Savižudybės suvokimas. Įspėjamieji ženklai ir prevencija
Nuotraukos iš © iStock/Thinkstock
Kai Kevinui tebuvo 16 metų, išsiskyrė jo tėvai. Maždaug tuo pačiu metu jis liovėsi vartojęs jam paskirtus ir padėjusius stabilizuoti jo nuotaikų kaitą vaistus nuo epilepsijos. Nežinant, kad turi bipolinį sutrikimą, jį užvaldė paranoja, kaustanti manija ir gili depresija. Jokie vaistai nebepadėjo. Tai pasiekė tokį lygį, kad jį viskas vargino, ir jis nusprendė užbaigti savo gyvenimą apie ketinimus niekam nepranešęs.
Kevinas prisimena dieną, kai bandė nusižudyti: „Aš verkiau. Buvau labai pavargęs, visiškai emociškai išsekęs. Žvelgiau į žmones ir tik norėjau, kad kas nors, bet kas, paklaustų: „Ar viskas gerai?“ Nors to ir labai norėjau, [galvoje] girdėjau balsus, man sakančius: „Tu turi mirti.“ … Visą tą laiką maldavau savęs to nedaryti, bet balsai buvo labai garsūs, nesugebėjau jiems priešintis.“1
Liūdna, bet niekas nepastebėjo jo sielvarto. Save įtikinęs, kad niekam nerūpi, jis pamėgino nusižudyti, tačiau stebuklingai išgyveno.
Ar galime pajusti bent dalelę jį slėgusio sielvarto ir beviltiško tylaus pagalbos šauksmo?
Savižudybė yra vienas iš sunkiausių mirtingojo gyvenimo išbandymų tiek tiems, kurie kenčia nuo tokių minčių, tiek ir likusiems šeimos nariams. Vyresnysis M. Raselas Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Mano manymu, šeimai nėra sunkesnio meto nei tas, kai jos narys savo noru pasitraukia iš gyvenimo. Savižudybė yra siaubingas patyrimas visai šeimai.“2 Žinodami šio išbandymo rimtumą aptarkime: 1) ką žinome apie savižudybę, jos įspėjamuosius ženklus ir ką galime daryti, kad užkirstume jai kelią, 2) ką likę šeimos nariai ir bendruomenės gali daryti ir 3) ką visi mes turime daryti, kad sustiprintume savo viltį ir tikėjimą Kristumi, kad nepultume į neviltį.
Supraskime savižudybę
Kasmet visame pasaulyje nusižudo daugiau nei 800 000 žmonių.3 Tai reiškia, kad pasaulyje kažkas kas 40 sekundžių savo noru pasitraukia iš gyvenimo. Faktinis skaičius tikriausiai dar didesnis, kadangi savižudybė yra jautri tema, o kai kuriose šalyse net nelegalus dalykas, todėl apie ją nepranešama. Savižudybė yra antroji pagal dažnumą mirties priežastis tarp žmonių nuo 15 iki 29 metų amžiaus. Daugelyje šalių dažniausiai nusižudo žmonės, kurie vyresni nei 70 metų. Tiesiogiai ar netiesiogiai savižudybė paliečia didelę visuomenės dalį.
Įspėjamieji ženklai
Kai gyvenimo sunkumai ima atrodyti nepakeliami, dažnai patiriame nežmonišką įtampą. Kai emocinės kančios tampa nepakeliamos, žmogaus mąstymas gali tapti miglotas ir priversti pasijusti lyg mirtis yra vienintelis sprendimas. Jis gali manyti, kad niekas negali padėti, o tai gali vesti į atsiskyrimą nuo žmonių ir dar labiau aštrinti kančias bei beviltiškumą, o tai galiausiai leidžia manyti, kad savižudybė – vienintelis sprendimas.
