Gelbėtojo Apmokėjimas Tikrosios krisčionybės pamatas
Paimta iš 2008 m. birželio 24 d. kalbos „Apmokėjimas“, perskaitytos naujų misijos prezidentų seminare Provo misionierių ruošimo centre.
Dėl Jėzaus Kristaus apmokančiosios aukos mes būsime prikelti ir tapsime nemirtingi.
Getsemanė, Dž. Kirkas Ričardsas
Pranašo Džozefo Smito (1805–1844) kartą paklausė: „Kokie esminiai jūsų religijos principai?“ Jis atsakė: „Esminiai mūsų religijos principai yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas, trečiąją dieną prisikėlė ir pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to.“1
Noriu pritarti pranašo Džozefo Smito žodžiams. Viso, ką tikime, šerdis yra mūsų Gelbėtojas ir Jo apmokančioji auka – „Dievo nuolaidum[as]“ (1 Nefio 11:16), dėl kurio Tėvas atsiuntė savo Sūnų į žemę atlikti Apmokėjimo. Pagrindinis Jėzaus Kristaus gyvenimo tikslas – atlikti apmokančiąją auką. Apmokėjimas yra tikrosios krisčionybės pamatas.
Kodėl Gelbėtojo Apmokėjimas yra esminis Evangelijos principas Bažnyčioje ir mūsų gyvenime?
Tikėjimo Teiginiai 1:3
Trečiajame tikėjimo teiginyje skaitome: „Mes tikime, kad per Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms.“
„Išgelbėta“ šiame kontekste reiškia aukščiausiąjį šlovės laipsnį celestialinėje karalystėje. Visi, atėję į žemę, bus prikelti, tačiau norint gauti amžinąjį gyvenimą, visus amžinojo tobulėjimo palaiminimus, kiekvienas asmeniškai turi paklusti įstatymams, atlikti apeigas ir sudaryti Evangelijos sandoras.
Kodėl tik Jėzus Kristus galėjo apmokėti pasaulio nuodėmes? Jis atitiko visus reikalavimus.
Dievas Jį mylėjo ir pasitikėjo Juo
Ikimirtingajame pasaulyje Jėzus gimė Dangiškiems Gimdytojams. Jis buvo mūsų Dangiškojo Tėvo pirmagimis. Jis buvo išrinktas nuo pat pradžios. Jis buvo paklusnus savo Tėvo valiai. Raštuose dažnai kalbama apie Dangiškojo Tėvo džiaugsmą savo Sūnumi.
Evangelijoje pagal Matą mes skaitome: „O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mato 3:17).
Lukas rašo: „O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Luko 9:35.)
Šventykloje Dosniojoje žemėje po Gelbėtojo prisikėlimo žmonės girdėjo Tėvo balsą, sakantį: „Stebėkite mano Mylimąjį Sūnų, kuriuo aš labai patenkintas“ (3 Nefio 11:7).
Mano širdis suvirpa skaitant, jog Tėvas, Jėzui kenčiant Getsemanės sode, didžiai mylėdamas ir užjausdamas savo Viengimį Sūnų, atsiuntė angelą, kad Jį paguostų ir sustiprintų (žr. Luko 22:43).
Jėzus paklusdamas vadovavosi valios laisve
Ecce Homo, Dž. Kirkas Ričardsas
Jėzus turėjo savo noru atiduoti gyvybę.
Didžiajame pasitarime danguje Liuciferis, „aušros sūn[us]“ (Izaijo 14:12; DS 76:26–27), sakė:
„Štai, čia aš, siųsk mane, aš būsiu tavo sūnus ir išpirksiu visą žmoniją, tad nė viena siela nepražus; ir aš tikrai tai padarysiu; todėl duok man savo garbę.
Bet štai, mano Mylimasis Sūnus, kuris buvo mano Mylimasis ir Išrinktasis nuo pradžios, tarė man: Tėve, tebus tavo valia, ir šlovė tebus tavo per amžius“ (Mozės 4:1–2; taip pat žr. Abraomo 3:27).
Iš didžios meilės savo Tėvui ir kiekvienam iš mūsų Sūnus atsakė: „Siųsk mane.“ Sakydamas „siųsk mane“ Jis vadovavosi valios laisve.
„Kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. …
Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau.
Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jono 10:15, 17–18).
Jei Gelbėtojas būtų panorėjęs, angelų pulkai galėjo nuimti Jį nuo kryžiaus ir pargabenti namo pas Tėvą. Tačiau Jis vadovavosi Jam suteikta valios laisve aukodamasis už mus, kad įgyvendintų savo mirtingojo gyvenimo misiją, ištvertų iki galo ir užbaigtų apmokančiąją auką.
Jėzus norėjo ateiti žemėn ir buvo tam pasiruošęs. Atėjęs Jis sakė: „Nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jono 6:38).
Jėzus buvo numatytas
Petras mokė, kad Jėzus „buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą“ (žr. 1 Petro 1:19–21).
