angelas, kuris turėjo valdžią Dievo akivaizdoje“ (žr. DS 76:25–28).

Kaip dvasia, turėjusi tiek daug pažinimo ir tokią patirtį, galėjo taip žemai pulti? Taip nutiko dėl jo didybės. Liuciferis sukilo prieš mūsų Dangiškąjį Tėvą, nes norėjo užvaldyti Dievo karalystę.

Gerai žinomoje kalboje prezidentas Ezra Taftas Bensonas (1899–1994) mokė, kad Liuciferis „norėjo būti pagerbtas labiau už kitus“ ir „jo išdidus troškimas buvo nuversti Dievą nuo sosto“.2 Jūs taip pat esate girdėję, kad Šėtonas troško panaikinti žmogaus valios laisvę, tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis neteko palaikymo. Jis buvo išvarytas iš dangaus už tai, kad sukilo prieš Tėvą ir Sūnų (žr. DS 76:25; Mozės 4:3).

Kodėl mes kovėmės prieš velnią? Mus kautis skatino ištikimybė. Mes mylėjome ir palaikėme mūsų Dangiškąjį Tėvą. Mes norėjome tapti tokie kaip Jis. Liuciferis siekė ko kito. Jis norėjo užimti Tėvo vietą (žr. Izaijo 14:12–14; 2 Nefio 24:12–14). Įsivaizduokite, kaip Šėtono išdavystė turėjo įskaudinti mūsų Dangiškuosius Gimdytojus. Raštuose mes skaitome, kad „dangūs apverkė jį“ (DS 76:26).

Po audringos kovos Mykolas ir jo pulkai atsilaikė. Du trečdaliai dangaus pulkų pasirinko sekti Tėvu (žr. DS 29:36). Šėtonas ir jo sekėjai buvo išvaryti iš dangaus, bet ne iškart buvo išmesti į išorinę tamsą. Pirma jie buvo atsiųsti į šią žemę (žr. Apreiškimo 12:7–9), kurioje turėjo gimti Jėzus Kristus ir turėjo būti atlikta Jo apmokančioji auka.

Kodėl Šėtono pulkams buvo leista ateiti į žemę? Jie atėjo, kad sudarytų atsvarą tiems, kurie čia išmėginami (žr. 2 Nefio 2:11). Ar jie galiausiai bus išmesti į išorinę tamsą? Taip. Po Tūkstantmečio Šėtonas ir jo pulkai bus išmesti į išorinę tamsą.

Šėtonas žino, kad jo dienos suskaičiuotos. Per Antrąjį Jėzaus atėjimą Šėtonas ir jo angelai bus surišti tūkstančiui metų (žr. Apreiškimo 20:1–3; 1 Nefio 22:26; DS 101:28). Artėjant tai dienai piktojo pajėgos beviltiškai kaunasi, kad pavergtų kaip įmanoma daugiau sielų.

Jonas Apreiškėjas savo didžiame regėjime matė karą danguje. Jis matė, kaip Šėtonas buvo išvytas į žemę, kad gundytų žmoniją. Štai kaip į tai Jonas reagavo: „Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apreiškimo 12:12).

Tai kaip Šėtonas leidžia savo dienas žinodamas, kad negali švaistyti laiko? Apaštalas Petras rašė, kad „velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8).

Paveikslėlis
family kneeling in prayer

Kas motyvuoja Šėtoną? Jis niekada neturės kūno, neturės žmonos ar šeimos, neturės džiaugsmo pilnatvės, dėl to nori, kad visi vyrai ir moterys būtų tokie pat „nelaimingi kaip jis pats“ (2 Nefio 2:27).

Velnias taikosi į visus, bet ypač į tuos, kurie turi didžiausią potencialą patirti amžinąją laimę. Akivaizdu, kad jis pavydi visiems, kurie artinasi prie išaukštinimo. Raštai moko, kad Šėtonas „kariauja su Dievo šventaisiais ir supa juos“ (DS 76:29).

Danguje prasidėjęs karas tęsiasi ir šiandien. Tiesą sakant, šventiesiems ruošiantis Gelbėtojo sugrįžimui kova tik aršėja.