Kai kas nors rodo kurį nors iš toliau išvardytų rimtų įspėjamųjų ženklų,4 turėtume bemat kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos sutrikimų specialistą arba greitosios pagalbos, policijos tarnybą:
-
Graso, kad susižalos ar nusižudys
-
Ieško būdų ar priemonių nusižudyti
-
Kalba arba rašo apie mirtį, merdėjimą ar savižudybę
Toliau surašyti požymiai gali būti ne tokios rimtos padėties ženklas, tačiau neturėtume delsti ištiesti pagalbos ranką žmonėms, rodantiems šiuos ženklus:
-
Kalba apie beviltiškumą ir gyvenimo beprasmybę
-
Rodo įniršį ir pyktį arba siekia keršto
-
Neapgalvotai elgiasi
-
Jaučiasi patekę į spąstus
-
Ima vartoti daugiau alkoholio ar narkotikų
-
Atitolsta nuo draugų, šeimos ar visuomenės
-
Jaučia nerimą, susierzinimą arba nuolat keičiasi nuotaika
-
Negali miegoti arba visą laiką miega
-
Mano, kad jie našta aplinkiniams
Ne visi mėginantys nusižudyti praneša apie savo ketinimus, tačiau dauguma rodo tuos ar panašius įspėjamuosius ženklus. Todėl rimtai į juos žiūrėkite!
Jei nėra galimybės greitai susisiekti su profesionalais, išties rūpestingų draugų ir šeimos galia yra itin svarbi.
Prevencija
Kai žmogui kyla mintys apie savižudybę, šeima ir draugai atlieka svarbų vaidmenį. Kaip Alma mokė, turime „nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos; … gedėti su tais, kurie gedi; taip, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos“ (Mozijo 18:8, 9).
Štai ką šeima ir draugai galėtų daryti, kad padėtų į savižudybę linkusiam asmeniui:
Padėkite ir rodykite meilę. Kaip vyresnysis Balardas patarė: „Nėra nieko galingesnio už ištiestą meilės ranką, apglėbiančią tuos, kam sunku.“5 „Turime juos matyti … Dangiškojo Tėvo akimis“, – mokė vyresnysis Deilas Dž. Renlandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. „Tik tada galime pajusti, kaip jais rūpinasi Gelbėtojas. … Šis platesnis požiūris atvers mūsų širdis kitų nusivylimams, baimėms ir širdgėloms.“6
Padėkite konkrečiai. Jei žmogus išgyvena krizę, kuri paliečia jo ar jos saugumą ir esminius poreikius, pasiūlykite apčiuopiamą pagalbą, tačiau leiskite tam žmogui ją priimti arba atmesti. Pavyzdžiui, jei kas nors pajunta polinkį nusižudyti dėl to, kad neteko darbo, padedantys jiems rasti darbo pasiūlymų suteikia galimybių ir padeda išsivaduoti iš tokios keblios padėties.
Paklauskite, ar jie ketina žudytis. Kai nerimaujate, kad kažkas kankinasi ir rodo savižudybės požymius, paklauskite, ar jie ketina žudytis? Gali būti nemalonu užduoti tokį klausimą, tačiau geriau sužinoti tiesiog paklausus, ar jie ketina žudytis. Tam žmogui tai gali suteikti galimybę išsikalbėti apie savo bėdas ir nuogąstavimus.
Tokių klausimų pavyzdžiai: „Atrodo, kad tai labai sunku pakelti. Ar galvoji apie savižudybę?“ arba „Turint omeny visus tavo patiriamus skausmus, įdomu, ar tau nekilo mintis apie savižudybę?“ Jei jie neturi planų žudytis, tikriausiai apie tai ir pasakys.
Jei nujaučiate, kad jie neatvirauja kalbėdami apie mintis nusižudyti, vadovaukitės Dvasios įkvėpimu, padėsiančiu žinoti, ką daryti. Gal jus įkvėps tiesiog pabūti su jais, kol jie galės atvirai jums apie tai papasakoti.
Pasilikite su tuo žmogumi ir raskite jam pagalbą. Jei kas nors jums kalba apie savo planus nusižudyti, pasilikite su tuo žmogumi ir paprašykite papasakoti, kas jį neramina. Jeigu jis kalba apie konkrečius savižudybės metodus ir laiką, padėkite jam karštąja linija susisiekti su krizių centru arba vietine greitąja psichologine pagalba.
