Galia ištverti
Autorė gyvena Jutos valst., JAV.
Man reikėjo išsigydyti lūžusią koją ir sudužusią širdį. Man padėjo viltis.
Likus maždaug mėnesiui iki mano šešioliktojo gimtadienio mūsų šeima išvyko į kelionę automobiliu per Jungtines Valstijas norėdama aplankyti keletą Bažnyčios istorinių vietų. Mielai sutikau praleisti daug laiko automobilyje, nes su šeima visada buvo smagu. Pamenu, kaip įlipau į automobilį kitą dieną po to, kai apsilankėme Vinter Kvoterse, Nebraskos valstijoje. Beprotiškai lijo. Atsisėdau automobilio gale, pasiėmiau antklodę ir susirangiau, pasirengusi klausytis lietaus, kol užmigsiu.
Kitas dalykas, ką pamenu, – tarsi nekontroliuojamai sukčiausi. Vėliau sužinojau, kad mūsų automobilis nuslydo šlapiu keliu ir po viaduku rėžėsi į cementinį užtvarą. Miglotai pamenu, kaip kažkas man sako, kad susilaužiau koją ir esu vežama operuoti.
Netrukus po to, kai ligoninėje ilsėjausi po operacijos, į palatą užėjo tėtis. Jis atsisėdo prie manęs ant lovos ir paėmė mano ranką. Kažkokiu būdu pajutau, kad jau žinau, ką jis pasakys.
„Brangioji, – pasakė jis, – ar žinai, kur esame?“
„Ligoninėje“, – atsakiau.
„Ar žinai, kas nutiko?“
„Patekome į automobilio avariją.“
„Ar kas nors tau sakė ką nors apie kitus šeimos narius?“
Padariau pauzę ir pasakiau ne.
Jis pasakė, kad visi būsime sveiki, išskyrus mamą. Ji neišgyveno.
Tikėjausi iš karto pajusti nesuvaldomą liūdesį, bet nepajutau. Pradinėje šoko stadijoje kažkodėl, dėl nežinomos priežasties jaučiau ramybę, švelnų jausmą, sakantį, kad galiu pasikliauti Dievu ir viskas bus gerai.
Gulėdama ligoninėje, prisiminiau Martins Kouvą, vieną Vajominge esančią istorinę Bažnyčios vietą, kurioje lankėmės dvi dienas prieš avariją. Ten nuo bado ir kaustančio sniego mirė daug pionierių. Pamenu, kad žiūrėjau į virš kapų supiltas akmenų krūveles ir galvojau, kiek tikėjimo prireikė likusiems pionieriams imtis rankinių vežimėlių ir tęsti kelionę. Ta istorija man paliko įspūdį. Galvodama apie tai, kas įvyko, žinojau, jog pionieriai ištvėrė ir aš taip pat turėsiu ištverti, kad jaunų šeimos narių akyse likčiau stipri.
Tas pirmasis ramybės jausmas išliko dar pusantros savaitės. Liepos ketvirtąją sėdėjau vežimėlyje ir per ligoninės langą stebėjau fejerverkus, kai staiga man toptelėjo – mano mamos nebėra. Jos nebus per mano mokyklos išleistuves. Jos nebus, kai šventykloje gausiu endaumentą. Jos nebus per mano sutuoktuves. Jos nebėra.
Štai tada pasidarė tikrai sunku. Baisiai skaudėjo koją, neturėjau apetito. Žiūrėjau televizorių nieko jame nematydama arba tiesiog miegojau. Mano šeima nerimavo dėl manęs, nes verkiau nedaug.
Ašaromis apsipyliau, kai pagaliau sugrįžome į tuščius namus Oregone. Staiga man teko perimti dalį mamos pareigų ir jaunesnieji šeimos nariai ieškojo mano paguodos. Dėl jų stengiausi būti stipri, bet tai buvo nelengva.
Buvo sunku sugrįžti į mokyklą. Visi buvo girdėję apie avariją, o jei nebuvo, tai sužinojo, kai mokytojai mane pristatė kaip tą į avariją patekusią merginą. Jaučiausi atskirta.
Ypač sunku buvo, kai, praėjus devyniems mėnesiams po mamos mirties, mano tėtis vėl susituokė. Žinojau, kad pamotė bus gera mūsų šeimai ir kad mums jos reikia, bet prisitaikyti buvo sunku.
Laimei, tuo metu ne viskas buvo beviltiška. Jaučiau stiprią savo Dangiškojo Tėvo, šeimos narių ir Bažnyčios vadovų meilę. Paprasti tikėjimą stiprinantys darbai po avarijos man padėjo judėti pirmyn. Kasdien, prieš eidama miegoti, savo kambarėlyje valandą skaitydavau Raštus, meldžiausi ir rašiau dienoraštį. Būdama viena kambarėlyje neturėjau kitiems vaikams rodyti, kad esu stipri. Galėjau verkti kiek tik panorėjusi ir išlieti savo širdį Dievui. Papasakojau Jam tiksliai, ką jaučiau ir kaip man trūko mamos. Žinau, kad Jis išgirdo mane, nes dažnai jaučiau jo švelnią malonę. Ta vieta kambarėlyje tapo man šventa vieta.
Tie paprasti darbai man padėjo išlaikyti ryšį su Dievu ir neatstumti Jo pasinėrus į priešiškumą. Į avariją nežiūrėjau kaip į Dievo būdą įskaudinti mane. Jaučiausi turinti daugiau jėgų būti kantri, paklusti Jo valiai ir judėdama pirmyn išgyventi sunkias dienas. Kai kurios dienos buvo tikrai sunkios.
Po antros tėčio santuokos kitiems vaikams šeimoje norėjau parodyti gerą pavyzdį. Tikrai nenorėjau pamotei būti priešiška, todėl toliau pasiklioviau Dievu. Viena knygelėje „Asmeninis tobulėjimas“ duota užduotis buvo skirta gyvenimui namuose gerinti dvi savaites stiprinant santykius su šeimos nariais. Paprastai tariant, jos tikslas buvo padėti man tapti panašesnei į Kristų ir savo elgesiu rodyti meilę. Nusprendžiau išmėginti tai, pasirinkdama tarnauti savo pamotei.
Mūsų šeimoms susijungus, reikdavo plauti daug indų. Nuo to aš ir pradėjau. Tarnaudama jai tas dvi savaites pajutau, kad galiu pamilti savo pamotę ir tapti kantri, nors ta situacija galbūt man ir nepatiko. Paprastas dėmesio sutelkimas į tarnavimą jai man padėjo išgyventi sunkias akimirkas, nes jaučiau, kad Dvasia buvo su manimi.
Vis dar nesuprantu, kodėl mano šeima patyrė avariją, ir vis dar kartais būna sunku. Bet taip pat, kaip pionieriai, aš pasiklioviau Dievu ir gavau galią ištverti.