Brigamas Jangas (1801–1877) pranašavo, „kad Bažnyčia plėsis, klestės, augs ir pasklis ir kad proporcingai Evangelijos plitimui tarp žemės tautų augs ir Šėtono galia.“3

Manau, jog visi sutinkame, kad ši pranašystė pildosi, nes matome, kaip blogis skverbiasi į pasaulio visuomenes. Prezidentas Jangas mokė, jog mums reikia išstudijuoti priešo taktikas, kad galėtume jį įveikti. Dalinuosi keturiomis Šėtono taikomomis strategijomis ir pasiūlymais, kaip prieš jas atsilaikyti.

Šėtono strategijos

1. Pagunda. Velnias be jokių skrupulų kursto mus piktai mąstyti. Mormono Knygoje esame mokomi, kad Šėtonas kužda mums nešvarias, nemalonias mintis ir sėja mumyse dvejonės sėklą. Jis kursto mus pasiduoti priklausomybei, savanaudiškumui ir gobšumui. Jis nenori, kad atpažintume, iš kur tos mintys kyla, todėl kužda: „Aš ne velnias, nes tokio nėra“ (2 Nefio 28:22).

Kaip galime atsispirti tokiai tiesmukai pagundai? Viena iš veiksmingiausių priemonių yra tiesiog varyti Šėtoną šalin. Taip pasielgtų pats Jėzus.

Naujajame Testamente aprašytas pamokantis pasakojimas apie Gelbėtoją ant pagundų kalno. Po kiekvieno velnio gundymo Jėzus naudojosi iš dviejų dalių susidedančia gynybine strategija: pirmiausia Jis liepė Šėtonui išeiti; tada citavo Raštus.

Leiskite pateikti pavyzdį: „Tada Jėzus [įsakė]: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mato 4:10). Kitoje eilutėje rašoma: „Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo“ (Mato 4:11). Gelbėtojo gynyba buvo labai veiksminga!

Prezidento Heberio Dž. Granto (1856–1945) biografija nušviečia, kaip prezidentas Grantas dar būdamas jaunas atsispyrė velniui. Kai prezidentas Grantas atpažino, kad Šėtonas stengiasi jam kuždėti sodindamas dvejonę jo širdyje, jis tiesiog garsiai tarė: „Pone velny, nutilk.“4

Kai susiduriate su pagunda, jūs turite teisę Šėtonui paliepti pasišalinti. Raštai moko: „Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jokūbo 4:7).

Kita Gelbėtojo gynybos dalis buvo Raštų citavimas. Raštų įsiminime, kaip tai darė Jėzus, glūdi didžiulė galia. Raštų eilutės gali tapti dvasinės ginkluotės arsenalu.

Kai esate gundomi, galite cituoti tokius įsakymus kaip: „atmink ir švęsk šabo dieną“, „mylėk savo priešus“ arba „tegul dorybė nepaliaujamai puošia tavo mintis“ (Išėjimo 20:8; Luko 6:27; DS 121:45). Raštų galia ne vien baugina Šėtoną, bet ir į jūsų širdį pakviečia Dvasią, patikina jus ir suteikia jėgų atsispirti pagundai.

2. Melai ir apgaulė. Raštai apreiškia, kad Šėtonas yra „melų tėv[as]“ (2 Nefio 9:9). Netikėkite, kai jis kužda tokias mintis: „tu nieko niekada gerai nepadarai“, „tu pernelyg nusidėjęs, kad tau būtų atleista“, „tu niekada nepasikeisi“, „tu niekam nerūpi“ ir „tu neturi jokių talentų“.

Kitas jo dažnai naudojamas melas yra: „Tau viską reikia bent kartą išbandyti – tik tam, kad įgytum patirties. Vienas kartas nepakenks.“ Čia slypi maža gudrybė – jis nenori, kad žinotume, jog prie nuodėmės priprantama.

Kitas veiksmingas Šėtono melas: „Visi kiti taip daro. Viskas gerai.“ Nieko gero čia nėra! Todėl pasakykite velniui, kad nenorite į telestialinę karalystę, net jei ir visi ten traukia.

Paveikslėlis
father teaching his family

Nors Šėtonas jums ir meluos, galite pasikliauti, kad Dvasia jums pasakys tiesą. Dėl to Šventosios Dvasios dovana yra tokia svarbi.