Reakcija į savižudybę
Kai kurie žmonės, net ir nerodę tokių įspėjamųjų ženklų, pasitraukia iš gyvenimo. Susidūrę su tokia baisia mylimo žmogaus netektimi, likę šeimos nariai ir draugai dažnai patiria visa apimančią, stiprią ir sunkiai pakeliamą širdgėlą. Štai galimos reakcijos:
-
Apmaudas ir gėdos jausmas
-
Šokas ir nesuvokimas
-
Pyktis, palengvėjimas arba kaltė
-
Mirties priežasčių slėpimas
-
Socialinis atsiskyrimas ir trukdžiai šeimos santykiams
-
Aktyvus ir perdėtas dalyvavimas savižudybės prevencijos judėjime
-
Užgožiantis noras suprasti kodėl?
-
Vienatvės ir atstūmimo jausmas
-
Mirusiojo, savęs, kitų ir Dievo kaltinimas
-
Dažnesnės mintys apie savižudybę arba noras sau pakenkti
-
Didesnė įtampa per šventes ir mirties metines7
Ką gali daryti likę gyvi šeimos nariai ir bendruomenės
Neteiskite. Nors savižudybė yra rimtas dalykas, vyresnysis Balardas mums taip pat primena: „Akivaizdu, kad nežinome visų kiekvienos savižudybės aplinkybių. Tik Viešpats žino visas smulkmenas ir tik Jis teis mūsų poelgius čia žemėje. Kai [Viešpats] mus teis, manau, kad Jis viską apsvarstys: mūsų genetinę ir cheminę sandarą, mūsų psichologinę sveikatą, mūsų protinius gebėjimus, ko buvome mokyti, mūsų tėvų tradicijas, mūsų sveikatą ir t. t.“8
Leiskite kiekvienam žmogui gedėti taip, kaip jam ar jai reikia, ir gerbkite jų sprendimą. Žmonės gedi skirtingai, kadangi jų ryšys su mirusiuoju skiriasi nuo kitų žmonių, todėl priimkite ir gerbkite kiekvieno žmogaus pasirinkimą, kaip gedėti.
Mūsų artimiesiems iškeliavus anapus, mus gali užvaldyti stiprios ar net nepakeliamos emocijos. Juk gedėjimas nereiškia tikėjimo stokos. Gelbėtojas sakė: „Gyvensi drauge meilėje, tad verksi dėl mirusiųjų netekties“ (DS 42:45). Gedėjimas yra mūsų meilės anapilin išėjusiam mylimam žmogui ženklas ir išraiška to, ką mums reiškia turėtas ryšys.
Kreipkitės pagalbos. Jums gedint viskas gali labai slėgti. Jei kreipsitės pagalbos, kitiems suteiksite šventų galimybių jus mylėti ir jums tarnauti. Jei leisitės padedami, tai išgydys ir sustiprins ne tik jus, bet ir juos.
Nenutraukite ryšių. Kai kurie žmonės gedi slaptai ir kartais gali atsiriboti, tačiau nenutraukite ryšių su savo šeima ir draugais. Reguliariai pasisiūlykite padėti savo gedintiems šeimos nariams, giminaičiams ar draugams ir siūlykitės patys, nes jie to nepaprašys.
Pasikliaukite Gelbėtoju. Galiausiai Gelbėtojas yra gijimo ir ramybės šaltinis. „Jo Apmokėjimas … suteikia mums galimybę šauktis To, kuris patyrė visas mūsų, mirtingųjų, silpnybes, kad galėtų suteikti mums stiprybės pakelti mirtingųjų gyvenimo sunkumus. Jis žino mūsų kančias ir pasiruošęs mums padėti. Radęs mus sužeistus pakelėje, Jis, kaip gerasis samarietis, apriš mūsų žaizdas ir rūpinsis mumis (žr. Luko 10:34).“9
Suvokime, kad visiems, besistengiantiems atlikti savąją dalį, reikia visiškai pasikliauti Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu. Nuolankiai tai pripažinę, stenkimės suprasti savo šeimų ir kaimynų kančias, padėkime jiems iš meilės ir drauge puoselėkime tvirtesnį tikėjimą ir pasitikėjimą Gelbėtoju, kuris sugrįš ir „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:4).