Pranašai visais Evangelijos laikotarpiais pranašavo apie Jėzaus Kristaus atėjimą ir nusakė, kokia bus Jo misija. Dėl didžio tikėjimo Henochui buvo parodytas nuostabus regėjimas apie Gelbėtojo gimimą, mirtį, pakilimą į dangų ir antrąjį atėjimą:
„Ir štai, Henochas išvydo Žmogaus Sūnaus atėjimo, būtent kūne, dieną; ir jo siela džiūgavo, sakydama: Teisusis iškeltas, ir Avinėlis nužudytas nuo pasaulio įkūrimo. …
Ir Viešpats tarė Henochui: Pažvelk; ir jis pažvelgė ir pamatė Žmogaus Sūnų, iškeltą ant kryžiaus – kaip įprasta žmonėms;
ir jis išgirdo garsų balsą; ir dangūs buvo uždengti; ir visi Dievo kūriniai raudojo; ir žemė dejavo; ir uolos plyšinėjo; ir kėlėsi šventieji ir buvo karūnuoti Žmogaus Sūnaus dešinėje šlovės karūnomis. …
Ir Henochas išvydo Žmogaus Sūnų, pakylantį pas Tėvą. …
Ir buvo taip, kad Henochas pamatė Žmogaus Sūnaus atėjimo paskutinėmis dienomis dieną, kad gyventų žemėje teisume tūkstančio metų laikotarpį“ (Mozės 7:47, 55–56, 59, 65).
Maždaug 75 m. prieš Kristaus gimimą Amulekas liudijo: „Štai, sakau jums, jog aš žinau, kad Kristus ateis tarp žmonių vaikų ant savęs paimti savo žmonių prasižengimų ir kad jis apmokės pasaulio nuodėmes; nes Viešpats Dievas pasakė tai“ (Almos 34:8).
Jėzus turėjo išskirtines savybes
Kur jį padėjo? Dž. Kirkas Ričardsas
Tik Jėzus Kristus galėjo atlikti apmokančiąją auką – Jis gimė iš mirtingos motinos Marijos ir gavo gyvybės galią iš savo Tėvo (žr. Jono 5:26). Dėl to, kad turėjo gyvybės galią, Jis nugalėjo mirtį, kapas nebeteko galios ir Jis tapo mūsų Gelbėtoju ir Tarpininku, Prisikėlimo Viešpačiu – priemone, kuria mums visiems suteikiamas išgelbėjimas ir nemirtingumas. Dėl Jėzaus Kristaus apmokančiosios aukos mes būsime prikelti ir tapsime nemirtingi.
Jėzus noriai apmokėjo prigimtinę nuodėmę
Antrajame tikėjimo teiginyje sakoma: „Mes tikime, kad žmonės bus nubausti už savo pačių nuodėmes, o ne už Adomo prasižengimą.“
Pasitelkdami savo valios laisvę mes renkamės vadovautis tikėjimu. Būdami stropūs galime atgailauti; be Apmokėjimo to negalėtume padaryti.
Mozės knygoje mes mokomi: „Iš čia tarp žmonių pasklido kalbos, kad Dievo Sūnus apmokėjo pirminę kaltę, dėl ko gimdytojų nuodėmės negali būti uždėtos ant vaikų galvų“ (Mozės 6:54).
2 Nefio knygoje užrašytas puikus mokymas:
„Nes, kadangi visiems žmonėms perėjo mirtis, tam, kad būtų įvykdytas didžiojo Kūrėjo gailestingasis planas, būtina prikėlimo galia, o prikėlimas žmogui būtinas dėl nuopuolio; o nuopuolis atėjo per prasižengimą; ir kadangi žmogus nupuolė, jie buvo iškirsti iš Viešpaties akivaizdos.
Todėl būtinai turi būti beribis apmokėjimas – jei nebūtų beribio apmokėjimo, šis gendamumas negalėtų apsirengti negendamumu. Todėl pirmasis teismas, kuris ištiko žmogų, neišvengiamai pasiliktų amžinai. O jei taip – šis kūnas turėtų būti paguldytas į savo motiną žemę pūti ir irti, kad daugiau nebeprisikeltų“ (2 Nefio 9:6–7).
Jėzus buvo vienintelė tobula esybė
Doktrinoje ir Sandorose užrašyti Gelbėtojo žodžiai: „Tėve, pažvelk į kentėjimus ir mirtį to, kuris nepadarė nuodėmės, kuriuo tu buvai labai patenkintas; pažvelk į savo Sūnaus išlietą kraują, kraują to, kurį atidavei, kad pats būtum pašlovintas“ (DS 45:4).
Jėzus buvo vienintelis tobulas žmogus, neturėjęs nuodėmės. Senajame Testamente auka reiškė kraujo auką, nurodančią mūsų Viešpaties ir Išpirkėjo auką ant kryžiaus įvykdant permaldavimą. Kai senovės šventykloje buvo aukojamos kraujo atnašos, kunigai aukodavo nesuteptą, visapusiškai tobulą avelę. Raštuose Gelbėtojas dėl savo tyrumo dažnai įvardijamas kaip „Dievo Avinėlis“ (pvz., žr. Jono 1:29, 36; 1 Nefio 12:6; 14:10; DS 88:106).