Velnias vadinamas „didžiuoju apgaviku.“5 Jis bando suklastoti visus teisingus Viešpaties principus.

Atminkite, kad klastotės nėra priešingybės. Baltos spalvos priešingybė yra juoda, bet baltos klastotė būtų pilkos spalvos arba balto atspalvio. Klastotės panašios į tikrąjį principą, kad suklaidintų neįtariančius žmones. Jos iškreiptos gėrio išraiškos ir, kaip ir padirbti pinigai, – bevertės. Leiskite pateikti jums pavyzdį.

Viena iš Šėtono tikėjimo klastočių yra prietarai. Jo meilės klastotė yra geidulys. Kunigystę jis suklastoja įvesdamas piktnaudžiavimą kunigavimu, o Dievo stebuklus imituoja pasitelkdamas burtus.

Santuoka tarp vyro ir moters yra įsteigta Dievo, o vienalytė santuoka tėra jos klastotė. Ji neduoda nei palikuonių, nei išaukštinimo. Nors jo klastotės apgauna daug žmonių, jos nėra tikros. Jos negali atnešti ilgalaikės laimės.

Dievas įspėjo mus apie klastotes Doktrinoje ir Sandorose. Jis sakė: „Ir tai, kas neugdo, – yra ne iš Dievo ir yra tamsa“ (DS 50:23).

3. Nesantaika. Šėtonas yra visų vaidų tėvas. Gelbėtojas moko: „Jis sukursto žmonių širdis piktai ginčytis vienas su kitu“ (3 Nefio 11:29).

Velnias iš ilgaamžės patirties žino, kad ginčų apsupty pasitraukia Viešpaties Dvasia. Nuo tada, kai jis įtikino Kainą nužudyti Abelį, Šėtonas kursto kivirčus tarp brolių ir seserų. Jis taip pat iškelia į paviršių problemas santuokoje, tarp apylinkės narių ir misionierių porininkų. Jis džiaugiasi matydamas besiginčijančius žmones. Jis stengiasi įžiebti šeimos ginčus prieš bažnyčios susirinkimus sekmadienį, prieš pat šeimos namų vakarą pirmadienį ir kai pora ketina dalyvauti šventyklos sesijoje. Jo darbotvarkė nuspėjama.

Kai jūsų namuose ar darbovietėje kyla vaidai, bemat liaukitės ir stenkitės susitaikyti. Nesvarbu, kas pradėjo.

Vaidai dažnai prasideda kaltininkų ieškojimu. Džozefas Smitas mokė, jog „kai žiūrime į kitų ydas, velnias meilikauja mums, kad esame labai teisūs.“6 Jei susimąstytume, dėjimasis teisiu yra tikrojo teisumo klastotė.

Šėtonui patinka skleisti kivirčus Bažnyčioje. Jis, kaip tikras ekspertas, atskleidžia Bažnyčios vadovų ydas. Džozefas Smitas įspėjo šventuosius, kad pirminis atsimetimo žingsnis yra nepasitikėjimas Bažnyčios vadovais.7

Beveik visa antimormoninė literatūra paremta melais apie Džozefą Smitą. Priešas labai stengiasi diskredituoti Džozefą, nes Sugrąžinimo žinia paremta pranašo pasakojimu apie tai, kas nutiko Šventojoje giraitėje. Velnias šiandien dar labiau nei kada nors anksčiau stengiasi priversti narius sudvejoti savo liudijimais apie Sugrąžinimą.

Pirmosiomis mūsų Evangelijos laikotarpio dienomis keletas pirmųjų dvylikos apaštalų, deja, neliko ištikimi pranašui. Vienas iš jų buvo Laimanas E. Džonsonas, pašalintas iš Bažnyčios dėl nedoro elgesio. Vėliau jis gailėjosi palikęs Bažnyčią: „Leisčiau nukirsti savo dešinę ranką, jei tik vėl galėčiau patikėti. Tuo metu buvau kupinas džiaugsmo ir linksmumo. Mano svajonės buvo malonios. Atsikėlus ryte mano dvasia buvo pakylėta. Buvau laimingas dieną ir naktį, kupinas ramybės, džiaugsmo ir dėkingumo. Bet dabar viešpatauja tamsa, skausmas, širdgėla ir kančia. Nuo tol nepatyriau jokios laimingos akimirkos.“8

Pamąstykite apie tuos žodžius. Jie yra įspėjimas visiems Bažnyčios nariams.

Esu atsivertusysis. Buvau pakrikštytas, kai man buvo 23 metai, buvau nevedęs ir studijavau mediciną Arizonos valstijoje, JAV. Iš patirties žinau, kaip Šėtonas bando sutrikdyti besidominčiuosius ir stumia juos į neviltį ieškant tiesos.

Jaunystėje mačiau pastarųjų dienų šventųjų draugų pavyzdžius. Mane žavėjo, kaip jie gyvena. Nusprendžiau daugiau sužinoti apie Bažnyčią, tačiau nenorėjau niekam pasakoti, jog tyrinėju mormonizmą. Kad išvengčiau savo draugų spaudimo, nusprendžiau tyrinėti slapčia.

Tai buvo dar prieš interneto laikus, todėl nuėjau į viešąją biblioteką. Radau Mormono Knygos egzempliorių ir vyresniojo Legrando Ričardso (1886–1983) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo knygą A Marvelous Work and a Wonder (liet. „Nuostabus darbas ir stebuklas“). Su dideliu užsidegimu pradėjau skaityti šias įkvepiančias knygas.

Nors mano dvasia troško mokytis, Šėtonas ėmė kuždėti man į ausį. Jis man pasakė, kad norėdamas būti objektyvus turiu perskaityti tai, ką parašė Bažnyčios kritikai. Grįžau į biblioteką ir pradėjau ieškoti. Žinoma, kad radau Džozefą Smitą diskredituojančią knygą.

Ši antimormoniška knyga įnešė sumaišties. Praradau malonią dvasią ir galią, kuri vadovavo mano tyrinėjimams. Supykau ir beveik lioviausi ieškoti tiesos. Meldžiau atsakymo skaitydamas antimormonišką literatūrą!

Mano nuostabai, sulaukiau skambučio iš vidurinės mokyklos laikų draugės, kuri studijavo Brigamo Jango universitete. Ji pakvietė mane atvykti į Jutą ir pažadėjo, kad man labai patiks graži gamta. Ji net neįsivaizdavo, kad slapčia tyrinėju Bažnyčią.

Priėmiau jos kvietimą. Mano draugė pasiūlė nuvykti į Solt Leik Sitį ir apsilankyti Šventyklos aikštėje. Ją nustebino mano entuziazmu trykštantis atsakymas. Ji net nenutuokė, kaip man įdomu buvo sužinoti tiesą apie Džozefą Smitą ir Sugrąžinimą.

Man labai padėjo Šventyklos aikštėje tarnaujančios seserys misionierės. Net nežinodamos jos atsakė į daugelį mano klausimų. Jų liudijimai paskatino mane „dvejoti savo dvejonėmis“9 ir mano tikėjimas ėmė augti. Negalima nuvertinti nuoširdaus liudijimo galios.

Mano draugė taip pat pasidalino savo liudijimu ir pakvietė mane melstis ir paklausti Dievą, ar Bažnyčia tikra. Ilgoje kelionėje atgal į Arizoną ėmiau melstis su tikėjimu – pirmą kartą tai dariau „nuoširdžiai, su tikru ketinimu“ (Moronio 10:4). Kažkurią tos kelionės akimirką rodės, kad mano automobilis prisipildė šviesos. Tąkart sužinojau, kad šviesa išveja tamsą.

Nusprendus pasikrikštyti velnias paskutinį kartą stengėsi pasipriešinti. Jis sukurstė mano šeimos narius, kurie iš visų jėgų stengėsi mane atkalbėti ir atsisakė ateiti į mano krikštą.

Aš vis tiek pasikrikštijau ir galiausiai jų širdys suminkštėjo. Jie ėmėsi padėti man tyrinėti šeimos istoriją. Po kelerių metų pakrikštijau savo jaunėlį brolį. Į Jutą mane pakvietusi draugė dabar yra mano žmona.

4. Pesimizmas. Kai niekas kitas nepavyksta, Šėtonas veiksmingai naudoja šią priemonę prieš ištikimus šventuosius. Juntamas pesimizmas man padeda atpažinti, kas stengiasi mane nutraukti žemyn. Tai taip mane supykdo, kad net pralinksmėju, taip papiktindamas velnią.