Petras mokė, kad esame išperkami „brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Petro 1:19).
Jėzus paėmė pasaulio nuodėmes
Toliau pateiktos Raštų eilutės aiškiai parodo, kad savo Apmokėjimu Gelbėtojas sumokėjo už mūsų nuodėmes:
„Mes visi nuklydome kaip avys; kiekvienas pasukome savo keliu; o Viešpats uždėjo ant jo visų mūsų nedorybes“ (Mozijo 14:6).
„O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. …
Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.
Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino. …
Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Romiečiams 5:8, 10–11, 19).
„Kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: Jis prisiėmė mūsų negalias, užsikrovė mūsų ligas“ (Mato 8:17).
„Bet Dievas nesiliauja būti Dievas, ir gailestingumas pretenduoja į atgailaujantįjį, ir gailestingumas suteikiamas dėl apmokėjimo; ir apmokėjimas įgyvendina mirusiųjų prikėlimą; ir mirusiųjų prikėlimas žmones atveda atgal Dievo akivaizdon; ir tuo būdu jie sugrąžinami jo akivaizdon, kad būtų teisiami pagal savo darbus, pagal įstatymą ir teisingumą. …
Ir taip Dievas įgyvendina savo didingus ir amžinus tikslus, kurie paruošti nuo pasaulio įkūrimo. Ir taip įgyvendinamas žmonių išgelbėjimas ir išpirkimas, ir taip pat jų sunaikinimas ir nelaimė“ (Almos 42:23, 26).
Jėzus ištvėrė iki galo
Pilka diena, Golgota, Dž. Kirkas Ričardsas
Jėzus Kristus ištvėrė išbandymus, kančias, auką ir Getsemanės suspaudimus bei Golgotos agoniją ant kryžiaus. Tada, galiausiai, Jis galėjo ištarti: „Atlikta“ (Jono 19:30). Jis užbaigė savo mirtingojo gyvenimo darbą ir ištvėrė iki galo, taip užbaigdamas apmokančiąją auką.
Sode Jis sakė: „O, mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė; tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mato 26:39).
Doktrinoje ir Sandorose mes mokomi:
„Kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti –
tačiau šlovė Tėvui, aš gėriau jos ir užbaigiau savo pasiruošimus žmonių vaikams“ (DS 19:18–19).
Jėzus tarė savo Tėvui: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“ (Jono 17:4).
Tada ant kryžiaus: „Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: “Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jono 19:30).
Jėzus atėjo į žemę, išliko dieviškas, kad galėtų atlikti apmokančiąją auką ir ištvėrė iki galo.
Atminkite Jį per sakramentą
Šiandien duonos ir vandens (Jo kūno ir kraujo) simboliais mes minime Gelbėtojo apmokančiąją auką, kaip tai buvo nurodyta per paskutinę Viešpaties vakarienę su savo apaštalais.
„Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.
Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Luko 22:19–20).
Jono 11:25–26 mes skaitome:
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.
Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“
Taip pat skaitome: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jono 6:51).
„Pasaulio gyvybė“ yra amžinasis gyvenimas.
Mums ir mūsų šeimoms reikia kas savaitę pasiruošti būti vertiems priimti sakramentą ir su atgailaujančia širdimi atnaujinti sudarytas sandoras.
Tėvas ir Sūnus myli mus
Nedvejok, Tomai, Dž. Kirkas Ričardsas
Tėvas atsiuntė savo Sūnų į žemę (tai rodo nuolaidumą), kad leistų Jam būti nukryžiuotam ir patirti viską, ką Jam teko patirti. Evangelijoje pagal Joną skaitome:
„Jėzus … sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“ (Jono 14:6–7).
„Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jono 4:10).
Permaldavimas – tai susitaikymas arba nuolaidumas.
Pabaiga
Visi, atėję į žemę ir gavę mirtingąjį kūną, bus prikelti, tačiau per savo ištikimybę, valios laisvę, paklusnumą ir atgailą turime stengtis gauti išaukštinimo palaiminimą. Per atgailą gailestingumas įvykdys teisingumą.
Dėl to, kad pasirinkome sekti Jėzumi Kristumi kaip mūsų Išpirkėju ir priimame Jį, per krikštą mes priimame Jo vardą. Mes priimame paklusnumo įstatymą. Mes pažadame, kad visuomet Jį atminsime ir laikysimės Jo įsakymų. Priimdami sakramentą mes atnaujiname savo sandoras.
Atnaujindami savo sandoras mes gauname pažadą, kad Jo Dvasia visuomet bus su mumis. Jei leisime Jo Dvasiai būti mūsų gyvenime ir mums vadovauti, galėsime sugrįžti Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus akivaizdon, kas ir yra Jų mums paruoštas laimės planas – išgelbėjimo planas.