Prieš keliolika metų prezidentas Bensonas perskaitė kalbą „Nepulkite į neviltį“. Toje įžvalgioje kalboje jis įspėjo: „Šėtonas vis labiau stengiasi pergalėti šventuosius neviltimi, pesimizmu, liūdesiu ir depresija.“10 Prezidentas Bensonas ragino Bažnyčios narius saugotis ir davė 12 praktiškų pasiūlymų, kaip įveikti pesimizmą.

Paveikslėlis
family walking on Boston Massachusetts Temple grounds

Jis pasiūlė tarnauti kitiems; stengtis vengti tinginiavimo; laikytis sveikos gyvensenos įpročių, t. y. sportuoti ir valgyti neperdirbtą maistą; gauti kunigystės palaiminimą; klausytis įkvepiančios muzikos; skaičiuoti malones ir užsibrėžti tikslus. O svarbiausia, kaip to moko visi Raštai, turime visuomet melstis, kad nugalėtume Šėtoną (žr. DS 10:5).11

Šėtonas dreba išvydęs

klūpančius silpniausius šventuosius.12

Svarbu žinoti, kad piktojo galios turi ribas. Dievybė nustato tas ribas ir Šėtonas negali jų peržengti. Pavyzdžiui, Raštuose esame tikinami, kad „Šėtonui neduota galia gundyti mažus vaikus“ (DS 29:47).

Kita svarbi riba yra ta, kad Šėtonas nežino mūsų minčių, jei tik jam jų neatskleidžiame. Viešpats aiškino: „Nėra nieko kito, išskyrus Dievą, kas žino tavo mintis ir širdies ketinimus“ (DS 6:16).

Galbūt dėl to Viešpats mums įsakė: „Nemurmėk“ (DS 9:6) ir „Nekalbėsi pikta apie savo artimą“ (DS 42:27). Jei išmoksite pažaboti savo liežuvį (žr. Jokūbo 1:26), velniui neatskleisite per daug informacijos. Girdėdamas murmėjimą, skundimąsi ir kritiką jis rūpestingai užsirašinėja. Jūsų neigiami žodžiai priešui atveria jūsų silpnybes.

Turiu jums gerų žinių. Dievo armija didesnė už Liuciferio. Galite apsižvalgyti ir pagalvoti: „Pasaulis vis labiau grimzta į nelabumą. Atrodo, kad Šėtonas laimi karą.“ Neapsigaukite. Tiesa ta, kad mūsų daugiau nei priešininkų. Atminkite, kad du trečdaliai Dievo vaikų nusprendė sekti Tėvo planu.

Broliai ir seserys, įsitikinkite, kad kaunatės Viešpaties pusėje. Įsitikinkite, kad jūsų rankose Dvasios kardas.

Meldžiu, kad savo gyvenimo pabaigoje drauge su apaštalu Pauliumi galėtumėte pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Timotiejui 4:7).

Išnašos

  1. Raštų rodyklė, „Liuciferis“, raštai.lds.org.

  2. Ezra Taft Benson, “Beware of Pride,” Ensign, May 1989, 5.

  3. Discourses of Brigham Young, sel. John A. Widtsoe (1954), 72.

  4. Žr. Francis M. Gibbons, Heber J. Grant: Man of Steel, Prophet of God(1979), 35–36.

  5. Pavyzdžio ieškokite Dyterio F. Uchtdorfo kalboje „Esate svarbūs Jam“, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga; Gordono B. Hinklio kalboje „The Times in Which We Live“, Liahona, Jan. 2002, 86.

  6. Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 436.

  7. Žr. Mokymai. Džozefas Smitas, p. 319.

  8. Lyman E. Johnson, in Brigham Young, Deseret News, Aug. 15, 1877, 484.

  9. Dyteris F. Uchtdorfas, „Ateikite, prisijunkite prie mūsų“, 2013 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.

  10. Ezra Taft Benson, “Do Not Despair,” Ensign, Nov. 1974, 65.

  11. Žr. Ezra Taft Benson, “Do Not Despair,” 65–67.

  12. William Cowper, iš Robert Andrews, comp., The Concise Columbia Dictionary of Quotations (1987), 78.